Mėnesio įrašai: Vasaris 2012

Apie Knygų mugę ir lietuviškąjį sindromą

13
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Vasario 28 d. 09:00
Knygos

Baigėsi kasmetinė Vilniaus knygų mugė, su visu jos šurmuliu, dešimtimis tūkstančių lankytojų, nekasdieniais susitikimais ir prasmingomis diskusijomis. Pasidžiaugiau, kad Metų Knygos rinkimų akcijos dalyvių skaičius per dvejus metus išaugo dvigubai. Kad lietuvius suburti, suvienyti, sukurti šventę gali ne tik krepšinis, bet ir knyga.

Buvo smagu matyti mažuosius, bandančius kurti. Iliustrariumą. Mokslo leidyklas su jų puikiais albumais ir straipsnių rinkiniais. Grožinės literatūros autorius ir publicistus iš viso pasaulio su besidriekiančiomis eilėmis prie autografų. Susitikimus ir ginčus dėl literatūros krypčių, dėl filosofijos, dėl kritikos ir autorių teisių. Beje, kai prieš trejus metus pasklido žinia, kad autorių teisių klausimais mane konsultuoja „LAWIN“ teisininkai – daugelis „kultūrininkų“ tai priėmė kaip kažkokį kvailą atvykėlės debiutantės akibrokštą ir išsišokimą. Nekreipiau dėmesio, nes pasaulyje tokios konsultacijos – nieko nestebinanti praktika, tik užsiima tuo daugiausiai autoriaus agentas. Šiomis dienomis mugėje diskusijos dėl autorių teisių, dėl intelektinės nuosavybės, piratavimo, skaitmeninių teisių, skambėjo nekart. Gaila tik, kad diskusijose trūko būtent profesionaliai įstatymą išmanančiųjų balso. Tačiau akivaizdu, jog tema tampa vis aktualesnė ir aktualesnė, gal pagaliau pradėsime žiūrėti į intelektinę nuosavybę (ir jos vagystes) kaip kad žiūri civilizuotos demokratiškos visuomenės, ir ačiū dievui.

Ir gal pagaliau suprasime, kokia nesąmonė yra valstybės planuojamas visuotinis bibliotekų „skaitmeninimas“ – elektroninė knyga yra puikus ir patogus trumpalaikis sprendimas vartotojui, tačiau turi stebėtinai menką išliekamąją vertę. Technologijos vystosi, tobulėja skaitmeniniai formatai, ir šiandien „suskaitmenintos“ knygos rytoj gali turėti tokią pat vertę, kokią šiandien turi audio ir video kasetės ar kompiuterinės disketės; rizika, kad po dešimties metų niekas nebevartos nei ePub, nei .pdf formatų – daugiau negu didelė. Tad „investuoti“ valstybės pinigus į bibliotekose esančių tvarių, minimalios priežiūros tereikalaujančių, amžinų popierinių knygų „skaitmeninimą“ – tai tas pat, lyg tuos pinigus nuleisti į klozetą. Su perspektyva, kad po kelerių metų reikės išmesti dar krūvą pinigų, keičiant elektroninį formatą į naujesnį…

Tačiau apibendrinant, mugės pagreitis, profesionalėjimo, temų aktualėjimo tempas nuteikė labai džiugiai. O kur dar literatūrinių ekranizacijų ir dokumentikos programa, muzikiniai pasirodymai…

Latvė literatūros kritikė, su kuria kalbėjausi, mums Knygų mugės pavydėjo baltu pavydu. „Kad mums kada tokią…“ – atsiduso, pridūrusi, kad Lietuvai dar pavydi ir kultūros savaitraščių bei portalų gausos.

Britas mugės svečias, filosofas ir publicistas Robert Rowland Smith, priėmimo rotušėje metu viešai išpažino: „Vilniaus knygų mugė – unikali. Frankfurto ar Londono knygų mugės yra skirtos daugiausia profesionalams, tai – literatūrinių sandėrių vietos, ne daugiau. O jūsiškė knygų mugė – visų pirma skirta žmonėms. Tai puiku. Mane pribloškė lietuvių troškulys kultūrai, knygai“ – sakė jis.

Tad prie ko čia lietuviškas sindromas ir koks tas sindromas? Žinote, čia kaip tame posakyje apie pusę stiklinės vandens. Optimistas sako, kad stiklinė – pusiau pilna. Pesimistas – jog pusiau tuščia. Man, pasidairius po knygų mugę ir pasiklausius šių užsienio svečių pagyrų (tikrai nuoširdžių, nes esu mačiusi savo akimis ir Londono, ir Rygos muges, ir visiškai sutinku su jų žodžiais), Vilniaus knygų mugės stiklinė pasirodė pilna dviem trečdaliais. Todėl nuoširdžiai stebino tieji,  kurie pasipiktinę teigė, kad stiklinė tuščia. Arba – pilna. Pilna, bet ne vandens, o visiško š…

