Rafinerija

Neseniai duris, po dvejus metus trukusios ir 12 milijonų svarų sterlingų kainavusios renovacijos lankytojams vėl atverti garsieji Londono Kensingtono rūmai. Kartu su kitais žiniasklaidos atstovais buvau ir aš – ir štai, kiek pavėluoti įspūdžiai.

Kensingtono rūmai turbūt girdėti visiems – ne tik besidomintiems Londono istorija, menu, bet ir raudonviršių „tabloidų“ skaitytojams. Taip, jie – tie patys, kuriuose gyveno velionė princesė Diana. Ten, po Kensingtono rūmų sodus, ji važinėdavo riedučiais ir ją atpažinę turistai krykštaudavo iš netikėtumo. Iš tų pačių rūmų, jei tikėsime vėliau paskalas išnešiojusiais liokajais, ji išvykdavo pasislėpusi savo limuzino bagažinėje pas slaptus mylimuosius. Po to juose gyveno, berods, Kento princas Michaelas su šeima, jo sūnus su žmona, Gloucester‘io kunigaikštis ir karalienės anūkė Zara Phillips. Dabar juose atnaujinami apartamentai, kuriuose netrukus turėtų įsikurti princas Williamas ir Cambridge kunigaikštienė Catherine. Taigi – tai gyvenamieji rūmai, o kartu ir turistiniai, ir nuomojami renginiams – yra tekę dalyvauti kompanijų priėmimuose gražiojoje rūmų oranžerijoje ir tai joks ypatingas stebuklas, išsinuomoti ten patalpas galite ir jūs, jei tik turite tam noro ir pinigų. Žodžiu – tai gyvi, gyvenami rūmai, bet kartu – ir atrakcija turistams.

Ir, atrodo, truputį galvos skausmas „Royal Historic Palaces“ – karališkosios administracijos padaliniui, kuruojančiam karalienės rūmuose įrengtus muziejus. Iki šiol Kensingtono rūmai garsėjo daugiausiai puikia istorinių ir Jos didenybės rūbų kolekcija, taip pat – princesės Dianos garderobo rinkiniu. Pamenu įdomią parodą, kai valstybės įvykiai ir įsimintinos oficialios progos buvo iliustruotos per… karalienės skrybėlaites. Pasirodo, kiekviena jų (spalva, dekoras, forma) turi savo „ikonografiją“ ir siunčia subtilią žinią apie monarchės santykį su renginiu ar proga. Vėliau dar buvo kelios įdomios karališkųjų kostiumų, tačiau iš tikrųjų, galima suprasti: reikia nemažos fantazijos tuos pačius rinkinius pristatinėti vis naujai ir naujai, ir reikia galvoti, ką pasiūlyti turistui, kad šis noriai atsisveikintų su £14.50.

Rūmai neturi atskiro įspūdingo vaizduojamosios dailės rinkinio, o ir istoriniai interjerai visuomenėje prieinamoje rūmų dalyje – nėra labai pribloškiantys, jie gana lakoniški, vadinamojo Nyderlandų baroko stiliaus. Man asmeniškai, jie be galo gražūs – ąžuolinės paprastutės obliuotos grindys, meistriškai išraižyti ąžuoliniai sienų paneliai su veidrodžiais ir konsolėmis, ant kurių išrikiuota Delfto ir kiniškos mėlynai baltos keramikos kolekcija, puikus Knellerio tapytas Petro I portretas, flamandiški gėlių natiurmortai. Šis interjero stilius – gražus Williamo III Oraniečio (olandų dinastijos atstovo) ir karalienės Mary paliktas pėdsakas, (kaip ir oranžerija – apelsinai ir oranžinė spalva yra Oraniečių dinastijos simbolis iki šiol), bet tikrai ne Versalis ir ne tai, ko karališkos istorijos ir prabangos ištroškusi publika trauktų pažiūrėti iš viso pasaulio ir noriai mokėtų už tai penkiolika svarų.

Tad dabar, po atnaujinimo sumanyta dėmesį atkreipti į kitą žymią šių rūmų gyventoją – karalienę Viktoriją. Juk būtent čia ji gimė 1819 metais, buvo pakrikštyta “Kupolo salėje”, augo ir gyveno; būtent čia jai, aštuoniolikmetei, pranešta jog, mirus dėdei, tapo imperijos monarche. Jei jums patiko romantiškasis filmas “Jaunoji Viktorija” (Young Victoria)  su Emily Blunt – būtinai apsilankykite atnaujintoje ekspozicijoje, pasijusite lyg atsidūrę filmo kadruose (ir net geriau, nes filme Kensingtono rūmus „vaidina“ Ham House dvaras, esantis prie Richmondo).

