Mėnesio įrašai: Balandis 2012

Apie Damieną Hirstą, žaidžiantį kūrėją

31
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Balandžio 27 d. 21:57
Menas

* Perspėjimas: nuorodose žiaurūs vaizdai

“Į šią parodą geriausia vesti vaikus“, „ pats metas jums parduoti savo Damien Hirst‘us“, „tuščias burbulas“, „verčiau nueikite į Ron Muecke parodą „Hauser and Wirth“ galerijoje – taip britų spaudoje pristatinėta naujausia Damieno Hirsto kūrybos retrospektyva Tate Modern. Arba – dar geriau. „Galėčiau ją apibendrinti kaip žvilgantį šūdą. I can sum it up as shiny shit. Turėti Hirsto kūrinį – tai tas pat, lyg paskelbti pasauliui, kad jūsų vonios čiaupai – paauksuoti, o jūsų Rolls-Royce – rožinės spalvos“ – gerai parūgusios tulžies negailėjo Brianas Sewellas, senosios britų kritikos atstovas.

Ne, aš neturiu Damieno Hirsto darbo ir rožinio Rolls-Royce, o jeigu ir rinkčiausi įsigyti kokį YBA (Young British Artists) judėjimo kūrinį, tai turbūt būtų Marco Quinn‘o, ne Hirsto darbas. Aišku, Hirsto deimantinę kaukolę pasisavinčiau mielai – dėl briliantų, ir šiaip gražu, visai mano stilius. Rykliai, veršiukai ir avys formaldehide – ne. Jie veikiau kokiems kunstkamerų mėgėjams. Manau, idealus Damieno Hirsto patronas būtų ne Charles Saatchi, o Petras I – žmogus, mėgęs didelius, brangius užmojus ir spirite paskandintą makabriką.

Tad kas vis dėl to nulėmė, kad vos ištaikiusi laisvesnį pusdienį nuėjau į Tate Modern, nors ir niekada nejaučiau ypatingos simpatijos Hirsto menui? Sąžiningai – ėjau savo akimis įsitikinti ar iš tikrųjų tas menas toks blogas, beviltiškas, pervertintas ir „išpiarintas“ kaip kad pristatydami retrospektyvą rašo kritikai. Taigi – ėjau kaip į kunstkamerą, pažiūrėti, ar iš tiesų ten taip baisu. Ir dar dėl to, kad ūmai pradėjau Hirstui jausti simpatiją. Ir štai kodėl.

Gal esate girdėję tokį populiarų anglišką posakį „Don‘t hate me because I‘m beautiful“ – „Nereikia nekęsti manęs už tai, kad aš perdaug graži“ – jis masinėje anglosaksų kultūroje prigijo po 80’ųjų „Pantene“ šampūno reklamos. Damienas Hirstas galėtų šiandien lygiai taip pat sakyti: nereikia nekęsti manęs, už tai, kad aš perdaug sėkmingas. Toks sėkmingas, kad net britų, paprastai laikančių svetimų pinigų skaičiavimą blogu tonu ir išlaikančių šaltą veidą stebint kitų sėkmę, nervai dabar neišlaikė. Ir už savo sėkmę jis dabar atsiima kainą – masinę neapykantą žiniasklaidoje. Tų pačių, kurie jį kažkada iškėlė į aukštybes.

Taip, Damienas Hirstas sėdi ant maždaug 200 milijonų svarų sterlingų asmeninio turto, kurį susikrovė iš savo meno padaręs “industriją”. Ne tik pagarsėjęs rekordiniu aukciono išpardavimu (po Sotheby’s plaktuku paleido visą savo ankstesnę retrospektyvinę parodą ir sumušė rekordus, pasiekęs 111 milijono svarų sterlingų sumą), bet ir apskritai, vaizdžiai tariant, nesibodintis pasilenkti ir pakelti pensą nuo žemės. Tuo gali įsitikinti ne tik jo svetainės lankytojai, kurie gali įsigyti masiškai tiražuojamus jo darbus su signatūra internetu, bet ir bet kuris užsukęs į Tate Modern dovanų parduotuvę prie parodos. Hirsto parodos plakatas – penkiolika svarų sterlingų, lygiai tas pat plakatas, bet su autoriaus autografu – pūkšt, du šimtai penkiasdešimt svarų. Taip pat galima įsigyti atpažįstamu Hirsto repertuaru (kaukolės, taškai, drugelių sparnai, piliulės) dekoruotus „firminius“ marškinėlius, sąsagas, bloknotus, raktų pakabukus ir netgi tapetus – vienas ritinėlis, 250-700 svarų.

