Rafinerija

Tolimas diskusijos apie Sapiegų rūmus atgarsis: pradėjau galvoti apie mėgiamiausius istorinius-barokinius filmus. Apie tai, kas sukuria tikrumo įspūdį ekrane, apie juostas, kur epocha, atrodo, atgyja. Juk kartais aktoriai gali būti geriausi, scenografija ir kostiumai – už milijonus, o rezultatas –„naujametinis maskaradas kompanijos ofise“… O kartais – biudžetas gali būti, kaip sakoma, „batų šniūrelio“, arba smarkiai stilizuotas, Tad štai keli (tikrai ne visi) mano favoritai:

Barry Lyndon(rež. Stanley Kubrick, 1975). Pirmiausiai turiu prisipažinti, jog manau, kad Stanley Kubrickas buvo genijus, beveik kiekviename kino žanre palikęs po formuojantį, klasika tapusi filmą. Antra, manau, kad Barry Lyndon yra jei ne pats geriausias, tai tikrai vienas iš geriausiųjų jo kūrinių. Sukurtas pagal Williamo Makepeace Thackerey‘aus romaną „Barry Lyndono sėkmė“, filmas vos pasirodęs nesusilaukė sėkmės kritikų tarpe (beje, kaip pastebėjau, tai dažnai nutinka patiems įsimintiniausiems ir novatoriškiausiems filmams, vėliau tampantiems klasika). Tačiau meistras Kubrickas ėmėsi šios temos pasiraitojęs rankoves. Jis peržiūrėjo gausybę XVIII a. vidurio britų meno kūrinių ir nusprendė, jog jo filme peizažas turi būti autentiškas, o apšvietimas – toks, kaip tapybinėse to meto interjero scenose. Todėl filmavo ten, kur vyksta romano veiksmas – pilyse ir laukuose Airijoje ir Anglijoje, o prūsiškas scenas su rokokiniais rūmais – Stuttgarte ir Potsdame. Tam, kad ekrane išgautų žvakių šviesą kaip Williamo Hogartho paveiksluose – panaudojo tuo metu revoliucines filmavimo prieblandoje technologijas, lig tol naudotas, berods, tik NASA. Muziką rinko irgi to meto, su vyraujančiu Haendelio „Sarabandos“ leitmotyvu. Pagrindiniam vaidmeniui, airio „sėkmės džentelmeno“ Barry Lyndono, parinko airį širdžių ėdiką Ryan‘ą O‘Nealą, o grafienės Lyndon – iš litvakų ir italų kilusią Marisą Berenson (garsiojo Bernardo Berensono dukterėčią, dizainerės Elsos Schiaparelli anūkę). Tokio preciziškumo rezultatas – stulbinantis. Airijos ir Britanijos kraštovaizdis tampa nebe fonu, o beveik atskiru filmo personažu – tarsi būtų atgijusios Thomas Gainsborough drobės. Autentiško apšvietimo įspūdis sukelia iliuziją, tarsi tikrai žvelgiame į kareivio gyvanašlės namelio interjerą ar į kortavimo saloną rūmuose. Bet svarbiausia yra airio Lyndono istorija, neskubriai, su be galo subtiliu humoru, pagal armijos žygio maršą besivyniojanti prieš mūsų akis. Ji – ne vien visur svetimo, amžinai kompleksuoto prašalaičio, aferisto ir visiško oportunisto sąmonės studija, bet ir įdėmus, ironiškas žvilgsnis į tautinį mentalitetą (o gal veikiau jo susiklosčiusį stereotipą). Lietuviams, kurie sako, kad esame panašūs į airius – šis filmas privalomas. Taip pat ir estetams, kurie įvertins kaip atgyja XVIII amžius ekrane.