Dar labiau apstulbino, kad taip kalba ne kokie knygos niekada rankose nelaikę tamsuoliai, o kultūros pasaulio žmonės. Vieni Knygų mugę pavadino „knygų gariūnais“, kiti – „cirku“, treti surauktu veidu įrodinėjo, kad apsilankiusieji mugėje net neturėtų  būti vadinami skaitytojais (tarsi tokį titulą žmogui su knyga rankose maloningai gali suteikti tik jie patys arba kokia mistinė visagalė partija). Viena leidėja tokį lietuviškąjį savęs menkinimo sindromą apibūdino taip: „niekaip nesuprantu, kodėl mums taip knieti patiems save apteršti?“

Tikrai, kodėl? Ar mes jau nebemokame džiaugtis? Būti laimingi? Netrukdyti džiaugtis kitiems, kurie eina į Knygų mugę kaip į šventę? Tad jeigu šitai blogai, tai kas tenkintų? Kad mūsų mugė būtų vien profesionalų sandėrių vieta, kaip Frankfurte? Kad joje būtų daug mažiau lankytojų? Ar kad knygų būtų daugiau negu lankytojų? Ar, atvirkščiai, būtų tik saujelė, kažkieno, kokios nors cenzūros ar rašytojų sąjungos atrinktų knygų?   O gal tai ne lietuviškas, o paprasčiausiai ezopiškasis rūgščių vynuogių sindromas, nes lankytojai nesibūriuoja ten, kur šitokių priekaištų autoriai norėtų – prie jų pačių? Gal tai tik nevilties šauksmas, kai kažkieno ego ima ir nuskęsta džiugioje šventės minioje?

Nežinau. Bet kuriuo atveju, mano nuomone, į tokius džiaugsmo žudikus nereikėtų kreipti nė menkiausio dėmesio. Nieko bloga ar apjuoktina nėra tame, kad šventi knygą ir skaitymą, ir darai tą kartą per metus ne susikaupimo kupinoje vienumoje, o viešai, vienoje erdvėje su bendraminčių minia, bendraudamas, pažindamas, džiaugdamasis. Mūsų vilniškė knygų mugė tikrai nuostabi, neeilinė,  ir ja reikia tik džiaugtis.

baltos_lankos

Apie neabejingumą Sapiegų rūmų likimui

11
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Vasario 23 d. 18:00
Be temos

Rašau grįžusi iš susitikimo Kultūros Paveldo Departamente – įrašas šiame blog’e (o teisingiau, jūsų, mieli skaitytojai ir diskutavusieji komentatoriai) neabejingumas išjudino anksčiau aprašytuosius ‘abejingumo pamatus’. Į diskusiją sureagavo ir institucijos, ir projekto autoriai.

Išsamus Sapiegų rūmų atkūrimo projekto pristatymas bus. Po šiandieninio parengiamojo susitikimo galiu pasakyti tik viena – ateikite 29 d. į Nacionalinę Dailės Galeriją. Sužinosite ir pamatysite nepaprastai daug įdomaus, ir tai bus įsimintinai praleistas vakaras (arba – ir diena. 27 d. bus unikali galimybė patekti į pačius rūmus ir viską pamatyti savo akimis). Medžiaga, kurią pateiks projekto autoriai – nepaprastai įdomi ir teikianti daug minčių apmąstymams, dėl jos verta ginčytis, vertinti, bet pirmiausia būtina su ja susipažinti. Dėl ko tiek aistrų? Dėl Sapiegų rūmų, kažkada buvusių vilnietiškuoju Versaliu. Ar jie vėl atgims, taps traukos centru, koks bus jų pavidalas – šiek tiek priklauso ir nuo mūsų, miestiečių.

Nuoširdžiai visus kviečiu – profesionalus ir šiaip mylinčius Vilnių, o dalyvavusius ir komentavusius šio blog’o diskusijoje – kviečiu asmeniškai.

Oficialus kvietimas žemiau, laukiame:

Iliustracija

 

ARCHITEKTŪROS [aktualijų] FONDAS ir Kultūros paveldo departamentas, reaguodami į viešoje erdvėje kilusį susidomėjimą planais restauruoti Sapiegų rūmus, rengia viešą rūmų tyrimų bei projektinės medžiagos pristatymą visuomenei ir diskusiją.

Pristatymas vyks 2012 Vasario 29 dieną, 18.00 val. Nacionalinės dailės galerijos (Konstitucijos pr.22, Vilnius) salėje.

Vasario pradžioje internetinėje erdvėje įsiplieskė diskusijos apie Sapiegų rūmų ir parko komplekso restauracijos projektą. Savo poziciją išsakė ir profesionalius klausimus uždavė gausus Vilniaus mylėtojų būrys, į tai operatyviai reagavo ir projekto autoriai. Tačiau net ir išsamiausi atsakymai internete neatstoja gyvo projekto pristatymo, kai autoriai turi galimybę išsamiai pristatyti istorinę medžiagą ir tyrimų medžiagą, siūlomus metodus kompleksą prikelti naujam gyvenimui, vienų ar kitų priemonių tikslingumą.

