Vakar buvau apžiūrėti vienos dovanos. Dovanota ji buvo Velykoms, apžiūriu tik dabar, artėjant gimtadieniui, bet namo jos neparsinešiu. Dar daugiau – neduokdie, kad prireiktų kada nors ja naudotis. Bet vis dėl to, žvelgiant į ją, širdį buvo užplūdęs džiaugsmas. O kartu – iš akių pylėsi ašaros.
O istorija štai kokia, visiškai netikėta, neįtikėtina. Ir be galo graži. Prieš keletą mėnesių gavau laišką iš visiškai nepažįstamo žmogaus, mano knygų gerbėjo, pasiūlymą su jais pavakarieniauti. Ne už dyką. Už labai, labai didelius pinigus.
Aišku, sutikau.
Žinoma, pasiūlymas buvo su sąlyga.
Ką jūs pagalvojote? Hm, kaip sako vienas žydiškas anekdotas: „Kiekvienas pagalvoja pagal savo sugedimo laipsnį“…
Sutikau, nes sąlyga buvo tokia – toji solidi suma keliaus mano pasirinktai labdarai. Nedvejodama pasakiau „taip“, nes iškart žinojau, kam galima padėti.
Vakar buvau tos dovanos apžiūrėti. Tam, kad ją pamatyčiau, man pirmiausiai teko nusirengti. Taip, iki apatinių. Tada mane išdezinfekavo. Tada liepė vilktis ryškiai žalias kelnes ir palaidinę, plaukus paslėpti po tokia įdomaus fasono berete. O ant veido buvo pasakyta užsidėti kaukę. Tada nuėjom į Vilniaus universiteto vaikų ligoninės* operacinę. Apžiūrėti dovanos už to kilnaus žmogaus pinigus.
Kaip minėjau – dovana tokia, dėl kurios džiaugiesi ir kartu ašaros byra. Ir galvoji – neduokdie, kad tektų ja naudotis. Mat už tuos pinigus buvo nupirkti du šildomi operaciniai paklotai mažiesiems pacientams – į juos pučiamas šiltas oras, ir, priešingai nei tradiciniai elektriniai, jie nekelia nudegimų pavojaus vaikams. Ligoninėje – net septynios vaikų operacinės, o lig tol tokių paklotų būta tik dviejų. Tai ir lakstydavo, nešiodavo juos iš vienos operacinės į kitą. Dabar bus keturi, o tai jau šis tas. Ir dar išėjo šiek tiek priedų.
Trumpai mačiau, kaip paklotas veikia, operacijos metu – nerašysiu detalių, nes mažasis pacientas irgi turi savo privatumą. Patirtis buvo tokia… na, kaip sakoma, suteikianti perspektyvos. Perspektyvos, iš kurios žvelgiant labai aiškiai matyti, kas gyvenime svarbu, ir kas – ne. Kai matai iš po operacinės antklodės kyšančią mažytę rankutę su įsegtu davikliu, instinktas ją apsaugoti ir padaryti viską, ką gali, smogia tau visu pirmykščiu stiprumu. Net jei ir supranti, kad, laimei, ten dabar ne tavo vaikas. Tiesiog apima kažkoks pirmykštis, senas kaip gamta instinktas – jauniklio apsaugojimo instinktas.
Deja, mūsų valstybė pastaruoju metu nebemąsto nei žmogiškųjų instinktų, nei humanizmo principų, nei galų gale Hipokrato priesaikos ar sveiko proto kategorijomis. Gydytojai apie tai kalba puse lūpų, atsargiai, lyg vaikščiotų per kiaušinių lukštus. Nesupraskite klaidingai, sako jie, valstybė mus dotuoja, Vaikų ligoninė sutvarkyta puikiai – pati savo akimis mačiau ir reabilitacijos sales, ir procedūrines, ir naujagimių skyrių; remontuotas prieš dešimtmetį jis ir šiandien tebeatrodo it naujas, prieš dvidešimtį metų dovanota šveicariška įranga, kruopščiai eksploatuojama, veikia ir šiandien. Vis dėl to – apie 85 % visko yra įgyta ir sutvarkyta už privačių rėmėjų lėšas. Padėkos sienoje mirga užsieninės pavardės ir Prezidento Adamkaus, Landsbergių šeimos vardai, prekybos tinklų ir kompanijų pavadinimai. Dosniai ir dažnai aukojantis Selas, Egidijus Dragūnas, Vaikų universitetinėje ligoninėje yra didesnė žvaigždė, negu jis kada nors bus bet kokioje euforija ošiančioje koncertų salėje, ir šitai yra „topas“, kuriuo jis tikrai gali didžiuotis.
