Rafinerija

Mėnesio įrašai: Gruodis 2011

Laimingų 2012-ųjų arba pasaulio pabaigos belaukiant

Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Gruodžio 30 d. 09:00

Ilgai svarsčiau, apie ką bus paskutinis šių metų įrašas. Praėjusių metų apžvalga? Hm, per daug laidotuvių (Elizabeth Taylor, Steve Jobs, Amy Winehouse, Justinas Marcinkevičius, Vaclavas Havelas) ir tik vienerios tikrai galingos vestuvės (Catherine ir Williamo). Apie tai kas matyta, nuveikta, aprašyta? Na, matyta, nuveikta, aprašyta – kam gi prie to grįžti? Vis susilaukiu pasiūlymų sudaryti skilčių ar šiaip publicistikos rinkinį ir visada sakau „ne“ – mano galva, publicistikos tekstai, jei jie greiti, aktualūs, su pirštu ant pulso, tai jie – kaip espresso puodelis. Įkalei-perskaitei, gavai dozę energijos-polemikos, ir – pamiršai. Įdomu bus gal kada nors retrospektyviai, po dvidešimties metų, bet ne pusmečiui praėjus.

Tad siūlau pažvelgti į ateitį, į 2012-uosius, juolab, kad pagal astrologinį majų kalendorių ateinančiais metais turėtų pagaliau ateiti pasaulio pabaiga. Primenu, kad ji labai rimtai pranašauta ir 1000-aisiais metais po Kristaus, ir 1033-aisais, ir 1496-aisiais, ir 1533 metais, ir 1666-aisiais. Vien XX amžiuje pasaulis, pagal pranašautojus turėjo nueiti velniop nei daugiau, nei mažiau, o net aštuonis kartus - 1914, 1915, 1918, 1920, 1925, 1941, 1975 ir 1994 metais – ir čia neskaičiuojant, žinoma, 2000-ųjų, kuriais laukta jei ne pasaulio pabaigos, tai nulinės datos kompiuterių sistemose ir visuotinio pasaulinio lūžimo. O jei tikėsime Jehovos liudytojais, tai geriausia išvis gyventi jau susikrovus įkapes į lagaminėlį ir be jo nė kojos nekelti iš namų – dėl visa pikta… Bus ar nebus pasaulio pabaiga 2012-aisiais, siūlau jums, kaip sakoma, carpe diem. Ir – kelis įžadus naujiesiems metams. Tikrai tikiu, kad laikytis jų – visai neblogai.

Investuokite į vieną didžiausių mūsų laikų vertybių, kurios kaina kyla, o ištekliai vis mažėja ir mažėja – ir pasaulyje (jei, žinoma, tikėsime pranašystėmis), ir mums kiekvienam asmeniškai. Investuokite į… laiką. Nešvaistykite jo niekams, nemaloniems žmonėms, tuščiam plepesiui apie neįdomius dalykus. Būkite mandagūs, bet kategoriški atsisakydami laiko vampyrų, svetimų pastangų ant jūsų pečių užritinti jums nepriklausančius darbus už kuriuos nesulauksite nė “ačiū”. Nešiokitės knygą ar skaityklę rankinėje – tiems atvejams, kai atsidursite užknisančiai ilgoje eilėje; kelionėje vengdami nuobodaus pašnekovo – nusnūskite…

Išloštą laiką panaudokite vienai didžiausių ir vis rečiau aptinkamų gyvenimo prabangų ir malonumų – tingėjimui. Svarbu, kad jis netaptų nuolatine būsena, tačiau karts nuo karto (pavyzdžiui, kartą per metus) imti sau ir leisti ko nors nepadaryti vien dėl to, kad tingu ir taip įsigeidei – labai sveikas dalykas, suteikiantis gerą galios ir kontrolės pojūtį, be jokio sąžinės graužimo.