Jau įsivaizduoju, kokioje agonijoje raitosi šitai perskaitę „tyrosios aukštosios kultūros“ lietuviški puoselėtojai, juk tai ne kas kita kaip begėdiškas Aukso veršio (The Golden Calf) garbinimas. Nieko nuostabaus, nes net daugeliui britų pakyla kraujospūdis, vos tik jie išgirsta kalbant apie the most famous British living artist, tą begėdišką, begėdišką vertelgą, kurpiantį auksinius jaučius, deimantines kaukoles, koliažus iš tikrų drugelių sparnų ir tapetus beveik už tūkstantį svarų. Dėl dievo meilės (For the Love of God), kaip jis drįsta! Dabar jau atrodo, kad jo kaltę galėtų atpirkti ir jį į „tikruosius menininkus“ galėtų įrašyti tik viena – jei mirs bankrutavęs, skurdžioje landynėje iš bado ir po ilgų kančių nuo lėtinės mirtinos ligos…

Ironizuoju, žinoma. Man asmeniškai neįdomu, ką ir už kiek jis pardavinėja, jeigu yra paklausa, o tapetai su drugeliais – visai gražūs ir skoningi, vertinant tapetų žanro ribose. Vaikštant po parodą man buvo įdomiausia, kiek jo darbai paveiks asmeniškai mane ir kokias mintis sukels. Pirmosios salės, ankstyvasis periodas, taškų paveikslai, lego kaladėles primenanti kompozicija, įjungtas fenas, nesvarumo būklėje laikantis ping-pongo kamuoliuką – viena mintis: „na ir kas?“ Hirsto portretas su lavono galva – brr, žiauru ir liguista, bet paauglystėje turbūt daugelis mūsų esame patyrę liguisto susižavėjimo mirtimi, mirties baimės įveikimo periodą; man asmeniškai priminė laikus, kai mano vienas bičiulis morge laikė savo motociklą, na bet neklauskit, kas, kaip ir kodėl…

Vaistinės vitrinų serija, blokas su formaldehide konservuotomis žuvimis, „paveikslai“ iš tablečių ir piliulių, ir, žinoma, Hirsto skerdyklėlė – garsusis ryklys, The Physical Impossibility of Death in the Mind of Someone Living, karvė ir veršiukas, patelė ir jauniklis, atskirti skirtingose vitrinose, perskirti vertikaliu pjūviu, su išeksponuotais viduriais. Tolyn nuo bandos, Away from the Flock, jauki, šįkart neperskrosta avelė, taip pat formaldehide. Šalia mirties – šiek tiek gyvybės; šalia nukirstos karvės galvos – “gyvai” besiveisiančios ir “gyvai” ant elektrokutoriaus nusikratančios ir nusibaigiančios musės, o taip pat – uždara balta patalpa su egzotiškais fantastiško grožio drugeliais, mirtinai papiktinusi kai kuriuos parodos kritikus – pasak jų, iki parodos uždarymo meno vardan tų drugelių žus dešimtys tūkstančių. Gal taip Damienas Hirstas tiesiog augina žaliavą savo drugelių paveikslams – jie eksponuojami dar keliose salėse; primenantys viduramžių gotikinių bažnyčių vitražus, sukomponuoti su maniakiškai tikslia geometrija.

Pirmasis įspūdis po parodos buvo tiesiog abejingumas – šis tas abstrakčiai gražaus, šis tas beprasmio ir šlykštaus; šis tas derančio prie sofų ir paauksuotų čiaupų futbolininkų ir Kazachstano naftos magnatų interjeruose, šis tas nepakeliamai žiauraus ir galinčio funkcionuoti tik galerijų kataloguose, su kilometrinėmis abrakadabrinėmis kuratorių apologijomis. Keista, bet paskui kažkodėl vis mintyse grįždavau ir grįždavau prie šios parodos, pradėjau skaityti Damieno Hirsto biografiją ieškodama paaiškinimų ir ūmai radau tą trūkstamą dėlionės dalį, tą puzzle, kuriuo papildžius visa jo kūryba ir paroda ėmė įgauti prasmę – bent jau man.

Nereikšmingas, kažkur vos paminėtas biografinis faktas, ūmai tapo raktu: Damienas Hirstas gimė katalikų šeimoje, nors pasak biografijos autorių, pats niekada nebuvo praktikuojantis katalikas. Na o man atrodo, kad katalikybę, savaip, savu konfliktišku ir trikdančiu, nerimastingu būdu jis praktikuoja savo kūryba: iš čia ir aukso veršiai, ir įkyrus memento mori, ir formaldehide paklydusios viešpaties avelės, ir senovinis katalikiškasis kūniškumo neigimo, o tuo pat metu ir keisto, bemaž patologinio, garbinančio prisirišimo prie palaikų, relikvijų, prie negyvų kūnų Paskutiniojo teismo dieną stosiančių prieš Tvėrėją, paradoksas. Tiesą sakant, kyla įtarimas, kad Hirstas savo instaliacijomis pats bando būti Tvėrėju ar jį ironiškai imituoti: juk ką reiškia, kai jis sukuria uždarą gyvybės ir mirties ciklą, vitrinoje leisdamas daugintis musėms, mintančiomis nukirsdintos karvės krauju? Ar sukuria rojaus sodą su drugeliais, gaištančiais be tikslo (jei tikslu nelaikysim estetinio pasigėrėjimo) ir nugaišus pasitarnaujančiais idealiam “hirstiškajam planui” – didžiulei, idealiai tiksliai geometrinei kompozicijai? Tabletės ir piliulės, jų pavertimas estetiniu abstrahuotu objektu, irgi virsta metafora – juk kas yra farmacija? Ne kas kita, kaip fizinių kančių palengvinimo pramonė; metaforiškai ir Bažnyčia galėtų pasirodyti it dvasinių kančių palengvinimo pramonė, juolab kad atpirkimas per kančią (ir ypač fizinę) yra vienas pagrindinių katalikybės leitmotyvų.

