Nežinau kaip Lietuva, bet Britanija jau seniai serga skandinaviškų detektyvų manija. Prasidėjusi Henningo Mankelio ir Stiego Larssono bestseleriais, skandinaviškoji crime drama jau nebe pirmą sezoną karaliauja ir ekrane – ir didžiajame, ir televizijos, o britai kaip narkomanai laukia The Killing (Žudymas), The Bridge (Tiltas) ar politinio trilerio apie pirmąją Danijos premjerę Borgen serijų. Pridėkite dar skandinaviškas ir amerikietiškas Merginos su drakono tatuiruote ekranizacijas ir Agnieszkos Holland režisuotą amerikietiškąją The Killing serialo versiją. Kas šitaip traukia britų žiūrovus prie neskubraus tempo, bet puikiai sukaltų, atšiaurių, tamsių, urbanistinių-minimalistinių skandinaviškų dramų su politinėm potekstėm?
Kaip pajuokavo vienas mano londonietis pažįstamas: „juk smagu matyti žmones, šiek tiek lyg ir panašius į mus, bet gyvenančius kur kas didesnėje mizerijoje ir depresijoje, įgrūstus į IKEA interjerus ir kur kas prasčiau vilkinčius. Supranti, kad tavo gyvenimas ne toks jau ir blogas.“ Perfrazuojant jį – taip, nelygu iš kokios perspektyvos pažiūrėsi. Galbūt juos būtų pravartu pažiūrėti ir tiems mūsų tautiečiams, kurie svaigsta apie „skandinavišką rojų“ ir nori „gyventi kaip Švedijoje“: jei tikėsime šiuolaikine švedų ir danų literatūra, tame rojuje irgi yra bomžynai, ne ką prastesni už lietuviškuosius, o griežtų visuomenės normų, žūtbūtinio siekio pritapti, „būti kaip visi“, „valstybės-auklės“ kontrolės suvaržytų individų traumos prasiveržia žiauriausiais nusikaltimais, o taip pat dažnai – dar ir pedofilija, agresija prieš moteris bei siaubingais iškrypimais. Netikite? Prisiminkite Lisbeth Salander iš Stiego Larssono trilogijos: agresyvoka, vienišė paauglė žiauriausiai prievartaujama socialinio darbuotojo ir valstybės nurašoma į biurokratinį šiukšlyną, vien todėl, jog yra „kitokia“. Niekam neįdomu, kad galbūt „kitoniškumas“ slepia genialumą – juk jos smegenys įveikia sudėtingiausius kodus ir matematines teoremas.
Lisbeth Salander, sutrikusi genialioji "Mergina su drakono tatuiruote"
Bet ne dėl tautinių palyginimų man įdomūs šie serialai. Įdomu dar ir tai, jog juose figūruoja visiškai naujas personažas: skandinavė moteris-detektyvė. Tai ji yra pagrindinė šių serialų ir ekranizacijų herojė. Vieną jų, Sagą Noren iš serialo „Tiltas“ „The Sunday Times Style“ praėjusią savaitę net pavadino „nauja post-feministine heroje, kurios visi laukėme“.
Perskaičiusi šitai, net atsilošiau. Toliau buvo išvardinti šios „ikonos“ privalumai: „daili (tačiau ne pernelyg) blondinė, vilkinti vyriško kirpimo paltą ir lygiai taip pat perėmusi elgsenos normas anksčiau sietas vien su vyrais.“ Iš tiesų, ta personažė skandinaviškus be tabu pakylėja į naują lygį – bare tiesiog prieina prie vyruko ir sako: „gal norėtum eiti į mano butą ir pasimylėti?“, o pasimylėjusi įjungia laptopą ir toliau dirba su supjaustytų lavonų nuotraukomis. Tiesmukiškumas iš jos smogia taip, kad stačiokiškumas – per švelnus žodis; absoliutus takto, socialinio jausmo ir paprasčiausios žmogiškos empatijos neturėjimas paverčia ją kažkuo panašiu į robotą, nors šlovinantieji ją kaip „post-feministinę heroję“ laiko tai privalumu: neva puiku, kad ji šitaip beatodairiškai, spjaudama į kitus, tiesiog autentiškai yra savimi.
