Rafinerija

Kai pagaliau ateina vasara ir viskas pražysta, Londonas neįsivaizduojamas be parkų ir jų teikiamų džiaugsmų. Kas keliaujate, turbūt lankėtės  ir Hyde Parke, ir Regents Parke, ir Kensington Gardens. O nereikia nė skristi kažkur toli – ar įsivaizduojate Palangą be Tiškevičių parko? To, prie kurio rūmų liūtų fotografavosi kartų kartos Lietuvos vaikučių. Ar įsivaizduojate Palangą be parko rožyno, be gulbių tvenkiniuose ir be romantinės šventyklos ant Birutės kalno? Aš – ne.

Todėl šiame įraše noriu papasakoti apie vieną ypatingą Londono parką, be kurio, drįstu spėti, veikiausiai nebūtų ir palangiškio. Kodėl? Ogi todėl, kad Chiswick House Park yra laikomas pirmuoju „angliško parko“ pavyzdžiu, o Palangos parką prancūzas Édouardas François André sukūrė būtent anglišku stiliumi. Tikiuosi jums, prieš atostogų sezoną, bus įdomu paskaityti ir palyginti – kaip atrodo angliškojo parko elementai pačiame pirmajame prototipe ir mūsiškiame, daug vėlesniame, pakartojime.

Atšilus orams, dažnai Temzės paupiu pasivaikštau iki Chiswick House parko – neatsispiriu jo grožiui, randu vis kažką naujo jo kampeliuose ir užkaboriuose. Jis puikiai sutvarkytas – prieš kelerius metus baigta keliolika milijonų svarų sterlingų kainavusi jo rekonstrukcija, sutvarkyti jo želdiniai ir oranžerijoje glaudžiasi visame pasaulyje garsi visų įmanomų rūšių kamelijų kolekcija – kai jos žydėjo kovo mėnesį, jų pažiūrėti traukė ne tik Britanijos, bet ir pasaulio gėlininkai. Dabar – pats violetinių rododendrų žydėjimas, tad irgi įspūdinga. Bet mane labiausiai traukia jo istorija, jo praeitis.

Atsirado Chiswick House vila ir parkas labai pragmatiškai, kaip ir daugelis į vakarus nuo Londono centro esančių gražiųjų dvarų prie Temzės. Matote, XVII amžiuje karaliaus dvaras atėjus vasarai susipakuodavo ir bėgdavo iš Londono į Hampton Court rūmus: kanalizaciniai reikalai ir sanitarinė padėtis mieste būdavo tokia bloga, kad likti ten vasarą reiškė kamuotis nuo dizenterijos ir visokių cholerų. Taigi, karaliai sėsdavo į laivą ir evakuodavosi į angliškuoju „versaliu“ vadinamą Hampton Courtą, o aristokratai sekė iš paskos, „nusėsdami“ dvareliuose ir vilose upės pakrantėse. Juos plėtė, perstatinėjo ir šiandien nebūtų nei Ham House, nei Syon House, nei kitų garsių dvarų ir architektūros paminklų, jei ne vasarinė Londono smarvė ir bloga kanalizacija.

Ne išimtis ir Chiswick House. Jo pirmasis savininkas lordas Burlingtonas socialinio sezono metu gyvendavo Londone, rūmuose toje vietoje, kur dabar Karališkoji Akademija, Royal Academy of Arts, o vasarą pabėgdavo į 1704 metais pastatytą dvarelį Chiswicke, kuris 1725 metais sudegė. Lordas, per savo grand tour (edukacinę kelionę per Europą) 1719 m., kaip ir dera, buvo aplankęs Italiją – ten susižavėjo Antika, renesansu, ir todėl nusprendė sudegusį dvarą atstatyti kaip itališką vilą. Dar daugiau, buvo toks estetas ir taip puikiai išsilavinęs, kad netgi nusprendė pats ją suprojektuoti, į pagalbą pasitelkdamas garsųjį architektą Williamą Kent’ą. Rūmų viduje nusprendė įkurdinti savo sukauptą paveikslų kolekciją, kuriai amžininkų teigimu nedaug tebuvo lygių to meto Europoje.

