Skilties įrašai: Dizainas

Apie Kensingtono rūmus ir „Victoria Revealed“

0
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Gegužės 22 d. 16:42
Dizainas, Mada

Neseniai duris, po dvejus metus trukusios ir 12 milijonų svarų sterlingų kainavusios renovacijos lankytojams vėl atverti garsieji Londono Kensingtono rūmai. Kartu su kitais žiniasklaidos atstovais buvau ir aš – ir štai, kiek pavėluoti įspūdžiai.

Kensingtono rūmai turbūt girdėti visiems – ne tik besidomintiems Londono istorija, menu, bet ir raudonviršių „tabloidų“ skaitytojams. Taip, jie – tie patys, kuriuose gyveno velionė princesė Diana. Ten, po Kensingtono rūmų sodus, ji važinėdavo riedučiais ir ją atpažinę turistai krykštaudavo iš netikėtumo. Iš tų pačių rūmų, jei tikėsime vėliau paskalas išnešiojusiais liokajais, ji išvykdavo pasislėpusi savo limuzino bagažinėje pas slaptus mylimuosius. Po to juose gyveno, berods, Kento princas Michaelas su šeima, jo sūnus su žmona, Gloucester‘io kunigaikštis ir karalienės anūkė Zara Phillips. Dabar juose atnaujinami apartamentai, kuriuose netrukus turėtų įsikurti princas Williamas ir Cambridge kunigaikštienė Catherine. Taigi – tai gyvenamieji rūmai, o kartu ir turistiniai, ir nuomojami renginiams – yra tekę dalyvauti kompanijų priėmimuose gražiojoje rūmų oranžerijoje ir tai joks ypatingas stebuklas, išsinuomoti ten patalpas galite ir jūs, jei tik turite tam noro ir pinigų. Žodžiu – tai gyvi, gyvenami rūmai, bet kartu – ir atrakcija turistams.

Ir, atrodo, truputį galvos skausmas „Royal Historic Palaces“ – karališkosios administracijos padaliniui, kuruojančiam karalienės rūmuose įrengtus muziejus. Iki šiol Kensingtono rūmai garsėjo daugiausiai puikia istorinių ir Jos didenybės rūbų kolekcija, taip pat – princesės Dianos garderobo rinkiniu. Pamenu įdomią parodą, kai valstybės įvykiai ir įsimintinos oficialios progos buvo iliustruotos per… karalienės skrybėlaites. Pasirodo, kiekviena jų (spalva, dekoras, forma) turi savo „ikonografiją“ ir siunčia subtilią žinią apie monarchės santykį su renginiu ar proga. Vėliau dar buvo kelios įdomios karališkųjų kostiumų, tačiau iš tikrųjų, galima suprasti: reikia nemažos fantazijos tuos pačius rinkinius pristatinėti vis naujai ir naujai, ir reikia galvoti, ką pasiūlyti turistui, kad šis noriai atsisveikintų su £14.50.

Rūmai neturi atskiro įspūdingo vaizduojamosios dailės rinkinio, o ir istoriniai interjerai visuomenėje prieinamoje rūmų dalyje – nėra labai pribloškiantys, jie gana lakoniški, vadinamojo Nyderlandų baroko stiliaus. Man asmeniškai, jie be galo gražūs – ąžuolinės paprastutės obliuotos grindys, meistriškai išraižyti ąžuoliniai sienų paneliai su veidrodžiais ir konsolėmis, ant kurių išrikiuota Delfto ir kiniškos mėlynai baltos keramikos kolekcija, puikus Knellerio tapytas Petro I portretas, flamandiški gėlių natiurmortai. Šis interjero stilius – gražus Williamo III Oraniečio (olandų dinastijos atstovo) ir karalienės Mary paliktas pėdsakas, (kaip ir oranžerija – apelsinai ir oranžinė spalva yra Oraniečių dinastijos simbolis iki šiol), bet tikrai ne Versalis ir ne tai, ko karališkos istorijos ir prabangos ištroškusi publika trauktų pažiūrėti iš viso pasaulio ir noriai mokėtų už tai penkiolika svarų.

Tad dabar, po atnaujinimo sumanyta dėmesį atkreipti į kitą žymią šių rūmų gyventoją – karalienę Viktoriją. Juk būtent čia ji gimė 1819 metais, buvo pakrikštyta “Kupolo salėje”, augo ir gyveno; būtent čia jai, aštuoniolikmetei, pranešta jog, mirus dėdei, tapo imperijos monarche. Jei jums patiko romantiškasis filmas “Jaunoji Viktorija” (Young Victoria)  su Emily Blunt – būtinai apsilankykite atnaujintoje ekspozicijoje, pasijusite lyg atsidūrę filmo kadruose (ir net geriau, nes filme Kensingtono rūmus „vaidina“ Ham House dvaras, esantis prie Richmondo).

Man ši paroda pasirodė įdomi ne tiek dėl filmo, bet ir dėl tam tikrų istorinio tyrinėjimo kuriozų. Eksponuojama gedulo suknelė, kurią jaunoji Viktorija vilkėjo pirmininkaudama savo pirmajai valstybės tarybai 1837 m., šiandien – nebe juoda, o gelsvos, tabako spalvos. Šitaip per beveik du šimtus metų nubluko netvarūs audinio dažai. O ir patsai “Raudonasis salonas”, kuriame vyko tas istorinis posėdis – visiškai ne raudonas. Šiandien jame, kaip ir Viktorijos laikais stovi didžiulis ilgas masyvus Regencijos stiliaus (mūsų kraštuose vadinamo Biedermeier’iu) stalas su kėdėmis, tačiau sienos – neutraliai šviesios. Restauratoriai nesuklydo – atlikę sienų polichromijos tyrimus, jie nustatė, jog būtent tokia spalva buvo tuo metu. Kodėl tad patalpa vadinta “Raudonuoju salonu”? Galbūt tokios spalvos buvo baldų apmušalai…