Saga Noren, serialas "Tiltas" - stačiokė su roboto emocijomis, nuline empatija ir tragiškais higienos įpročiais - priprakaituotus marškinėlius jai nieko nereiškia pasikeisti visos nuovados akivaizdoje
Sąžiningai, aš irgi visada sakau, jog nereikia gyventi siekiant pateisinti kitų lūkesčius ir taikytis prie kažkokios kitų tau pripaišytos trajektorijos. Bet skandinaviškosios detektyvės „post-feministės“ man turi ir dar vieną bendrą bruožą: jos tikrai yra bauginančios. Aš asmeniškai, nenorėčiau nė su viena iš jų atsidurti vienam kambary, ir nebūtinai tas kambarys turėtų būti tardymo izoliatorius. Lygiai taip pat išsigąsčiau, jei Saga Noren iš „Tilto“, Sarah Lund iš „Žudymo“ ar mergina su drakono tatuiruote Lisbeth Salander atsisėstų šalia manęs lėktuve. Pirmiausia vien jau dėl banalios priežasties: esu jautri kvapams. Mat visos šios „post-feministinės“ detektyvų herojės kažkodėl vaikšto visąlaik su tais pačiais drabužiais: su ta pačia odine striuke ir paltu, su tuo pačiu raštuotu vilnoniu megztiniu, su tais pačiais gotės rūbais. Įsivaizduoju, kad „patušęs“ (baisiai geras nevartotinas žodis) šių damų kvapelis turėtų būti tikrai nekoks. Taip, komisaras Maigret turėjo „firminę“ pypkę, Sherlockas Holmes‘as – elnių medžiotojo kepurėlę, o Poirot – sidabrinę bouttoniere atlape, bet vienas dalykas yra nekintantis džentelmeno aksesuaras, o kitas dalykas – ištisas damos drabužių ansamblis, visą kriminalinio serialo sezoną kontaktuojantis su detektyvės-operatyvininkės pažastimis.
Sarah Lund, "The Killing" pagrindinė herojė, visuomet figūruoja su raštuotu megztiniu - kas per "post-feministinė" klišė, kad personažė turi vilkėti vieną ir tą patį rūbą?
Nekintantis šios naujosios detektyvinės herojės aksesuaras yra suraukta kakta. Jų visų kaktose įsirėžusios raukšlės: pykčio, rimties, susirūpinimo, paniekos. Ir jos niekada nesišypso: pirmiausia, neturi humoro jausmo; antra, matyt, nėra čia ko šypsotis. Tiesa, Brigitte Nyborg (toji, herojė pirmoji Danijos premjerė) šypsosi – bet jai privalu, nes ji politikė; kaipgi kitaip prieš rinkėjus ir kameras. Šypsena lyg nuvalyta dingsta vos tik pirmoji ponia grįžta namo. O ten – psichologinė trauma ant traumos, mamos dėmesio nebesulaukiantis devynmetis vėl pradeda šlapintis į kelnes, o kitas dėmesio ištroškęs mažas berniukas, keturiasdešimtmetis sutuoktinis, nesugalvoja nieko geriau, kaip susirasti meilužę. Bet naujoji post-feministinė herojė visa tai dalykiškai priima kaip įvykusius faktus, jai kur kas svarbiau kaip visa tai pateikti per viešųjų ryšių prizmę, kad tik nepakenktų politinei karjerai. Darbas jai yra numeris vienas, ir jos darbas – gerai atrodyti žiniasklaidoje.
Brigitte Nyborg, pirmoji Danijos premjerė seriale "Borgen" šypsosi tik žiniasklaidai ir rinkėjams
Visų šių detektyvių pagrindinė siužetinė meilės linija – meilė darbui. Pasimatymas gali palaukti, o vaikas – pernakvoti pas pažįstamus ant sofos, nes juk laukia šviežias lavonas (arba šviežias socialinio ir asmeninio keršto planas, kaip Lisbeth Salander atveju). Aistra kriminalisto darbui joms visoms yra lyg obsesija, tarsi visos nuo kažko bėgtų. Visos, kaip paaiškėja pasakojimo eigoje, yra turėjusios baisių traumų praeityje, o dabartyje yra kažkokios psichologiškai nestabilios ar net balansuojančios ant autizmo ar psichozės ribos. Kitaip tariant, jų pačių psichologinis portretas yra labai, labai panašus į nusikaltėlių, kuriuos jos tiria.