Man ši paroda pasirodė įdomi ne tiek dėl filmo, bet ir dėl tam tikrų istorinio tyrinėjimo kuriozų. Eksponuojama gedulo suknelė, kurią jaunoji Viktorija vilkėjo pirmininkaudama savo pirmajai valstybės tarybai 1837 m., šiandien – nebe juoda, o gelsvos, tabako spalvos. Šitaip per beveik du šimtus metų nubluko netvarūs audinio dažai. O ir patsai “Raudonasis salonas”, kuriame vyko tas istorinis posėdis – visiškai ne raudonas. Šiandien jame, kaip ir Viktorijos laikais stovi didžiulis ilgas masyvus Regencijos stiliaus (mūsų kraštuose vadinamo Biedermeier’iu) stalas su kėdėmis, tačiau sienos – neutraliai šviesios. Restauratoriai nesuklydo – atlikę sienų polichromijos tyrimus, jie nustatė, jog būtent tokia spalva buvo tuo metu. Kodėl tad patalpa vadinta “Raudonuoju salonu”? Galbūt tokios spalvos buvo baldų apmušalai…

Pamažu įsižiebusi, bet legendine tapusi karalienės Viktorijos ir princo Alberto meilė (jis ją uždengė savo krūtine, kai į ją šauta pasikėsinimo metu, ji – įamžino jo atminimą V&A muziejumi ir šalia esančiu memorialu, ir, netekusi vyro, kurį vadino savo „sielos antrininku“, iki gyvenimo pabaigos nešiojo gedulą) iliustruota unikaliais asmeniniais eksponatais. Parodoje pažymėta net kambario vieta, kur jie pirmąkart išvydo vienas kitą. Eksponuojama vestuvinė suknelė ir vestuvinių brangenybių komplektas (brangakmeniais nusagstyti papuošalai, vaizduojantys fleur d‘orange – apelsinmedžio žiedus, tradicinę to metų nuotakų puošmeną), deimantai ir kitos grožybės.

Tačiau ne mažiau jaudina kur kas kuklesni, bet nuoširdesni eksponatai – jos ir jo portretai, nupiešti vienas kito. Žvelgiant į šiuos romantizmo epochos portretėlius, šiandien atrodančius galbūt sentimentaliai, susimąstai, jog, iš tikrųjų, mylinti akis ir mūsų dienomis yra lygiai tokia pat jausminga – tik įamžiname savo susižavėjimo objektus ne eskizais ir akvarelėmis, o fotoaparatais ar mobiliųjų telefonų ekranuose. Pasikeitė forma, bet ne esmė; tačiau modernėjant technologijoms, šiandieninis portretinis įamžinimas, paradoksaliai, turi mažiau galimybių išlikti – ar mylimojo nuotrauka mūsų mobiliajame tvers du šimtus metų?

Monarchė, dar ir šiandien britams simbolizuojanti ištisą epochą, „Viktorijos laikus“, valdžiusi didžiulį gabalą pasaulio su imperijos kolonijomis, turėjo, žinoma, kamerinę, privačią gyvenimo pusę ir ją galima išvysti. Pradedant nuo jos vaikystės, stebėtinai atskleidžiančios būsimos valdovės charakterio bruožus: kiek mažų mergaičių savo lėles ir lėlių namelius tvarko taip dalykiškai, kad net visam šiam reikalui užveda specialų inventorių, kuriame registruoja net mažiausią lėlės batelį ar kaspinėlį? Tačiau pareigingumas, nuoseklumas, dalykiškumas nuo vaikystės vėliau labai praverčia įgyvendinant milžiniško masto projektus ir idėjas, tokias kaip Didžioji Ekspozicija, 1851 m. surengta grandiozinė pramonės ir dailiųjų amatų tarptautinė paroda Krištolo rūmuose Londone – jai skirtas atskiras kambarys. Kaip ir yra atskiri kambariai, skirti poros kasdieniam gyvenimui, o vėliau – nepaguodžiamos našlės gedului. Tad kelionė po ekspoziciją – tarsi pasivaikščiojimas po karalienės gyvenimą…

Parodos dalis sujungianti dinastijos tęstinumą, istoriją su dabartimi ir jos virsmu istorija – neabejotinai toji, skirta karalienės Viktorijos Deimantiniam valdymo jubiliejui. Juk šiemet, birželio mėnesį, Britanija švęs dabartinės monarchės, Elžbietos II, „Deimantinį“ jubiliejų. Tačiau tai jau visiškai kita istorija, kurią, tikiuosi, turėsiu galimybę irgi jums papasakoti.