Pamažu įsižiebusi, bet legendine tapusi karalienės Viktorijos ir princo Alberto meilė (jis ją uždengė savo krūtine, kai į ją šauta pasikėsinimo metu, ji – įamžino jo atminimą V&A muziejumi ir šalia esančiu memorialu, ir, netekusi vyro, kurį vadino savo „sielos antrininku“, iki gyvenimo pabaigos nešiojo gedulą) iliustruota unikaliais asmeniniais eksponatais. Parodoje pažymėta net kambario vieta, kur jie pirmąkart išvydo vienas kitą. Eksponuojama vestuvinė suknelė ir vestuvinių brangenybių komplektas (brangakmeniais nusagstyti papuošalai, vaizduojantys fleur d‘orange – apelsinmedžio žiedus, tradicinę to metų nuotakų puošmeną), deimantai ir kitos grožybės.

Tačiau ne mažiau jaudina kur kas kuklesni, bet nuoširdesni eksponatai – jos ir jo portretai, nupiešti vienas kito. Žvelgiant į šiuos romantizmo epochos portretėlius, šiandien atrodančius galbūt sentimentaliai, susimąstai, jog, iš tikrųjų, mylinti akis ir mūsų dienomis yra lygiai tokia pat jausminga – tik įamžiname savo susižavėjimo objektus ne eskizais ir akvarelėmis, o fotoaparatais ar mobiliųjų telefonų ekranuose. Pasikeitė forma, bet ne esmė; tačiau modernėjant technologijoms, šiandieninis portretinis įamžinimas, paradoksaliai, turi mažiau galimybių išlikti – ar mylimojo nuotrauka mūsų mobiliajame tvers du šimtus metų?

Monarchė, dar ir šiandien britams simbolizuojanti ištisą epochą, „Viktorijos laikus“, valdžiusi didžiulį gabalą pasaulio su imperijos kolonijomis, turėjo, žinoma, kamerinę, privačią gyvenimo pusę ir ją galima išvysti. Pradedant nuo jos vaikystės, stebėtinai atskleidžiančios būsimos valdovės charakterio bruožus: kiek mažų mergaičių savo lėles ir lėlių namelius tvarko taip dalykiškai, kad net visam šiam reikalui užveda specialų inventorių, kuriame registruoja net mažiausią lėlės batelį ar kaspinėlį? Tačiau pareigingumas, nuoseklumas, dalykiškumas nuo vaikystės vėliau labai praverčia įgyvendinant milžiniško masto projektus ir idėjas, tokias kaip Didžioji Ekspozicija, 1851 m. surengta grandiozinė pramonės ir dailiųjų amatų tarptautinė paroda Krištolo rūmuose Londone – jai skirtas atskiras kambarys. Kaip ir yra atskiri kambariai, skirti poros kasdieniam gyvenimui, o vėliau – nepaguodžiamos našlės gedului. Tad kelionė po ekspoziciją – tarsi pasivaikščiojimas po karalienės gyvenimą…

Parodos dalis sujungianti dinastijos tęstinumą, istoriją su dabartimi ir jos virsmu istorija – neabejotinai toji, skirta karalienės Viktorijos Deimantiniam valdymo jubiliejui. Juk šiemet, birželio mėnesį, Britanija švęs dabartinės monarchės, Elžbietos II, „Deimantinį“ jubiliejų. Tačiau tai jau visiškai kita istorija, kurią, tikiuosi, turėsiu galimybę irgi jums papasakoti.

 

 

Apie 45 Park Lane ir testosteroną interjere

12
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Sausio 20 d. 09:00
Dizainas

Apie 45 Park Lane užsimaniau parašyti vos tik ši nauja, vis dar karšta Londono vieta šią vasarą atvėrė duris. Tai – naujausias „The Dorchester Collection“ (kuriai priklauso to paties pavadinimo viešbutis Londone, „Plaza Athénée“ ir „Le Meurice“ Paryžiuje, „Hotel Principe di Savoia“ Milane, „Hotel Bel Air Los Angeles“) kūrinys. Neišvaizdus kampinis pastatas Londono Park Lane „Paul Davis and Partners“ architektų buvo paverstas nedideliu (45 kambarių) nauju viešbučiu. Tema – niujorkietiška, nes viduje – pirmasis garsiojo šefo Wolfgango Puck’o restoranas Europoje su akcentu į niujorkietiškus steikus, o interjero dizaineris – kad ir kilęs iš Prancūzijos, Thierry Despont jau trisdešimt metų kaip kuria Niujorke. Thierry Despont yra vadinamas menininku, architektu, intelektualu – ir šie apibūdinimai be ironijos, ne iš serijos „verslininkė-interjero dizainerė“. Jis baigė Paryžiaus Ecole de Beaux Art, ir geras klasikinis išsilavinimas, kaip ir prancūziškas klasikinis skonis yra jaučiami visame, ką jis daro, nors jo kuriami objektai gali neįtikėtinai įvairuoti – nuo „Getty Center“ Los Angeles iki „Carlyle“ viešbučio Niujorke ir „Claridges“ interjerų Londone. Tarp privačių klientų, kuriems kūrė namus – Calvinas Klein‘as ir Billas Gates‘as, o pernykštėje Venecijos bienalėje buvo surengęs savo atskirą parodą.