Tad štai, jei tai post-feministinės ikonos, tai iš tikrųjų jos labai, labai baisios. Kaip literatūriniai ar kino personažai – savo baisumu kraupiai įdomios, todėl ir pritraukia milijonus skaitytojų ir žiūrovų, nors jei jų gretos dar pildysis pagal tą pačią klišę štampuotomis „moterimis-detektyvėmis“, tai jau tuoj norėsis sušukti „Grąžinkite Miss Marple!“. Kai pagalvoji, tai ji, Miss Marple, – gal net dar geresnė post-feminizmo ikona: niekada netekėjusi ir dėl to nesukanti galvos, užsiimanti širdžiai miela veikla, į gyvenima žvelgianti su humoru ir išmintimi, įsitikinusi, kad būti miela ir malonia – nereiškia būti kvaila. Ir, svarbiausia, ji – psichologiškai visiškai netraumuotas personažas. Jos tiesiog nepersekioja jokie demonai ir tiek. Ir rengiasi ji tvarkingai, kaip ir dera damai.
Nežinau, kiek skandinaviškoji superdetektyvė-autistė suraukta kakta ir prišutusiu įvaizdžiu atliepia kokius nors tautinius stereotipus. Spėju, kad menkai. Juk skandinavės aktorės, įtaigiai ir niūriai suvaidinusios šias populiariųjų kriminalų herojes, tikrajame gyvenime – dailios, besišypsančios ir labai žavingos moterys. Ir, pridurkime, – profesiškai labai sėkmingos.
Komentarų: 27
Na, bent jau viena “post feministini“dalyka galiu patvirtinti-Svedijoje moterys ypac apie 40+ tikrai nemazai persiemusios vyrisku bruozu kuriuos jos supranta kaip lygiateisiskuma ir feminizma.Ypac sokiravo ju izulus kabinejimasis isgerus baruose,labai primenantis lietuviskos provincijos “macho“elgesi.Tik tokie pas mus vadinami buduliais ir marozais,o ten…
Vienzo,pamaciau is salies kaip atrodau moterims kai slaistaus girtas,ir praejo ,bet koks noras taip daryt:)Nors tokia nauda is skandinavu feminisciu!
Ar skandinaviška moteris – pavyzdys, kad feminizmas pats save „suvalgė“?
Patiko šitas įrašas ne dėl lyties studijų, bet dėl to, kad autorė stebi naujausias kultūrines tendencijas, jas pristato ir interpretuoja. Pats esu skaitęs šiek tiek Larssono, reguliariai žiūriu amerikietiškąją „The Killing“ versiją (čia pagrindinė herojė irgi ištikima skandinaviškiems-“fair isle“ megztiniams). Įdomios įžvalgos – praplėtėte akiratį. Ačiū.
Stai i feminizma paziureta is kito kampo. Saunu! Butent, skandinaves si jausma turi siek tiek labiau itvirtinta nei likusio pasaulio moterys. Karta su kolege is Svedijos isgvildenome idomia tema: man suabejojus, ar visuotine moteru emancipacija yra besalygiskai geras dalykas!?- galim gincytis, taciau mano nuoone, tai tam tikra prasme tai baltaja rase veda i isnykima, kadangi is didziules meiles sau „pritingime“ gimdyti ir auginti daugiau vaiku, kai tuo tarpu musulmonai be didesniu ceremoniju naudoja moteris pagal paskirti :) gerai tai ar blogai- spreskime, taciau mano Svedes akyse nuo tokio pamastymu pamaciau tik siauba :) (beje, kas liecia kvapus, miela Kristina, mazdaug pries savaite turejau laimes su Jumis prasilenkti Shepherd’s Bushe, toki nuostabu aromata pajutau, jei ne paslaptis, kokie kvepalai tai buvo?)
O kodėl moterys turi nuolat galvoti apie rūbus ir išvaizdą?
Ar čia jau tokia mūsų moterų pareiga puošti pasaulį?
Ar net tada, kai dirbu paromis, kad surasčiau Rosie žudiką turėčiau galvoti apie pavasario mados tendencijas?
Kodėl moterys nuolat turi būti estetikos „nešėjos“, net jei tai visiškai neturi jokio ryšio su mūsų pasirinkta veikla?
Vida, oho, nežinojau, kad blogo skaitytojai vaikšto po Shepherd’s Bushą… Bet, bijau, kad negalėsiu atsakyti tiksliai dėl kvepalų, nes priklauso, ar buvo šilta ar šalta, saulėta ar lietinga, rytas ar vakaras – keičiu kvepalus, ir įtakoja sezonas, oras, šviesa, nuotaikos.