Apskritai, nustokite be pagrindo nerimastauti, arba, kalbant lietuvių liaudies kalba – nesiparinkite. Dažniau prisiminkite gerą žydišką posakį “būna ir blogiau” – čia iš to anekdoto, kur Šlomas susitinka Moišę ir sako: “girdėjai, kokia tragedija? Vakar Abraomas anksčiau parėjo namo, užtiko Sarą su meilužiu, abu nušovė, paskui įsikišo pistoletą į burną ir nusišovė pats.” Moišė sako: “Būna ir blogiau.”, o Šlomas: “nu Moiše, gi tokia tragedija, kas gali būti dar blogiau?”. “Būtų anksčiau parėjęs užvakar – būtų Sarą užtikęs su manim”. Taigi, patarimas paprastas – būkite dėkingi už kiekvieną dieną, kuri praėjo be nelaimių. Nežiūrint į visas nesąmones, į recesiją ir bendrą moralės nuosmukį, mes gyvename labai gerais laikais. Nesutinkate? Jums reikia tupėti tranšėjoje kaip pirmojo pasaulinio karo kareiviui? Merdėjate koncentracijos stovykloje? Priešo kareiviai prievartauja jūsų žmoną, o tėvynės rekruitai trempia pasėlius kaip XVIII amžiuje? Ne? Visos kitos problemos – niekniekiai, lengvai sutvarkomi pagalvojant už ką balsuoji per rinkimus ar šiaip padoriai ir principingai elgiantis kiekvieną mielą dieną.

Būkite mandagūs. “Ačiū”, “prašau”, “kaip malonu”, “jei galėtumėt, būčiau dėkingas”, “apgailestauju, bet neturėsiu galimybės” – tai lingės, amortizatoriai, dėl kurių dardėjimas per kasdienybės duobes tampa ne toks nemalonus ir mažiau skausmingas. Šiais laikais kai stačiokiškumas ir chamizmas tampa vos ne geru tonu, “lingės” vis dažniau pamirštamos. Tad nereikia stebėtis, kad vakarop kai kurie išlipa iš purvino vežimo be lingių gerokai nutrankytu pamėlusiu užpakaliu ir pikti ant viso pasaulio. Ak, taip, ir dar elementariausias mandagumas – atsakyti į laiškus, net jei atsakymas ir neigiamas. Prancūzai yra išlavinę laiškų (taip pat ir neigiamų) rašymo meną beveik iki atskiro kalbos porūšio. Lietuviai, jeigu neatsako į laišką, tai, žinok, atsakymas by default, pagal nutylėjimą, – “ne”. Ir labai sunkiai pasako “atsiprašau”, nors kartais to reikalauja paprasčiausias orumas. Daktaras Jozefas Frankas aprašė tokią istoriją, nutikusią XIX amžiaus Vilniuje: viena ponia, neapsikentusi samdyto vežiko prakaito smarvės, tarstelėjo, kad šiam neprošal būtų dažniau praustis, į ką šisai atšovė: “tegul ponia džiaugiasi, kad dar nenusiaunu batų”. Istorinis žanras aktualus kaip niekad – dabartinė laiko dvasia tokia, kad po dviejų šimtų metų analogiškos situacijos dar dažnai pasitaiko; tiesiog tikras roman à clef…

Sakykite “myliu” ir kitus gerus žodžius kuo dažniau. Jie – kaip burtažodžiai, jie mėgsta būti tariami ir prišaukia gerus dalykus. Nebūkite emociniai šykštuoliai, kurie tyli ir sunkiai iškošia ką nors gera ar švelnaus, nes “nėra iki galo įsitikinę”, nes “tikrų dalykų nereikia subanalinti”, „nes liaupsių ir taip užtenka“, „nes žodžiai nieko nereiškia“. Tyli, tyli, šykšti, šykšti gero žodžio ir prabyla tik tuomet, kai reikia rašyti nekrologus ar sakyti laidotuvių kalbas – tada jau tampa tikrais poetais ir oratoriais, nors iš tiesų panašesni į maitvanagius ir kapinių kranklius. Kasdien pasakykite bent po vieną gerą dalyką, nuo kurio nušvistų kito veidas – artimojo, kaimyno, nepažįstamojo, pardavėjos…

Stenkitės, kad žodis „myliu“ kuo dažniau virstų kūnu: mylėkitės – kuo dažniau, kuo daugiau, lėtai ir greitai, kaip tik patinka. Ne „dulkinkitės“, ne „užsiimkite seksu“, ne „darykite vaikus“ ar „atlikite santuokinę pareigą“, ne „pasikasykite“, bet mylėkitės – taip, lyg rytoj ateitų pasaulio pabaiga ir šiandien būtų paskutinis kartas gyvenime. Pamatysite, gyvenimas iškart atrodys gražesnis, daugiau šypsositės, lėčiau sensite ir dažniau tarsite gerus žodžius. Rimtai.