Ar Damienas Hirstas mirs skurde ir kančiose? Nežinau ir nelinkiu. Bet kad kritikai ir meno apžvalgininkai su didžiausiu malonumu jį nukryžiuotų ir priverstų kankintis – tai faktas.

Apie mano skonio vietas Paryžiuje:

44
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Balandžio 23 d. 21:53
Kelionės, Kūnas

Skaitytojų pageidavimu – apie mėgstamas Paryžiaus vietas. Apie kai kurias esu jau užsiminusi – apie „Galignani“ knygyną, apie „Le Louchebem“ restoraną. Nesu tokia Paryžiaus specialistė, kaip, tarkime, kolegė Edita Urmonaitė, bet yra tekę pagyventi ten keletą mėnesių, o ir vėliau, sugrįžimai būdavo nuostabūs ir „ne turistiniai“ – dėkoti už tai reikia pažįstamiems paryžiečiams arba įdomiems ir avantiūristiškiems žmonėms, su kuriais tekdavo keliauti. Nemažą dalį atradau Juozo Statkevičiaus ir jo pažįstamų rato dėka. Tad Paryžių pažįstu fragmentiškai, bet užtat kokiais fragmentais! Nesu buvusi “Euro Disneilende”, bet teko laimė pabūti Versalyje, per „Dior“ šešiasdešimtmečio pokylį. Nesu buvusi zoologijos sode, bet užtat lankiausi „Deyrolle“ – unikaliojoje taksidermijos parduotuvėje, kurios iškamšas kolekcininkai vertina it meno kūrinius. Kairįjį krantą pažįstu nepalyginamai prasčiau nei dešinįjį, bet užtat dešiniajame yra tekę apsistoti „Ritz“ ir gyventi Le Marais. Mano mėgstamos vietos nebūtinai yra brangios, „išskirtinės“ arba pripažįstamos keliaujančių tautiečių – pavyzdžiui jų vertinamąjį ir pamėgtąjį restoraną „L‘Avenue“ laikau mirtinai nuobodžia ir blankia vieta… Skonio reikalas, kaip sakoma. Tad štai, mano skonio vietos:

Jei norite aplankyti nebanalų muziejų – siūlau Musee Carnavalet, Paryžiaus miesto istorijos muziejų, įsikūrusį Le Marais kvartalo rūmuose, kitados priklausiusiuose garsiajai memuarų autorei Madame de Sévigne. Jos laiškai dukteriai, parašyti XVII amžiuje gerai nusmailinta, ironiška plunksna šiandien mums teikia neįkainojamų žinių apie Liudviko XIV epochą ir jos asmenybes. Paklaidžiokite po nediduką muziejų žaviuose renesansiniuose rūmuose su pasakiško grožio sodeliu, ir manau, kai ką tikrai suprasite apie Paryžių, jo asmenybes ir paryžietiškąjį gyvenimo būdą. Laikinosios parodos irgi vertos dėmesio – štai dabar, pavyzdžiui, ten veikia Eugène Atget fotografijos paroda – visiems, norintiems sužinoti, kaip atrodė senasis Paryžius iki uniforminės Hausmanno rekonstrukcijos.

Visai šalia jo, praėjus Rue des Rosiers (vieną pagrindinių senojo žydų kvartalo arterijų, kupiną judaikos parduotuvėlių, kuriuose galima įsigyti viską – net vaikiškas jarmulkes su Teletabiais), link Place des Vosges, viena mano mėgstamiausių mados parduotuvių. Nemėgstu didžiųjų universalinių, Avenue Montaigne man perdaug oficiozinė, „Colette“ – jau pasidariusi perdaug turistinė, bet rūsčioji „L‘Eclaireur“ – pats tas. Nueikite ten, net jei kainos ir kandžiojasi – pažiūrėti kaip atrodo vieta, kur susilieja visiškas interjero estetizmas ir nepriekaištingai atrinkta, suredaguota mada, virsdami kažkuo panašiu į „mados meno galeriją“. Nueikite tam, kad pasisemtumėte idėjų, kurias galbūt vėliau galėsite atkartoti pigiau. Neikite ten, jei jums patinka „Cavalli“ ar „Dolce&Gabbana”, bet jei mėgstate Haider Ackermann ar Martin Margiela intelektualią prabangą – ši vieta pats tas.

