Autoriaus įrašai: Kristina Sabaliauskaitė

Apie meną ir moralę

76
Menas

Vakar man pasiūlė pasirašyti po menininkų ir kultūros darbuotojų peticija, protestuojančia dėl Parlamente siūlomos rezoliucijos uždrausti Castellucci spektaklį. Nepasirašiau. Žinot kodėl? Laiško tekstas man pasirodė per švelnus ir per mandagus susidariusios situacijos kontekste. Laikausi nuomonės, kad ultra-tamsumo atveju diskusijos ir mandagumai – bergždžias reikalas. Reikia tiesiog arba ignoruoti, arba, kaip sako britai to nip it in the bud – gnybti dar neprasiskleidusį, o kaip sako lietuviai – dėti į vietą, be didelių ceremonijų.

Nesileisiu į svarstymus apie spektaklį ir jo režisūrinius sprendimus. Dėl paprasčiausios priežasties – aš jo nemačiau, iš youtube.com videoklipo sunku susidaryti įspūdį apie šio teatrinio kūrinio visumą ir idėją, tad ir komentuoti nėra ko. Kol nebuvai spektaklyje ir nematei jo savo akimis.

Neskaitysiu paskaitos apie kontraversiškus religinių simbolių panaudojimus meno kūriniuose, nes galėčiau parengti šia tema ištisą paskaitų ciklą. Nesenus kontraversijų ir cenzūros mėginimų atvejus labai dalykiškai ir kruopščiai išvardino Lina Žigelytė, rekomenduoju paskaityti. Kaip profesionali meno istorikė, dar pridurčiau, jog toks cenzūruojantis šventeiviškas požiūris į meną – pastarųjų laikų reiškinys. Netgi renesanso popiežiai mažiau kišosi į menininko laisvę, o meno moralumo ar meno ir kontraversijos santykis pasauliui svarbiuose meno kūriniuose visuomet aktualus.

Netikite? Prisiminkite garsųjį Rafaelį, Rafaello Sanzio, kurio kūriniai puošia ne tik garsiausius pasaulio muziejus, bet ir patį Vatikaną. Ir ne tik Vatikaną – manau, ne vienas Lietuvos vyskupas ar kunigas meldžiasi prieš Rafaelio Dievo motinos kopiją. Staigmenų staigmena – kelioms savo Madonoms jis yra suteikęs savo meilužės, Margheritos Luti, pravarde La Fornarina, veido bruožus – tas pats veido tipas kartojasi jo kūryboje nekart, kai jis vaizduoja Dievo motinos bruožus. Tad, o siaube, kai šiandieniniai Castelluci spektaklį uždrausti norintys kunigai žegnojasi prieš Siksto Madoną, iš tiesų žvelgia į akis, kurios užsimerkdavo Rafaelio sukelto orgazmo ekstazėje, ir į lūpas, kurios aistringai bučiavo (o gal ir ne tik) tapybos genijų. Tikra šventvagystė, reikia uždrausti visas Rafaelio madonas.

 

Dar daugiau, dieviškasis Rafaelis, kurio kūriniai, dar jam gyvam esant buvo tapę krikščioniškojo meno etalonu, turėjo, švelniai tariant, labai elastingą santykį su morale savo kūryboje. Vienas garsiausių jo paveikslų, Guldymas į karstą, atsirado labai įdomiomis aplinkybėmis: viena garsiausių Perugia miesto šeimų, Baglioniai, tikras proto-mafiozų klanas, terorizavęs visą miestą, susipešė tarpusavyje. Vienas sūnų, toks Grifonetto Baglioni, buvo visiškas, totalus niekšas, be garbės ir sąžinės jausmo. Dalį šeimos jis nutarė… išskersti miegančius, labai riteriškai. Ilga istorija trumpai – per kruvinas pjautynes, patį banditą Grifonetto Baglioni nužudė vienas giminaičių. Jo motina Atalanta Baglioni, gedėdama  užsakė Rafaeliui Guldymą į karstą: Kristus, tiesa, yra Kristus, bet štai jaunuolis, laikantis jo kojas yra ne kas kitas, kaip patsai „didvyris“ Grifonetto Baglioni (išlikę eskizai rodo, kaip menininkas kruopščiai rinko skirtingus galimus žudiko įkomponavimo į vieną švenčiausių ikonografinių scenų variantus), o alpstanti Dievo motina dešinėje… mafijos motinėlė Atalanta Baglioni. Įsivaizduokite kokios nors dabartinės kriminalinės rezonansinės bylos herojus, atvaizduotus tokiu būdu… Paveikslas ilgus metus kabėjo bažnyčios altoriuje, o prieš padugnės be garbės ir sąžinės Grifoneto Baglionio atvaizdą klūpodami meldėsi žmonės. Žmonės, galbūt ir beraščiai, bet suprantantys tai, kas nelabai suvokiama dabartiniams fanatikams parlamentarams – meno kūrinys yra autonomiška visuma, ir, jei jis veikia kaip visuma ir stumia link gėrio apmąstymų – vadinasi, tai vertingas meno kūrinys. 

Meno istorikai teigia, jog Vatikano Siksto koplyčioje, Michelangelo freskose atvaizduotas ne vienas tapytojo mylėto raumeningo vaikino kūnas, kad iš tiesų tas kūrinys – homoerotinio grožio fiesta. Man visiškai nesvarbu, su kuo miegojo ar nemiegojo Michelangelo, kurio kūnas šiandien jau virtęs dulkėmis, man svarbus nemarus jo kūrinio grožis ir jėga. Bet, Lietuvos konservatoriai tikrai galėtų parašyti kokią peticiją į Vatikaną – kurgi matyta, melstis seksualinių mažumų atvaizdams?

Konservatoriai, pasitelkę fanatiškiausius Lietuvos katalikų bažnyčios atstovus taip pat galėtų pareikalauti uždrausti vieną didžiausių Europos menininkų, Hieronymą Boschą, kaip ypatingai įžeidžiantį krikščionių jausmus. Jo altoriuose, kurie yra tapę neatsiejama krikščioniškojo meno ir ikonografijos istorijos dalimi, matome pragaro scenas, kuriose vienuolės iš plačiai atvertų įsčių gimdo monstrus, tuo pat metu oraliniu būdu malonindamos kitas pabaisas, arba kiaulėmis virtusios vienuolės santykiauja su lavonais, iš analinių angų kyšo švilpiančios fleitos ir skrenda vabzdžiai bei šikšnosparniai, ir apskritai, pragaras pernelyg pilnas ne tik nusidėjėlių, bet ir pačių abitus vilkinčių dievo tarnų. Tai – neabejotinai irgi krikščioniškų jausmų ir krikščionybės įžeidimas, reikalaujantis neatidėliotinos Lietuvos respublikos Seimo rezoliucijos „uždrausti“.

Bet ką jau ten flamandai bažnyčių altoriuose, italai Vatikane ir italai, atvykstantys gastrolių į Marijos žemę. Pradėkim nuo pačios švenčiausios Marijos Žemės: reikia kuo skubiausiai uždrausti ne tik vieną svarbiausių šiuolaikinių, tarptautinių mastu pripažintų, lietuvių menininkę Eglę Rakauskaitę, kažkada sukūrusią „Šokoladinį Kristų“, bet ir pirmiausia Šarūną Sauką, o prezidentę, pasikabinusią jo paveikslą prezidentūroje – sudeginti ant laužo Daukanto aikštėje, nes Saukos „Tūkstantmečio paveikslas“ yra pats tikriausias Jėzaus Atvaizdo Koncepcijos įžeidimas: Rūpintojėlis ten pavaizduotas visas nušašęs sifilio šankeriais, gangrenuojančia koja ir siaubingai šlykščiomis, akis badančiomis genitalijomis. Protestuotojai su plakatėliais nuo Nacionalinio dramos teatro, dabar, tuoj pat, turi skubaus maršo žingsniu traukti link prezidentūros: juk italo spektaklyje pagal scenarijų tik vaikiščiai šūdukais apmėto Viešpaties Atvaizdą, ir tie šūdukai – kaip vanduo nuo žąsies, o čia – pats Viešpats Saukos pavaizduotas kaip venerine liga sergantis, pūvantis ekshibicionistas; Rūpintojėlis-Iškrypėlis.

Oi, ką aš parašiau – „Rūpintojėlis-Iškrypėlis“… O varge… Tuoj konservatoriai uždraus ir man rašyti. O varge, juk mano jau pirmos knygos pirmame skyriuje yra deginamas Švenčiausios Mergelės paveikslas ir išprievartaujamos bei išskrodžiamos vienuolės, o antroje knygoje aprašau, kad kazokai šlapinosi į bažnyčių krikštyklas. Viskas, manęs laukia Castellucci likimas, nes lygiai taip pat įžeidžiau šventus atvaizdus ir krikščionių jausmus…

Jei rimtai, tai prieš tuos Seimo analfabetus ne protestuoti reikia, o spirti juos lauk, nes turint tokį intelekto koeficientą ir tokį akiratį kaip jų, negalima vadovauti šaliai kurioje toks didelis procentas žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Reikia užjuokti juos negyvai ir iškaršti kailį per atlaidus pirktomis ledinukų lazdelėmis su blizgučiais, užpirkti mišias, kad Dievulis jiems atleistų ir apšviestų protelį. Jau mintyse juos praminiau Seimo Elzytėmis ir Elzyčiais. Čia iš Brolių Grimų pasakos, apie Elzytę, kuri kartu su visa šeima per piršlybas žliumbė, kad kirtiklis užmuš Elzytės vaikelį, kuris dar nė negimęs (nes dar nieks nepasipiršo).