Nesididžiuoji tik savo šalimi, kai girdi, kad šiandien gydytojas yra prilygintas „paslaugos tiekėjui“, o pacientas virtęs „klientu“. Sakysite, o koks gi skirtumas; retorika, ir tiek. Ne, gerbiamieji, ne retorika. Matote, klientas gali palaukti, kol prasisuks viešųjų pirkimų absurdo ratas; klientas gali laukti du-tris mėnesius, kol bus biurokratiškai patvirtintas ir atkeliaus plazmos TV ekranas, šaldytuvas, orkaitė ar čiužinys į miegamąjį. Pacientui, atvežtam į ligoninę su retu atveju, specifinės medicininės įrangos kartais reikia čia ir dabar, tuoj pat. Klientas, „paslaugos gavėjas“, gali palaukti. Jam nieko neatsitiks – nenumirs. O pacientas? Pacientas gali ir nesulaukti, kol per du-tris mėnesius (tai čia dar greitai) įvyks „viešasis pirkimas“, kurio metu galios vienintelis atrankos kriterijus – ne geriausio, o… pigiausio. Nereikia nė sakyti, kad pigiausias – dažniausiai būna ir š*diniausias. Turbūt visi šitai suprantam, iš paprasčiausios gyvenimiškos patirties.
Visi, išskyrus tuos, kas sugalvojo ir surašė tokią tvarką ir dargi pritaikė ją ligonių gelbėjimui. Įdomu, ar tai sugalvoję ponai ir ponios savo vaikams maistą irgi perka pagal tą patį „viešųjų pirkimų“ principą – tik pigiausius produktus, o dar geriau – prekybcentryje jau nukainotus ir su besibaigiančia galiojimo data? Taip pat labai norėčiau susitikti ir į akis pasižiūrėti funkcionieriui ar funkcionieriams, kurie nusprendė, kad ligonio-vaiko gydymo finansavimas turi būti triskart mažesnis, nei suaugusio. Jų logika paprasta – mažesnis, vadinasi – mažiau išlaidų reikia. Mėsininko logika – kai į žmogų žiūrima kaip į mėsgalį, pagal jo svorį ar tūrį. Chirurgai liūdnai juokauja: „kaip jiems atrodo, ką lengviau pataisyti – mažytį laikrodį ar didelį? Vaikams vien chirurginių instrumentų reikia keturių skirtingų dydžių.“ Deja, šiandien, kaip matome, pas mus chirurgams vadovauja ir lėšas skirsto… mėsininkai.
Visa laimė, kai matai, kad daugybei padorių, privačių žmonių – ne tas pat. Kad nelaukia, kol „valdžia požiūrį pakeis“ – ima ir nuperka, nes vaikas, kuriam reikia gelbėti gyvybę ar sveikatą, palaukti negali. Ir vaikas negali tenkintis pigiausiu viešųjų pirkimų variantu. Gydytojai, prabylantys apie šias problemas – nuolatos susilaukia išbarimų, kviečiami „ant kilimėlio“, nes kai kas šias problemas mielai „pašluotų po kilimu“. Bet apie tai kalbėti būtina, būtina keisti. Ir būtina dėkoti tokiems žmonėms, kaip incognito panorėjęs likti geradarys, padaręs man gražiausią ir velykinę, ir gimtadienio dovaną. Ačiū jums.
*Dabar ji pervadinta ir prijungta prie suaugusiųjų ligoninės, bet man ji visuomet liks VUVL.
Komentarų: 17
You will be rescued till you die.
Net širdį suspaudė.
Kokia puiki dovana. Ir mintis, kaip ją panaudoti. Man širdis dainuoja skaityti tokias istorijas. Ačiū, Kristina. Ačiū, incognito.
Aktuali tema,jei gerai pagalvojus -VALSTYBĖ-tai MES (Liudvikas buvo teisus-tik subjektas ,ne tas).Kristina gerai jaučia ŽODŽIO JĖGA.Tikrai „KLIENTAS“ GALI palaukti (skirtingai nuo ligoniuko).Reikėtų mums nuo kalbos ir pradėt (juk pirmiausia buvo ŽODIS).Pavyzdžiui išleist TIKRĄJĮ TERMINŲ ŽODYNĄ.“Valdininkus“ iškart galėtume perkrikštyti į PATARNAUTOJUS, mokesčių mokėtojus-į VALSTYBĖS IŠLAIKYTOJUS, biurokratinį aparatą galėtume pavadinti -IŠLAIKYTINIAIS.Žodis formuoja sąmonę,bet gali formuoti ir klaidingai.Pagarba tiems ,kurie ,nepaisant visos tos mūsų gyvenimą atakuojančios KLAIDINANČIOS RETORIKOS-supranta ,kas yra kas ir išsaugo ŽMONIŠKUMĄ.Visada reikia prisiminti,kad pinigai-tai PAPRASČIAUSIAS ŠLAMŠTAS,palyginus ,kad ir su vaiko šypsena.
Kristina, tai pats gražiausias Jūsų įrašas.
Indre, visas grožis – ne mano, o donatoriaus. Tiesiog labai gera žinoti, kad tokių žmonių yra šalia mūsų. Kai būna bloga, tamsu ir liūdna, tas žinojimas įkvepia ir palaiko.