Jei gražūs žodžiai vis dar droviai sprangūs – apsieikite be jų, tiesiog dovanokite gėles. Be progos. Mylimajai, eidami į svečius, ar vien todėl, kad žibuoklių, pakalnučių, jazminų, pinavijų ar jurginų žydėjimo metas. Glėbį ar vieną žiedą, nuskintas sode, užaugintas Žiežmariuose ar Olandijoje, pirktas iš moteriškių prie Operos ir Baleto teatro. Ne tik Vakarai, bet ir kitos pasaulio kultūros gėles naudoja kaip kalbos ir raiškos priemones svarbiausiems būties dalykams išsakyti.

Kalbėkitės. Bet pirmiausia – pradėkite laikytis televizinės dietos. Nors kartą per savaitę susėskite vakarieniauti be televizoriaus ir tylą užpildykite pokalbiais – apie viską. Apie praėjusią dieną, apie matytą spektaklį, apie perskaitytą knygą, apie tai, kas nuliūdino, apie tai, kas pradžiugino. Reikškite savo mintis, argumentuokite, ginčykitės, prikaustykite ar glostykite žodžiais – mes beveik pamiršome iškalbą ir mūsų televizinis eteris, kuriame vyrauja arba visiška tratanti beprasmė logorėja, arba mikčiojantis, sukaustytas klupčiojimas pristingant žodžių prasmingoms mintims išreikšti – liūdnas liudijimas. Jei jau įsijungsite televizorių, žiūrėkite kultūros laidas – ten bent jau kalba geri oratoriai, istorijos, politologijos ar filosofijos profesoriai. Stengtis pramokti sklandžiau ir dailiau kalbėti – vienas iš mano pasiryžimų ateinančiais metais.

Pasikartosiu, bet išjunkite televizorių ir pradėkite gyventi, o ne su šlamštiniais užkandžiais ir alaus butelaičiu stebėti neskoningai apsirėdžiusių vidutinybių „talentų“ šou. Nusipirkit karaoke prietaisą, prisikvieskit draugų ir padainuokit patys. Patys užsirašykit į šokių kursus, o ne žiūrėkit „Šok su žvaigžde“. Suburkit šeimą gaminti išmoningiausio patiekalo ar vakarienės ir paverskit tai žaidimu ar konkursu. Dar geriau – išgerkit po darbo kavos ir išeikit iš namų vakare: Lietuvos miestuose tiek daug visko vyksta vakarais, o miestai tokie nedideli, kad per vieną vakarą galima aplankyti net kelis kultūrinius renginius. Jūsų mieste nieko nevyksta? Susiorganizuokit su bendruomene patys – renginį, konkursą ar diskusijų apie knygas klubą. Svarbiausia – pradėkit gyventi, nustokit pletkinti apie kitus ir geriau patys tapkit paskalų objektu. Tai kur kas įdomiau ir stilingiau, o be to, koks skirtumas, jei kitąmet vis tiek ateis pasaulio pabaiga? Bent jau bus smagu jos belaukiant!

Laimingų Naujųjų metų!

Apie Kalėdas už stiklo

Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Gruodžio 20 d. 09:00

Dizainas

Kai į Londoną ateina Kalėdos, kasmet laikausi nedidelės tradicijos – imu fotoaparatą ir keliauju fotografuoti… vitrinų.

Jose, anapus stiklo, tarsi akvariumuose – visai kitas pasaulis, mūsiškį primenantis tik tiek, kiek pasaka primena kasdienybę. Tad iš mergaitės su fotoaparatu virstu beveik mergaite su degtukais, lyg iš Anderseno pasakos. Įdomu tai, kad pro fotoaparato objektyvą šiedu pasauliai visuomet susilieja, nes tikrovės atspindžio pasakiškos vitrinos stikle beveik niekada nepavyksta išvengti. Todėl, visai netikėtai, šalia „Christian Louboutin“ batelio su kristalais nuotraukoje gali atsidurti bjauri šaligatvio nuorūka ar kramtomos gumos blynas, o šalia plastmasinės gražuolės, demonstruojančios naujausią „Emillio Pucci“ bikinį – pro šalį einanti nuo galvos iki kojų apsimuturiavusi musulmonė. Dievinu tokius kontrastus!