Giedre, tai čia ne apie mados tendencijas ir grožį kalbu, o apie paprasčiausią higieną… Ir dar apie tai, kad Sarai Lund, kai ieško Rosie žudiko, absoliučiai viskas nueina į antrą planą – netgi jos vaikas, kuris tuo metu dreifuoja pas pažįstamus ant sofų. Man pasirodė įdomu tai, kad personažai detektyvai vyrai dabartinėje literatūroje ir kine yra labai estetizuoti, disciplinuoti iki ritualo, racionalūs, su patraukliom keistenybėm (pvz. pažvelkim į Andrea Camilleri personažą Inspektorių Montalbano), tuo tarpu ši skandinavių detektyvių rūšis (prie jos galima dar pridurti skandinavi6kos kilmės CŽV agentę Carrie Mathison iš serialo Homeland, sergančią maniakine depresija ir vartojančią vaistus) yra kažkokios perdėm apsileidusios ir sujauktom smegenėlėm. Čia įrašas ne apie tai, ką turi galvoti moterys, o apie tai, kaip konstruojamas personažas. Šiuo atveju – ištisa grupė personažių, tam tikra tendencija. Man įdomu, kad personažai detektyvai vyrai pasisavindami neva tradiciškai moteriškas savybes (jautrumą, intuiciją, estetizmą) nuo to sustiprėja, o moterims personažėms suteikiami anaiptol ne geriausi „vyriški“ bruožai – stačiokiškumas ir t.t.
Šiaip ryškiausi detektyvai vyrai šiuolaikinėje popkultūroja yra daktaras Hausas ir Šerlokas Holmsas. Patyrinėkim. Holmsas su pasididžiavimu prisistato esąs gerai prisitaikęs sociopatas, kai gauna bylą visas nušvinta džiaugsmu, nors tai ir žiauri žmogžudystė, drabužių nekeičia, kartą atsisakė apsirengti. Daktaras Hausas nesugebėjo normaliai nusiskusti, deramai apsirengti ,manipuliavo visais, priekabiavo(bullyino) prie savo pavaldinių, iš pavydo vos nenužudė savo viršininkės ir po to parodytas krūtai atostogaujantis šiltuose kraštuose, nesugebėjo emocionaliai augti, būti atsakingas, emociškai brandus suaugęs žmogus, nepripažino savo silpnybių, jam negaliojo estetikos, moralės, eytikos pricipai, net įstatymai. Žiūrovų jie vertinti(vertinami) kaip labai „šūstri“. Dvigubi standartai much?
teko ištrinti keletą įdomių, bet anoniminių komentarų. Primenu, kad čia anonimai nelaukiami.
O ko reikia, kad komentaras būtų ne anoniminis? Šį blogą atradau tik vakar, nežinau, kokios taisyklės čia galioja :)
Ketinau parašyti komentarą-papildymą, bet toks ilgas išėjo, kad idėjau jį į savo blogą ir nuorodą palieku štai čia:
http://socbadas.blogspot.com/2012/05/socbadas-21-populiarieji-piratai.html
Sofija, o gal galite nurodyti kur jūs legaliai, ne piratiškai, internete pasižiūrėjote abi dalis naujųjų Sherlocko Holmeso nuotykių su Robert Downey Junior?
Sofijai,na neliudekite del Poirot, as esu jo prisiekusi gerbeja, beveik kas sekamdieni pasiziuriu per ITV3. David Suchet – nepakeiciamas, idealiai sukure personaza.
O Sarah Lund ir jos megztukas man visai netrukde, ir neatrode ji man nevalyva. Tiesiog fantastiskai sukurtas gyvos moters portretas, tukstanti kartu patrauklesnes nei kokia CSI Miami plastikine detektyve (mano brangiojo zodziai, ne mano).
„Brangusis“-tai tokia naminio vyro stadija ,kai jam pradeda kaltis ragai…-fantastiskai pataiset man nuotaika ,Ruta-zvengiau is pat ryto ,net pilva susiemes.Moterys yra tikros DETEKTYVES is PRIGIMTIES -tik beda ,kad kartais reikalingas ir CHIRURGINIS isikisimas (tada pravercia vyras).Toks moteriskas vyras,kaip Puaro-isties turetu buti detektyvo idealas (o jau aktorius-neprilygstamas).Ne karta teko matyti ,kaip medzioja vyrus svedes-vienas draugelis irgi buvo papuoles-APSAUGOK DIEVE-vaizdas buvo juokingai -tragiskas.Man (mano zodziais tariant)-mielesnes KOKETES, o ne MEDZIOTOJOS (visai nepatiktu susikeist rolemis).Tiesa,jau sukurta nauja patobulinta agento 007 versija-tai agentas 008!-Gera Naujiena moterims.