Todėl į 45 Park Lane  mane atvilioja menas – pažiūrėti, kaipgi jis „gyvena“ viename madingiausių interjerų.  Didžiulė skulptūra ant naujojo viešbučio fasado – Thierry Despont‘o. Milžiniškas planetą vaizduojantis paveikslas hole – irgi jo. Restorano „The Cut“ sienas puošia ne kas kita, o Damiano Hirsto drugelių grafika – garsioji „Psalmių“ serija, primenanti gotikinių katedrų vitražines rozetes. Atmintinė Vilniaus garsių restoranų savininkams – tiems, kurie jau rūpinasi ne vien tuo, ką deda į lėkštę, bet ir tuo, kokia ta lėkštė, ir kokia aplinka supa solidžiai kainuojantį, meistriškai pagamintą patiekalą, kuriuo siekiama privilioti vertinančius skonį: pasirūpinkite ir tuo, kas ant sienų: verčiau nieko, negu nuglaistyta kopija; verčiau niekam nežinomo Dailės akademijos studento originalas nei Matisse reprodukcija. Tad 45 Park Lane į meną žiūri rimtai: pirmame aukšte, kaip jau minėta – Damianas Hirstas, trečiojo aukšto numeriuose – Bruce Maclean, ketvirtojo – Christian Furr, penktojo –  „Chelsea Arts Club“ menininkai, šeštojo – Brendan Neiland, septintojo – Joe Tilson, o penthouse – paties Sero Peterio Blake.

Ir ką gi, menas, reikia pripažinti, ten gyvena ir gyvuoja labai gerai. Ne veltui Thierry Despont vadovaujasi paprastu principu: vengia bet kokio pasikartojimo kuriamuose viešbučių interjeruose. Pasak jo, „šiais laikais keliaujant pats depresyviausias dalykas yra atvykus į viešbutį nesuprasti kuriame pasaulio krašte esi. Todėl nemėgstu štampų, šablonų, klišių.“ Originalūs meno kūriniai ant sienų, be abejo, yra vienas geriausių būdų to išvengti. Ypač, pajuokaukim, jei kuri Niujorko įkvėptą interjerą Londono centre.

45 Park Lane interjeras – labai vyriškas, su vos vos jaučiama penkiasdešimtųjų užuomina. Tačiau “vyriškumas” – ne džentelmenų ar golfo klubo stiliaus. Taip, vyrauja medis, taip, balduose matyti šiurkštaus metalo ir kniedžių detalės, primenančios Thierry Despont’o koliažus, taip – nėra ten jokių pliušiukų, raukinukų ornamentukų; medis, o ne damastas ar apmušalai ant sienų. Bet restorano interjero vertikales puikiai suminkština užuolaidos ir pūkuotas pienių galvas primenatys plieniniai šviestuvai, o veidrodis per visą galinę sieną sukurią puikią begalinės erdvės iliuziją.

Kažkodėl – net nežinau kodėl, nes stilius šiaip jau gana skiriasi – bet pagalvojau, jog šiame viešbutyje gerai jaustųsi estetiškasis Tomo Fordo vienišius, “A Single Man”. Gal šiam herojui net pavyktų išvengti savižudybės – pro viešbučio apartamentų langus atsiveria toks nuostabiai puikus Hyde Parko vaizdas, jog jis – tikra atgaiva sielai, nereikia nė brangiai kainuojančių psichoterapeutų. Apartamentų interjerai – ne šiaip komfortiški ir prabangūs (kaip pavyzdžiui, Corinthia Hotel, apie kurį jau rašiau), bet sukelia  nenusakomos elegancijos, grįstos principu less is more (mažiau yra daugiau), pojūtį.  Tiesiog viskas ten labai nebanaliai teisinga ir neperkrauta, dėl kokybės, žinoma, nedarant jokių kompromisų.

Kad tai – vyriškas viešbutis, liudija ir tiesiog berniukiškas dėmesys technologijoms. Kambaryje viskas – room service iškvietimai ir kontaktai su personalu, šviesos, mikroklimatas žaliuzės – valdoma vienu pulteliu-telefonu. Kiekviename numeryje – ant žurnalinio staliuko po iPad’ą, vietoje žurnalo paskaitinėjimui. Vonioje – ne tik dvi kriauklės, bet ir veidrodyje meistriškai įmontuotas TV ekranas – kad nepražiopsotum pasaulio žinių kai prausiesi ar skutiesi. Uždarame, viešbučio svečiams skirtame kambaryje –  didžiausias (103 colių įstrižainės) “Bang & Olufsen” ekranas. Treniruoklių patalpoje – „Pilates“ ir svarmenų įrenginys, bėgimo takelis ir kitos mašinos, kurių galėtų pavydėti turtingiausių šalių astronautai…

Kai kuriami tokio lygio viešbučiai, vadovaujamasi vienu principu – nuspėti, ko  norės išrankiausias, labiausiai išlepęs klientas ir bent jau dviem žingsniais užbėgti jam už akių. Atsitiktinumams nepaliekama vietos, apgalvojamos net menkiausios detalės.

45 Park Lane pagalvota beveik apie viską: „The Dorchester“ floristams teko persiorientuoti nuo klasikinio stiliaus ir sukurti santūrias puokštes specialiai šiam interjerui. Apšvietimas suderintas it muzikos instrumentas: restorane, po pirmojo pabandymo, buvo atsisakyta žvakių, nes jos nedailiai apšvietė veidus; bepietaujant „The Cut“ ir pasikeitus saulės spindulių kampui už lango – nuleidžiamos ir žaliuzės; bare, kaip ir dera barui – duksli, intymi atmosfera. Nieko nuostabaus, kad šiuo metu tai – bene madingiausia Londono vieta. Naujas, vyriškas, kitoks; niujorkietiškai-prancūziškas, su savo nepakartojamais Wolfganfgo Pucko steikais  (apie kuriuos bus dar vienas įrašas), 45 Park Lane interjeras pilnas gero testosterono…

Foto: The Dorchester Collection, mano (8-10)

Nuotraukų galerija

Apie Kalėdas už stiklo

14
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Gruodžio 20 d. 09:00
Dizainas

Kai į Londoną ateina Kalėdos, kasmet laikausi nedidelės tradicijos – imu fotoaparatą ir keliauju fotografuoti… vitrinų.

