Britanija, ir, žinoma, ypač Londonas atšventė Deimantinį Jubiliejų. Prie namų vis dar plėvesuoja vėliavėlės su Union Jack, parduotuvių vitrinose vis dar mirga specialiai progai pagaminti saldumynai, saldainiai, vienkartiniai indai ir net… bateliai. 
Visi jau aptarė skrybėles, princeses, kaip vilkėjo Cambridge kunigaikštienė Catherine (McQueeno rūbais) ir papletkino apie labai jau įtartinai meilią kūno kalbą tarp princo Harry ir jo brolienės. Jos didenybė, tikėkimės, sušilo, o Edinburgho kunigaikštis jaučiasi geriau – iškart po iškilmių jį išvežė į ligoninę su pūslės uždegimu. Nėr ko stebėtis – devyniasdešimt metų ir kelios valandos šaltu ir lietingu oru, ant Temzės vandens, pučiant stipriam vėjui daro savo. Būtent todėl monarchų pora visą kelią upe ir nesėdo į specialiai parengtus įspūdingus sostus, o slėpėsi už jų atkalčių – negailestingai pučiant vėjui tuose sostuose be jokios užuovėjos būtų sušalę.
Ir vis tik jos didenybė buvo laiminga, o iškilmes upėje pavadino „the humbling experience“ – „nuolankumą įkvepiančiomis“. Kodėl? Turbūt dėl susirinkusiųjų nuoširdumo, dėl to, kokios minios stovėjo krantinės, ir dėl to, kad tūkstantis laivelių ištvermingai plaukė ir irklavo kartu su karališkąja barža.
Iš tikrųjų, reginys buvo nepaprastai įspūdingas – tačiau įspūdingas be pompastikos, be didelių dekoracijų ar instaliacijų. Stebėjau jį nuo kranto, sužavėta ir pakerėta. Jaučiausi tarsi atgijusiame septynioliktojo ar aštuonioliktojo amžiaus paveiksle – pamenate, tuos, kur upėmis ar uostų įlankose plauke tuntai mažų laivelių?
Stebėjau ir galvojau: tokia šventė niekada negalėtų įvykti, pavyzdžiui, Rusijoje. Kodėl? Todėl, kad tokio masinio privačių piliečių laivelių dalyvavimo niekada neleistų tenykštės saugumo tarnybos; veikiausiai rusiškas deimantinis jubiliejus būtų milžiniško karinio parado pavidalo, su it styga įsitempusiais žygiuojančiais kareiviais, o ne atsipalaidavusiais privačiais upeiviais, chaotiškai besiiriančiais lietuje. Ir tokia šventė niekada negalėtų įvykti Prancūzijoje – neįsivaizduoju, kad individualistai prancūzai negaudami jokio atlygio patys temptų savo valteles, baržas, katerius ir jachtutes Senon, nesvarbu ko, monarchų ar komunos pagerbti. O čia – daugiau nei tūkstantis atitempė ar atplukdė savo laivelius, patys, tam, kad pagerbtų ir kad liktų prisiminimas jiems, pasakojimai jų vaikams – apie valdymą trukusį 60 metų, apie ištisą epochą šalies, šeimų ir asmeniniuose gyvenimuose.
Spontaniškas, laisvanoriškas o ne priverstinis „iš apačių“ kylantis bendruomeniškumo, šventės jausmas turbūt yra vienas ryškiausių bruožų to, ką vadiname britiškumu. Retai tas būna, bet kai juos apima nuoširdi šventės nuojauta, jie išneša stalus, kepa tortus, dešreles ar burgerius gatvės šventei, pokši šampaną, mojuoja vėliavomis, velkasi nacionalines spalvas ir dekoruoja savo namus. Dažniausiai tai būna susiję, kaip pastebėjau, su monarchija ir jos progomis. Arba – su futbolu.
Betgi grįžkime prie Deimantinio jubiliejaus ir plaukimo upe, kuriame dar labai įdomiai susijungė ne tik dabartis, bet ir tradicija. Jau minėjau, jog stebėdama lyg mačiau atgijusį barokinį paveikslą. Galbūt bus įdomu sužinoti, jog ceremonijos kūrėjus ir idėjos autorius iš tiesų įkvėpė XVIII a. vidurio Canaletto paveikslas iš karališkosios kolekcijos, vaizduojantis panašią upės procesiją Londone.
Nesutikau šiomis dienomis nė vieno skeptiko, nepasidavusio šventinei nuotaikai – o galbūt jie tiesiog nepasitaikė kelyje, lindėjo užsidarę namuose ar buvo išvykę į užmiestį. Kaimynai, gatvės praeiviai vieni kitus sveikino, džiaugėsi, keitėsi suvenyrais. Nematyti buvo nei įkaušusių, nei agresyvių, nei piktų, nei susiraukusių… Nekalbant jau apie šventę ir įspūdžius vaikams – vien jau dėl to karališkoji britų šeima verta tų kelių pensų, kuriuos kainuoja kiekvienam mokesčių mokėtojui kasmet.
O kitą dieną ėjome žiūrėti karūnų, kurias sumanė „Harrod‘s“ parduotuvė, 31 dizaineriui, mados namams, konditeriams ir juvelyrams užsakiusi pagaminti ir savaip interpretuoti karališkąjį vainiką. Čia buvo ir Paul Smith su mylimiausiais karalienės šuneliais korgiais, ir karūna-tortas, ir „Dom Perignon“ karūna iš pūsto stiklo, ir „Faberge“ ir kas tik nori. Į jas pažvelgę praeiviai aikčiojo lyg vaikai, fotografavo, baksnojo pirštais. Smagaus žiūrėjimo ir jums!