Mano patarimas Elzytėms ir Elzyčiams: nueikit į spektaklį, paskaitykit po jo kritikų recenzijas, palikit teatrą vertinti teatro profesionalams ir žiūrovams, o patys kol kas eikit paskaityti knygų – meno, teatro istorijos – ir taip užpildykit savo apgailėtinas kultūros istorijos išsilavinimo spragas. Beje, enciklopedijose dar būtinai pasižiūrėkit, kaip vadinama tokia būsena, kuri jus apėmusi – nerimo, nuolatinės baimės, kad gali kažkas atsitikti, kad tuoj tuoj atsitiks kažkas, kas įžeis jausmus, nuskriaus, bus šventvagiško ir nebepataisomo; kad kiti  žmonės bet kokiomis priemonėmis siekia jus apgauti, įžeisti, sužaloti. Tokia būsena vadinama labai paprastai: paranoja.

Apie didžiausią prabangą – laiką

16
Filmai, Knygos

Taip, nejuokauju – mūsų laikais laikas yra bene didžiausia prabanga. Apie jį, apie laiką, dera rašyti po ilgesnės pertraukos blog‘e – kai darbų ir rūpesčių prisipildžiusios dienos pradeda sprūsti pro pirštus it smiltys. Arba, kalbant buitiškai – irti, kaip pėdkelnės nubėgusios akys. Viena, dvi, trys dienos, savaitė, žiūrėk – mėnuo – kur dingo laikas? Kiek tegali nuveikti per 24 valandas – jei, žinoma, nesi Jack’as Bauer’is iš serialo “24“? Nekovoju su teroristais ir negelbsčiu prezidentų, vietoje to kiekvieną dieną kaunuosi su geltonais „Sticky Notes“ rašteliais kompiuterio ekrane: kai atlikusi darbą sunaikinu vieną, jaučiuosi lyg nukovusi priešą; telefono pyptelėjimai-priminimai apie laukiančius darbus ir susitikimus – kaip tiksinčios bombos, kurias reikia išminuoti, tuoj pat, dabar. Jei sprogs – poveikis bus ne tik man, bet ir aplinkiniams, su kuriais dirbi. Tuoj pasirodysiančios trečios knygos leidybos darbai, paskaitos ir pranešimai, kelionės, tekstai, namai ir vaikai – perfekcionisto pragaras turėti viską ir viską atlikti kaip įmanoma geriau.

Kai prieš kelerius metus interviu kalbinau vieną vartotojų tendencijų tyrėją, ji man išdavė paslaptį: visa pramonė, visas vartojimas ir išradimai judės viena linkme – kaip išlošti kuo daugiau laiko ir sutaupyti ar įgyti energijos. Šiuolaikinis pasaulis, pasak jos, jaučiasi nuolat „užimtas“ ir nuolat „pavargęs“. Ateitis priklauso supergreitam daugiafunkciškumui ir energizuojantiems produktams – pradedant globaliais energijos taupymo vajais ir baigiant„energetiniais“ gėrimais ir „energizuojančiais“ kremais veidui. Nemanau, kad tai išeitis. Jei jautiesi nuolat užimtas ir nuolat pavargęs – mažiau dirbk ir daugiau miegok. Paprasta, bet ne visuomet įgyvendinama. Dažniausiai dirbame kuo daugiau tam, kad uždirbtume kuo daugiau pinigų, už kuriuos pirksime… laiką. Arba jį mums sutaupančius žmones ir jų paslaugas, įrenginius, technologijas.

Apie šitai galvojau lėktuve skaitydama Don de Lillo knygą Cosmopolis – nenaują, išleistą 2003-aisiais, anuomet pakrikštytą „pirmu tikru XXI amžiaus romanu“ ir šiandien, po devynerių metų nė kiek morališkai nepasenusią, neseniai pagal ją sukurtas filmas. Ji pasakoja apie dvidešimt aštuonerių metų valiutomis spekuliuojantį vunderkindą finansistą  multi-milijardierių Eric’ą Packer’į ir vieną dieną jo gyvenime, kurią, iš esmės jis praleidžia įkalintas savo super-duper-hi-tech limuzine, o limuzinas, savo ruožtu yra įkalintas Niujorko eismo kamščiuose. Packer’io odisėja yra reguliuojama šviesoforų, užkardų ir begalinio stovėjimo vietoje. Kartais, atrodytų, būtų paprasčiau ir greičiau išlipti ir nueiti ten, kur reikia, tačiau, stebėtinai, this is not an option – apie šią galimybę jis net nelabai susimąsto. Nors šiaip mąsto labai daug, ir, širdies gilumoje yra šiek tiek poetas. Galbūt tai jį ir pražudo.

Kaip ir De Lillo šioje knygoje – poetas, skvarbus filosofas, ciniškas ironikas. „Idėja yra laikas“ – kalba jis vienos herojės su karpa ant skruosto lūpomis, – „idėja yra gyvenimas ateitimi. Pažvelk į šiuos bėgančius skaičius [valiutų biržos ekranuose]. Pinigai gamina laiką. Anksčiau būdavo atvirkščiai. Laikrodžiai aksceleravo kapitalizmą. Žmonės nustojo galvoti apie amžinybę. Jie pradėjo mąstyti valandomis, matuojamomis valandomis, darbo valandomis, efektyvesniu darbo panaudojimu. [...] Laikas yra dabar korporacinė nuosavybė, priklausanti laisvajai darbo rinkai. Sunkiau surasti dabartį. Ji iščiulpiama iš pasaulio, kad praskintų kelią nekontroliuojamoms ateities rinkoms ir milžiniškam investiciniam potencialui. Ateitis tampa atkakli ir neišvengiama. Štai kodėl kažkas tuoj nutiks. Kažkas, kas ištaisys laiko aksceleraciją“.

Perspėju, kad knyga nekvepia kokiais nors „okupuokite Wall Street‘ą“ – veikiau priešingai, ten jie nuspėti iš anksto ir labai tiksliai apie tokius parašyta: jie negalėtų egzistuoti niekur kitur, išskyrus kapitalistinę, laisvosios rinkos sistemą. Netikite? Tačiau pagalvokite, ar galėtų jie šakotis totalitarinėje Kinijoje?Niujorko antiglobalistai ir anarchistai siautėja romano puslapiuose – labai simboliškai ir juokingai, ir netgi kaip reikiant „išvandalizuoja“ limuziną…

Kas nutinka herojui – sužinosite kai perskaitysite. Tikiuosi, kada nors išvers ir į lietuvių kalbą, nes dabar mūsų knygynuose žioji didžiulės šiuolaikinės anglosaksų literatūros spragos. Prarijau Cosmopolį vienu ypu, užkrėtė savo apokaliptiškumu, neurotiškumu ir… juodu humoru. Padėjo suprasti, kad kartais reikia simboliškai „išlipti iš limuzino“ ir pėsčiomis nueiti keletą kvartalų. Priešingu atveju ta tavo simuliacinė super-atsakinga ir užimta kasdienybės visata gali iš tiesų sugriūti, kaip finasinė imperija dėl neprognozuoto jenos kurso (čia irgi iš romano). Jei esi nuolat pavargęs ir stinga laiko, vienintelė išeitis – ilsėtis daugiau, dirbti mažiau. Štai kodėl ir buvo pertrauka blog‘e.

Apie Venecijos įvairenybes

11
Dizainas, Kelionės, Kūnas, Mada

Neseniai girdėjau nusiskundimą: pernelyg sudėtingai rašau bloge. Sakė, va ten, kur buvo apie kavą – buvo geras įrašas, o visi kiti per daug sudėtingi, per daug faktų ir informacijos, tik paskaitai žmogus ir užsikompleksuoji, kad pusės viso to nežinai ir net nesi girdėjęs…

Tad šis įrašas, paįvairinimui, bus apie Venecijos įvairenybes, kitaip tariant – miscellanea… Visokias malonias smulkmenas, apie kurias atskirais įrašais neišsiplėsiu. Apie tai, ką pirkau, į ką verta paganyti akis ar kur pasiganyti patiems…

Neatsiktinai paminėjau apsipirkimą – Venecija, kaip jau rašiau ankstesniuose tekstuose, šimtmečių šimtmečius garsėjo kaip prabangos prekių centras, kuriame maišėsi gėrybės, importuojamos ir iš Rytų, ir iš Vakarų. Tačiau šiandien keliautojo akis puikiai atpažįsta grynai venecijietiškas prekes ar niekučius, kurių nerasi niekur kitur. Pavyzdžiui – juvelyriką. Buvęs kurtizanių ir turtuolių miestas tikrai šį tą išmano apie brangenybes ir papuošalus. Nesvarbu, koks jūsų biudžetas: čia galite pasipuošti nuo pigiausių stiklo karoliukų (nors patys venecijiečiai niršta, kad vis dažniau Murano stiklo bižuteriją pakeičia pigesni Lenkijoje ar Kinijoje pagaminti padirbiniai) iki venecijietiškų deimantų ir vienetinės aukštosios juvelyrikos. Viena iš įdomiausių ir mano mėgstamiausių juvelyrikos dirbtuvių lankantis kaip tik tradiciškai rugpjūtį atostogavo – norėjau padaryti tiesioginį reportažą su jais, tad teks šią idėją atidėti ateičiai. Tačiau kita, ne mažiau įdomi – veikė.