Farinelli (rež. Gerard Corbiau, 1995). Šis belgų režisierius yra sukūręs labai nedaug filmų -tarp jų – „Muzikos mokytoją“ (1988) bei “Karalius šoka“ (2000, apie Liudviko XIV pomėgį šokti baletą). Taigi – labai siauros nišos, o būtent – Baroko muzikos ir teatrinės kultūros filmų specialistas. „Farinellyje“ tas justi! Ne tik dieviškojo kastrato repertuaro, bet net ir jo balso atkūrime – šis kompiuteriniu būdu sukurtas, sujungiant soprano Ewos Malas-Godlewskos ir kontratenoro Dereko Lee Ragino vokalus į vieną. Dar daugiau, filme atgyja barokinės operos scena, ir ypač jos būtinas ingredientas, svarbesnis už įspūdingas mechanizuotas dekoracijas ir prašmatniausius kostiumus, o būtent – atlikėjų seksualumas. Nepaisant kastracijos, dieviškasis Farinelli buvo ano meto sekso simbolis, tikra „roko žvaigždė“, savo balsu ir charizma moteris beveik privesdavęs iki orgazmo ložėse, o po spektaklio jį išmoningai sugebėdavęs damoms suteikti savo persirengimo kambaryje. Praeities tragedijos paženklintas Farinelli turėjo ir savo demonus, tikrus ir įsivaizduojamus, buvo skausmingai manipuliuojamas savo brolio ir (bent jau filme) Haendelio, ir visą gyvenimą buvo kamuojamas kastracijos dilemos „ įgytasis dieviškasis talentas ar prarastas žmogiškasis gyvenimas“… Nuostabi muzika, puikus aktorių parinkimas ir jokio kompromiso tarp garso ir vaizdo: scenografija ne ką prastesnė už garso takelį. Iš pirmo žvilgsnio aišku, kur Italija, kur – Londonas, o kur – Ispanijos karališkasis dvaras su makabriškuoju saulės užtemimu, o finaliniai filmo su raudonuoju apsiaustu ir brolių kūnais atrodo tarsi atgiję kokio nors Caravaggio vėlyvojo pasekėjo paveikslai. Tikras delikatesas baroko mėgėjui…

„Pavojingi ryšiai“ (Les Liaisons Dangereuses, rež. Stephen Frears, 1988). Net nežinau nuo ko pradėti: ar nuo paties kūrinio, ar nuo ekranizacijų? 1782 metais publikuotas Pierre Choderlos de Laclos to paties pavadinimo literatūros kūrinys daugeliu aspektu buvo ribinis. Vienas ryškiausių epistoliarinių romanų, atsiradęs pačiame rokoko saulėlydyje, jis vėliau tapo patogia post-revoliucinės propagandos iliustracija „aristokratijos sugedimui“. Iš tiesų ne viskas taip paprasta. Galbūt tarp kūrinio eilučių čia byloja ne „dekadansas“, bet esminė, nuoga tiesa apie žmogiškosios pasąmonės sadomazochistinius instinktus. Nederėtų pamiršti, jog tuo pat metu Prancūzijoje reiškėsi ir kūrė Markizas de Sade, tik Choderlos de Laclos kūrinys nagrinėja ne fizinę, bet psichologinę reiškinio pusę. Meilė ir atsižadėjimas, garbinimas ir paniekinimas, niekinanti meilė, atsižadantis garbinimas, galios, dominavimo santykiai ir visos įmanomos tarpinės „Pavojingų ryšių“ manipuliacijos ne kartą vėliau įkvėpė teatro ir kino režisierius, tarp jų ir Roger Vadimą, ir Milošą Formaną. Vis dėl to, iš visų kino ekranizacijų renkuosi šią, Stepheno Frearso. Didžia dalimi – vien dėl triuškinančios Johno Malkovichiaus vaidybos, atgaivinančios, supurtančios, priverčiančios raudonuoti net tokias holivudiškai „teisingas“ ikonas kaip Glenn Close, Michelle Pfeiffer ar jaunutė Uma Thurman (jos tvirkinimo scena verta atskiro pagiriamojo žodžio). Taip, filmas yra skirtas masinei auditorijai, tačiau sukurtas tobulai gerai. Geras psichologinis pjūvis, puikūs interjerai ir kostiumai bei žvilgsnis į tai, kas nutinka, kai nuimami perukai ir nuo veido nušluostomas pudros sluoksnis.

Šiandien – apie kalėdinius filmus. Bet ne, ne apie „Vieną namuose“ ir ne apie „Greench‘ą“. Šiandien – apie kitokius, mano mėgstamiausius kalėdinius filmus.