Prabangūs Sapiegų rūmai pastatyti XVII a. paskutiniajame dešimtmetyje, tačiau jau nuo 1809 m. naudoti kaip ligoninės patalpos, o 1840 m. – perstatyti – kaip rūmai šis pastatas funkcionavo vos trečdalį savo amžiaus. Nors istoriniai šaltiniai pasakoja apie senųjų meistrų freskas ir lipdybą, tačiau tai nėra išlikę, o ikonografinė medžiaga – itin skurdi. Viešas projekto pristatymas ir jį sekanti profesionali diskusija padės išsiaiškinti, kaip geriausia atskleisti visą Sapiegų ansamblio ir rūmų istoriją, pažvelgti, kokiais principais derinami naujai atkuriami elementai ir išlikusios autentiškos detalės, kaip ikonografiškai pagrindžiama būsima restauruotų rūmų architektūra ir suteiks neįkainojamą galimybę susipažinti su Sapiegų rūmų istoriniais ir architektūriniais tyrimais bei jų vaizdine medžiaga.

Projekto pristatymą ir diskusiją moderuos dr. Kristina Sabaliauskaitė ir arch. Lukas Rekevičius.

Prieš projekto pristatymą, vasario 27 d., pirmadienį, projekto autoriai ir užsakovai rengia ekskursiją miestelėnams, kurios metu visi norintys galės apžiūrėti dabartinę rūmų būklę. Ekskursija prasideda prie Sapiegų parko vartų 11.30 val.

http://www.archfondas.lt/aktualijos/

http://blog.lrytas.lt/rafinerija/

Mano filmai V: Įsimintinos ekrano poros

15
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Vasario 14 d. 09:00
Filmai

Šv. Valentino dienai – apie kelias įsimylėjėlių poreles kino ekrane. Štai trys įsimintini filmų duetai:NBK2

 Natural Born Killers (“Gimę žudyti”, rež. Oliver Stone, scenarijaus aut. Quentin Tarantino, 1994) – mano kartos “Bonnie ir Clyde”, kuriame yra visko, o daugiausia – ironijos ir socialinės satyros. Kai Mickey (Woody Harrelsonas) ir Mallory (Juliette Lewis) 1994-aisias atkeliavo į Lietuvą, drįstu sakyti, mes dar neturėjome žalio supratimo, apie ką šis filmas. Jame – ištisa socialinių parodijų puokštė. Psichoanalitinės indulgencijos („jie nekalti, juos traumavo tėvai“), debiliškų televizijų programų lobotomizuotos, pagal instrukciją iš ekrano krizenančios liaudies masės, ir didžiausias, pagrindinis šou – kriminalinis, kuriamas žiniasklaidos, su narkomano priklausomybe sekančios ir raportuojančios 52 lavonais nubarstytą Mickey ir Mallory trajektoriją per Naujają Meksiką, Arizoną ir Nevadą, su kulminacija tiesioginiame eteryje. Kaip sakė filmo kūrėjai, tai – „žvilgsnis į šalį, kurį yra pasiruošusi parsiduoti dėl šlovės, apsėsta nusikaltimų ir baigiama praryti žiniasklaidos“. Na o aš sakau, kad šį filmą visai pravartu pasižiūrėti dar kartą, praėjus beveik dešimčiai metų, jau pamačius kaip kuriama eterio šlovė, priklausomybė nuo TV, ir nesibaigiančios kriminalinės epopėjos (pvz. Garliavos). Filmas, įsitvirtinęs visų laikų kontraversiškiausių filmų dešimtuko aštuntoje vietoje, o sociopatų įsimylėjėlių porelė – tokia suknista, kad panašios dar reiktų ir paieškoti. Kaip ir dera sociopatams – neatremiamai žavi…

CleopatraCleopatra (rež. Joseph L. Mankiewicz, 1963). Oficialiai laikomas brangiausiu visų laikų filmu, o jo įvaizdžiai net ir pusei amžiaus prabėgus vis dar įtakoja madų kūrėjus ir dizainerius. Tačiau ne tai įdomiausia. Įdomiausia, žinoma, Elizabeth Taylor (Cleopatra) ir Richard‘o Burtono (Markas Antonijus) chemija ekrane. Viena garsiausių visų laikų porų susipažino būtent „Kleopatros“ filmavimo aikštelėje, o užsimezgęs skandalingas romanas (abu tuo metu buvo vedę) koregavo ne tik filmavimo eigą, bet ir filmo premjeros datą. Filmuota Romoje, ir kai porelė pabėgo slaptam savaitgaliui į užmiestį, jų vilą apsiautė paparaciai. Vatikanas Taylor ir Burtoną viešai pasmerkė, o jų aistra atrodė pražūtinga ir be ateities. Todėl kai kurie „Kleopatros“ siužeto vingiai tarsi atliepia tai, kas tuo metu dėjosi aktorių gyvenime. Vėliau pora vis dėl to apsivedė (net du kartus) Taylor supažindino Burtoną su deimantais, o Burtonas Taylor - su alkoholiu  (čia cituoju Richardo Burtono prisiminimą „She introduced me to Bvlgari, I introduced her to beer„), ir išsiskyrė (irgi du kartus). Bet Elizabeth Taylor iki pat mirties ant savo lovos stalelio saugojo jo rašytus laiškus, ir ypač – paskutinįjį prieš jo mirtį, kuriame jis vis dar išpažino savo meilę. Jei šios legendinės meilės,  garsiausio XX amžiaus romano, žvilgsnius norite pamatyti gyvai – žiūrėkite „Kleopatrą“…