Jei klaidžiosite po San Marco aikštės galerijomis, neišvengiamai pamatysite jos vitriną. Nardi Venezia veikia nuo 1920 m. ir be kitų prašmatnių papuošalų garsėja legendiniais venecijietiškais Moretti – maurų pavidalo sagėmis. Mano nuomone, sunku būtų rasti labiau venecijietišką papuošalą; šioje sagėje – tarsi visa Venecijos esencija. Iš juodmedžio išskaptuotas juodaodžio veidas su brangiaisiais akmenimis puoštu turbanu ir pečiais simbolizuoja ne ką kitą, o pavydųjį Venecijos maurą Otellą. Jau XVIII amžiuje vietiniai juvelyrai šį motyvą pradėjo naudoti papuošalams, kuriuos greitai pamėgo to meto gražuolės, tikėjusios, jog pavydžiojo Otello atvaizdo segėjimas apsaugo nuo piktos akies. Nardi šią tradiciją atgaivino – meistriškai naudodami senovines juvelyrikos technologijas, juodmedį, deimantus ir kitus brangiuosius akmenis, o 50-aisiais sagėmis-maurais ėmė puoštis itališkojo la dolce vita pasaulio atstovės, kino žvaigždės, princesės. Nardi maurus tebegalima įsigyti, jų kainos prasideda nuo 3000 eurų… Pigesnės, ne tokios brangios versijos jums teks gerokai paieškoti ir veikiausiai ji bus antikvarinė ar vintage – šiandien nei juvelyrai, nei suvenyrų gamintojai nesiima gaminti segių-maurų: politiškai nekorektiška yra „vaizduoti juodaodžius kaip egzotiką“. Na, nepritariu šiai nuomonei – nemanau, kad šekspyriškasis Otellas, vienas įspūdingiausių operos personažų, gali kaip nors įžeisti savo spalvos žmones (juolab tokiu menišku ir prabangiu pavidalu) ar piktadarys Macbethas – škotus…

Jei Venecijos mauras nesugundė jūsų prasegti piniginės – vitrinose aibė kitų papuošalų, kuriems neatsilaikysite. Su koralais, perlais, pusbrangiais akmenimis ar stikleliais – bet taip puikiai sukurtų, kad netaps vienadieniu suvenyru, o džiugins ne vieną kartą.

Apie bibliotekas ir nuostabų knygryšystės meną jau kalbėjau ankstesniuose įrašuose, ir kai atsidūriau mažų Rialto Mercato gatvelių labirinte prie Rialto tilto, nedvejojau, ką parvešiu lauktuvių bičiuliams – nuostabias marmurinio popieriaus užrašų knygeles ir kitus kanceliarinius reikmenis. Ten, prekybiniame kvartale – gausybė mažučių dirbtuvių su parduotuvėmis, pilnomis prabangia spausta oda įrištų knygų ir marmuru raibuliuojančių adresynų, dėžučių, dėklų. Venecija ir Florencija – bene du miestai, garsėjantys šiuo nykstančiu amatu. Buvo smagu susirasti marmurinio popieriaus rūšį, primenančią „Silva rerum“ priešlapius ir įsigyti keletą tokių knygelių. Susimąsčiau, kad vis rečiau adresus ir telefonus saugome knygelėse – jas pakeitė mobilieji, Contacts programos kompiuteriuose, tačiau svarbiausius visuomet pravartu išsisaugoti tradiciniu būdu, ypač jei tokia knygelė tampa tikra rašomojo stalo puošmena.

Kitas tradiciškai venecijietiškas dalykas, kurį galite parsivežti lauktuvių – juodoji pasta, spagečiai su sepijos rašalu. Venecijietiška virtuvė be galo įdomi, joje persipina įvairiausios kulinarinės įtakos – ji įtakota ir rytietiškosios tradicijos, ir austriškosios (fegatto alla veneziana, veršienos kepenys venecijietiškai yra neabejotinai „habsburgiškas patiekalas“), tačiau jei jau ragauti šios kalmaro giminaitės rašalu uždažytus patiekalus, tai tik Venecijoje. Šįkart rinkomės paprastučius, „naminio maisto“ restoranus kuo toliau nuo turistinių takų (nors rasti ką nors be „menu turistico“ šiame mieste darosi vis sunkiau ir sunkiau). Ieškokite kuo mažesnių, su kuo mažesniais meniu, geriausia – ranka rašytais – garantija, kad ten gausite maisto, sepijos rašalu nudažyto gaminant patiekalą (o ne iš pusfabrikačio) didesnė. Bet kai jau atrasite… net paprasčiausias patiekalas, gali tapti tikru šedevru - kaip mažutėje osterijoje ragauta juoda sepijos polenta su menkių putėsiais ant viršaus – polenta atrodė kaip juodieji ikrai, o skonis buvo ne ką teprastesnis. Arba klasika – paprasčiausi spaghetti al nero di sepia, atrodantys tarsi kažkas ištraukto tiesiai iš kanalizacijos, tačiau keliantys nenumaldomą apetitą sulig kiekvienu kąsniu – juos patiekė mažučiame, gatvelių labirinte pasislėpusiame Cannareggio rajono restoranėlyje, atrodančiame tarsi mamos virtuvė, tačiau tiekiančiame tokį paprastą, bet taip teisingai ir rafinuotai sukurtą maistą, kad pavergtų ir didžiausius žinovus – nenuostabu, turistų ten buvo mažuma (mes ir prancūzė su vaiku), likusieji – patys venecijiečiai, klientūra, laikanti kainas žemiau, o kokybę – aukščiau. Net naminis frizzante ten prilygo geriems prossecco, o gal mums, užburtiems juodųjų narkotinių sepijos patiekalų, tik taip pasirodė? Bet kuriuo atveju – net ir atsivežti parduotuviniai juodieji spaghetti, paruošti Vilniuje su alyvuogių aliejumi, trupučiu rozmarino, mairūno ir česnako, baltuoju vynu, mažais raudonais pomidoriukais ir aštuonkojų gabaliukais iš skardinės buvo puikus venecijietiškas kulinarinis suvenyras.

Apie interjerų Veneciją

8
Be temos

Šios kelionės metu turėjau tikslą geriau pažinti „vidinę Veneciją“ – tai yra, interjerinę; charakteringuosius XVII-XVIII amžiaus rūmus, bažnyčiose slypinčius tapybos lobius. Jei keliausite – nepagailėkite pinigų ir įsigykite vadinamąjį „Chorus“ abonementą – daugelis bažnyčių iš turistų renka pinigus už meno lobių apžiūrėjimą, tad tas abonementas tikrai atsiperka (dar vienas yra municipaliniams muziejams, irgi verta). Juos įsigijus vėliau nereikia sukti galvos ir kaskart siekti piniginės prie bažnyčios ar palazzo durų.

Vienas pirmųjų palazzo buvo, žinoma, Ca‘ Rezzonico, Museo del Settecento, XVIII amžiaus muziejus ir puikiųjų Giovanni Battista Tiepolo freskų (viena ten net perkelta iš Barbarigo rūmų) buveinė. Dar žinojau, jog ten yra puiki Pietro Longhi kūrinių kolekcija. Abu šiuos dailininkus, freskistą Tiepolo ir mažučių, kamerinių, kasdienių XVIII a. Venecijos vaizdelių autorių Longhi pamenu dar nuo studijų laikų: žavėjausi jų spalvos pajauta. Tiepolo tapytos freskos visuomet atrodė tarsi nutviekstos skaisčios saulės su kontrastingais, tamsiais šešėliais, sukuriančiais siausmo, judesio įspūdį jo religinėse ir mitologinėse scenose. Longhi venecijiečių buities paveiksluose, priešingai – šešėliai visuomet tokie išskydę, jog visiškai neaišku iš kur sklinda šviesa ir kokia ji – saulės, apniukusios dienos už lango ar žvakės; vietoje to, vietoje šešėlių, dažniausiai juoduoja venecijiečių apsiaustai, kaukės ir apgamai; jo mažutėse kompozicijose visuomet yra kažkokia kasdienė intriga, paslaptis ir pikantiško humoro dozė – kas nors būtinai liežuvauja, yra gundomas, slepiasi… Nežinau, ar jūs kreipiate dėmesį į tokius mažučius niuansus, bet jei ir ne – vis tiek verta apsilankyti Ca’ Rezzonico ir pažvelgti, kaip puikioji šių dviejų Venecijos koloristų tapyba „gyvena“ tikrame venecijietiškame interjere.

Tikrai nenusivilsite, jau nuo pirmųjų laiptų pakopų atvedančių į nuostabaus grožio pokylio salę su optinės apgaulės freskomis. Jose – ne tik dievų, dievaičių ir rūmų savininkų giminės apoteozė, bet ir nutapyti architektūriniai elementai (arkos, kolonos, skulptūros, angos) tarsi pratesiantys tikrą salės architektūrą taip, jog ji atrodo dvigubai didesnė ir atsiverianti tiesiai į padanges. „3D“, trimatės erdvės įspūdis toks, kad… na jei mėgstate „3D” efektus ir turite televizorių su tais akiniais, tai pamatyti Ca‘ Rezzonico salės lubas ir išvysti, ką žmonės padarydavo XVIII a. su paprasčiausiu teptuku – tiesiog privalu. Mažutę videoekskursiją galite pažiūrėti čia.

Kodėl taip domino senoji „interjerinė“ Venecija? Vaikštinėdama po Ca‘Rezzonico, po Palazzo Mocenigo žinojau atsakymą: Venecija paliko tokį stiprų pėdsaką taikomojoje dailėje (veidrodžiai, šilkas ir aksomas, Murano stiklo šviestuvai ir taurės, Burano nėriniai), o jos gyventojai istoriškai turėjo tiek daug pajamų iš jūrinės prekybos, importo ir eksporto, kad savo namų aplinką tikrai galėjo sau leisti kurti aukščiausiu lygiu, negailėdami nieko patys sau. Netikite? Štai garsusis venecijietiškasis šilkas, arba kad ir kitas audinys, altembasas – prabangus kirptas reljefinis šilko aksomas, kuris eksporto keliu pasiekdavo netgi mūsų kraštus ir mūsiškiai didikai iš šio beprotiškai prabangaus audinio siūdindavosi sau drabužius – tie, kurie galėjo sau leisti tokią prabangą. Prabangą? Senuosiuose Venecijos pallazzo šiais audiniais išmuštos ištisos kambarių ir salių sienos: ką mūsiškiai taupydami kirpdavo žiponui ar suknelei, Venecijoje dengė šimtus kvadratinių metrų sienų.