Plačiai užmerktos akys (Eyes Wide Shut, 1999, rež. Stanley Kubrick). Taip, laikau jį filmu apie Kalėdas – juk pamenate, kuo jis prasideda: prašmatniu kalėdiniu pobūviu Niujorko Park Avenue, su iliuminacijomis, eglutėmis ir kokso bei heroino perdozavusiomis grožio konkursų „misėmis“ apartamentų vonioje su židiniu, didesnėje už vidutinį statistinio piliečio butą. Tai –filmas apie tai, kokie slapti geismai, nepasitenkinimai ir nuoskaudos tūno po kalėdiškai-atvirukiniu jaunos Niujorko gydytojo Billo Harfordo šeimos fasadu. Tai – filmas apie gelminę, pasąmoninę vienas kitą mylinčių (ar, veikiau, – mylėjusių) vyro ir moters galios kovą, dominavimą, „kas ką“ – ne veltui Nicole Kidman ir Tomas Cruise filmavimąsi šioje juostoje pavadino viena intensyviausių, labiausiai apnuoginančių patirčių ir aktorinių išbandymų. Vargu ar šie žodžiai buvo vien viešųjų ryšių triukas – atsitiktinumas ar ne, bet netrukus ši auksinė Holivudo pora išsiskyrė.

Tai – filmas apie tamsiąją Kalėdų pusę, apie menkiau apšviestas Niujorko gatves toliau nuo 5^th Avenue, apie prostitučių Kalėdas – tikrą darbymetį aptarnaujant pavyzdingas šeimų galvas, ir apie tai, kas naktimis vyksta kai kuriuose Niujorko karnavalinių kostiumų nuomos punktuose ir nuošaliuose užmiesčio dvaruose. Jis – apie tamsius žmogiškosios prigimties užkaborius, apie pagundas ir apie slenksčius, kuriuos peržengus nebėra kelio atgal, apie žodžius, kurių geriau neištarti ir apie jausmų ir potyrių bedugnes į kurias verčiau niekada nežvelgti. Visiškai netikėta literatūros klasikos – Arthur‘o Schnitzler‘io novelės Traumnovelle interpretacija. Trikdantis ir gilus, estetiškai pribloškiantis paskutinysis genijaus Stanley Kubricko darbas – beje, puritoniškoje Amerikoje išcenzūruotas skaitmeniniu būdu. Genijaus, mano galva, todėl, kad bene kiekviename kino žanre – psichologinio trilerio, istorinio, fantastinio, siaubo – paliko po kino istoriją formuojantį pėdsaką – tad apie jį dar kalbėsime nekart…

Daktaras Živago (Doctor Zhivago, 2002,  rež. Giacomo Campiotti) – buvau prisižadėjusi apie TV serialus nekalbėti, bet šiam ITV mini-serialui padarysiu išimtį: nes jame daug sniego ir šalčio, nes jis – tikrai sėkmingos „svetimųjų adaptacijos pavyzdys“ (kai britai ekranizuoja rusų klasiką, o Boriso Pasternako šedevrą – nebe pirmą kartą), nes žiūrint paskutinę seriją yra visai leistina žliumbti (bent jau moterims, nors žinau ir vyrų, sakančių, jog negali ramiai žiūrėti pabaigos, nes per žiauru) ir jį dažnai rodo per LTV Kalėdų metu. Tiesa – absoliučiai tragiškai įgarsintą, vadovaujantis VLKK taisyklingo svetimvardžių kirčiavimo normatyvais. Todėl, kai išgirsite herojus sakant „O štai ir SašA su katE“, veltui dairysitės TV ekrane Sašos ir katės, jokių kačių ten nebus, bus tik Saša ir Katia.