Sofija idomi paralele su Dr House:),- jei siam veikejui apsileidimas atleidziamas del genialaus proto ir net savotiskai seksualu, tai jokiai moteriai ir jokiomis salygomis. Moteriai galimybes nusiprausti nesuteikimas prilyginamas kankinimui ir siais laikais yra taikomas suemimo/tardymo metu.
Viskas ,ko moteriai reikia -tai KOMFORTO (labai taiklus Vdos pastebejimas-“galimybes nusipraust“-na ne vien nusipraust,susisukuot -irgi reikia,pasipuost ir aplinka papuost -REIKIA,su draugem paplepet -REIKIA, o jei ne tai -gyvenimas virsta KANKINIMU.Vyrui gi reikia -DARBO (VEIKLOS).Jei ji patalpint i moteriska komforta-jo gyvenimas virsta kankinimu (taip ir nusikankina kai kurie „HERAKLIAI“).Kai tik moteris pradeda „DIRBTI“-ji tampa VYRU-tada jau praustis nebebutina-SVARBIAUSIA DARBAS (vyrisko gyvenimo principas).Be to dar pageidautina buti AROGANTISKU ir GENIALIU (vyriskas darbo-veiklos principas), o ant jusu megztuko ar kvapo is burnos -lygiai nusispjaut-jei esat GENIALUS.Kai kurios moterys toki stiliu bando megdziot -ir joms „SEKASI“…Grizta is darbo vyras ,grizta is darbo zmona-ir ziuri vienas i kita KVADRATINEMIS AKIMIS.Vienam is ju ,tai NETINKA…..
pirmiausiai man patinka jūsų išskirtinumas. turite savo feministinį guolį. šmaikščiai reaguojate ir liekate moterimi. kinas visada kentėjo nuo moterų. moterys ėjo į kiną nuogos pabūti, po to kariavo , kad jas privertė eiti. durnos mat buvo. o skandinavės jos pradėjo revoliuciją, girdėjau, tik tam , kad apsigintų nuo vyrų. šaukia kaip tam anekdote: ką ir pasvajoti negalima?
galima jūsų paklausti: kodėl tiek moterų nori daryti kiną? ne filmuotis, o daryti? kaip tiksliau paklausti..būti kitoje ekrano pusėje, o ne scenoje? režisuoti o ne paimti pinigus už tai, kad esu
Sofija, negarantuojate, kad legalu (nuorodos į filmus) ir siūlote man, autorei, pažiūrėti? Ten piratiniai filmai, tose jūsų nuorodose. Jei žiūrite – vagiate. Jei man siūlote – dar ir įžeidžiate. Trinu jūsų komentarą, nes negaliu remti tokių dalykų.
legaliai, nepiratiškai pasižiūrėti filmus internete galima per įvairius „on-demand Internet streaming media“ puslapius (pavyzdžiui, w w w. LoveFilm .c o m). Esant UK neturėtų būti problemų – tokių puslapių ne vienas.Neblogas puslapis w w w. mubi. c o m – legaliai talpinama visa Criterion kolekcija. Taip pat filmus parduoda ir iTunes.
Arūnai, ten buvo ne legalieji Lovefilm ir ne iTunes, ir ne TV catch-up, o ‘dalinimosi’ svetainės: kur vagys ‘dalijasi’ pavogtą muziką ir filmus.
Įsižeisti dėl to tai tikrai nevertėtų – juk pati parašiau, kad nesu tikra ar jie legalūs. Išties bent man tai dažnai sunku susigaudyti kurios nuorodos legalios, o kurios – ne. Matyt, teks įsigyti DVD, nors nežinau ar labai vertas filmas:)
Rizikuodamas būti apšauktas vagių rėmėju ar blogiau, pasakysiu, kad man kelia šypseną tas besidalijančiųjų filmais bei muzika vadinimas vagimis. Tur būt, dėl to, kad priklausau tai kartai, kuri anuomet aktyviai DALINOSI „The Beatles“, „Rolling Stones“ ir „Led Zeppelin“ vinilinemis plokstelemis arba jų įrašais magnetofono juostose Ūkurias dar kartą perkopijuodavo :). Taip, tai darėme nelegaliai, o sovietinės valdžios požiūriu – dar blogiau, nes „platinome“ tarybiniam jaunimui kenksmingą muziką :). Tokios jaunystės sugadintam man ir šiandien negraužia širdies, kai keičiuosi su draugais knygomis, savo turimais muzikos CD ar filmų DVD, (nors taip darydami mes, greičiausiai, sumažiname paklausą jiems – taigi apvagiame kurėjus ir gamintojus -?) ar kai kelyje į Klaipėdą pavežu „tranzuojantį“ jaunimą (o juk tai galima interpretuoti kaip P2P pobūdžio veiksmą, apvagiantį autobusų bendrovę :-).