Jose, anapus stiklo, tarsi akvariumuose –  visai kitas pasaulis, mūsiškį primenantis tik tiek, kiek pasaka primena kasdienybę. Tad iš mergaitės su fotoaparatu virstu beveik mergaite su degtukais, lyg iš Anderseno pasakos. Įdomu tai, kad pro fotoaparato objektyvą šiedu pasauliai visuomet susilieja, nes tikrovės atspindžio pasakiškos vitrinos stikle beveik niekada nepavyksta išvengti. Todėl, visai netikėtai, šalia „Christian Louboutin“ batelio su kristalais nuotraukoje gali atsidurti bjauri šaligatvio nuorūka ar kramtomos gumos blynas, o šalia plastmasinės gražuolės, demonstruojančios naujausią „Emillio Pucci“ bikinį – pro šalį einanti nuo galvos iki kojų apsimuturiavusi musulmonė. Dievinu tokius kontrastus!

Londono vitrinos ir šiaip jau neprastos, joms kurti samdomi geri scenografai, o ne vienas mados dizaineris ar šiuolaikinis menininkas savo karjerą yra pradėjęs būtent nuo vitrinų puošybos. Tačiau per Kalėdas dėl Londono vitrinų pasistengiama kaip reikiant ir belieka liūdėti, kad Vilniuje kalėdinėms vitrinoms beveik neskiriama dėmesio – o juk pamenu, kad net gūdžiais sovietiniais laikais buvo toks „gražiausios naujametinės vitrinos konkursas“, ir ne kokie dizaineriai, o parduotuvių pardavėjos, kasininkės ir buhalterės įjungdavo savo vaizduotę, ir su visai neblogais rezultatais. Pamenu, miestiečiams būdavo pramoga eiti prospektu, Pilies ir Didžiąja gatvėmis ir žiūrėti, kuri parduotuvė pasipuošė gražiausiai, na o kad visas reikalas yra geras kūrybingumo skatinimas – tai nereikia nė sakyti…

Bet grįžkim į Londoną, kur manekenai už stiklo gyvena savo siurrealistinius gyvenimus. Tarp išdėliotų gėrybių – ištisos sustingusios mizanscenos, ištisos istorijos. Plastmasiniai, bet labai tikroviški vyrai ir moterys bendrauja ir pletkina, mylisi ir pavydi, kartais – žudo ar žudosi, o kartais – atrodo apimti agonijos ar ekstazės nuo besaikio vartojimo. Jie sklendžia, skrieja, katapultuojasi, šoka baletą ir charlestoną, geria, valgo, miega… Man patinka jų išraiškos – šaltos, su plėšriais dirbtiniais dantimis dirbtinėse šypsenose; makabriškos visų vitrinų manekenų išraiškos nuo pat Eugene Atget fotografijos laikų. Visuomet atsimenu ir nepaprastai stilingą rusišką filmą Ponas Apipavidalintojas (Gospodin oformitel) apie secesijos prabangą ir garsų vitrinų dekoratorių, užsimaniusį pažaisti Pigmalioną su vitrinos manekene ir ją animuoti… Ten, vitrinų pasaulyje yra kažkokia paslaptis, ir ne visuomet ji atvirukiškai nekalta ir vartotojiškai patraukli… Galbūt ten – negyvumo ir gyvasties imitacijos paslaptis; kuo realistiškesnis, „tikresnis“ manekenas – tuo šiurpesnė.

Bet nė perdaug nesigilinant smagu žvelgti į kalėdines Londono vitrinas ir gėrėtis jų išmone ir prabanga. Įspūdingiausios, žinoma, didžiųjų universalinių, ir visos jos turi su niekuo nesupainiojamą estetiką. „Harrod‘s“ beveik visuomet balansuoja ant kičo ribos (o kartais ją ir peržengia). Nenuostabu, jų klientūra – Vidurio rytų ir rusų turtuoliai (o taip pat ir žioplinėjantys turistai) – pustonių nepripažįsta, tad žemę šluojančios „Versace“ ir „Cavalli“ suknelės, platininiai perukai, Bondo automobiliai, krištolas, porcelianas ir auksas – būtini atributai. Kartais, kaip šiemet, įsipainioja ir kičo klasika – gulbių iškamšos, užburti sodai ir pan. Greta esanti „Harvey Nichols“ visuomet daro ką nors madingo ir edgy, „ant ašmenų“; šiemet – tikrąja tų žodžių prasme, mat vitrinose – ledo luitai, pjūklai ir kirtikliai, kuriais manekenai kabarojasi tarsi alpinistai.

Karališkosios Piccadilly „Fortnum & Mason” vitrinos – visuomet senamadiškos, visuomet magiškos ir visuomet pribloškiančios, atspindinčios parduotuvės „filosofiją“ – prabangos tradicija nuo XVIII amžiaus. Šiemet jos virto varjetė – su šokėjų persirengimo kambariais, antrepreneriais ir kankanu, ir, žinoma, dieviškomis prekėmis.

„Selfridge‘s“ save pozicionuoja kaip šiuolaikinio meno globėją (jie iš tiesų sponsoriauja daug menininkų ir jų projektų), tad neatsitiktinai, viena strateginių, kampinių vitrinų virto Marc‘o Quinn‘o „žaidimų aikštele“ – orchidėjų temą kūryboje vystantis Quinn‘as čia instaliavo milžinišką baltą orchidėjos žiedą ir ventiliatorius, pučiančius pūgą. Likusios vitrinos taip pat apsiribojo minimalistiškais baltais atspalviais – bet visai neminimalistiška mados pasiūla…

Kitais metais, tie patys, iš charakteringų pozų atpažįstami manekenai (ir – galbūt pagaminti Lietuvoje?) bus perrengti, perdažyti, peršukuoti ir pasakos jau visai kitas istorijas. Na o kol kas – grožėkimės, svajokime, pirkime ar bent paganykime akis…

Linksmų šventų Kalėdų visiems!