Turtingieji senieji venecijiečiai interjere galėdavo sau leisti tikrą prabangą – gal todėl jų daugelis jų baldų su niekuo nesupainiojami.Vienetiniai peržengiantys ribą tarp baldo ir skulptūros, kaip konsolė, kurią pamatysite nuotraukose – juos iškart atpažinsite kaip itališkąjį baroką. Nuostabius Murano stiklo senovinius šviestumus su ploniausių žiedlapių stikliniais gvazdikais – į juos žvelgdamas tegali apgailestauti, kad šiandieniniai tradiciją tęsiantys Murano meistrai nebesivargina dėl tokių plonybių ir subtilybių. Tačiau bene didžiausią įspūdį matytuose interjeruose man paliko… bibliotekos ir knygų lentynos. Venecija nuo seno garsėjo ir dižiulėmis, svarbiomis leidyklomis ir meistrišku knygos meno – pradedant neapaprasto grožio įrišimais (auksinta oda, marmuriniai puslapiai), baigiant puikia knygų grafika. Tačiau tokio grožio knygų lentynų, apskritai – bibliotekų baldų – dar nebuvo tekę matyti. Nukeliaukite į Museo Correr – ten išvysite tipinę venecijietišką biblioteką ir neteksite žado. Negalėjau jos nufotografuoti (neleidžiama, be to žinau, kaip blykstės kenkia eksponatams), teks patikėti mano žodžiu, kad ji panaši į… didžiulį, nuostabų riešutmedžio altorių knygoms, į tikrą relikvijorių išminčiai saugoti.

Tai, kad žinios, knygos, intelektas, mokslas venecijiečiams turėjo beveik sakralią prasmę paliudys ir nuostabiomis, it bažnyčioje, Paolo Veronese freskomis ištapyta Bibliotheca Marciana salė ir nuostabioji Dožų rūmų Žemėlapių salė, kurios freskų ypatybė ta, kad visas pasaulis matomas iš „veneto-centristinės“ perspektyvos, tad mūsų kraštas su pažymėtu Vilniumi, atsidūręs visiškai ne ten, kur tikėtumėmės pagal tradicinį žemėlapį. Serenissima (giedriausioji, romiausioji, prakilniausioji), kaip patys venecijiečiai vadino savo jūrinę respubliką, ilgus šimtmečius be jokios sąžinės graužaties savinosi jei ne pasaulio, tai bent jau tarptautinės prekybos visatos centro poziciją, ir tai jai ilgą laiką sekėsi. Iki pat 1797 metų Respublikos žlugimo, kai karų su Otomanų Turkija išvargintą, kažkada išlepusiąją ir dekadentiškąją Serenissimą pavergė agresyvusis Napoleonas.

Jo pėdsaką interjeruose taip pat pamatysite Museo Correr – ten jis įsirengė sau apartamentus, tradiciniu Ampyro stiliumi, kurį taip mėgo ir mėgsta naujieji turčiai – pradedant Napoleonu, baigiant naujaisiais rusais. Kam patinka Canovos skulptūros ir balta paauksinta neoantika – ras ir ten į ką pasižiūrėti, kaip ir austrų imperatorienės Eugenijos (vadintos Sissi) apartamentus. Man tai – tik įrodymas, ką gali padaryti atėjūnai, visiški svetimkūniai jiems nesuprantamame mieste: susikurti sau įprastas svetimas interjerų „kapsules“, nieko bendra neturinčias su puikiąja venecijietiškų namų tradicija. Ją galima pajusti dar ir šiandien, ir ne vien muziejuose – atvykę vietoje viešbučio pasirinkite kurią nors iš daugelio residenza d’epoca – senovinių palazzo paverstų pensionais ar viešbučiais. Kaip tik buvau tokiame apsistojusi ir nebuvo nieko geresnio už „naminį“ gerai ir jaukiai susenusių rūmų jausmą (viešbutėlį kaip tik ir laikė tų namų savininkai, juose gyvenantys jau daugelį kartų). Be nuostabių vidaus erdvių, su freskomis, šeimos portretais, Tintoretto mokyklos paveikslais ir autentiškais senoviniais baldais, ten buvo dar ir venecijietiškojo gyvenimo retenybė – uždaras, privatus sodas, kuriame galėdavome pusryčiauti ar vakare pasimėgauti taure prosecco. Ją ir keldavome – už puikius dienos įspūdžius ir šeimininkų venecijiečių svetingumą…

Nuotraukų galerija

Apie turistinę Veneciją

47
Kelionės

Vėl buvau dingusi – trumpai atostogavau be kompiuterio, nes tik šitaip įsivaizduoju tikras atostogas: mūsų laikais poilsis vis dažniau tampa tiesiog galimybe atsijungti. Pernai panašiu metu buvo Sicilija, šiemet, pabėgus iš olimpinio Londono – Venecija, kurioje jau būta ne kartą, bet sugrįžti norisi vėl ir vėl.

Galbūt tikitės, kad Rafinerijoje parašysiu apie „neturistinę“ Veneciją – juk būtent šis būdvardis vis dažniau ir dažniau skamba, kai kalbame apie sėkmingas keliones. „Keliavome, bet neturistiniais maršrutais. Valgėme, bet neturistiniuose restoranuose. Pažinome neturistinę miesto pusę“ – su pasididžiavimu mėgsta girtis turistai, tikindami išvengę nuvalkiotų, subanalėjusių objektų, suvenyrų, valgiaraščių ir pažinę „autentiką“. Tačiau rašyti apie „neturistinę Veneciją“ būtų tiesiog kvaila. Kodėl? Todėl, kad turizmas yra tokia svarbi ir neatsiejama šio miesto dalis jau tris šimtus metų, jis taip smarkiai yra suformavęs miesto veidą ir charakterį, gyvenimo būdą, venecijiečių profesijas, gaminius, meną ir daugybę kitų dalykų, kad kalbant apie Veneciją nutylėti „turistinę Veneciją“ reikštų nepasakyti apie šį miestą kai ko labai svarbaus. Kalbėti apie Venecijos kultūrą nepaminint svetingumo kultūros ir pramonės – neįmanoma, juolab, kad ir šiandien šis miestas per vieną dieną priima vidutiniškai 50,000 atvykstančių turistų.

Nuo pat XVII amžiaus pradžios Venecija traukė užsieniečius – ir ne vien dėl savo vandeningosios egzotikos, bet ir dėl to, jog buvo prabangos prekių centras, itin patogus „apsišopinti“ vienoje vietoje. Venecijietiškasis Murano stiklas, venecijietiškieji veidrodžiai, aksomo ir šilko audiniai, nuostabi juvelyrika, prieskoniai, miesto kurtizanių parduodamos rafinuotos sekso paslaugos – viskas viliojo keliautojus, paliekančius milžiniškas pinigų sumas mieste. Nieko nuostabaus, kad apsukrieji venecijiečiai išrado ir tokį dalyką kaip kazino – taip, pirmasis kazino pasaulyje, Casino di Venezia, atsirado būtent čia, 1638 metais ir buvo skirtas mieste apsistojusiems keliautojams, kad jie galėtų kažkur susitikti ir pralošti savo pinigus kortomis (vietiniai lošdavo savo rūmuose, tad jiems niekur nereikėjo eiti). Jis toje pačioje vietoje tebėra ir šiandien – renesansiniame Palazzo Vendramin Calergi, jo kambariuose vėliau nuo infarkto mirė Richardas Wagneris (tad šiandien pastate yra ne tik kazino, bet ir šio kompozitoriaus memorialinis muziejus, kuriame gali apsilankyti smerkiantieji azartinius lošimus, o Franzas Lisztas sukūrė La lugubre gondola įkvėptas įsivaizdavimo, kaip Wagnerio palaikai gabenami Venecijos Didžiuoju kanalu – nors iš tiesų Wagneris vėliau buvo palaidotas ne Venecijoje, o Bayreuthe).

Venecijiečiai išrado ne tik turistinį kazino, bet, XVIII a., ir tokį dalyką, kaip turistinis atvirukas – tiesa, anais laikais jis buvo kur kas didesnis ir meniškesnis nei šiandieniniai, pardavinėjami San Marco aikštėje. Detalus, kruopštus panoraminis miesto vaizdas Europos dailėje nebuvo naujiena – tokius tapė flamandų ir olandų menininkai nuo XVI a., tačiau pradėti tokius kurti su vienu vieninteliu tikslu – kad juos galėtų nusipirkti ir išsivežti užsieniečiai prisiminimui – neabejotinai venecijiečių idėja. Taip gimė garsiosios vedutos, Venecijos, o vėliau ir kitų Europos miestų vaizdai, išpopuliarinti Giovanni Antonio Canal‘o (1697-1768), vadinto Canalettu. Menininkas tapė juos, iš esmės, vien britų turistams, atvykusiems savo Grand Tour, didžiosios edukacinės-pažintinės jaunystės kelionės, metu į Veneciją. Canaletto turėjo netgi savo atskirą meno agentą, britą, kuris ir surasdavo jam klientų. Paveikslai-atvirukai turėjo tokį pasisekimą Britanijoje, kad tapytojas vėliau net nuvyko į Angliją ir ten sukūrė seriją Londono ir jo apylinkių vaizdų. Na o jo sūnėnas, Bernardo Bellotto, irgi vadintas Canalettu, ilgainiui ėmė aptarnauti kitą Europos regioną, artimesnį mūsų kraštams – jo kurti Drezdeno ir ypač mūsų buvusios Abiejų tautų respublikos sostinės Varšuvos vaizdai – yra ypatingai vertinami. Tad šiandien, kai stovime prie Didžiojo kanalo, priešais Santa Maria della Salute bažnyčią ir spaudžiame fotoaparato mygtuką – esame ne kas kita, o kaip tris šimtus metų trunkančios Venecijos mizanscenos statistai-turistai.