brokebackmountain„Brokeback Mountain“ (Kuprotas kalnas, 2005). Šis filmas parodė, kad būti gėjumi kaubojumi… hm, prieš tokią meilės ir gyvenimo kliūtį nublanksta net Romeo ir Džiuljetos problemos su visa Montekių ir Kapulečių kova. Įdomiausia, kad Romeo ir Romeo, t.y. Heath’as  Ledgeris ir Jake Gylenhaal’as yra heteroseksualūs aktoriai, tačiau pasmerktus mylimuosius suvaidino taip jautriai ir įtikinančiai, kad šis filmas tapo kultiniu turbūt visai homoseksualiai žmonijos daliai. Be patoso, be pigių aktorinių perlenkimų, Ennis ir Jacko pora ekrane išgyvena net galbūt kai ką daugiau, nei meilės istoriją priešiškame pasaulėlyje – tiesiog žmogiškąją tragediją ir tiek. Neabejotinai vienas garsiausių meilės duetų kine, kas kad tos pačios lyties…

Apie mieliausius knygynus

16
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Vasario 8 d. 21:00
Knygos

Knygų mugei artėjant, jau po truputį gyvenu „knyginėmis nuotaikomis“, tad šiandienos įrašas – apie mieliausius knygynus. Turiu kaltai prisipažinti, kad dažniausiai knygas perku internetu – paprasčiau, be to, nereikia pirkinio tampyti maišelyje, atveža tiesiai į namus. Bet vis dėl to yra keli knygynai, iš kurių dažniausiai neišeinu tuščiomis. Apsilankymas juose – tarsi ritualas, o šmirinėjimas tarp lentynų – tarsi nuotykis. Niekada nežinai, ką ten rasi, bet knygų parinkimas puikiai atitinka tavo skonį, o su pardavėjais – galima pakalbėti. Štai puikiosios vietelės.

hatchards

Londonas, „Hatchard’s“, Piccadilly. Londono Piccadilly yra „Waterstone‘s“ – didžiausias knygynas Europoje, tačiau vos už poros žingsnių yra kur kas puikesnis mažiukas „Hatchard’s“ – seniausias knygynas Londone, įkurtas 1797 m.  Tiesa, dabar jis priklauso tam pačiam „Waterstone‘s“ gigantui, tačiau išsaugojęs savitą knygų išdėstymą ir senovišką dvasią bei aptarnavimo būdą. Daugeliui rašytojų – garbės reikalas čia surengti autografų dalinimą, o prieš Kalėdas, paskutinį lapkričio ketvirtadienį „Hatchard‘s“ rengia „klientų vakarą“, kurio metu knygyne savo opusus norintiems gali pasirašyti net iki 20 garsiausių plunksnos meistrų. Mėgstu jo tamsaus medžio laiptus ir lentynas, tarp kurių sustoja laikas. Mėgstu jo paslaugius pardavėjus, kantriai išklausančius (ir dažniausiai išpildančius) netgi įnoringiausius pageidavimus. O labiausiai mėgstu jo knygų asortimentą, kuriame – stebėtinai mažas procentas šlamšto.

waterstones

Londonas, „Waterstone‘s“, Torrington Place (nors oficialus jo adresas yra Gower Street, tačiau vietiniai jį vadina tik kampinės gatvės vardu). Šiam knygynui jaučiu ypatingus sentimentus – nuo buvimo Warburgo institute laikų. Esantis tame pačiame kvartale kaip ir University College London bei jo padaliniai, jis aptarnauja kaimynystės akademinę publiką – ir tas justi. Įsikūręs dailiame neogotikiniame pastate, kurį Nikolajus Pevsneris yra pavadinęs „laukiniu pastatu, įmantriai išpuoštu franko-flamandišku stiliumi“, su daugybe jaukių užkaborių, jis gyvena neskubriu ritmu, be karštligiškų centrinių gatvių apsipirkinėtojų ir jų lektūros. Tai vieta, kur randi viską, ko reikia, o radęs, gali įsitaisyti erkeryje ant plačios palangės ir neskubėdamas versti puslapius. Dieviškas meno literatūros skyrius, o užsieninės grožinės literatūros skyriuje, kai kamuodavo nostalgija, rasdavau beveik visus Miloszo kūrinius.