Leonai, aš puikiai atsimenu tuos laikus ir ne tik dalijimąsi diskais ir įrašais, bet ir Diskų Turgų Vilniuje prie Antakalnio žiedo, kur jais buvo ir paspekuliuojama. „Sovoke“, kaip ir sakote, kaltę šiek tiek minkštino politinio maišto elementas. Bet ar norite ir toliau gyventi su homo sovieticus psichologija, kad vogti (iš autoriaus, kolūkio, valstybės) yra normalu? Būdama autorė, aš nematau problemos, kai nusipirkusysis mano knygą ją paskolina draugui, ar ateina ir autografo paprašo du žmonės, kurie nupirko „susimetę“ nes tai yra normalus privatus naudojimas ir jam pritariu. Bibliotekos moka autoriams mokestį už jų knygų panaudą (aš, pavyzdžiui, sąmoningai jo iš bibliotekų neimu, tai mano laisvas pasirinkimas, nors „Silva rerum“ praėjusiais metais buvo skaitomiausia knyga Lietuvos bibliotekose). Tačiau matau ne ką kitą kaip vagystę, jei piratai knygos pdfą be autoriaus sutikimo patalpina į torentus. Vagystė yra ir tai, kaip Sovietų Sąjungoje buvo leidžiami užsienio literatūros vertimai – niekas nepasivargindavo nusipirkti vertimo teisių, tiesiog pavogdavo ir tiek; užsienio leidėjai net prie knygos kopyraitų rašydavo, kad negalima teisių neįsigijus publikuoti kitose šalyse, „INCLUDING USSR“ – didžiosiomis raidėmis, specialiai vagių valstybei. Dabar tai sėkmingai daro kinai: ne tik piratauja leidyboje, bet nelegalius vertimus dar ir „patobulina“ prikurdami ką nors patys arba išleisdami JK Rowling knygas… kurių ji nė neparašė. Tad tai – mentaliteto klausimas, rinkitės, kurioje barikadų pusėje esate: vagių homo sovietikų ir kinų, ar civilizuoto pasaulio (Londone, nė vienas iš mano pažįstamų britų filmų internete nevagia, nes tai baisus „nelygis“ ir didžiausia gėda – jie paprasčiausiai nuomojasi juos iš LoveFilm.com arba turi dideles gražias DVD kolekcijas). O šiaip nuoširdžiai norėčiau palinkėti uždirbti tiek, kad nebūtų problema nusipirkti patikusį įrašą, filmą ar knygą. O dar geriau – ką nors pačiam sukurti, ir tada spręsti apie tai, kas yra kūrinio vagystė arba nevagystė.
Nederėtų, p.Kristina, viską taip suprimtyvinti, užkabinant „klišines“ etiketes, a la „homo sovieticus“. Kaip pati žinote (spėju), visokios „piratų partijos“ kuriasi ne ex-sovietinėse erdvėse (galite nebent pamėginti argumentuoti, kad jas, MATYT, kuria išeiviai iš soviet-lagerio:), kiek žinau, dalijmosi failais trackeriai taipgi nėra (po)sovietinis išradimas, jau nekalbant apie to dalijimosi dalyvius (skleidėjus ir siurbėjus). Tai – pirma.. Antra, kalbant apie vagystę, reikia atskirti moralines ir teisines kategorijas (nors jos ir tampriai susijusios). Teisiškai žvelgiant, vagystė yra tai ką teisės sistema apibrėžia kaip vagystę: kažkada ir žmogaus išlaisvinimas iš vergijos būdavo traktuojama kaip vagystė. Pvz. šiandien knygų ar filmų platinimas, nemokant autoriams ar jų paveldėtojams, yra draudžiamas nepalyginti ilgesnį laiko tarpą, negu, sakykim, vaistų tiražavimas (tegul ir kitu pavadinimu, bet ta pačia sudėtimi; gal girdėjote apie generinius vaistus?). Vadinasi, teisiškai po kokių 10 metų „paleisti“ analogišką vaistą, tik „kitu viršeliu“ , nėra vagystė, o štai muzikos kūrinį atlikti „kiek kitaip“ – yra. O moralės požiūriu?