Prie pat Louvre, Rue de Boilois – „Gallerie Véro-Dodat“, nuo 1826 metų veikianti parduotuvių galerija: dar iš tų laikų, kai Paryžiaus gatvės ne visuomet buvo grįstos ir plaukė purvais ir mieste ėmė rastis dengtos, dailiomis plytelėmis klotos prekybinės galerijos, po kurias beau monde galėjo vaikščioti nesušlapdami palankų ir neišsipurvindami batų. Šiandien „Gallerie Vero-Dodat“ – rinktinės meno ir kolekcinių vienetinių baldų galerijos, prabangių smulkiųjų mažmožių, vertú, krautuvėlės, Christiano Louboutino, Terry de Gunzburg ir dar kelių kitų puikių mados ir kosmetikos namų būstinės. Jei nedrąsu paskambinti varpeliu ir užsukti į krautuves – galite tiesiog mėgautis vaizdais pro didžiules stiklines vitrinas, grožėtis išstatytais daikteliais ir tuo, kad galerijoje nerasite vieno – jokio kičo.

O į šią parduotuvę Palais Royale užsukti tiesiog būtina – jei mėgstate retus kvapus ir jūsų netenkina tualeto gaivikliais dvelkianti masiniam vartotojui skirta produkcija, kuria pastaruosius dešimtmečius kepa „brandai“ ir populiarūs mados namai. Aš mėgstu ne tik įdomesnius aromatus, bet ir pačius rūmus su jų galerijomis apsuptu sodu, tad beveik kas kartą neišvengiamai užsuku į Serge Lutens Les Salons Palais Royale – įstabaus grožio ampyro stiliaus įkvėptą ir 1992 m. parduotuvę, kur garsusis ilgus metus su Shisheido dirbęs parfumeris prekiauja savo sukurtais kvepalais pilstomais ne į firminius stačiakampius, o į dailius apvalius buteliukus, kuriuos galima išsinešti tik iš šios parduotuvės. Jums pageidaujant, ant jų gali išgraviruoti jūsų inicialus ar meilės žodžius dovanos gavėjui. Magiška aplinka, magiški aromatai, mano mėgstamiausieji – grynasis Un Lys tvankiems vasaros vakarams ir La Myrrhe šaltuoju metų sezonu (pastarasis laikomas parfumerijos šedevru, na ir šiaip esu neabejinga miros kvapams…)

 

Vežti arbatą į Londoną – turbūt tas pat, kaip vežti vandenį į Dunojų, na bet aš iš Paryžiaus sau ir lauktuvių visada parsivežu Marriage Frères arbatos – mano nuomone, šios parduotuvėlės yra tas pat arbatai, kas kvepalams – Serge Lutens. Nedaug kas žino, bet prancūzai irgi garsėja arbatos gėrimo tradicija ir ritualais, tiesa, visiškai kitokiais nei britai. Skiriasi ir patiekimas kitokiuose arbatinukuose, ir mėgstamos puodelių formos, ir užkandėlė ar desertas prie arbatos. Tad jei norisi klasikinių-kolonijinių juodųjų – žinoma, angliška arbatėlė, tačiau jei patinka aromatizuotos ar maišytos su žolelėmis ir linkstate prie japoniškų – tuomet neabejotinai Marriage Freres.

Geriausias karštas šokoladas Paryžiuje ir šiaip desertai pompastišku Belle Epoque stiliumi – La Maison Angelina, Rue Rivoli. Visiškai moteriška, poniutiška, mergaitiška vieta, veikianti nuo 1903 metų. Įkurta austro konditerio (austriškos kavinės valdo) ir pavadinta dukters vardu, išpuošta vieno garsiųjų Belle Epoque interjero dizainerių Eduard-Jean Niermanso, ji savo laiku viliojo net pačią Coco Chanel, kuri buvo nuolatinė lankytoja – kas būtų galėjęs pagalvoti, aš visuomet maniau, kad ji gyvavo tik cigaretėmis. Du firminiai patiekalai yra itin kaloringi, tad po jų, kaip ir dera po kiekvieno tikro malonumo, reikia atgailauti ir marinti save: Mont-Blanc pyragaitis ir karštas šokoladas L‘Africain: pagal mano reitingus – Nr. 2 visame pasaulyje (pirmoji vieta už karštą šokoladą – Vilniaus Operos ir Baleto teatrui, bet čia dėl vaikystės nostalgijos).

Bistrot Benoît (Rue St Martin) – gerai saugoma paslaptis, kaip paragauti garsiojo šefo Alain Ducasse virtuvės nebankrutuojant. Nuo 1912 veikusį tradicinį, legendinį paryžietišką „Benoît“ prieš penkerius metus nupirko garsiojo šefo restoranų grupė, tačiau nusprendė nekeisti vietos „filosofijos“ – tradicija, tradicija, tradicija. Pradedant interjeru ir ypač – stalo serviravimu (vien ko vertos lėkštės su inicialu B, sunkūs sidabruoti stalo įrankiai), ir baigiant, žinoma, patiekalais – jie tokie tradiciniai prancūziški, kad dabar skaitydama Umberto Eco „Prahos kapines“, kur XIX a. paryžietiškajam maistui skiriama nemažai dėmesio, jaučiuosi taip, lyg skaityčiau Bistrot Benoît meniu.