Galignani

Paryžius, „Galignani“, Rue Rivoli. Paryžiuje galbūt yra senesnių, garsesnių, išrankesnių knygynų, tačiau visada užsuku į „Galignani“, kurio fasadas žvelgia į Tuilleries parką. Kilęs iš legendinės Galignani šeimos, Venecijoje knygyną turėjusios jau 1520 m., Paryžiuje „Galignani“ atsirado, kai įkūrėjo ainiai čia atsikraustė bėgdami nuo ekonominio sunkmečio Serenissimoje – 1801 m., o nuo 1856 m. veikia dabartiniu adresu, Rue Rivoli. Oficialiai jo specializacija neva angliškos knygos, tačiau žvelgdamas į lentynas tą nelabai jauti. Myliu „Galignani“ už neprilygstamą meno, mados, architektūros, interjero, taikomosios dailės albumų, istorijos ir papročių istorijos veikalų asortimentą. Puikiausi specializuoti veikalai, ieškantiems ne šiaip „XVII a. flamandų tapybos“, o „XVII a. flamandų animalistų“ , ne šiaip „Islamo taikomosios dailės“, o „Otomanų šilko“ – jei suprantate, ką turiu galvoje…

antykwariat-atticusVaršuva, „Antykwariat Atticus“, Krakowskie Przedmiescie – dar vienas favoritas nuo stažavimosi Varšuvoje laikų, visai šalia Universiteto. Jis – iš dviejų dalių, į vieną įėjimas iš gatvės, į kitą, rūsyje, – iš kiemo, toks beveik slaptas. Būtent ten praleisdavau valandų valandas po paskaitų. Visada klausk pardavėjų – jie jauni ir faini, ir, pasilypėję ant kopėtaičių visada iš lentynos užkaborio ištrauks, ko nori, o jei nėra – žino, kur gauti.  Pasakiška vieta, kur sustoja laikas ir gali rasti rečiausių dalykėlių – ir ne vien knygų.  Jie taip pat prekiauja ir žemėlapiais, puikiomis graviūromis, senoviniais atvirukais ir spauda. Ten susipirkau puikiąsias, retąsias dešimtmečių senumo knygas – publikuotus XVII a. memuarus ir biografijas, Abiejų Tautų respublikos istorijos, papročių istorijos veikalus. Tai, kas vėliau labai pravertė rašant romanus.

dom_knigi

Sankt-Peterburgas, „Dom Knigi“, Nevskij prospekt. Nebuvau jame jau gerą dešimtmetį, bet jį vis nuolatos prisimenu. Nuo stažuotės Ermitaže laikų. Žiema, sausis. Gyvenimas žostkas, tik ir saugokis, kad kas nors nenukristų ant galvos ir neužmuštų – aš čia visiškai rimtai, tikrąja šių žodžių prasme. Pavyzdžiui, grįžti į namus, kur apsistojai ir pastebi, kad gražus secesinis pastatas kažkoks nebe toks. Nėra balkonų. Jie buvo avarinės būklės, tai atvažiavo ŽEK‘as ir juos nukapojo. Niet balkona – niet problemy. Eini ryte į Ermitažą kaip per bombardavimą – ant galvos krenta milžiniški ledo luitai, kuriuos darbininkai kapoja nuo Žiemos Rūmų stogo. Šaligatvis siauras, neatitvertas, šalia – šešių juostų eismas. Pasistatai apykaklę, minyse pasimeldi, ir bėgi, kad tik nubėgtum gyva ir neištaškytom būsimo magistro smegenim iki tarnybinio įėjimo… Nuo šalčio ir nuo išprotėjimo dėl egzotiško kasdienybės absurdo gelbėdavo tik bendravimo su pažįstamais šiluma ir meno kūriniai, o kai viso to šalia nebūdavo – „Dom Knigi“, tuomet dar nesutvarkytas (rekonstrukcija pradėta tik 2004 m.), apšiuręs, bet narsiai besistiebiantis simbolis to, kas Sankt-Peterburge geriausia – praėjusios senamadiškos šlovės, piteriškosios kultūros ir gerų knygų, kurių nesugebėdavo užgožti tuo metu jau visur besiskverbiantys rusiškos pulp fiction paperback‘ai. Buvusi kompanijos „Singer“ būstinė, ir knygynas toje pat vietoje nuo 1919 metų; vieta, pilna charakterio, mistiškos atmosferos ir literatūros. Svarbiausia, ten būdavo šilta. Visom prasmėm.

littera

Vilnius, „Littera“, Vilniaus universiteto knygynas. Nors Vilniaus universitetas jį kukliai tituluoja „knygynėliu“ ir jis iš tiesų mažytis, tačiau tik daugiau pakeliavęs, palyginęs, supranti, koks jis vis dėl to „teisingas“. Amžius menantys mūrai, skliautai su nuostabiom Antano Kmieliausko freskom, ir knygų asortimentas, kuriame nėra nieko nereikalinga. Perlas.