…. Trečia, filmų ar muzikos kūrinių parsisiuntimas turi daugiau aspektų, negu tik primtyviaii suvokiamas „paėmė, pasinaudojo ir nesumokėjo“. Šia tema yra studijų, kurios teigia, kad tas „paėmė, pasinaudojo“ (=išklausė, pamatė) neretai paskatina tą „piratą“ nueiti į to atlikėjo koncertą, įsigyti originalų DVD (nes jame juk būna ne tik įrašas, bet ir kita medžiaga), nueiti į kinoteatrą, kuriame galėtų pasimėgauti visais tais efektais, kurių neišspausi kompe ar namų TV, pagaliau – apie savo gautus įspūdžius ir potrius papasakoti kitiems (neatskleidžiant, kokiu keliu jie buvo gauti:), kuriuos tai paskaitintų atkreipti dėmesį į X filmą, Y knygą ar Z muziką – ir taip padidintų tų konkrečių autorių auditoriją. Yra ir daugiau šio reiškinio, kuris ŠIANDIEN (NB!) traktuojamas kaip „piratavimas“, subtilybių, bet gal šiam kartui užteks. P.S.: dėl uždarbių: ačiū už nuoširdų linkėjimą, bet skurdžiumi savęs ir taip nelaikau :-).;tiesa, „laikau-nelaikau“ – tai subjektyvu (nemažai alkoholikų tokiais savęs juk irgi nelaiko :-)), tad paliksiu Jums pačiai tą mano uždarbį įvertinti: man kasmet tenka deklaruoti netoli 150K Lt pajamas… (visos gaunamos legaliai!:). P.P.S.: žinau, žinau – UK ir ne tik ten yra netaktiška atvirai pasakyti apie savo pajamas :). Bet…(a) kodėl tai, „kaip yra UK“, beapeliaciškai laikytina „gera ir padoru“ ? (b) Jūs pati išprovokavote tą „netaktą“ (bet tiek to, nepykstu :).
Leonai, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad jūsų minimos piratinės partijos yra įsikūrusios socialistinėse skandinaviškose šalyse – apie šių šalių, kurias, deja, daugelis lietuvių įsivaizduoja kaip šabloninį rojų, mentalitetą, socialinę lygiavą, individo kontrolę ir socialinius apinasrius turiu tam tikrą nuomonę; mano požiūriu, daugeliu aspektu jos nėra labai nutolusios nuo ‘sovoko’. Antra: paskaičiau vaistų (preparato, technologijos, kuri tobulėja) palyginimus su muzikos kūriniu (užbaigta intelektine-kurybine visuma) ir nuostaba, kad jo „meno negalima atlikti kitaip“ ir supratau, kad jūs nelabai suvokiate, kuo paveikslas skiriasi nuo automobilio, o literatūros kūrinys – nuo užrašų knygelės iš kanceliarinių prekių parduotuvės. Tada pabandysiu pateikti jums suprantamesnį argumentą: kaip jūs, būdamas, kaip pats sakote, pasiturįs profesionalas, jaustumėtės, jei kasmet vietoje 150K Lt tegautumėte 30K Lt, nes pavieniai asmenys ar institucijos nutartų, kad jūsų paslaugas/ekspertizę/sukuriamą produktą turi teisę pasiimti visiškai nemokamai, nes reikalaudamas už juos atlygio esate tiesiog ne kas kitas, kaip vergvaldys, nenorintis pasidalinti? Ir dar pasakytų, kad šitaip pasinaudodami nemokamai, iš tiesų daro jums didelę paslaugą, nes paskui savo draugams jus pareklamuoja ir gal jie susidomės?
Ir dar truputį ta pačia tema – polemizuojant su kai kuriais Jūsų komentarais. Pirmiausia, dėl nuorodos, kad esą tas dalijimasis blues, rock, jazz ar pop muzikos diskais ir įrašais turėjęs „politinio maišto elementą“. Paradoksalu, bet lygiai taip mastė ir sovietiniai propagandistai bei KGBistai: jie tą domėjimąsi muzika prilygindavo politiniam maištui. Tuo tarpu kiek pamenu save ir mūsų chebrą, tai mes anuomet ja domėjomės todėl, kad ji mums PATIKO, o ne todėl, kad šia muzika būtume siekę „griauti SSRS“:). Žinoma, siekėme to ar ne, bet to politinio maišto būta, nes…taip šitai traktavo valdžia. (Mums tai buvo nebent šioks toks socialinis maištas: ilgi plaukai, džinsai, užrašai ant kuprinių ar sąsiuvinių :). Toliau, del isigyto kurinio dalijimosi su draugais: KIEK tų draugų galima pradžiuginti mano įsigytu CD, DVD ar knyga, kad tai dar butų „kosher“, o ne „piratavimas“? 1ą draugą? 2? 12? ar… Juk ir per tuos trekerius yra DALIJAMASI, tik ne vien su draugais. Trečia, ar, pvz., „nuripinęs“ savo mėgstamą CD į USB „flashą“ (ar netgi sumiksavęs iš kelių CD rinkinuką), kad galėčiau klausytis mėgiamos muzikos automobilyje, aš darau nuodėmę? Nemanau, bet jai Jūs manote, reiškia skaitote pirato išpažintį :). Ketvirta, dėl kai kurių Jūsų minimų dalykų: siūlau atskirti plagijavimą bei klastojimą nuo „piratavimo“.