Iš tiesų, kai įžengi į parką, pro sfinksų saugomus vartus, pro baltutėlius Paladijaus stiliaus rūmus su korintinėmis kolonomis ir kupolu ir prieš akis atsiveria parko perspektyvos vaizdas, supranti, kaip smarkiai rūmų ir parko įkūrėjas buvo pamilęs Italiją. Milžiniški Libano kedrai, senatorių su togomis skulptūros, prie tvenkinio esanti klasicistinė šventyklėlė sukuria keistą įspūdį – tarsi išties kažkas itališko pasivaidentų paunksmėje prie Temzės. Kažkada tvenkinio krantai, besileidžiantys amfiteatriniais iš žemių supiltais laiptais, buvo netgi apstatyti apelsinmedžiais milžiniškose dėžėse, kuriuos žiemai nugabendavo į oranžeriją – tad netrūko nė citrusų, kaip ir dera itališkam stiliui.

Ir vis dėl to, tai  joks ne itališkas, o bene pats pirmasis angliško stiliaus parkas. Kodėl? Itališkieji vilų sodai, susiformavę Renesanse – su panoraminiais vaizdais, simetrija, fontanais, mįslingais „antikiniais“ užkaboriais su manieristinėmis grotomis su kriokliais yra visai kas kita. Kaip ir prancūziškasis barokinis parkas, sukurtas „pagal liniuotę“ – su griežtu geometriniu apželdinimu ir dargi griežtai apkarpytais medžiais, krūmais ir žalitvorėmis. Chiswicko rūmų parke yra ir viena, ir kita – ir itališkasis sodas, ir prancūziškasis geometrinis sodelis prie oranžerijos, tačiau pats principas ir visa kita – yra angliška.

Tad koks tas principas? Tobulos, klasicistiškai „natūralios“ gamtos sukūrimas. Viskas lyg tikrovėje, lyg žmogaus nepaliesta svajonių Arkadija, tačiau viskas slapčia, nematomai, apgalvota, suprojektuota ir patobulinta. Ieškau buitinės metaforos angliško parko kūrimo principui apibūdinti… Štai, radau: anglišką parką galėčiau palyginti su įgudusiai makiažą ir puošmenas naudojančia moterimi – ji praleido prie veidrodžio kelias valandas, kad sukurtų tobulai „natūralų“ makiažą. Atrodo stulbinančiai, nors iš pirmo žvilgsnio ir nematyti, kad pasidažiusi, o papuošalai jos nenustelbia, tik užbaigia bendrą įspūdį.

Mat „angliškasis parkas“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo natūralus ir „laukinis“, su šen bei ten lyg netyčia išnyrančia šventyklėle, gėlėmis ar griuvėsiais. Lordą Burlingtoną ir Williamą Kentą ne veltui įkvėpė užuominos apie graikiškus antikinius sodus literatūroje – daugiausia Homero Iliadoje ir Odisėjoje, kur aprašinėjama ne vien žemiškoji, bet ir dangiškoji, dievų gamta – sodai, kuriuose puotauja Dzeusas ir mūzos. Kentas dar, labai iškalbingai, žavėjosi ir garsiojo prancūzų klasicisto Claude Lorrain’o tapyba, jo peizažais, idealizuojančiais „laukinę“ Antikos gamtą, su šen bei ten sušmėžuojančiais griuvėsiais ar šventyklomis. Todėl italomanas lordas ir jo architektas Chiswicke ėmė ir sukūrė kažką visiškai naujo – parko visumą, kurioje vietos sau eklektiškai surado ir prancūziškas geometrinis sodelis, ir itališkos vilos sodas su Libano kedrais ir antikinėmis skulptūromis, ir visa tai apgaubiantis angliškas „laukinio miško“ masyvas, tarsi atkeliavęs iš Lorrain’o paveikslo – su antikine šventyklėle, egiptietišku obelisku prie jos, su uolienomis, imituojančiomis krioklį, bet be manieristinio skulptūrinio „grotos“ apipavidalinimo. Jei įdomi visa detali parko ikonografija ir istorija, jas galite surasti čia.