Au Rocher de Cancale (Rue Montorgueil) – kitas restoranėlis, kurį buvo netikėta aptikti tame pačiame romane. Buvo malonu matyti įamžintą literatūros puslapiuose, nes, Juozui Statkevičiui užrodžius (gyveno visai šalia vienu metu) nekart yra tekę ten pietauti ir baisiai patinka jo atmosfera (nors jei paskaitysite atsiliepimus, tai klientai pasiskirstę po lygiai – vieni mėgsta, kiti nekenčia; taip nutinka su visais charakteringais dalykais). Manau, kad intertekstualistas Umberto Eco jį į romaną patalpino būtent dėl literatūrinių sąsajų – čia pietaudavo Goncourt‘ai, Stendhalis ir Balzac‘as, ir jų laikais jis buvo garsi austrių valgymo vieta. Tokia garsi, kad austrės net nebuvo minimos meniu – jos buvo savaime suprantamas dalykas, užkanda apetitui sužadinti. Restorano kampas neatsitiktinai pažymėtas keista iškaba – juodu uolą imituojančiu reljefu, apkibusiu austrėmis ir geldutėmis. Viduje – plikos tinko sienos ir šlovingą praeitį menančios freskos, romano puslapiuose – sąmokslo vieta, mano prisiminimuose – paryžiečio pažįstamo paliepimas visuomet suvalgyti patiekalą puošiančią petražolę; prietaras, lemiantis sėkmę ir labai nesunkiai įvykdomas, nes maistas tikrai puikus, o jūros gėrybės – tik sezoninės, keičiamos kas mėnesį.

Apie kavą ir asmeniškumą

57
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Balandžio 12 d. 19:19
Kūnas

Prieš keletą dienų vos „nenutrūkau“. „Koks skirtumas,“ – atrėžiau gana šiurkščiai, – „aš tik noriu savo kavos“. O situacija buvo banali: Lutono oro uostas, aštunta valanda ryto, po šeštos valandos skrydžio iš Vilniaus, „Starbucks“ kavinė, ir barista, su „Stasi“ tardytojo tvirtumu primygtinai ir piktokai antrąkart reikalaujanti, kad išduočiau savo vardą tam, jog galėtų jį riebiu juodu markeriu užrašyti ant kartoninio kavos puodelio.

Gretima „Café Nero“, prekiaujanti be tokių nesąmonių, buvo trumpam uždaryta, tad kraštutiniu atveju teko eiti į „Starbucks‘ą“; buvau visiškai nusikalusi, viskas, ko tenorėjau buvo griebti kavą ir šokti į jau laukiančią mašiną, ir neturėjau jokio noro žaisti kompanijos rinkodarininkų sumanytus debiliškus „užsakymo personalizavimo“ žaidimus, o juolab nenorėjau mojuoti kartoniniu puodeliu su savo vardu. Apskritai nekenčiu kavos kartoniniuose puodeliuose – tik iš bėdos, kai mirtinai reikia kofeino išsinešimui. Ir, vargšai kompanijos darbuotojai, „įasmeninant“ puodelius nuolatos supainiojantys kas kokią kavą užsisakė, žinoma, nekalti – jiems taip liepia. O jie už „Starbucks“ korporacinį durnumą, kuris daugeliui žmonių sukelia atvirkštinę reakciją, ir taip atsiima – žinau tokių, visai garbių, kurie, kantrybei trūkus, vietoje vardo jiems išskiemenuoja kokį keiksmažodį, su viena pakeista raide, arba net be jos… Girdėjau apie konfliktus, kai nuo kofeino abstinencijos irzlūs klientai puola vos ne isterijon – beveik kaip aš. Ir plačiai nuskambėjo incidentas Niujorke, kai viena profesorė iš principo atsisakė kalbėti „Starbucks“ slengu – teko įsikišti net policijai.

Dar teko skaityti „The Sunday Times Style“, kad visus londoniečius galima suskirstyti pagal tai, kas kokią kartoninę kavą geria. Supermamos – „Costa“, ekologiškieji – „AMT“; patys nežinantieji, kas esą – „Starbucks“ decaf skinny soya latte (latte be kofeino su liesu sojos pienu, t.y. tokią, kurioje geriausiai atsiskleidžia kartono puodelio skonis). Buvau suklasifikuota ir aš (kategorijoje „kavą tik namie geriantys puristai, dažniausiai laisvai samdomi kūrybinių profesijų atstovai, tik išimtiniais atvejais eina į „Cafe Nero“), ir mano vyras („Alpha male, vanago žvilgsniu stebintis baristą, kuris jam daro espresso, nirštantis dėl kiekvieno neteisingo judesio“). Ir visa tai kažkaip įstūmė mane į kultūrinius antropologinius apmąstymus – apie kavą, tapatybę ir asmeniškumus.

Prisiminiau, kaip prieš bene penkerius metus kalbėjausi su lietuvių kilmės vartojimo tendencijų tyrėja Kristina Dryža. „Prognozės tokios, kad vis didesnės vertės turės energija – technologijos, taupančios energiją ir su žmogaus kūnu susiję energiją didinantys produktai. Taip pat – ritualai, įnešantys pastovumo į chaotišką didmiesčio gyventojo kasdienybę. Ir – personalizuoti, asmeniškai vartotojui sukurti dalykai“. Pagalvojau, kad kavoje visa tai labai puikiai jungiasi – ir ritualas, ir energija, ir tai, kad kava turi būti asmeniška.