Nuotraukų galerija

Apie nebesančią YSL kolekciją, kuri vis dar yra

14
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Lapkričio 8 d. 09:00
Dizainas, Filmai, Knygos, Mada, Menas

Šis įrašas – ir apie knygą, ir apie interjero dizainą, ir apie filmą, ir apie meną, bet galbūt labiausiai – apie dviejų  iškilių vyrų meilę, kurios kūdikis buvo ši nuostabi, deja, jau nebeegzistuojanti meno kolekcija; namai, kurių ištuštėję kambariai laukia naujo pirkėjo arba kuriuose jau šeimininkauja kiti.

Lapkričio 7-ąją įvyko naujo dokumentinio filmo „Amour Fou“ („Beprotiška meilė“), pasakojančio Yves Saint-Laurent‘o ir jo gyvenimo partnerio Pierre Bergé istoriją, jų aistrą kolekcionuoti meną ir įrenginėti namus. Kai garsusis dizaineris mirė, 2009-aisiais Bergé nusprendė visą meno kūrinių kolekciją išparduoti ir paaukoti labdarai (taip pat, kalbėta, ir tam, kad padengtų rafinuotą, be galo ištaigingą gyvenimą mėgusio dizainerio paliktas ir savo paties skolas). Prieš didžiulį aukcioną Londone, Grand Palais, didelė dalis kolekcijos buvo atkeliavusi ir į Londoną bei eksponuojama „Christie‘s“ būstinėje Kings Street‘e – „Lietuvos rytui“ apie šį neregėto masto, legendinį aukciono išpardavimą buvau parengusi reportažą. Piet‘o Mondriano, Franso Halso, Eugene Delacroix, Theodore Gericault, Henri Matisse, Fernando Leger, Augsburgo auksakalių taurės, renesansiniai Limoges emaliai, Brancusi skulptūros ir Giovanni da Bologna bronzos, ir puiki emalio miniatiūra, su Lietuvos ir Lenkijos valdovo Augusto III atvaizdu, kuria, deja, niekas iš Lietuvos mecenatų taip ir nesusidomėjo – kai kurie muziejininkai „kompetetingai“ paaiškino, jog “šis valdovas niekada nėra buvęs Vilniuje, tai kam jis mums“.

Na, tiek jau to, nesigilinant į meno kūrinių pirkimo prioritetus ir nesiginčijant dėl nematymo toliau savo kiemo tvoros – Yves Saint Laurento kolekcija buvo nuostabi, tik padariau vieną didžiulę klaidą – neįsigijau jos katalogo. Dvitomis katalogas buvo toks didžiulis, toks sunkus, o tądien turėjau dar kitų susitikimų, ir patingėjau jį tampytis, nukeldama pirkimą vėliau – t.y. į „švento Niekad“ dieną. Deja, po aukciono šis katalogas tapo didžiule bibliografine retenybe, už kurią ebay buvo plėšiami šimtai svarų sterlingų. Bet kolekcijos kūriniai mane užbūrė…

Maždaug po metų, keliaudama iš Marakešo, kur buvau nuvykusi apžiūrėti garsiojo Yves Saint Laurento sodo „Jardin Majorelle“, oro uosto parduotuvėje pamačiau puikų masyvų albumą: „The Private World of Yves Saint Laurent and Pierre Berge“ – apie jų visus namus (o turėjo jų ne vieną – Paryžiuje, Marakeše, Tanžere, Deauville), apie interjerus ir kaip tie meno kūriniai interjeruose „gyveno“). Vėl nenusipirkau – laukiausi, ir nusprendžiau patausoti save neapsunkindama keliais kilogramais rankinio bagažo… Ir vėl – pasigailėjau…

Kai grįžau į Londoną, pradėjau medžioti šią Roberto Murphy ir fotografo Ivano Terestchenko knygą internetiniuose knygynuose – medžioklė tęsėsi bene pusmetį, nes visur prie šios knygos mirgėjo „out of stock“, „išparduota“, o ten, kur nemirgėjo, ir užsisakydavau – po kelių dienų ateidavo elektroninis laiškas „atsiprašome, bet nebeturime – išparduota“. Pagaliau, viename knygyne kuris specializuojasi būtent likučiuose ir retose knygose, tikrose „knygų kapinėse“, radau…

Šiandien, kai būna liūdna, ir norisi praskaidrinti ūpą akimis, išsiverdu puodelį arbatos ir atsiverčiu šį albumą. Padarykite ir jūs tą patį – nors virtualiai, leidykla „Thames and Hudson“ eksponuoja keletą atvartų.  Meno mylėtojai galės paganyti akis į nepaprastus kolekcijos kūrinius, interjero dizaineriai ir neabejingi namų aplinkai – pasigrožėti pasakiškais, o kartu tokio skirtingo stiliaus  (nuo prancūziško baroko iki paryžietiško art deco, nuo marokietiško iki rusiško) interjerais. Mane labiausiai žavi, kaip šie gero skonio genijai rasdavo puikią dermę tarp meno kūrinio ir jo aplinkos ir tarsi juvelyrai brangakmenius meno kūrinius įtaisydavo į geriausius apsodus.

„Christie‘s“ direktorius Juusi Pylkannenas anuomet prieš aukcioną pristatinėdamas kolekciją, pasakojo apie tai, kad Yves Saint Laurentas ir Pierre Berge žaisdavo tam tikrą intelektualinį žaidimą su savo svečiais. Mat jie nebūtinai vertingiausią kūrinį kambario erdvėje kaip nors ypatingai išskirdavo – kartais, priešingai, pastatydavo kur nors lyg atsainiai, bet derančiai,  ir svetys ar viešnia, įsitaisę ant minkštutės sofos užmaršiai ranką padėdavo ant kokios bronzos skulptūrėlės, o tik ją atitraukęs atpažindavo, jog tai – manieristinis da Bologna liejinys. Kažkodėl man šis itin rafinuotas snobizmas, virstantis savo paties priešingybe, anti-snobizmu, yra pasakiškai žavus.