Savo magija pritraukianti nuotykių ir grožio ieškotojus, Venecija labai anksti turėjo išrasti būdus ir vietas visiems šiems priklydusiems atvykėliams užimti. Apie kazino jau kalbėjome, tačiau visiškai nenuostabu, kad seniausioji Italijoje be pertraukos veikianti kavinė yra taip pat Venecijoje. Caffe Florian, įkurta 1720 metais po San Marco aikštės arkadomis ir šiandien tebėra toje pačioje vietoje. Venecijiečiai turkišką kavą žinojo nuo XVII amžiaus pabaigos, kavines mieste pradėjo steigti nuo 1638 metų, na o Caffe Florian iškart po atidarymo tapo žinoma savininko Floriano Francesconi vardu ir tapo tikru magnetu turistams – dar ir todėl, jog čia kavą galėdavo gerti ir moterys. Carlo Goldoni, Casanova, Lordas Byronas, Goethe, Marcelis Proustas ir Charlesas Dickensas – visi jie savo metu buvo prisiekę kavinės lankytojai. Šiandien jos terasoje daugiausia pamatysite pasiturinčius amerikiečių turistus – tačiau neapsigaukite nejaukiu įspūdžiu ir meniu, su nenormaliai „užlaužtomis“ (puodelis kavos čia gali kainuoti nuo 6 iki 15 eurų) kainomis: legendinė kavinė vis dar turi savo stebuklingą aurą, kuri dažnai pasireiškia visiškai netikėtai. Netikite? Paskaitykite Kazuo Ishiguro „Noktiurnus“, kur ji minima net dviejose novelėse.

Mano atsiminimuose Caffe Florian taip pat užima ypatingą, magišką vietą – prieš dešimtį metų, dar būdama studentė, su keliais draugais po vakarėlio Venecijos Bienalėje pavėlavau į paskutinį Lido laivelį, turėjusį nugabenti į pigų viešbutuką, kuriame buvome apsistoję. Naktį teko praleisti Venecijoje, po atviru dangumi. Laimei, mūsų kompanijos pasigailėjo Caffe Florian padavėjai, palikę mums keletą nesurakintų kėdžių terasoje. Šildydamiesi turėtu „Unicum“ butelaičiu visą naktį sėdėjome ten, stebėdami aikštėje vykstantį nepabaigiamą spektaklį. Po vidurnakčio joje pasirodė įkaušusios, neišvengiamai vidury aikštės sustojančios pasibučiuoti ir pasiglamonėti Bienalės priėmimų įžymybės su vakarinėmis suknelėmis, atrištais kaklaraiščiais ir rankoje nešamais aukštakulniais, traukiančios turbūt į „Hotel Danieli“ ar kitus prabangius viešbučius kaimynystėje, jų srautui ištuštėjus aikštę okupavo balandžių desantas, lesęs ne tik turistų paliktus trupinius ant kavinių grindinio, bet, su didžiausiu pasigardžiavimu, ir nuorūkų galiukus. Visiškai paryčiais, gal trečią ar ketvirtą valandą, balandžius pakeitė dar retesnė padarų rūšis, dieną beveik nematoma turistų minioje. Aikštėje atsirado būrys tikrųjų venecijiečių – paauglių su futbolo kamuoliu ir San Marco kelioms valandoms virto milžinišku futbolo lauku, kuriame nuo šimtamečių Bibliotheca Marciana arkų atsimušinėjo aistringi žaidynių šūksniai, o pats vaizdas buvo labiau siurrealistinis ir įspūdingesnis už bet kokias tądien matytas Venecijos bienalės šiuolaikinio meno instaliacijas. Kiek pamenu, turbūt tai buvo vienintelė naktis praleista svetimame mieste po atviru dangumi, neturint kur eiti, bet ją tikrai buvo verta praleisti tokioje vietoje kaip Venecijos Caffe Florian…

Tad kalbėti apie neturistinę Veneciją – neišeina. Venecija be turistų – kaip Prosecco be burbuliukų. Manau, kad tą dieną, kai į miestą nebeatvyks nė vienas turistas – jis kaip nors simboliškai ims ir nuskęs…

Nuotraukų galerija

Apie tai, kaip dingo Olimpinis grožis

58
Dizainas, Kūnas

Ar žinote kas yra „The Unmentionables“,“neminėtinos“? Tai žodis, daugeliui londoniečių pakeičiantis „The Olympics“, olimpines žaidynes. Daugybė jų tiesiog susipakuoja ir jų metu mauna iš miesto. Kai kurie šį egzodą yra susiplanavę gerokai iš anksto, prieš metus ar daugiau. Taip jie kapituliuoja prieš baisius transporto kamščius, „olimpines eismo juostas“ ir kitas kasdienį gyvenimą trikdančias nesąmones. Vakar radau spyna užrakintą mūsų raudoną pašto dėžę ant gatvės kampo: dėl olimpinių žaidynių ir eismo trukdžių iš jos dabar nebus surenkami laiškai. Žmonės niurzga ir eina iš proto dėl užknisančių nepatogumų, kurie dabar tikrai ant kiekvieno kampo – ir mažyčiai, ir dideli.

Bet aš vaikščiodama po olimpinį Londoną susimąsčiau štai apie ką: kur gi dingo visas olimpinis, olimpietiškasis grožis? Sportinės dvasios, harmonijos, dailaus, tvirto kūno grožis, apskritai – olimpinė estetika? Nebūtinai graikiška, lai ji būna moderni, XXI amžiaus estetika ir atributika – įkvepianti, pribloškianti. Bet tai, ką dabar matau Londono gatvėse, yra, kaip sakoma, beyond ugly – anapus bet kokio pripažinto šlykštumo normų. Kodėl gi, po galais, olimpinis Londonas toks, atsiprašant, negražus?

Pradėkim nuo simbolinių puošmenų gatvėse: kažkada maniau, kad šlykščiau už mūsiškę salotinę Europos kultūros sostinės spalvą negali būti. Londonas yra Londonas, jis visada pirmauja ir čia tikrai toli perspjovė vilnietiškąją salotą, įrodydamas: tikrai gali būti daug šlykščiau. Dabar jis pasidabinęs tokia purvinai rrrružaaaaava spalva, kuri daugeliui siejasi su pigiosiomis „šaltibarščių avialinijomis“ (pamenate, anksčiau toks buvo FlyLal, o dabar – Wizzair). Kodėl? Kaip šaltibarščių ružaaaaava siejasi su Olimpiada, ką simbolizuoja, kokia semantinė jos prasmė? Gal tai – užuomina į atletų pritrintas odos pūsles? Laukiu jūsų šmaikščių spėjimų ir, jei blog’ą skaito grafinio dizaino žinovai – komentarų apie logotipą…

Toliau. Savivaldybės ir miesto transporto socialinės reklamos, kuriomis sėte nusėtas visas miestas. Nesu silpnų nervų, ir, būdama menotyrininkė, žinau, jog egzistuoja toks dalykas kaip „bjaurumo estetika“. Bet tai, ką pamačiau troškiame metro, jau prašosi kito, stipresnio termino. Kad į darbą nukeliauti per Olimpiadą prireiks daugiau laiko dabar primygtinai primena toks reto šlykštumo ofisinis diedas, mišinys tarp Fritzlio ir Borato, persirišęs kaktą šlipsu ir taip prievartaujantis autobusų grafiko stulpą, jog atrodo iš sportinių trumpikių tuoj tuoj iškris visi jo konkolai. Tiesiai jums į veidą. Jo „kolegos“ iš tos pačios reklaminės kampanijos, atrodo irgi ne ką geriau: visi su tokiom deformacijom, kad gali rikiuotis į eilę invalidumo pašalpai gauti. Kodėl? Kodėl jie tokie neestetiški? 

 Na, bet gal čia man vienai, gal tai skonio reikalas. Tačiau ką jūs pasakysite apie patį Olimpinių žaidynių simbolį? Kas tai? Defektyvus spermatozoidas, kibernetinis-buožgalvis, neteisingai susiformavęs krūminis dantis, Londono simbolis – išspjauta ant šaligatvio kramtomoji guma ar gal dar kas nors? Ne, tai – Wenlockas, oficialus žaidynių žaisliukas, kurio akytė simbolizuoja visamatančias Londono sekimo kameras, galvytė – bedieviškai brangius, turistams beveik neįkandamus juodus taksi, galvos forma kaip sudaužyta medaliais, o apyrankės turbūt simbolizuoja jo gender crisis, lyties krizę – kur jau ten žinosi, ar tu berniukas, ar mergaitė, kai išvis neaiški tavo tapatybė: gyvas tu padaras, ar kiborgas, ar šiaip atsarginė detalė…

Prisimenu senovinį olimpiečio simbolį – Disko metiką. Prisimenu antikines skulptūras Louvre ir Britų muziejuje, švenčiančias žmogaus kūno grožį: raumeningus vyrų torsus ir plačius pečius, kietus sėdmenis ir stiprias kojas; tobulas moterų krūtis, apvalainus klubus, ant kurių marmuro žaidžia šviesa, švelnias, it nutekintų formų rankas… Michelangelo „Vergus“ ir Medičių koplyčios skulptūras, Giovanni da Bologna, Berninį, Rodin‘ą… Visus tuos puikius, žmogiškus kūnus, skirtingus, tobulus savo netobulumu, tikrus, be silikonų pripūstų papų ir „kūno rengybos“ proteininiu kombikormu primaitintų netikrų raumenų. Kai vieni plastinės chirurgijos ir medikamentų pagalba tampa panašūs į utriruotas karikatūras, masinė sąmonė ima garbinti kitą priešingybę – neva „fainą“ ir sąmojingą defektyvumą. Stebiuosi, kodėl mes nustojome garbinti ir džiaugtis kūno grožiu, kur dingo tas aukso vidurys – gyvas žmogus, gražus savo sveikata, harmonija ir proporcijomis.