Tik asmeniška ne pagal „Starbucks“ – ačiū, nereikia. Vardas ant kartono puodelio, išrašytas užknisto baristos, kuriam tu nė velnio nerūpi – toks pat „asmeniškas“, kaip ir vištidės antspaudas ant kiaušinio lukšto. Asmeniškos kavos būna visai ne tokios. Asmeniška kava turi būti iš normalaus puodelio. Asmeniška kava negali būti iš kapsulės: na, čia mano asmeninis prietaras – kava, prieš patekdama į dozatorių turi būti vos supurenta, čiaukštelėjimai rankena yra būtina ritualo dalis. Kuo senesnis, mažiau plautas espresso aparatas – tuo kava geresnė. Šito išmokė Paulius Jurkevičius – jo straipsniui dėkinga už namie stovintį paprastutį genialų „Bialetti“ mocca aparačiuką pypsintį, kai kava išverda ir už priesaką nepiktnaudžiauti espresso, moteriai vienas per dieną – pats tas.

Londone asmeninės kavos su vyru einame gerti į Bar Italia, Soho. Ten kava – tikrai asmeninė, su istorija. Baristos, nors mūsų vardų ir neklausia, bet atpažįsta savo nuolatinius ir sveikinasi – o ir kur neprisimins, nes kartą taip susiklostė, kad nuėjau ten su Edgaru Montvidu, paskui, po kelių dienų – su Laimonu Briedžiu, o paskui, tradiciškai sekmadienį, – vėl su nuosavu vyru… Reikėjo matyti, kokias suokalbininkiškas minas jie raitė, o vienas lyg tarp kitko net pradėjo niūniuoti kažkokią dainelę su žodžiais „she‘s got a boyfriend“ priedainyje… Matyt, jau įsivaizdavo pakvimpant itališkomis skyrybomis…

Paryžietiška kava mano mintyse kažkodėl visada prašosi cigaretės (nors jau seniai neberūkau) ir primena rytus Marais, Café Les Philosophes… Nuostabia kava mane yra vaišinęs pusseserės vyras, kilęs iš senos gruzinų giminės – išvirta turkiškai, kavinuke su ilga rankena ir mažyčiu žiupsneliu cinamono, su tirščiais mažučio puodelio dugne, iš kurių jo sesuo neklystamai buria ateitį. Tačiau, žinoma, geriausia kava yra Italijoje. Geriausia iš lig tol gertų buvo Sicilijoje, Sirakūzų Ortigijoje, mažutėje kavinukėje Piazza di San Filippo alla Giudecca – vakare staleliai stovėjo tiesiog prie uždarų bažnyčios durų, tarp medinių dėžių su apelsinmedžiais ir kitais augalais. Ką tik buvome apžiūrėję nuostabų Caravaggio darbą „Šv.Liucijos mirtis“ netoliese esančioje Basilica di Santa Lucia al Sepolcro.

Kalbėjomės apie niūrią to paveikslo energiją, apie tai, kad šitaip nutapyti galėjo tik žmogus, kursai žino ką tapo, kursai žino, kaip atrodo žmogžudystė ir kaip slegia atgaila – juk Caravaggio buvo pats nužudęs žmogų gatvės konflikto metu, ir ne vieną sužeidęs. Visą gyvenimą jis prisidirbdavo bėdų, ir į Sirakūzus anuomet atplaukė taip pat bėgdamas nuo keršto ir teisėsaugos. Apsistojo kažkur čia, Ortigijoje, galbūt kažkurioje šių gatvelių, pas savo bičiulį Mario Minniti, per jį ir susirado pelningų užsakymų, tarp jų ir Šv.Liucijos bažnyčios altoriaus paveikslui, 1608 m., nes miestas norėjo įamžinti savo skaisčią šventąją, kurią kažkada pagonys miesto gyventojai ir atstumtas sužadėtinis buvo nuteisę atiduoti į viešnamį, tačiau įvykus stebuklui jos negalėjo pajudinti nė vežimas su jaučiais, nė tūkstantis vyrų; tada ją bandė padegti vietoje, bet irgi neišėjo, kol galiausiai jai šakute išbadė akis ir perpjovė gerklę – pavyko. Carravaggio tapė šį siužetą skubėdamas, įnirtingai, lyg apimtas įkarščio, skystu dažu, kuris vėliau bluko, paliko neįprastai daug erdvės virš figūrinės kompozicijos, ir šitai paveikslą kažkodėl daro baugiai ir keistai panašiu į tikrovišką kriminalinio nusikaltimo sceną