Abu jauni vyrai, anksti sėkmės ir šlovės sulaukęs dizaineris bei jo verslo partneris, pradėjo kurti sau interjerus patys, įkvėpti apsilankymų puikiu skoniu ir meno kūriniais garsėjančių Rotschildų ir de Noailles šeimų namuose. Vėliau jiems talkino dizaineris Jacques Grange, o interjerų temos ir įkvėpimai įgydavo vis daugiau ir daugiau polėkio – Lucchino Visconti filmai, Marcelio Proust‘o „Prarasto laiko beieškant“, Manet „Vandens lelijos“… Kol galų gale patys pralenkė tuos, kuriuos jaunystėje laikė gero skonio pavyzdžiu.

Ak taip, apie gerą skonį. Robert Murphy knygoje puikiai rašo: „Skonis neatsiranda iš niekur. Jis gimsta iš įtakos, minta geismu ir yra palaikomas žiniomis.[...] Asmeninis skonio diktatas reikalauja vaizduotės, gebėjimo įtaką paversti kažkuo visiškai nauju. Saint Laurent‘as ir Bergé surizikavo tapti skonio diktatoriais ir sukurti kažką visiškai savito.“

Būtent šie žodžiai priminė, kai 2000-aisiais Paryžiaus „Hotel Intercontinental“ (dabar – „Westin“), ką tik pažiūrėję vieną paskutiniųjų aukštosios mados kolekcijų, kurtų paties Yves Saint Laurent‘o, ginčijomės su Juozu Statkevičiumi . Tai, ką matėme ant podiumo, buvo taip nesuderinama su tuo, kas pleveno tais metais ore – naujosios prabangos, „bling“, pojūčiu, seksualiais, prigludusiais siluetais. Tuo tarpu Yves Saint Laurent‘o kolekcija man atrodė kaip kažkas iš praeities – pilki kostiumai plačiais pečiais, plačiabrylės pakreiptos skrybėlės, klasikiniai makiažai… „Nieko tu nesupranti“ – atšovė Juozas. „Tai – klasika, jo stilius“.

Ir iš tiesų, kas šiandien pamena madas, kurias dutūkstantaisiais siūlė dizaineriai – daugelis jų tokios pat aktualios, kaip ir pernykštis sniegas. O prie Saint Laurent‘o stiliaus visi vis grįžta ir grįžta. Naujovės dažnai būna menkavertės - išlieka tik savitumas, tobulybė, geras skonis…

Pierre Bergé, nestokojantis aštraus paryžietiško sąmojo, sako dar kitaip: „Geras skonis – tai atsižadėjimas. Mes niekada ant sienų nekabinome blogų paveikslų. De Noailles šeima turėjo draugų, kurie buvo prasti tapytojai. Aš neturiu draugų, kurie prastai tapo. Arba – bent jau niekada nekabinau jų darbų savo namuose. Galbūt, žvelgiant iš žmogiškumo perspektyvos, tai ir nėra gražu. Tačiau to reikalavo mūsų kolekcija.“

Šiandien kolekcijos nebėra – ji, prakaukšėjus aukciono plaktukui, surinko daugelį milijonų, nusėdo geriausių muziejų ir kolekcionierių rinkiniuose. „Villa Oasis“ vartai Marakeše aklinai užverti ir pro juos nebeįvažiuoja prabangūs buvusio šeimininko ar jo svečių automobiliai. Chateau Gabriel, prie Deauville kurorto, šiandien šeimininkauja Angelina Jolie ir Brad’as Pitt‘as, legendiniai interjerai – ištuštėję. Galbūt taip nutiko ir todėl, kad dviejų vyrų šeima neturėjo įpėdinių – liūdna, kai susimąstai apie žmogiškąsias dramas, apie gyvenimo trapumą…

O kartu ši kolekcija tebegyvena – filme (būtinai pažiūrėkite, jei bus proga, štai čia – dar vienas anonsas), albumuose, kuriuos po visą pasaulį medžioja visokios užsispyrusios sabaliauskaitės (būtinai įsigykite šią retenybę, jei paklius į rankas). Tam, kad suprastumėte, kaip kolekcionuojamas menas, kaip jis paliečia širdį. Pierre Bergé, kalbėdamas apie  įspūdingą Théodore Géricault „Vyro sukryžiuotomis rankomis“ aktą, sako: „Klausiate, ar nusipirkome šį kūrinį, nes buvome homoseksualūs? Argi kas nors perka Chardin‘o natiurmortą vien todėl, kad pats valgo duoną“?

Nuotraukų galerija

Apie naujus „David Collins Studio“ interjerus „Corinthia“ viešbučiui

16
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Spalio 11 d. 09:00
Dizainas

Dar prieš atsiveriant prašmatnioms karuselinėms durims, ši vieta jau buvo tapusi aistringų apkalbų taikiniu. Dėl jos ietis rėmė kairysis „The Guardian“ (kaip visada – patologiškai nekenčiantis prabangos) su įtakinguoju „The Financial Times“. Vienas svarbiausių britų maisto kritikų, „The Sunday Times“ žvaigždė A.A.Gill‘as, ten apsilankęs paskelbė verdiktą: ten valgyti – tai neturėti sąžinės (kodėl – dar kalbėsime). Dar sienų dažams nespėjus nudžiūti ten jau šurmuliavo priėmimas Oskaro laureato Colino Firtho garbei, o baras šia proga sukūrė firminį kokteilį „King‘s Speech“ – „Karaliaus  kalba“. Kainos ten – pribloškiančios. Sukeliamos emocijos – nevienareikšmės, daugeliu atvejų primenančios Ezopo pasakėčią apie lapę ir rūgščias vynuoges; kai kišenė netraukia – juk taip ir norisi sumenkinti; kai kvapios kekės kabo aukštai, tai pagunda pakelti vieną koją juk nepaprastai didelė.