Apie abejingumo pamatus „Sapiegų barokui“

85
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Vasario 3 d. 09:01
Menas

Bene prieš du mėnesius žiniasklaidos antraštės džiugiai skelbė „Sapiegų barokas vėl puoš Vilnių“: Kultūros paveldo departamento išsiuntinėtame spaudos pranešime buvo pristatytas Sapiegų rūmų Antakalnyje rekonstrukcijos projektas. Visuomenė kviesta diskutuoti, aktyviai dalyvauti svarstant šių rūmų prikėlimą gyvenimui. Paspaudus nuorodą kpd.lt puslapyje galima buvo pasižiūrėti šių rūmų rekonstrukcijos projektą.

Žinoma, nuorodą paspaudžiau. Man nuoširdžiai rūpi Vilniaus architektūrinis ir dailės paveldas, ir džiugu dėl kiekvieno sutvarkyto, išsaugoto, prikelto kampelio – jų, tų sėkmingų rekonstrukcijų ne taip jau ir mažai. Ir, priešingai, skaudu, kai tuščiai eikvojamos lėšos kuriant nieko bendra su istorine tiesa ir duomenimis neturinčius simuliakrus, švaistant pinigus, kurie galėtų išsaugoti autentišką paveldą. Nuosekliai, kruopščiai sutvarkytas Sapiegų užmiesčio rūmų kompleksas Antakalnyje galėtų tapti nuostabia Vilniaus vieta, traukiančia ir turistus, ir, ne mažiau svarbu, – pačius miestiečius. Apie tai stengiuosi kuo daugiau kalbėti viešai. Kaip ir apie tai, jog didžiausią potencialą visame komplekse turi būtent barokinis Sapiegų parkas – vienintelis išlikęs Vilniuje. Apie rūmus kalbu kiek atsargiau.

Sapiegu_Rumai

Kodėl? Todėl, kad ikonografiniai duomenys apie šiuos rūmus yra itin šykštūs – 1790 m. italų architekto Pietro Rossi (jis, beje, buvo gretimų Sluškų rūmų rekonstrukcijos ir Taujėnų dvaro architektūros autorius) piešinys ir techninis caro karinės žvalgybos piešinys, atliktas 1830 m.

Matote, pastatai ir istoriniai objektai turi savo gyvenimus – kaip žmonės. Šie, Sapiegų rūmai – pastatyti XVII a. paskutiniajame dešimtmetyje, manoma, pagal architekto Giovanni Battista Frediani projektą, nuo 1809 m. naudoti kaip ligoninės patalpos, o 1840 m. – perstatyti. Visiškai neišlikę jų interjerai, autentiškos vidinės erdvės, kurias kažkada puošė Michelangelo Palloni freskos ir Sapiegų menininko bei patikėtinio Pietro Perti stiuko lipdyba.  Matematika paprasta: tik šimtmetį statinys ir visas kompleksas gyvavo kaip rūmai, Sapiegų užmiesčio rezidencija, bet jau ilgiau nei du šimtus metų jie naudojami ne pagal paskirtį, suardžius interjerus, o vėliau – perstačius ir patį rūmą. Dabartinis pastatas Vilniuje “gyvena” jau dvigubai ilgiau, nei jo pirmykštė versija.

Taigi, paspaudžiau nuorodą. Tai, ką pamačiau projekte – šokiravo. Šokui praėjus – pradėjau analizuoti, kodėl būtenti tas pirmas įspūdis toks šokiruojantis. Tuomet nusprendžiau, kad gal  nereikia reaguoti karštosiomis – galbūt į daugelį man kylančių klausimų bus atsakyta viešos diskusijos metu, gal tie klausimai kils ir kitiems – architektams, menotyrininkams, istorija besidomintiems vilniečiams. Todėl susilaikiau nuo komentarų, bet kiekviena proga – viešai ir neviešai – skatinau architektus, kultūros žmones pasižiūrėti tą rekonstrukcijos planą ir diskutuoti, išsakyti profesionalią nuomonę. Antakalnyje gyvenančius pažįstamus (kaip ne kaip – rajono bendruomenę) raginau išsakyti savo lūkesčius dėl komplekso visuomeninės ir bendruomeninės funkcijos.  Kai kurie kalbinti architektūros ar dailės istorijos srities žmonės neformaliai kartojo tą patį: “košmaras”, “kičas”, “nieko bendra su autentika”, ar net “prikraigliota niekada nebuvusių nesąmonių, kad būtų galima išplauti daugiau pinigų”.