Kai atnešė kavą, tai buvo tikras espresso tenebroso – tamsus, kaip tamsiausias Caravaggio paveikslo šešėlis, juodas kaip žudiko sąžinė, su kremine puta, gelsva kaip seno aukso relikvijorius. Kai tą espresso išgėrėme, laikas sustojo. Taip, ten buvo kažkoks metafizinis espresso. Nežinau, kiek laiko tylėjome, bet mąstėme, atrodo, apie tą patį. Apie mirtį, meną, gyvenimą ir meilę. Gal tai tęsėsi kelias sekundes, gal – keliolika minučių; kai pojūčiai grįžo, vėl galėjai girdėti, kaip dzingsi šaukšteliai kavinėje, užuosti, kaip kvepia tinku vėsūs bažnyčios mūrai vasaros vakaro tvankumoj, justi svaiginantį augalų aromatą, apelsinmedžio aliejingų lapų kvapą. Po to atsigėrėm vandens ir tas vanduo buvo tyras, tarsi pati vandens idėja. Paskui tiesiog apėmė pirmykštis gyvasties suvokimo džiugesys, kad, vis dėl to, labai gera būti neišbadytomis akimis ir neperpjauta gerkle. Taip, tame espresso puodelyje buvo ir Caravaggio, ir visa Sicilija, ir atsimenu dar jį ir šiandien…

Štai ką aš vadinu tikra, asmenine kava. Kartą jos paragavęs, tikrai įgyji priklausomybę. Ir nieko nuostabaus, kad, kaip kofemanas, pasidarai irzlus, kai tavo kavą nori „įasmeninti“ pretenzingas „Starbucks“ marketingas. Tad kodėl aš nenoriu atėjus į „Starbucks“ prisistatyti ir pasisakyti savo vardo, kaip jie siūlo? Nes tai tik sumautas bizalas popieriniam puodelyje, ne daugiau. Jis to tikrai nevertas.

 

Apie Edgarą Montvidą Edinburge

4
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Balandžio 7 d. 14:55
Kelionės, Menas

Operos tema tęsiasi. Ką tik buvo apie Manon Lescaut, dabar – apie Edgarą Montvidą Edinburge, Škotijos operos „Palaidūno karjeros“ (The Rake’s Progress) pastatyme. Reginys toks, kad dėl jo iš tikrųjų verta buvo sėsti į traukinį ir keliauti į Edinburgą. Na, ne vien dėl to… Edinburgą be galo mėgstu, ten turiu gerų draugų, kuriuos visada gera aplankyti. Bet kai ir per vakarienę po spektaklio (buvom gražiajame The Witchery (‘Raganyno’) restorane, ir net kitą dieną per pusryčius vis dar dalinomės įspūdžiais ir aptarinėjome operą, tai aišku viena - reginys tikrai įsimintinas. 

„Šlovingas pasirodymas“, „sultingas, plačiai atsiskleidžiantis lietuvio tenoras“, „skrodžiantis lietuvio tenoro pasirodymas, kuriam nieko negalima prikišti“, „įspūdingas pastatymas verčiantis mėgautis kiekviena akimirka“ – šitaip britų spauda pristatinėjo naujausią Edgaro Montvido vaidmenį režisieriaus Davido McVicaro pastatytoje Igorio Stravinskio operoje „Rake’s Progress“ Škotijos operoje.

Labai norėjau ją išvysti ne vien dėl Edgaro, bet ir dėl to, kad prieš tai yra tekę matyti Davido McVicaro „Die Zauberflöte“ su  Johno Macfarlane kostiumais ir scenografija Londono Royal Opera Covent Garden; pastatymą, jau įėjusį į pasaulio operos istorijos klasiką. Drąsiai galiu teigti, kad man asmeniškai ji – bene įsimintiniausia iš visų iki šiol matytų operų.

Kuriant Stravinskio „Palaidūno progresą“ Škotijos operai, šių garsių režisieriaus ir scenografo darbo vaisių vėl laukta su nekantrumu – režisierius sakė, jog pastatyti šį kūrinį buvo viena jo gyvenimo ambicijų. Rezultatas nenuvylė – XVIII amžiaus istorija apie palaidūną Tomą Rakewell‘ą, Šėtonui pralošusį savo meilę dėl pažadėtų turtų ir gyvenimo gėrybių, scenoje pasakojama vaizdingai tarsi kinofilmas. Įdomu, kad Įgorį Stravinskį sukurti šią operą įkvėpė vaizdai – britų tapytojo Williamo Hogartho 1732-1733 m. sukurta paveikslų serija „The Rake’s Progress“, šiuo metu saugoma Londono Sero Johno Soames‘o muziejuje.

Kompozitorius, viename Amerikos muziejų išvydęs pagal šią paveikslų seriją amžininkų sukurtas graviūras, taip susižavėjo vaizdinga nuopolio istorija, kad ėmėsi kurti operą nė neturėdamas jokio užsakymo iš kurio nors teatrų. Savo idėja jam pavyko uždegti ir amerikiečių poetą W. H.Auden‘ą, kuris taip pat neatlygintinai ėmėsi kurti libretą, sakydamas, jog jam didžiulė garbė talkinti Stravinskiui.