Spėju, kad tam tikros įstatymo nuostatos taikomos ligoninėms nėra laužtos iš piršto-plačiai skamba istorijos apie pirktą milijoninę įrangą, kurios…nelabai ir reikėjo. Paliksi viską savieigai-korupcija viršys net fantazijos ribas, pradėsi biurokratizuoti-gausis žaidimas žmonių (vaikų) likimais ir gyvybėmis. Asmeniškai, nežinau kaip surasti tą „aukso vidurį“.
O jūsų poelgis (pradedant pietumis ir baigiant vizitu ligoninėn) – fantastiškas. Nuoširdžiai ačiū.
Na, ta iranga dazniausiai ligonines pirko, nes tai reiske aukstesne vieta ligoniniu reitinge. Jei turi ligonineje magnetinio rezonanso aparata, vadinasi esi “ kieciausias“ ir tavo reitingas tampa auksciausias. O kuo aukstesneje vietoje esi, tuo daugiau galimybiu ir finansavimo veliau gauni, kuri gali paskirtyti savo reikmems- ligonines skyriams. Zinoma, korupcijos musuose pakanka, o geri gydytoju norai buna prasilenkia su ligonines vadovybes poziuriu.
Sausuoli, labai teisingai pastebėjote „jei paliksi viską savieigai – korupcija viršys net fantazijos ribas, pradėsi biurokratizuoti – gausis žaidimas žmonių likimais ir gyvybėmis“. Man labai liūdna, kad Lietuvoje akivaizdžiai ima viršų antrasis – idiotiškas iki absurdo, pančiojantis bet kokį iniciatyvumą biurokratizavimas ir įstatymų bei nuostatų kūrimas ‘by default’, pagal nutylėjimą, kiekvieną pilietį laikant potencialiu nusikaltėliu ir vagimi. Primena ‘Bulkinę’ Vilniaus rotušės aikštėje sovietmečiu, kur aliuminio šaukšteliuose vienu metu buvo pramuštos skylutės – kad nepavogtų… Arba Brolių Grimų pasaką apie „protingąją“ Elzytę – kitaip tariant, nuolatinė paranojos būsena, kad ‘kirtiklis gali nukristi’ vietoje to, kad imti jį ir nukabinti (t.y. įstatymiškai nubausti, jei įvyko korupcijos atveje).
Tai ,mielieji,ir nepasiduokim biurokratinei ĮTAIGAI -juk labiausiai biurokratas trokšta būti laikomas REIKŠMINGU (nors tėra TIK varžtelis).Nebūkim biurokratais dvasioje (kaip tie ubagai dvasioje),nepriimkim jų vertinimų SKALĖS (o juk priimam).Ir nemylėkim taip „PINIGUČIŲ“-geriau mylėkim VAIKUČIUS -nors tai ir DIDELĖ PRABANGA….
Atminkim-“TARNŲ“ diktatūra -pati nuožmiausia….
Aš pati gydytoja ir pati kuri laiką buvau mama kurios vaikas gulėjo ant vieno iš operacinių stalų. Didžiulis skausmas sirgti ir didžiulis skausmas negalėti padėti. Aciū už dovana ir už žodžius
Esant progai norėjau tik padėkoti ne vien už geras intencijas, bet ir už knygas – pakankamai rimtas ir tuo pačiu pakankamai pakeliamas. Jų svorį kiekvienas gali matuoti pagal savo suvokimo ir apsiskaitymo bei išprusimo lygį. Gražios šiandienos, rytdienos, veriančiai gerų akimirkų visados, kad būtų apie ką rašyti.
Tuo pačiu kaip padėką norėčiau padovanoti vaikų įkvėptą ar diveilį ar japoniško stilaus eilėraštį – ką aš apie tai žinau. Tiesiog brūkštelėjau ir žinau, kad niekur jo nerodysiu ri daugiau greičiausiai niekada nerašysiu:
Vaikas kreida ant asfalto nupiešė pėdas:
pasigirdo žingsniai.
Na, ne į temą, bet tai mano kaip nekuriančios ir nerašančios dovana žmogui, kuris valdo pluksną :-)
Kristina, tai tikrai pats graziausias Jusu irasas…
Tikrai, labai labai gražu – ir poelgis, ir žodžiai, ir įrašas, ir, svarbiausia, jautri širdis…
Kaip gera zinoti, kad yra tokiu zmoniu kilniu zmoniu, kaip jus, Kristina.
Ir kaip tas donatorius…
Jusu knygos, tai pacios geriausios knygos, kokias as su skaicius.
Manau, kad Jus esate verta Nobelio literaturos premijos, nes knygos atitinka visus kriterijus.
Taciau nelabai isivaizduoju, kas galetu jas isversti i svedu kalba…
Labai geras shis str., shirdi suspaude. Ir sergantiems mazuciams, ir su negaliomis, ir su mirtinai pavojingomis ligomis reikia juk tiek pagalbos, ne tik fizines, bet ir psichologines, reabilitacijosm integracijos…o visa tai,deja, kainuoja, todel tie zmones, kurie pasidalina savo uzdirbtais pinigais, pagalba su tais, kuriems reikia, verti pagarbos; tikiuosi, viena diena tokie vadovaus ir lietuvai.