Visa kita yra tiesiog puikus, kaip britai sako, tear-jerker, ašarų-išspaudėjas. Vienas pirmųjų rimtesnių Keiros Knightley vaidmenų ir ji su aistringosios Laros role susidoroja nuostabiai. Hanso Mathesono Jurijus Živago yra kaip tik toks dramatiškas ir jausmingas rusas mylimasis, kokie egzistuoja tik romanų puslapiuose ir kino ekrane, bet ne tikrovėje. Sam Neill‘as irgi puikus, kaip ir britų komikas Krisas Marshallas, kurio vaidinamas Paša (ar reikėtų sakyti PašA, kaip apie turkų pašą?) yra visiškai nekomiškas. Ypatingas dėmesys filme – scenografijai, kostiumams (kurie, tais metais kai pasirodė šis filmas sukėlė tikrą inspiruotų fotosesijų bumą britų madų žurnalų puslapiuose), operatoriaus darbui, todėl jis, tam tikra prasme,  ir pavyko – kaip labai gražus ir dailus kalėdinis atvirukas su labai žiauriu įrašu…

Fani ir Aleksandras (Fanny och Alexander, 1982, rež. Ingmaras Bergmannas). Vienas žodis – šedevras. Kaip kitaip pavadinsiu filmą, kurį išsižiojusi žiūrėjau būdama vaikas, ir galiu žiūrėti vėl ir vėl, po dvidešimties metų, ir pastebėti vėl naujus dalykus, kertančius dar labiau, kai jau šį tą suprantu apie suaugusiųjų pasaulį ir gyvenimo situacijas? Anuomet lūždavau juokais nuo epizodo, kai dėdulė perdžia nuo laiptų, šiandien negaliu nesijaudindama žiūrėti į Bergmano meistrystę – kai pats laisvalaikiu šį tą kuri, pradedi įvertinti kitų aukštąjį pilotažą, prieš kurį norisi žemai nulenkti galvą. Matyti pasaulį vienu metu, viename kūrinyje kartu ir nekaltomis vaiko akimis, ir seno išminčiaus žvilgsniu; žvelgiant ir į magišką, stebuklingą Kalėdų atmosferą, ir į visuomenės represyvumą, ir į šiaurietiškus psichologinius kompleksus, ir su humoru, ir su kančia… Matyti vaikystę ir visoje jos nekaltybėje, ir visame jos vaikiškame žiaurume ir vaikiškose baisybėse, ir visoje jos išmintyje (atkreipkite, kaip iš esmės, blaiviai mažieji herojai žvelgia į suaugusiųjų pasaulio peripetijas)… Žvelgti ir su meile, ir su ironija, ir su sarkazmu, ir su panieka šio pasaulio“ džiaugsmo žudikams“-moralistams, tokiems kaip ponas vyskupas… Būtent Bergmano žvilgsnio daugialypumas, sugebėjimas keisti perspektyvas yra labiausiai kerinti šio filmo dalis.

Po daugelio metų, Stokholmo Karališkojo dramos teatro scenoje turėjau malonumą matyti vieną mylimiausių šio filmo herojų – aktorių Erlandą Josephsoną, atlikusį žydo antikvaro vaidmenį, ir gėrėtis jo meistryste. Tai man, tam tikra prasme, tapo dar vienu kalėdiniu „Fani ir Aleksandro“ stebuklu – juk anuomet, būdama vaikas ir tupėdama už geležinės uždangos, nė nesvajojau, kad kada nors turėsiu galimybę keliauti ir žavėtis savo mylimais aktoriais gyvai.

Visų šventųjų, vėlių ir demonų dieną, kaip ir dera – apie mėgstamiausius siaubo filmus. Neseniai buvo pirmas filmų trejetukas, dabar vėl  – trumpa pertrauka, bet norisi pririšti prie datos.

„Šuns širdis“ (Sobačje serdce, 1988). Prisipažinsiu, nesu didelė rusiškų filmų mėgėja – pats mentalitetas, visą rusišką kiną ir apskritai jų „dvasingą meną“ (dažniausiai) persmelkiantis mazochistinis mėgavimasis kančia ir egzistencine bėjėgyste, man turbūt tiesiog svetimas. Juolab kad pasakos apie rusiškojo kino „dvasingumą“ ypač pastaraisiais dešimtmečiais belieka pasakomis – kuriamo šlamšto kiekis ten stebėtinai išaugęs ir nė kiek neatsilieka nuo Holivudo ar Bolivudo, o sukurtų tarptautinio masto šedevrų procentas – stebėtinai mažas, kaip tokiai milžiniškai nacijai. O ir gandai apie rusiškojo kino „populiarumą visame pasaulyje“ – gerokai perdėti. Galima tuo patikėti nebent tik tupint Lietuvoje ir „visą pasaulį“ pažįstant tik iš teliko ekrano. Britai – netgi didžiausi sinefilai – žino geriausiu atveju tik Eizenšteiną, Tarkovskį ir Sokurovą. Bet vieną filmą jiems nuolat ir primygtinai rekomenduoju ir jis tikrai mano geriausiųjų sąraše su dar keliais rusiškais filmais – nemarioji Michailo Bulgakovo klasika „Šuns širdis“ (rež. Vladimiras Bortko).