Sapiegu_RumaiKPD

Nesu iš tų, kurie labai mėgsta skaičiuoti svetimus pinigus, visur įžvelgia sąmokslo teorijas ir “pinigų plovimą”, tad tikrai tokiais radikaliais pareiškimais nesišvaistysiu. Bet taip – pirmas įspūdis toks: smarkiai per daug elementų, detalių, beveik ištisų korpusų apie kuriuos šykščiuose ikonografiniuose šaltiniuose nėra išlikę jokių duomenų. Tad iš kur jie atsirado projekte ir kuo jų buvimas pagrindžiamas?

Praėjo du mėnesiai. Nei profesionalioji architektų-istorikų bendruomenė, nei miestiečiai nereagavo. Netrukus – naujas pranešimas spaudai: pritarta Sapiegų rūmų rekonstrukcijos projektui.

Vienbalsiai, kaip sovietiniais laikais, visi “už”. Niekam jokių klausimų nekyla. Na  o man jie neduoda ramybės – ir aš juos užduosiu. Vien tam, kad turėčiau ramią sąžinę, jog netylėjau. Kai buvo pradėtas milijonų milijonus kainavęs, dar nebaigtas, bet jau tinko pūslėmis nuėjęs kliedesys  “valdovų rūmai” mano karta dar tebebuvo pradinių kursų studentai, kurių balsai niekam nebuvo įdomūs… Tad dabar nepraleisiu progos šiuos klausimus užduoti rekonstrukcijos projekto autoriams. Galbūt jų atsakymai išsklaidys abejones ir nuramins. Nes dabar kažkaip neramu – vis stovi prieš akis tas perkrautas, dekoro gausa stulbinantis projektas, taip nedaug ką bendra turintis su dabartiniu išlikusiu pastatu. Gal ten iš tikrųjų viskas gerai, pagrįsta menotyriniais tyrimais ir taip turi būti? Bėda ta, kad rekonstrukcijos projekto autoriai pristatymą parengė taip prastai, jog jis ne aiškina, ne atsako į klausimus, o veikiau – daugybę jų sukelia. Štai jie:

  1. Kodėl Kultūros paveldo departamento svetainėje pateiktas Sapiegų rūmų komplekso, tokio svarbaus kultūrinio-istorinio objekto, rekonstrukcijos plano pristatymas yra parengtas taip nekokybiškai, kad darytų gėdą vidurinės mokyklos moksleiviui? Sapiegų rūmų Ružanuose griuvėsiai, XVI a. renesansinės (sic!) Sapiegų pilies griuvėsiai Alšėnuose – kaip šie visi objektai siejasi su Sapiegų rūmais Vilniaus Antakalnyje? Kodėl jie įtraukti į projekto pristatymą – ar vien dėl tokios paviršutinės sąsajos, kad kažkada priklausė Sapiegų giminei? Ar tai – sąmoninga pastanga „nubukinti“ pristatymą, kad būtų suprantamas „plačiajai visuomenei“?
  2. Projekto pristatyme kartojamas žodžių junginys „Sapiegų rūmų kompleksas“, tačiau pats projektas apima vien tik rūmų pastatą. Vienas pastatas – tai ne kompleksas. Rūmai negali būti rekonstruojami ištraukus juos iš viso ansamblio konteksto – dvaro ūkinių pastatų, sąsajų su to paties mecenato funduotu Trinitorių vienuolynu ir bažnyčia, ir ypač – parko, apie kurį projekte nėra pasakyta nė vieno žodžio. Todėl klausimas: pagal ką bus sprendžiamas rekonstruojamo pastato mastelis, jo aukštingumas ir santykis su aplinka, jei rekonstrukcijos projektas yra visiškai atsietas nuo vientiso Sapiegų užmiesčio rezidencijos ansamblio konteksto?
  3. Kodėl projekto pristatyme visuomenei nėra pateikiami jokie esami ar atributuojami Giovanni Battista Frediani architektūros analogai – nė vieno? Dabar gi kyla įtarimas,  kad kiti jam priskiriami ansambliai ar jų elementai – Pažaislio vienuolyno ir Šv.Petro ir Povilo bažnyčios bei vienuolyno – pasižymi kur kas lakoniškesnėmis, mažiau dekoratyviomis architektūrinėmis formomis, nei projekte pristatoma Sapiegų rūmų rekonstrukcija…
  4. Kuo rekonstrukcijos projekto autoriai grindžia iš vakarinio (pagrindinio) fasado pusės matomus net keturis kaminus (du iš jų – labai masyvius), jei jų nematyti nei XVIII a. ikonografinėje medžiagoje, nei išlikusiose XIX –XX a. fotografijose? Taip pat rekonstrukcijoje numatytas itin aukšto šlaito šiaurinio fasado stogas, ardantis visą pastato vakarų fasado simetriją – jo taip pat nėra jokioje ikonografinėje medžiagoje?
  5. Kuo rekonstrukcijos projekto autoriai grindžia dviejų tarpsnių gausiai lipdiniais ir kitomis puošmenomis dekoruotą arkadą šiauriniame fasade? Projekto autoriai spaudos pranešime mini, jog bus “atidengos šoninių fasadų arkos” – tad dabar jos yra tiesiog užmūrytos? Tokiu atveju, reikėtų suprasti, jog dabartinės sienos mūro storis turėtų būti keleri metrai? Ar iš tiesų?
  6.  Šiaurinio fasado rekonstrukcijoje yra aiškiai matyti Varšuvoje dirbusio XVIII amžiaus pradžios  architekto Tilmano iš Gamereno (Tielman von Gameren) architektūrinio stiliaus elementai – beje, į Sapiegų rūmus perkelti visiškai paviršutiniškai: didžioji dalis Tielman von Gamereno rezidencinės architektūros objektų yra smarkiai perstatyti XVIII amžiaus viduryje, papildant juos vėlesnėmis neautentiškomis detalėmis, kurios visiškai nekritiškai yra perkeltos į Sapiegų rūmų šiaurinį fasadą? Kodėl von Gamereno architektūra (teisingiau jos versija su vėlesnėmis modifikacijomis) atsiduria ant Giovanni Battista Frediani projektuotų Sapiegų rūmų? Kodėl van Gamereno architektūra yra laikoma analogu Fredianio, visiškai kito braižo architekto, kūrybai?
  7. Kuo motyvuojant pietiniame fasade yra suprojektuotas simetriškas rizalitas ir dar viena dviejų tarpsnių arkada su korintinėmis kolonomis? Kas per arkos (aklinos?) yra pirmajame aukšte ir kokia jų buvusi istorinė-funkcinė paskirtis?
  8. Abipus buvusios bibliotekos, suprojektuoti du bokščiukai ir trikampis stogo šlaitelis dešinėje – kokiais ikonografiniais duomenimis remtasi?
  9. Pagal ką atkurtos pastato kolonos, piliastrai, jų tikslus skaičius, orderis ir kapiteliai? Kokie ikonografiniai duomenys ar rašytiniai šaltiniai liudija vakariniame fasade buvus dvipusius laiptus su baliustrada? Juk jų nematyti nei P.Rossi, nei carinės administracijos piešiniuose?
  10. Pastato rekonstrukcijos projekte yra itin gausu naujų stiuko ir tinko lipdinių – frontono dekoras, kapiteliai, langų aprėminimo puošyba – kodėl projekte nepateikti ikonografiniai duomenys pagal kuriuos šios detalės bus atkuriamos?