Betgi kas tai per vieta? Tai – naujasis, vos prieš kelis mėnesius duris atvėręs „Corinthia“ viešbutis Londone. O kuo gi dėta sąžinė, nedavusi ramybės A.A.Gill‘ui? Mat viešbutį finansavo vieno Libijos vyriausybės investicinio fondo lėšos – suprask, Gaddafi pinigų skalbyklėlė. Nežiūrint į tai, britų vyriausybė šios investicijos neįšaldė. Nežiūrint į tai, sąžinė tam pačiam kritikui netrukdė valgyti kitame Londono restorane „Sake No Hana“, priklausiusiam Aleksandrui Lebedevui. Taigi, sąžinė ir jos sąsajos su prabangiais viešbučiais bei restoranais – dalykas painus… Todėl moralę palikim nuošaly ir pažiūrėkim tik į menines formas.

Kai man pasiūlė aplankyti šį viešbutį ir privataus turo metu dirstelėti į jo visus kampelius, neatsisakiau ir ėjau, vedama, visų pirma, smalsumo, ką gi ten sukūrė mano mėgstamas ir gerbiamas interjero dizaineris Davidas Collins‘as ir jo studija. Kiekvienas naujas jo interjeras – intriga, nuotykis ir, kaip taisyklė, būsimas charakteringas ir tvirtai prigysiantis Londono vidinių erdvių akcentas.

„Corinthia“ viešbutyje jo interjerų net du: „Massimo“ restoranas (papiktinęs kritiką be kita ko ir savo kainomis) ir „Bassoon“ baras. Uždavinys turbūt turėjo būti smagus – visuomet puiku dirbti senovinėse erdvėse („Corinthia“ įsikūręs visai šalia Trafalgaro aikštės, pastate, kuris iš pat pradžių ir buvo pritaikytas viešbučiui, kuriame apsistodavo tuometinės Britų Imperijos svarbūs politiniai ir vyriausybiniai svečiai) ir, kaip galima suprasti, su nelabai ribojamu biudžetu (skandalingieji investuotojai tikrai nepagailėjo šiam viešbučiui lėšų, ir tai matyti vos tik įėjus – vien vestibiulyje kabantis vienetinis, specialiai viešbučiui paryžiečio dizainerio Chafik Gasmi sukurtas „Baccarat“ krištolo sietynas „Pilnatis“ („The Full Moon“) turėjo kainuoti taip pat svaiginančiai daug, kaip kad svaigina ir jo kosminis, efemeriškas spindesys).

Ak taip, pora žodžių apie erdves. Vienas man dažniausiai užduodamų klausimų – ko būdama Vilniuje pasiilgstu iš Londono? Neabejotinai – erdvių viešbučiuose, restoranuose, baruose. Galbūt todėl, kad užaugau senoviniame bute su aukštomis lubomis, buvusiame „Hotel Bristol“; rūsiai, rūsiukai ir buvusių Senamiesčio biurgerių namų skliautai, į kuriuos, jei avi aukštakulniais, beveik remiasi galva, žavūs – bet truputį klaustrofobiški. Dėl to apmaudžiai gaila visų prarastų aukštųjų Vilniaus vidinių erdvių – ypač suardytos buvusios senosios savivaldybės (Gedimino pr. 9), prarastos „Vilniaus“ viešbučio („Hotel George“) fojė ir netgi moteliniu kiču užmušto stalininio „ampyro“ buvusiame „Pergalės“ kino teatre. Tad Londone, kur geri viešbučiai, barai ir restoranai turi bemaž bažnyčių navų tūrius, patekus į tokias vietas jautiesi nuostabiai. „Corinthia“ viešbutyje – tokių erdvių nestinga.

Tiesą sakant, „David Collins Studios“ „Massimo“ restorano interjere lubas net… pažemino pakabinamomis lubomis tam, kad išlaikytų proporcijas. Garsiojo šefo Massimo Riccioli vadovaujamo restorano (pirmojo, beje, už Italijos ribų) erdvė tapo beveik klasikinių proporcijų, o specializaciją liudija jau pats dizainas – dryžiai ant korintiniais kapiteliais (duoklė Italijai) vainikuotų kolonų nepalieka abejonių, kad meniu vyraus žuvies patiekalai. Lankytojų žvilgsnius traukia pagrindinis akcentas salės gale: didžiulis “altorius”, kuriame ant grūsto ledo – tikros jūros gėrybių “mišios”.

“David Collins Studios” yra ypatingi tuo, kad jei kuria interjerą, pasirūpina viskuo – ir indais, ir taurių forma, ir servetėlėmis. Tai ir matyti: dėmesys net menkiausioms detalėms ir sukuria tobulos prabangos įspūdį: krokodilo raštu spausta oda ant minkštasuolių ir krėslų, peltakiuota ploniausios drobės tekstilė, kuklus restorano logotipo kiauraraštis ant užuolaidos, formos, faktūros, atspindžiai…