Naujojo Stravinskio kūrinio premjera įvyko Venecijos „La Fenice“ teatre 1951 m. ir nuo to laiko opera „The Rake’s Progress“ nekart viliojo garsiausius atlikėjus ir režisierius – pavyzdžiui Stockholme ją buvo pastatęs net pats Ingmaras Bergmanas.

Edinburge Stravinskio „Palaidūnas“ Davido McVicaro, Johno Macfarlane, ir atlikėjų sąstato dėka išsiskleidžia visu XVIII amžiaus grožiu ir dekadansu. Ambicingasis Tomas Rakewellas atsisako jo laukiančios sužadėtinės ir idiliškos, tarsi iš Thomas Gainsborough paveikslų atkeliavusios pastoralės provincijoje, vos išgirdęs, kad mirė jo turtingas dėdulė ir paliko jam solidų palikimą. Lengvo turto ištroškusiam Tomui nė motais, kad apie dėdulės buvimą lig tol nė neįtarė, kad teks palikti mylimąją ir keliauti į Londoną tvarkyti palikimo reikalų. Jis aklai patiki Nicku Shadow‘u (Nicku Šešėliu), kuris yra ne kas kita kaip velnias ar tamsiąją, nuodėmingąją žmogaus prigimties pusę atstovaujantis alter ego.

Londonas herojų įtraukia tiesiai į nuodėmių ir amoralaus gyvenimo kloaką. Viešnamiai, lošimai, prostitutės, apgavikai, o svarbiausia – įsitikinimas, kad „jūra iki kelių“, Tomą nuveda pražūtingu keliu – vien dėl noro būti kietu jis leidžiasi tvirkinamas bordelyje ir neria po sijonu Motušei Žąsiai (Mother Goose, „bordelmamai“ su milžiniškomis krūtimis), orgiastinės iniciacijos rituale geria myžalus iš naktipuodžio ir simboliškai kanda ilgėliausio batono – viskas, kaip ir dera XVIII a. degradacijos dvasiai. Vien dėl juoko jis veda Babą Turkę, barzdotą moterį, gyvenančią iš brangiai apmokamų pasirodymų egzotikos ir gamtos pokštų mėgėjams (scena, kai itin gundanti Baba Turkė žengia seksualia, sidabrine kurpaite apauta kojele iš lektikos ir nusiplėšia nuo veido šydą, atidengiantį solidžią juodą barzdą, yra verta atskiro pagyrimo režisieriui), Nicko Shadow‘o sugundytas investuoja į stebuklingą mašiną, akmenis verčiančia duona ir bandelėmis, galiausiai – bankrutuoja, jo turtas parduodamas iš varžytinių, jis pats atsiduria skolininkų kalėjime ir galiausiai, išprotėjęs nuo pasigauto sifilio įspūdingai miršta beprotnamyje.

Edgaro Montvido balsas ir vaidyba, choreografija, judesiai, galiausiai „įsigyvenimas“ į įspūdingus kostiumus ir vaidmenį, „Palaidūno kelionę“ paverčia nepamirštamu reginiu – atrodo, jog šis vaidmuo sukurtas specialiai jam. Štai ką rašo „The Daily Telegraph“:

„Spektaklio širdis – lietuvių tenoras, kuris beatodairiškai įsigyvena į Tomo paklydimus, jo jaunuolišką įsitikinimą, jog visas pasaulis jam skolingas, jo išdidumą, jo lėbavimus ir gėdingą išprotėjimą nuo venerinės ligos. Tiesa, keista yra girdėti šio tingaus, išlaidaus, tipiškai angliško personažo žodžius, dainuojamus su [lietuvišku] akcentu, kuris mūsų šiandieninėje populiarioje sąmonėje asocijuojasi su sunkiu darbu ir taupumu. Tačiau girdėti Stravinskio muziką, dainuojamą su tokia gelmės pajauta ir spalvingumu, su tokiu pasitikėjimu ir aistra, tokiu iškalbingumu ir intensyvumu, yra išskirtinė patirtis.“

Tačiau Škotijos operos „Palaidūno progresas“ yra šventė ne tik ausims, bet ir akims. Edgaras Montvidas scenoje pavergia ne tik balsu, bet ir savo išvaizda, kūnu, judesiais – jis iš tiesų atrodo kaip personažas, nužengęs iš to meto paveikslų ir graviūrų. Scenografijoje provincijos nekaltybę keičia Londono orgijų groteskas, pagiringus rytus prabangiame bute – bankrutavusio turto varžytinių karštligė, kortų dvikovą su šėtonu – beprotnamio chaosas. Vienoje Londono gatvių scenoje dekoracijos keistai primena XVIII amžiaus Vilnių – netrūksta nė milžiniškos memento mori giltinės, tarsi maro laikais… Visas veiksmas scenoje tokio gero tempo, kad prilygsta geram kino trileriui, o garso ir vaizdo grožis… gaila, kad neradau nė mažiausio videoklipo internete. Bet rekomenduoju: režisierius Davidas McVicaras sukūrė dar vieną operos žanro šedevrą. Su lietuviu pagrindiniame vaidmenyje.

Foto: Markas Hamiltonas, Scottish Opera.

Nuotraukų galerija