Taigi, prisimenu antikinį Disko metiką ir tampa gaila. Tad pavaikščiojusi po Olimpinį Londoną tikrai noriu pabėgti. Geriausiai – kur nors į olimpinę Antiką, su gražiais kūnais, alyvų šakelėms ir laurų vainikais, be jokių šaltibarščių ir Wenlockų… Kažkada Olimpines žaidynes globojo dievai ir dievaičiai, vėliau - tigriukai ir meškiukai, o dabar – vienaakis kiklopas, kurį išvydę prie parduotuvės kasos, maži vaikai apsiverkia iš siaubo…

Apie dovanas Vilniuje

17
Be temos

Vakar buvau apžiūrėti vienos dovanos. Dovanota ji buvo Velykoms, apžiūriu tik dabar, artėjant gimtadieniui, bet namo jos neparsinešiu. Dar daugiau – neduokdie, kad prireiktų kada nors ja naudotis. Bet vis dėl to, žvelgiant į ją, širdį buvo užplūdęs džiaugsmas. O kartu – iš akių pylėsi ašaros.

O istorija štai kokia, visiškai netikėta, neįtikėtina. Ir be galo graži. Prieš keletą mėnesių gavau laišką iš visiškai nepažįstamo žmogaus, mano knygų gerbėjo, pasiūlymą su jais pavakarieniauti. Ne už dyką. Už labai, labai didelius pinigus.

Aišku, sutikau.

Žinoma, pasiūlymas buvo su sąlyga.

Ką jūs pagalvojote? Hm, kaip sako vienas žydiškas anekdotas: „Kiekvienas pagalvoja pagal savo sugedimo laipsnį“…

Sutikau, nes sąlyga buvo tokia – toji solidi suma keliaus mano pasirinktai labdarai. Nedvejodama pasakiau „taip“, nes iškart žinojau, kam galima padėti.

Vakar buvau tos dovanos apžiūrėti. Tam, kad ją pamatyčiau, man pirmiausiai teko nusirengti. Taip, iki apatinių. Tada mane išdezinfekavo. Tada liepė vilktis ryškiai žalias kelnes ir palaidinę, plaukus paslėpti po tokia įdomaus fasono berete. O ant veido buvo pasakyta užsidėti kaukę. Tada nuėjom į Vilniaus universiteto vaikų ligoninės* operacinę. Apžiūrėti dovanos už to kilnaus žmogaus pinigus.

Kaip minėjau – dovana tokia, dėl kurios džiaugiesi ir kartu ašaros byra. Ir galvoji – neduokdie, kad tektų ja naudotis. Mat už tuos pinigus buvo nupirkti du šildomi operaciniai paklotai mažiesiems pacientams – į juos pučiamas šiltas oras, ir, priešingai nei tradiciniai elektriniai, jie nekelia nudegimų pavojaus vaikams. Ligoninėje – net septynios vaikų operacinės, o lig tol tokių paklotų būta tik dviejų. Tai ir lakstydavo, nešiodavo juos iš vienos operacinės į kitą. Dabar bus keturi, o tai jau šis tas. Ir dar išėjo šiek tiek priedų.

Trumpai mačiau, kaip paklotas veikia, operacijos metu – nerašysiu detalių, nes mažasis pacientas irgi turi savo privatumą. Patirtis buvo tokia… na, kaip sakoma, suteikianti perspektyvos. Perspektyvos, iš kurios žvelgiant labai aiškiai matyti, kas gyvenime svarbu, ir kas – ne. Kai matai iš po operacinės antklodės kyšančią mažytę rankutę su įsegtu davikliu, instinktas ją apsaugoti ir padaryti viską, ką gali, smogia tau visu pirmykščiu stiprumu. Net jei ir supranti, kad, laimei, ten dabar ne tavo vaikas. Tiesiog apima kažkoks pirmykštis, senas kaip gamta instinktas – jauniklio apsaugojimo instinktas.

Deja, mūsų valstybė pastaruoju metu nebemąsto nei žmogiškųjų instinktų, nei humanizmo principų, nei galų gale Hipokrato priesaikos ar sveiko proto kategorijomis. Gydytojai apie tai kalba puse lūpų, atsargiai, lyg vaikščiotų per kiaušinių lukštus. Nesupraskite klaidingai, sako jie, valstybė mus dotuoja, Vaikų ligoninė sutvarkyta puikiai – pati savo akimis mačiau ir reabilitacijos sales, ir procedūrines, ir naujagimių skyrių; remontuotas prieš dešimtmetį jis ir šiandien tebeatrodo it naujas, prieš dvidešimtį metų dovanota šveicariška įranga, kruopščiai eksploatuojama, veikia ir šiandien. Vis dėl to – apie 85 % visko yra įgyta ir sutvarkyta už privačių rėmėjų lėšas. Padėkos sienoje mirga užsieninės pavardės ir Prezidento Adamkaus, Landsbergių šeimos vardai, prekybos tinklų ir kompanijų pavadinimai. Dosniai ir dažnai aukojantis Selas, Egidijus Dragūnas, Vaikų universitetinėje ligoninėje yra didesnė žvaigždė, negu jis kada nors bus bet kokioje euforija ošiančioje koncertų salėje, ir šitai yra „topas“, kuriuo jis tikrai gali didžiuotis.

Nesididžiuoji tik savo šalimi, kai girdi, kad šiandien gydytojas yra prilygintas „paslaugos tiekėjui“, o pacientas virtęs „klientu“. Sakysite, o koks gi skirtumas; retorika, ir tiek. Ne, gerbiamieji, ne retorika. Matote, klientas gali palaukti, kol prasisuks viešųjų pirkimų absurdo ratas; klientas gali laukti du-tris mėnesius, kol bus biurokratiškai patvirtintas ir atkeliaus plazmos TV ekranas, šaldytuvas, orkaitė ar čiužinys į miegamąjį. Pacientui, atvežtam į ligoninę su retu atveju, specifinės medicininės įrangos kartais reikia čia ir dabar, tuoj pat. Klientas, „paslaugos gavėjas“, gali palaukti. Jam nieko neatsitiks – nenumirs. O pacientas? Pacientas gali ir nesulaukti, kol per du-tris mėnesius (tai čia dar greitai) įvyks „viešasis pirkimas“, kurio metu galios vienintelis atrankos kriterijus – ne geriausio, o… pigiausio. Nereikia nė sakyti, kad pigiausias – dažniausiai būna ir š*diniausias. Turbūt visi šitai suprantam, iš paprasčiausios gyvenimiškos patirties.

Visi, išskyrus tuos, kas sugalvojo ir surašė tokią tvarką ir dargi pritaikė ją ligonių gelbėjimui. Įdomu, ar tai sugalvoję ponai ir ponios savo vaikams maistą irgi perka pagal tą patį „viešųjų pirkimų“ principą – tik pigiausius produktus, o dar geriau – prekybcentryje jau nukainotus ir su besibaigiančia galiojimo data? Taip pat labai norėčiau susitikti ir į akis pasižiūrėti funkcionieriui ar funkcionieriams, kurie nusprendė, kad ligonio-vaiko gydymo finansavimas turi būti triskart mažesnis, nei suaugusio. Jų logika paprasta – mažesnis, vadinasi – mažiau išlaidų reikia. Mėsininko logika – kai į žmogų žiūrima kaip į mėsgalį, pagal jo svorį ar tūrį. Chirurgai liūdnai juokauja: „kaip jiems atrodo, ką lengviau pataisyti – mažytį laikrodį ar didelį? Vaikams vien chirurginių instrumentų reikia keturių skirtingų dydžių.“ Deja, šiandien, kaip matome, pas mus chirurgams vadovauja ir lėšas skirsto… mėsininkai.

Visa laimė, kai matai, kad daugybei padorių, privačių žmonių – ne tas pat. Kad nelaukia, kol „valdžia požiūrį pakeis“ – ima ir nuperka, nes vaikas, kuriam reikia gelbėti gyvybę ar sveikatą, palaukti negali. Ir vaikas negali tenkintis pigiausiu viešųjų pirkimų variantu. Gydytojai, prabylantys apie šias problemas – nuolatos susilaukia išbarimų, kviečiami „ant kilimėlio“, nes kai kas šias problemas mielai „pašluotų po kilimu“. Bet apie tai kalbėti būtina, būtina keisti. Ir būtina dėkoti tokiems žmonėms, kaip incognito panorėjęs likti geradarys, padaręs man gražiausią ir velykinę, ir gimtadienio dovaną. Ačiū jums.

*Dabar ji pervadinta ir prijungta prie suaugusiųjų ligoninės, bet man ji visuomet liks VUVL.

Nuotraukų galerija

Apie Vilnių iš angelo skrydžio

19
Menas

Klausėte, kur buvau dingusi? Ruošiau naujausią savo sumanymą: ekskursijos maršrutą pagal „Silva rerum II“ (plačiau apie tai čia, ir atkreipkite dėmesį į fantastišką Ramūno Danisevičiaus fotoreportažą; jis yra žmogus, kuris gatvėje ir kasdienybėje pamato kažką, kas dažniausiai mums visiems prasprūsta pro akis – šįkart balandžius;). Tam, kad turėtumėte 2 (standartinė trukmė) arba 3 (išplėstinis variantas su apsilankymu Nacionaliniame muziejuje ir Šv.Petro ir Povilo bažnyčioje) valandas įdomybių, man prireikė ne dviejų ir ne trijų valandų darbo.

Vilnius toks, kad apie jo istorijas ir paslaptis galima būtų kalbėti valandų valandas, o čia viską reikia sutalpinti į dvi-tris. Ir dar – tiksliai sutilpti į numatytą laiką. Ir dar, pasirūpinti, kad ėjimo atkarpos tarp sustojimų būtų proporcingos, ne per ilgos, nenuvargintų. Žodžiu, jei esi perfekcionistė – tai lyg generolui suplanuoti strategiją.