“Bassoon” baras (pakrikštytas muzikos instrumento fagoto garbei) – kur kas kameriškesnė, dekadentiškesnė erdvė. Čia interjeras džiazuoja – pradedant art deco paveikslais (vieną jų David’as Collins’as rado  Paryžiaus sendaikčių turguje ir pagal jo stilistiką užsakė nutapyti likusius) ir baigiant banguojančiomis, “svinguojančiomis” linijomis. 20 pėdų ilgio baras be sudūrimo persilieja ir užsibaigia… nedideliu veikiančiu fortepijonu, regis, taip ir laukiančiu kada prie jo prisės kuris nors garsus Londono džiazmenas. Kas dar pribloškia? Nepatikėsite – sienos. Žalsvos jų „plokštelės“ – iš gruoblėtos rajų odos, tarsi samurajaus šarvai. Taip pat – ir durys, iš sendinto, blausaus veidrodinio stiklo. Ir jaukus židinys. Nenuostabu, kad jau dabar vakarais šis baras – pilnutėlis. Beje, jame gimė ir Colino Firth‘o garbei sukurtas kokteilis. Jei nenorite mokėti už jį 15£ (be aptarnavimo mokesčio), galite jį šampano taurėje pasigaminti ir patys: 30 ml šviežių aviečių sulčių, 20 ml “Chambord” likerio, šampanas iki pat kraštų, trys avietės ir mėtos šakelė. Deja, mėgautis juo teks be rajų odos sienų, be fortepijono ir be dekadentiško džiazo “Bassoon” baro aplinkos – manau, ji ir sudaro didžiąją kainos dalį…

Keletas žodžių apie likusias viešbučio dalis: be “Bassoon” ir “Massimo” jame yra Londono viešbučiams privalomas arbatos gėrimo fojė (su jau minėtu „Pilnaties“ šviestuvu)  ir “Northall” restoranas – su originaliomis aukštomis lubomis ir milžiniškais langais; tai vieta stebėti Whitehall Place gatve slenkantį gyvenimą ir pačiam būti matomam. Meno kūriniai (jų viešbučiui užsakyta net 250, tarp jų Claire Brewster, Alan Macdonald ir Marcus James, o derino juos specialiai pasamdyta garsi niujorkietė  kuratorė Minda Dowling) ir gėlės – kiti du akcentai, kuriems nepagailėta pinigų. Gėlių puokštės viešbučio erdvėms komponuojamos atvirai, vienoje iš fojė – kam gi slėpti šitokį grožį? Šalia – “Harrod’s” arbatų ir saldumynų parduotuvėlė, ypatinga tuo, kad yra antroji už Knightsbridge universalinės ribų (kita – “Heathrow” 5-ajame terminale).

Betgi keliaujame toliau – į pokylių salę, šalia kurios – išėjimas į vidinį kiemelį su židiniu. Čia svečiai gali parūkyti pobūvio metu – beje, netrukdydami viešbučio gyventojams, nes numerių langai visiškai nepraleidžia garso. Netikėtas garsas, kurį išgirstu – lietuvių kalba: pokylių salę vis dar truputį tvarko statybininkai neoninėmis liemenėmis. Tačiau jau už poros savaičių viskas idealiai tviska – čia įvyksta net keli Londono mados savaitės pristatymai.

Meniškais metalo bareljefais dekoruotu liftu aukštyn – į penktąjį aukštą ir jo apartamentus. Čia apgalvotos net mažiausios detalės: meno ir mados albumų, kurie sudėti apartamento svetainėje norėčiau ir savo bibliotekoje. Espresso aparatas – irgi būtent tas dalykas, kurio dažnai pasigendi prabangiuose dideliuose viešbučiuose. Matot, tas espresso yra toks dalykas: jei užsisakai iš room service, gauni jį jau „nešviežią“ – truputėlį pravėsusį ir su zmektelėjusia puta; espresomanai mane, manau, visiškai supras. Moterys supras ir įvertins erdvius tualetinius stalelius, ir tai, kad jai ir jam yra skirtos atskiros spintos, na o pedantai-maniakai – vonios kambarį, kuriame natūralaus marmuro plokščių net raštai suderinti (tam tyčia net samdytas specialus meistras).

Apie marmurą (ir šilko brokatą, siuvinėtą sidabro skaisgijomis, ir baltą odą) dar  reikėtų kalbėti ir pasakojant apie viešbučio SPA, vadovaujamą „E‘Spa“ kompanijos. Tačiau SPA „Corinthijoje“ – net keturių aukštų ir tai praktiškai atskira tema apie XXI amžių ir visišką kainų ir kokybės „kosmosą“ – jei tik bus įdomu, galiu parašyti.

Skeptikams ir socialistiniams šarikovams, kuriems matant tokią prabangą kyla tik viena mintis – kad reikia imti ir viską „išbuožinti“ ir padalinti „visiems po lygiai“, nes gyvenimas sunkus ir nėra čia ko, galiu pasakyti tik viena: šis pasakojimas apie tai, kad prabanga – tai ne skurdo, o vulgarumo priešingybė, kaip kad sakydavo madam Chanel. Džiugu, kad „Corinthia“ viešbutyje to estetinio vulgarumo kaip tik ir nėra. Nuostabu, kad jo kūrėjai šitaip aistringai siekė to įnoringo paukščio,  tobulumo, bent jau interjere ir koncepcijoje. Ar pavyks jį pagauti – ateitis parodys.

Mat viešbučio daiktiškoji dalis – tik pusė jo sėkmės. Kitą pusę sudaro nepriekaištingas aptarnavimas ir tas dūzgesys, ta atmosfera, kurią sudaro jo svečiai, jų „demografija“ (visiškai vienokia, jei jame apsigyvena garsiausi pasaulio menininkai ir kūrėjai, visiškai kitokia – jei tik šešėliniai verslininkai su savo „pripūstom“ ir deimantais apsikarsčiusiom meilužėm), su svečiais susijusios istorijos ir legendos. Ar Londone gimė dar vienas legendinis viešubutis, sužinosime tik po daugelio metų…

Foto: „David Collins Studios“ (1-7), „Corinthia Hotel“ (9-10, 15-16, 19), autorės (11-14,17-18)

Nuotraukų galerija