Jį privalu pamatyti visiems, ypač – naujiesiems šarikovams, aspiraciniams švonderiams,  šampaniniams socialistams ir visiems tiems veltėdžiams, protestuojantiems Wall Street’e ir Londono City apie “demokratiją” ir kad reikia “viską padalinti”, nes kai kurie yra perdaug sukaupę kapitalo. Tokiems norisi pasakyti: jei nesėdėtum palapinėje su plakatu, o pasiraitojęs rankoves kibtum į darbą, tai gal ir tu sukauptum kapitalo? „Šuns širdis“ – puiki istorija apie tuos, kurie rėkia kad nado vziat‘ vsio i podelit‘, mieliau dainuoja revoliucines dainas nei dirba, ir apskritai, gyvenime šlapinasi ne į klozetą, o pro jo kraštą – visom prasmėm ir dargi iš principo. Nėr ko stebėtis, kad paskui, pasak profesoriaus Preobraženskio, įsivyrauja rozrūcha, t.y. – suirutė ir išgverimas. Aktualijų ir sparnuotų pasakymų, tinkančių ir mūsų dienoms tame filme – iki ausų. My v universitetach neobuchialis‘, bet teisę savo tvarką įvesti turime, etit tvoju mat‘, profesor. Praktiškai, visi filmo dialogai – gatavi aktualūs aforizmai. Profesorius Preobraženskis – tiesiog rusiškojo mentaliteto simbolis: ironiškojo, talentingojo, intelektualiojo ir… iš esmės nesipriešinančiojo, leidžiančiojo šarikovams ir švonderiams užsilipti ant galvos, ką rusų inteligentija sėkmingai daro šimtmečių šimtmečius. Galbūt neatsitiktinai profesoriaus asistentas Bormentalis, kuris vis nori iškaršti Šarikovui kailį, pasak Bulgakovo – kilęs iš Vilniaus (policmeisterio sūnus), galbūt todėl – mažiau pakantus kerojančiai kvailybei ir chamizmui. Šiandien telieka viltis, kad kuo toliau į Vakarus, tuo to nuolaidžiavimo šarikovams mažiau. Nors kartais nejuokais suabejoji. Štai tame ir glūdi visas šio filmo siaubas.

„Angelo širdis“ (Angel‘s Heart, 1987). Jei jau prabilome apie širdis kine, tai šis Alano Parkerio šedevras – tiesiai iš tamsybių šerdies, sukurtas pagal Williamo Hjortsbergo romaną „Krintantis angelas“ (Falling Angel). Juodas, stilingas ir velniškai ironiškas; vien ko verti herojų vardai – Harry Angel, Louis Cypher, Epiphany Proudfoot. Aktorių parinkimas irgi neblogas – Mickey Rourke, Robert de Niro, Charlotte Rampling ir Lisa Bonet. Niujorkas ir Naujasis Orleanas, incestas, voodoo ir satanizmas, bet svarbiausia – tai, kas nutinka, kai parduodi savo sielą dėl šlovės ir kuo baigiasi, kai nueini su velniu riešutauti, tikrąja šių žodžių prasme. Gali būti, kad nukeliausi taip toli, jog prireiks privataus seklio tam, kad atrastum pats save.