Tačiau niekada nebuvau „kabinetinė mokslininkė“ – visuomet tikėjau, kad perskaičius, įsigilinus, pažinus, yra ne mažiau svarbu pamatyti savo akimis, paliesti, atsidurti, pajusti. Esu visiška peripatetikė – ne šiuolaikine, nesugebančio ilgiau prie vienos vietos prisirišti žmogaus, bet klasikine, aristoteliškąja prasme. Man tiesiog geriau mąstosi einant, aš geriausiai galvoju „ant kojų“. Nė nekalbant apie tai, kad tokiu būdu, einant ir mąstant, nukeliauji iš taško A į tašką B ne tik fiziškai, bet ir mintimis. Įvyksta „kelionė“ – plačiąja prasme. O kiekvienoje kelionėje pasitaiko spontaniškų nuotykių ir atradimų.

Taip buvo ir šįkart: kurdama maršrutą ir vaikščiodama gatvėmis sumąsčiau, jog reikia pažvelgti į Vilnių iš viršaus, tam, kad geriau suplanuočiau visą trajektoriją ir atkarpas. Prisiminiau, kad Vilniaus universiteto muziejaus direktorius dr. Ramūnas Kondratas (beje, jis – žmogus labai padėjęs rašant „Silva rerum II“ vertingomis nuorodomis į šaltinius ir medicinos istorijos tyrimus) jau seniai kvietė pakilti į Šv.Jonų bažnyčios varpinę. Ten prieš porą metų įrengta nedidelė ekspozicija, Foucault švytuoklė ir modernus liftas, iki pat viršaus. Iki pat angelų ir dar aukščiau.

Skaitytojau, jei dar ten nebuvai – pakilk. Net jei kamuoja aukščio baimė. Įspėju, kai liftas pradeda kilti tuščiaviduriu varpinės stiebu, silpnesnių nervų žmonėms gali būti ne kas. Paskui, kai užkelia į viršutinį aukštą, ten, kur yra perdengimas ir tinklu apsaugoti langai, dar reikia palypėti į viršų mažutėmis sraigtinėmis pakopomis, ar šiaip atsispirti nuo išsikišusių plytų. Įspėju, kad nesumanytumėte jų išsigąsti: atrodo tie laipteliai iš pirmo žvilgsnio baisiai, bet man bebūnat viršutiniame aukšte, nuo jų nusileido dvi patenkintos rusakalbės pensininkės. Taigi, jeigu atsistoję laiptelių apačioje suabejosite, prisiminkite, kad juos įveikia net tie, kuriems troleibuse jau reikia užleisti vietą. Todėl – pirmyn.

Nes verta. Vaizdas iš angelo skrydžio – vertas milijonų. Ką ten iš angelo – pakylate aukščiau už angelus; juodieji Šv. Jonų bažnyčios angelai lieka jums po kojomis, atsiduriate šalia vazų, ten, kur mažytė apjuosianti terasa su kaltiniais geležies pinučiais. Vaizdas visiškai kitoks, nei, pavyzdžiui nuo Aukštutinės pilies bokšto (nors ten irgi geras). Bet nuo pilies bokšto Vilnių matote tarsi ant delno, tarsi iš nuošalės, nuo pakraščio, o čia – pasijusite tarsi išsviesti viršun iš jo širdies, šerdies; pačiame viduryje, aukštai.

Šiam įrašui suteikiau temą „Menas“, nes grožėtis Vilniumi nuo Šv. Jonų bokšto – tai lyg grožėtis meno kūriniu. Kolektyviniu meno kūriniu, tęstiniu ir interaktyviu, kaip pasakytume šiandienos žargonu. Mes dažnai mėgstame užsiimti saviplaka ir savimenka, kompleksuoti dėl kultūrinio atsilikimo, tada užsispyrusiai viską atmesti, supykti ant savo istorijos ir ieškoti apgaulingos paguodos fantastinėje pagonybėje, tokioje tolimoje, taip prastai dokumentuotoje ir tokioje menkai pažįstamoje, kad primena veikiau „Žvaigždžių karus“. Pažvelkite į Vilnių nuo Šv. Jonų varpinės ir, kertu lažybų, visi kompleksai išnyks it nunešti vėjelio, dvelkiančio aplink bokšto kupolą. Pažvelkite. Pažvelkite ir užduokite sau klausimą – argi tokį grožį galėjo sukurti barbarai? Atsilikėliai? Provincialai? Argi galėjo turėti tokią estetinę pajautą, tokį mastelio, panoramos ir dominančių jausmą? Saiką, kur užstatyti ir urbanizuoti, o kur – palikti žalią ir beveik laukinį plotą? Argi neišmanėliai galėjo turėti tokį universitetą, su tokia observatorija, su tokia architektūra?

Šiandien nekalbėsiu apie randus Senamiestyje, apie betonines baidykles, išdygusias po 1944 m. bombardavimo ir sovietinio griovimų vajaus. Apie silikatinių plytų darželius getuose ir bunkerius primenančius butus, apie „valdovų rūmų“ minaretą – tiek jau to. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kas be galo gražu. Vilniaus Senamiestis nei Baroko, nei Klasicizmo laikais nebuvo kaip nors generaliniu būdu perplanuotas; nebuvo kolonadinių aikščių, panoramų, griežtos geometrijos; jis visuomet vystėsi spontaniškai, tačiau su kažkokiu įgimtu saiko ir elegancijos jausmu. Į galvą ateina žodis sprezzatura – Baldassare Castiglione terminas, sugalvotas kilmingojo laikysenai apibūdinti; kitaip tariant – elegancija be pastangų, tarsi atmestinė, lengva ir ironiška, organiška, kylanti iš vidaus ir turinti savo vidinę logiką, padiktuotą tikro charakterio, kuriam nereikia mėgdžioti, vaikytis madų, imituoti.

Vilniaus grožis – tai sprezzatura grožis. Jis tarsi byloja: „taip, esu toks koks esu; mano, kaip asmenybės, startas buvo vėluojantis, kai pasaulis mėgavosi Renesansu, aš dar nebuvo atsiragavęs Gotikos, bet štai, pažiūrėkit, užtat kokia gavosi Enkingerio Šv.Onos bažnyčia, vėliau ilgam įsimylėjau Baroką – iš pradžių italus, vėliau austrus, ir ypač vieną – Glaubitz‘ą, tada trumpai paflirtavau su Klasicizmu; paskui buvo priverstinė santuoka su carine administracija ir Nikolajumi Čiaginu, konfliktiška santuoka, norėjo žūt būt mane atversti į stačiatikių tikėjimą ir apkaišyti boniomis; nenuostabu, kad tuo metu turėjau daug meilužių, tarp jų ir Vaclovą Michnevičių, kurie suprasdavo mane kur kas geriau, jautė mano barokišką sielą, tad net ir jų neostiliai linko prie jos. Vėliau po karo, virtau komunalke – įsikraustė daug kvartirantų be jokios meilės, kurie manęs nesuprato, kuriems buvau neįdomus, ir kurie net ne visada prisimindavo kojas nusivalyti, buvo tinginiai, tingėjo mūryti, daugiau betonavo, bet ką gi – ir jie tik akimirka mano istorijoje, o štai čia dabar toks ir esu, esu tas, kas esu, su visu grožiu, su visais randais, ir man nusispjaut, ką kiti galvoja, patinku jums ar ne, visa tai mano.“

Pakilkit į bokštą. Pažvelkit tiesiai į veidą miestui, tam atsainiai elegantiškam miestui-asmenybei, su charakteriu ir savitu grožiu. Kertu lažybų – įsimylėsit. Iš pirmo žvilgsnio ar vėl ir vėl iš naujo…

 

Nuotraukų galerija

 

Apie Vilniaus Meno Mugę

13
Menas

Po trumpos pauzės blog`e (darbų daug, o galva ant pečių tik viena ir rankos ant klaviatūros tik dvi) – naujausi įspūdžiai, iš Vilniaus. O teisingiau – iš Vilniaus šiuolaikinio meno mugės Art Fair Vilnius 2012, kuri baigėsi sekmadienį Litexpo.

Žmonės paprastai įspūdžių apibendrinimus arba vertinimo verdiktus pateikia pabaigoje. Na o aš – parašysiu pradžioje. Dviem žodžiais: buvo gerai. Na, gerai, trim: buvo labai gerai. Nežiūrint į prastą ekonominį klimatą, nežiūrint į tai, kad nebuvo kažkokio galingo organizatorių rėmėjo (na, pavyzdžiui kaip kad Londono Frieze meno mugę ženkliai remia Deutsche Bank) ir nežiūrint į tai, kad, kaip skundžiasi kuratoriai, lietuviai vis dar vangiai perka šiuolaikinį meną ir verčiau „investuos“ 50,000 litų į užuolaidas interjerui papuošti nei į meno kūrinį. Net nekalbėkime jau apie automobilius…  O beje, o ar žinote koks skirtumas tarp brangaus automobilio ir brangaus meno kūrinio?  Vos išriedate per salono slenkstį su naujai įsigytu automobiliu – jo vertė keliais tūkstančiais nukrenta ir iš naujo jis akimirksniu tampa „padėvėtu“. Vos išeinate iš galerijos ar menininko dirbtuvės su meno kūriniu – jo vertė, laikui bėgant, pradeda nenumaldomai augti.