Atsakau į jūsų pastarąjį komentarą. Pirma, dėl „jeigu jums pasiūlytų…“. Jei man pasiūlo mažiau, negu aš laikau save vertu, aš paprasčiausiai nesutinku. Nesutinku nei dirbti, nei kurti. Tačiau kai aš gaunu už tai atlygį, tai jau nebesuku galvos ir nelaikau savęs nuskriaustu, jei mano darbo produktas parduodamas brangiau tų, kurie jį iš manęs nupirko, arba jei jis išdalijamas veltui ar „užmarinuojamas“ neribotam laikui. Tiesa, kai kurių savo darbo vaisių (kurie sutartyse įvardijami kaip kūriniai) atžvilgiu nustatau autorystės nuorodos reikalavimą: galite naudoti kaip tinkami, tačiau nepamirštant nurodyti autorių. T.y., neplagijuoti! Toliau, dėl kūrinių ir…kūrinių. Matyt, tikrai mudu juos traktuojame skirtingai, nes turime skirtingą patirtį. Aš, pvz, esu girdėjęs DAUGYBĘ žinomų muzikos kūrinių (kurie, jūsų supratimu, yra „užbaigta intelektinė-kurybinė visuma“) atliekamų kitaip, improvizuojant, interpretuojant, t.y. „neužbaigtai“. Ar laikote Šekspyro kūrinius „užbaigtais“? o pagal juos statytus spektaklius? (o gal šie, pagal jus, nėra kūryba?) negi nesate mačiusi ĮVAIRIŲ Šekspyro kūrinių interpretacijų – kine, teatre? Taipgi šiuolaikinių kūrinių perdirbinių, „patobulinimų“? Taip, vaistam gaminti reikia technolgijų, bet pati vaistų formulė taip pat yra KŪRINYS (skirtas gydyti kūnui, kai, pvz., muzika skirta gydyti sielai; žinoma, visi apibendrinimai yra sąlyginiai). Trečia, dėl „socialistinių“ Skandinavijos šalių. Siūlau nekartoti klišių, nes jos NĖRA socialistinės: tai kapitalistiniu gamybos būdu pagrįstos ekonomikos šalys (iki kokių 1990-ųjų tose šalyse valstybei priklausančių įmonių dalis ekonomikoje buvo netgi mažesnė, negu UK ar Prancūzijoje). Tai tiesa, kad daugelis lietuvių tas šalis įsivaizduoja kaip šabloninį rojų, bet patikėkite, individo kontrolės ir socialinių apinasrių jose nėra daugiau, negu, pvz, UK (tiesa, daugiau, negu JAV). Kalbu ne tik „iš knygų“, bet ir iš asmeninės patirties: esu kurį laiką gyvenęs dviejose iš to taip vadinamo „skandinaviško socializmo“ šalių.
Neturint galimybės patirti to pačiai, apie skandinavų individualizmo ir socialumo derinimą galima pasiskaityti štai čia: http://www.globalutmaning.se/wp-content/uploads/2011/01/Davos-The-nordic-way-final.pdf
Nors dėl kai kurių šio straipsnio teiginių galėčiau polemizuoti, bet apskritai jis neblogai apibūdina skandinavų mentalitetą ir jų valstybių struktūros logiką. Mažytė ištraukėlė iš ten: „This emphasis on social solidarity hides the strong, not to say extreme, individualism that defines social relations and political institutions in the Nordic countries. (…) the basic unit of
society is the individual and a central purpose of
policy should be to maximize individual autonomy
and social mobility – that we see as the key
to the vitality of Nordic capitalism. In a European
perspective, the Nordics do not hold particularly
strong leftist attitudes in terms of equality of
classes versus individual freedom, equality of pay
versus merit-based differentials or state versus
private ownership of industries.“