Nepamainomas angliško parko akcentas, paskutinis štrichas „idealios gamtos“ imitacijai yra jo gyventojai. Šiandien parke ir jo kanalo pakrantėse šmėžuoja voverės, kelių rūšių antys, gulbės ir didingi pilkieji garniai, parkui suteikdami dar daugiau Antikos dvelksmo – jis kartais iš tiesų atrodo, kaip atgijęs paveikslas apie Orfėją, skambinantį lyra gyvūnams…

Įdomu tai, kad jau XVIII amžiuje Chiswick parkas tapo vienu labiausiai tapomų parkų Britanijoje ir jo atvaizdai pasklido po Europą. Kartu – ir „angliško parko“ idėja, įtvirtinta vėliau ir Thomas Ghainsborough tapybos – pamenate, lordus ir ledi vešlios, „laukinės“ augmenijos fone? Viena svarbiausių to meto asmenybių, (nekart tapyta Ghainsborough) ledi Georgiana, Devonshire kunigaikštienė (toji, įamžinta filme su Keira Knightley), taip buvo pamėgusi rūmus, kad jie tapo jos nuolatiniu prieglobsčiu (Devonshire kunigaikščiai tuo metu Chiswick House jau buvo paveldėję iš Burlingtonų). Čia, beje, ir filmuotos kai kurios kino juostos scenos.

Angliškasis parkas, gimęs kaip lordo Burlingtono itališka ir tobulos antikinės gamtos fantazija, įgyvendintas Williamo Kento, tapo toks populiarus, kad „angliškieji parkai“ pasklido iš Britų salų po visą Europą – ir į Prancūziją, ir į Lenkiją (pakanka prisiminti Potockių parkus), ir net iki Rusijos. Šia idėja susižavėjo Jekaterina II ir Potiomkinas, save laikę Apšvietos idealų sekėjais: prisiskaičius Rousseau ir Voltaire (beje, abu lankėsi Chiswick House parke), angliškasis „laukinis“, „natūralus“ parkas itin tiko „grįžimo prie gamtos“ koncepcijai. Vėliau, kartu su Édouardo François André kraštovaizdžio kūriniais, jis paplito ir Lietuvoje. Iš jo kurtų parkų, neabejotinai geriausiai išlikęs „angliškasis“ yra Palangoje. Ten, Palangoje, – ir neorenesansiniai itališko stiliaus Tiškevičių rūmai, ir gulbės, ir vandens telkiniai, ir prancūziškąjį sodą atstojantis pusapvalis rožynas, ir tiltai, ir želdiniai persipinantys su laukine gamta, ir netgi šventykla – tik ne antikinė, o katalikiška neogotikinė, pastatyta apie 1870 m. metus, tačiau stovinti, žinoma, pagoniškoje šventoje vietoje, ant Birutės kalno.

Tad kai vaikštau po Chiswick House Parką, visuomet pagalvoju apie Palangą – ir atvirkščiai. Pagalvoju apie tai, kaip nuostabu, kai geros estetinės, architektūros idėjos nusidriekia toli toli, prigyja, savitai įleidžia šaknis ir puošia pasaulį – nesvarbu kur, Chiswicke ar Palangoje.  Kaip puiku, kad angliškas parkas, kad ir praėjus šimtmečiams teikia džiaugsmą sielai, priverčia pamiršti visus stresus, rūpesčius ir nors trumpam pasijusti kaip rojuje, Arkadijoje ar gražiausiame paveiksle – taip, kaip ir norėjo jo kūrėjai.