Nežinau, kiek meno kūrinių ir kas nupirko Vilnius Art‘e, bet tikiuosi, mugė buvo sėkminga. Net ir neperkant ten buvo į ką paganyti akis – tiesiog puiki šiuolaikinio ir modernaus meno paroda vienoje vietoje. Nežinau, kokios galerijos dabar patinka vietiniam „establishment‘ui“, bet sutinku dėl organizatorių prizo „geriausiai užsienio galerijai“ – Rygos Galerijos 21 atvežti Indijos menininkai iš tiesų buvo geras, įspūdingas, stiprus ir išsiskiriantis reginys. Dėl vienų galerijų stendų buvo daugiau entuziazmo, dėl kitų – mažiau. Kartais persekiojo jausmas, kad menininkų darbuose matau tokį antrą ar trečią vandenėlį nuo kisieliaus. Pavyzdžiui, nuo britų šiuolaikinio meno: buvo ir iki dantų skausmo tiesmuka brolių Chapmanų kareiviukų parafrazė (tik hitlerininkai virto rusų poligono kareiviais), ir Francis Bacon‘o įtaka, liudijanti pasivaikščiojimus labai jau pramintais takais…

Gal nustebsite, bet gaiviu oro gurkšniu man tapo kažkas, kas, pasakysite, yra sena ir gerai pažįstama. Žvelgdama į Romualdo Rakausko fotografijas pasijutau tarsi apsukusi ratą: žinote, kai gerai žinai savastį, norisi kažko svetimo ir egzotiško, o gana gerai pažinęs svetur, visai kitaip pradedi žiūrėti į tai, kas sava ir žinoma, ir staiga pritrenkia kažkokia nauja jėga, pamatyta iš platesnės perspektyvos. Gana ilgą laiką praleidau prie Rakausko fotografijos: retro automobilis pirmame plane, apšviesta Senamiesčio gatvelės perspektyva su figūromis antrame plane. Kas tai – italų neorealizmas, sustabdytas kadras iš Fellinio filmo? Atpažinta gatvė ir sovietinio gamintojo ženklas ant automobilio kėbulo neleidžia abejoti, kad tai – Lietuva, šešiasdešimtieji. Toks pat pribloškiantis vaizdas – išsirikiavusi pirmajai komunijai išpuoštų mergaičių eilė, jei neklystu – prie Aušros vartų, prie Vilniaus gynybinės sienos. Kas tai – Italija, Sicilija? O gal Lietuva, Vilnius, „Baltijos italai“, iš kurių katalikybės, karšto kraujo ir kažkokių gelminių archetipų, galbūt pasisemtų su pirmaisiais kūdikystės žvilgsniais į itališko baroko bažnyčias ir irstančius Senamiesčio mūrus, negalėjo išmušti nė Sovietmetis?

Kai matai tokį meną kaip Rakausko fotografijose, puikiai atspindintį epochos dvasią, o kartu ir belaikišką, nesenstantį, pasakantį kažką labai svarbaus ir gelminio apie mus, apie mūsų tapatybę, nacionalinį  ar lokalinį gyvenimo būdą, džiaugiasi širdis. Lygiai kaip džiaugėsi širdis ir žvelgiant į „Lietuvos Aido“ galerijos menininkų darbus, praktiškai visą lietuviškojo modernizmo panoramą: Katinas, Janonis, Kisarauskas, Antanavičius. Modernizmas šiuo metu patiria didžiulį susidomėjimą kolekcininkų tarpe: mūsuose jis gerokai vėlavo ir skleidėsi jau sovietmečiu, menotyrininkų  jau vėliau pakrikštytas „tyliuoju modernizmu“, šiandien kažkodėl jis man atrodo vėl nepaprastai aktualus ir stilingas…

Betgi neperšu savo nuomonės: nuostabu yra tai, kad menas, ypač perkamas sau, nuosavai erdvei reikalauja itin asmeniško santykio ir atspindžio to, kas esi. Manau, kad tieji, dėl kurių galerininkai klijavo stenduose taškelius „nupirkta“, puikiai tą žino. Lankytojai, tikiuosi, patyrė malonumą lyg vaikščiotų po gerą tarptautinę parodą. Vienintelis dalykas, kuris buvo nestilingas: atidarymo ceremonijos konferansjė sovietinis reikalavimas „audringų plojimų“ ir kiti tarybinio folkloro „prijomai“ – nota bene, meno pasaulis visame pasaulyje nelabai ploja, art crowd is cool, kaip sakoma, taigi, prieš stojant prie mikrofono derėtų šitai žinoti. Kaip ir tai, jog labai uncool yra patronizuojančiai vadinti renginio kuratores „žaviomis ir protingomis moterimis“: profesorė Raminta Jurėnaitė ir Diana Stomienė yra kur kas daugiau ir  jų įgyvendintas “Art Fair Vilnius” tai įrodo.

Nuotraukų galerija

Apie Deimantinį Jubiliejų

36
Be temos

Britanija, ir, žinoma, ypač Londonas atšventė Deimantinį Jubiliejų. Prie namų vis dar plėvesuoja vėliavėlės su Union Jack, parduotuvių vitrinose vis dar mirga specialiai progai pagaminti saldumynai, saldainiai, vienkartiniai indai ir net… bateliai. 

 Visi jau aptarė skrybėles, princeses, kaip vilkėjo Cambridge kunigaikštienė Catherine (McQueeno rūbais) ir papletkino apie labai jau įtartinai meilią kūno kalbą tarp princo Harry ir jo brolienės. Jos didenybė, tikėkimės, sušilo, o Edinburgho kunigaikštis jaučiasi geriau – iškart po iškilmių jį išvežė į ligoninę su pūslės uždegimu. Nėr ko stebėtis – devyniasdešimt metų ir kelios valandos šaltu ir lietingu oru, ant Temzės vandens, pučiant stipriam vėjui daro savo. Būtent todėl monarchų pora visą kelią upe ir nesėdo į specialiai parengtus įspūdingus sostus, o slėpėsi už jų atkalčių – negailestingai pučiant vėjui tuose sostuose be jokios užuovėjos būtų sušalę. 

Ir vis tik jos didenybė buvo laiminga, o iškilmes upėje pavadino „the humbling experience“ – „nuolankumą įkvepiančiomis“. Kodėl? Turbūt dėl susirinkusiųjų nuoširdumo, dėl to, kokios minios stovėjo krantinės, ir dėl to, kad tūkstantis laivelių ištvermingai plaukė ir irklavo kartu su karališkąja barža.

Iš tikrųjų, reginys buvo nepaprastai įspūdingas – tačiau įspūdingas be pompastikos, be didelių dekoracijų ar instaliacijų. Stebėjau jį nuo kranto, sužavėta ir pakerėta. Jaučiausi tarsi atgijusiame septynioliktojo ar aštuonioliktojo amžiaus paveiksle – pamenate, tuos, kur upėmis ar uostų įlankose plauke tuntai mažų laivelių?

Stebėjau ir galvojau: tokia šventė niekada negalėtų įvykti, pavyzdžiui, Rusijoje. Kodėl? Todėl, kad tokio masinio privačių piliečių laivelių dalyvavimo niekada neleistų tenykštės saugumo tarnybos; veikiausiai rusiškas deimantinis jubiliejus būtų milžiniško karinio parado pavidalo, su it styga įsitempusiais žygiuojančiais kareiviais, o ne atsipalaidavusiais privačiais upeiviais, chaotiškai besiiriančiais lietuje. Ir tokia šventė niekada negalėtų įvykti Prancūzijoje – neįsivaizduoju, kad individualistai prancūzai negaudami jokio atlygio patys temptų savo valteles, baržas, katerius ir jachtutes Senon, nesvarbu ko, monarchų ar komunos pagerbti. O čia – daugiau nei tūkstantis atitempė ar atplukdė savo laivelius, patys, tam, kad pagerbtų ir kad liktų prisiminimas jiems, pasakojimai jų vaikams – apie valdymą trukusį 60 metų, apie ištisą epochą šalies, šeimų ir asmeniniuose gyvenimuose.

Spontaniškas, laisvanoriškas o ne priverstinis „iš apačių“ kylantis bendruomeniškumo, šventės jausmas turbūt yra vienas ryškiausių bruožų to, ką vadiname britiškumu. Retai tas būna, bet kai juos apima nuoširdi šventės nuojauta, jie išneša stalus, kepa tortus, dešreles ar burgerius gatvės šventei, pokši šampaną, mojuoja vėliavomis, velkasi nacionalines spalvas ir dekoruoja savo namus. Dažniausiai tai būna susiję, kaip pastebėjau, su monarchija ir jos progomis. Arba – su futbolu.

Betgi grįžkime prie Deimantinio jubiliejaus ir plaukimo upe, kuriame dar labai įdomiai susijungė ne tik dabartis, bet ir tradicija. Jau minėjau, jog stebėdama lyg mačiau atgijusį barokinį paveikslą. Galbūt bus įdomu sužinoti, jog ceremonijos kūrėjus ir idėjos autorius iš tiesų įkvėpė XVIII a. vidurio Canaletto paveikslas iš karališkosios kolekcijos, vaizduojantis panašią upės procesiją Londone.

Nesutikau šiomis dienomis nė vieno skeptiko, nepasidavusio šventinei nuotaikai – o galbūt jie tiesiog nepasitaikė kelyje, lindėjo užsidarę namuose ar buvo išvykę į užmiestį. Kaimynai, gatvės praeiviai vieni kitus sveikino, džiaugėsi, keitėsi suvenyrais. Nematyti buvo nei įkaušusių, nei agresyvių, nei piktų, nei susiraukusių… Nekalbant jau apie šventę ir įspūdžius vaikams – vien jau dėl to karališkoji britų šeima verta tų kelių pensų, kuriuos kainuoja kiekvienam mokesčių mokėtojui kasmet.

O kitą dieną ėjome žiūrėti karūnų, kurias sumanė „Harrod‘s“ parduotuvė, 31 dizaineriui, mados namams, konditeriams ir juvelyrams užsakiusi pagaminti ir savaip interpretuoti karališkąjį vainiką. Čia buvo ir Paul Smith su mylimiausiais karalienės šuneliais korgiais, ir karūna-tortas, ir „Dom Perignon“ karūna iš pūsto stiklo, ir „Faberge“ ir kas tik nori. Į jas pažvelgę praeiviai aikčiojo lyg vaikai, fotografavo, baksnojo pirštais. Smagaus žiūrėjimo ir jums!

Nuotraukų galerija