Labai laukiu projekto rengėjų viešo atsakymo į šiuos klausimus. Galbūt jie turi visus ikonografinius duomenis, argumentus ir tikslius atsakymus į šiuos klausimus, tik, deja, jų nepristatė tame itin prastai ir primityviai parengtame projekte, kuris pateikiamas Kultūros paveldo departamente. Tokiu atveju – būtinai reikėtų šį projektą papildyti, o gal net paskelbti detalius projekto rengimo istorinius tyrimus viešai – kad ir virtualios parodos pavidalu. Būtų tikrai įdomu ir miestiečiams, ir specialistams. Jei yra atrasti nauji, detalesni ikonografiniai rūmų atvaizdai iš XVIII amžiaus – o ne vien P.Rossi 1790 m. piešinys ir caro karinės žvalgybos piešinys, atliktas 1830 m. (saugomas Sankt-Peterburge) – juos irgi būtina kuo skubiau paviešinti. Nes dabar šių dviejų piešinių liudijama rūmų išvaizda iš tiesų šokiruojančiai skiriasi nuo pristatyto jų rekonstrukcijos projekto. Ir niekur nepasakyta nė žodžio, o kokias gi vidines ir kokios paskirties erdves slėps toks aktyvus, netradicinius vidaus tūrius diktuojantis eksterjeras – nejaugi kabinetus?

Be šių paaiškinimų, projektas atrodo tikrai keistai. O dar blogiau – ir įtartinai. Nepateikus istorinių-vaizdinių įrodymų, jis atrodo tiesiog kaip fantastinis pseudobarokiškas simuliakras, atsirasiantis visiškai, neatpažįstamai perstačius esamus rūmus.  Matant taip atsainiai parengtą projektą iš tiesų gali kilti negeros mintys apie antrus „valdovų rūmus“. Būtų gaila, jei išdygtų dar vieni „magnatų” (tik ne kilmės, o statybų) suręsti “rūmai”. Išdygtų sau, už sunkiai ariančių baudžiauninkėlių į biudžetą suneštus mokesčių pinigus, ant tvirto ir nepajudinamo mūsų lietuviško abejingumo pamato…

  • Sapiegų rūmų vakarinis fasadas planuojamoje rekonstrukcijoje - su nežinia iš kur atsiradusiais dvipusiais laiptais su baliustrada ir naujų korpusų stogų siluetu