Tikrai, tikrai kraupus filmas. Ir meistriškai padarytas – kinematografiniai motyvai atgyja taip, kad tampa beveik ikonografiniais simboliais ar metaforomis. Lupamas kiaušinio lukštas, besisukantis ventiliatorius, kraujo lietus, vištos nukapota galva paskutinis šokis, praviras senovinio daugiabučio langas atrodo atkeliavę iš tapybos ar literatūros, bet ne iš plačiojo ekrano. Ir tai – turbūt ženklas, kad filmas pavykęs, krapštantis giliau ir užčiuopiantis truputį metafizikos čiulpų. Nuostabiausia, kai žiūri šiandien – jokio, nė vieno suknisto kompiuterinio specialiojo efekto, jokio fotošopinio retušavimo, tiesiog viskas labai gerai nufilmuota, o operatorius Michael Seresin turėjo genialų kadro kompozicijos pojūtį. Ar žinote, jog kai kuriose religijose kiaušinis simbolizuoja žmogaus sielą? Ar norite kietai virto kiaušinio? Ar norite pasivažinėti senoviniu liftu su grotomis? Pamenu, kai paauglystėje pažiūrėjau šį filmą, pradėjau ieškoti tokio lifto Vilniuje. Ir radau. Viename name prie geležinkelio stoties…

Francis Ford Coppola „Bram‘o Stoker‘io Drakula“ („Bram Stoker‘s Dracula“, 1992) – silpnesnių nervų žiūrovams, vertinantiems grožį. Taip, tai neabejotinai pats gražiausias, vaizdžiausias filmas apie vampyrus, prieš kurį visi kiti gali slėptis (jau nekalbu apie dabartinę pigių  ir bukų serialų bangą). Nuostabi aktorių komanda  – Gary Oldman, Anthony Hopkins, Winona Ryder, Keanu Reeves, Sadie Frost (taip, toji pati Kate Moss draugė, vėliau virtusi dizainere) ir netgi anuomet dar niekam nežinoma Monica Bellucci, suvaidinusi gražiąją Drakulos nuotaką vampyrę, išlendančią iš čiužinio pilies svečių miegamajame, ir dar – Tom Waits, vaidinantis išprotėjusį nekilnojamojo turto agentą R.M.Renfield‘ą. Ne veltui režisierius juos pavadino „mano filmo brangakmeniai“. Tačiau Coppola tarsi juvelyras sukūrė jiems tikrai nuostabų aptaisą – jis užsimojo atkurti būtent Viktorijos laikų kūrinį, būtent taip, kaip jį parašė Bram Stoker ir jam pavyko: laikmečio dvasia, prašmatni ir skurdi, ištroškusi egzotikos ir mokslo pasiekimų, represuojanti seksualumą ir piktnaudžiaujanti absintu, o tuo pat metu vaikiškai naivi, idealistiška, tikrai atgyja. Puiki scenografija, nuostabus operatoriaus darbas ir montažas, ir dieviška lenkų kompozitoriaus Wojciecho Kilaro muzika – šis nūdienos klasikas sukūrė tikrą šedevrą interpretuodamas vengrišką-transilvanišką egzotiškos Rytų Europos temą.

Kaip jiems pavyko? Francis Ford Coppola vėliau sakė, jog norėjo, kad šis filmas tarsi „būtų atkeliavęs iš erotinių sapnų“ – juk iš tiesų visa vampyrų tema turi labai aiškią juslinę, erotinę potekstę.  Tad ką daro režisierius, kai nori ekranizuoti sapną? Pasirodo jis pasamdo dailininką ir su jo pagalba padaro maždaug tūkstančio piešinių, nuotraukų ir elementų moodboard – nuotaikų lentą. Scenografams ir kostiumų dailininkams įsako neriboti fantazijos ir ieškoti kuo keistesnių epochos daiktų, drabužių, interjerų pavyzdžių. Apskritai, vadovaujasi viena formule – vengti bet kokių formulių. Rezultatas – tikra vampyrinė magija. Man labiausiai patinkančios filmo detalės – naktiniai Sadie Frost pasivaikščiojimai po parką (beje, kad jaunutė aktorė atsipalaiduotų, kai reikėjo vaidinti erotines scenas su „nematomu“ partneriu, režisierius šalia sodindavo Gary Oldmaną tam, kad jis pašnibždomis jai kalbėtų – o šis jai kalbėdavo visokias nešvankybes), senoji transilvaniškoji tema ir jos stilistiniai sprendimai, Viktorijos laikų Londonas su šešėlių teatrais bei tai, kaip nuostabiai sumontuotas vienos filmo scenos persiliejimas į kitą.