Londono vitrinos ir šiaip jau neprastos, joms kurti samdomi geri scenografai, o ne vienas mados dizaineris ar šiuolaikinis menininkas savo karjerą yra pradėjęs būtent nuo vitrinų puošybos. Tačiau per Kalėdas dėl Londono vitrinų pasistengiama kaip reikiant ir belieka liūdėti, kad Vilniuje kalėdinėms vitrinoms beveik neskiriama dėmesio – o juk pamenu, kad net gūdžiais sovietiniais laikais buvo toks „gražiausios naujametinės vitrinos konkursas“, ir ne kokie dizaineriai, o parduotuvių pardavėjos, kasininkės ir buhalterės įjungdavo savo vaizduotę, ir su visai neblogais rezultatais. Pamenu, miestiečiams būdavo pramoga eiti prospektu, Pilies ir Didžiąja gatvėmis ir žiūrėti, kuri parduotuvė pasipuošė gražiausiai, na o kad visas reikalas yra geras kūrybingumo skatinimas – tai nereikia nė sakyti…

Bet grįžkim į Londoną, kur manekenai už stiklo gyvena savo siurrealistinius gyvenimus. Tarp išdėliotų gėrybių – ištisos sustingusios mizanscenos, ištisos istorijos. Plastmasiniai, bet labai tikroviški vyrai ir moterys bendrauja ir pletkina, mylisi ir pavydi, kartais – žudo ar žudosi, o kartais – atrodo apimti agonijos ar ekstazės nuo besaikio vartojimo. Jie sklendžia, skrieja, katapultuojasi, šoka baletą ir charlestoną, geria, valgo, miega… Man patinka jų išraiškos – šaltos, su plėšriais dirbtiniais dantimis dirbtinėse šypsenose; makabriškos visų vitrinų manekenų išraiškos nuo pat Eugene Atget fotografijos laikų. Visuomet atsimenu ir nepaprastai stilingą rusišką filmą Ponas Apipavidalintojas (Gospodin oformitel) apie secesijos prabangą ir garsų vitrinų dekoratorių, užsimaniusį pažaisti Pigmalioną su vitrinos manekene ir ją animuoti… Ten, vitrinų pasaulyje yra kažkokia paslaptis, ir ne visuomet ji atvirukiškai nekalta ir vartotojiškai patraukli… Galbūt ten – negyvumo ir gyvasties imitacijos paslaptis; kuo realistiškesnis, „tikresnis“ manekenas – tuo šiurpesnė.

Bet nė perdaug nesigilinant smagu žvelgti į kalėdines Londono vitrinas ir gėrėtis jų išmone ir prabanga. Įspūdingiausios, žinoma, didžiųjų universalinių, ir visos jos turi su niekuo nesupainiojamą estetiką. „Harrod‘s“ beveik visuomet balansuoja ant kičo ribos (o kartais ją ir peržengia). Nenuostabu, jų klientūra – Vidurio rytų ir rusų turtuoliai (o taip pat ir žioplinėjantys turistai) – pustonių nepripažįsta, tad žemę šluojančios „Versace“ ir „Cavalli“ suknelės, platininiai perukai, Bondo automobiliai, krištolas, porcelianas ir auksas – būtini atributai. Kartais, kaip šiemet, įsipainioja ir kičo klasika – gulbių iškamšos, užburti sodai ir pan. Greta esanti „Harvey Nichols“ visuomet daro ką nors madingo ir edgy, „ant ašmenų“; šiemet – tikrąja tų žodžių prasme, mat vitrinose – ledo luitai, pjūklai ir kirtikliai, kuriais manekenai kabarojasi tarsi alpinistai.

Karališkosios Piccadilly „Fortnum & Mason” vitrinos – visuomet senamadiškos, visuomet magiškos ir visuomet pribloškiančios, atspindinčios parduotuvės „filosofiją“ – prabangos tradicija nuo XVIII amžiaus. Šiemet jos virto varjetė – su šokėjų persirengimo kambariais, antrepreneriais ir kankanu, ir, žinoma, dieviškomis prekėmis.

„Selfridge‘s“ save pozicionuoja kaip šiuolaikinio meno globėją (jie iš tiesų sponsoriauja daug menininkų ir jų projektų), tad neatsitiktinai, viena strateginių, kampinių vitrinų virto Marc‘o Quinn‘o „žaidimų aikštele“ – orchidėjų temą kūryboje vystantis Quinn‘as čia instaliavo milžinišką baltą orchidėjos žiedą ir ventiliatorius, pučiančius pūgą. Likusios vitrinos taip pat apsiribojo minimalistiškais baltais atspalviais – bet visai neminimalistiška mados pasiūla…

Kitais metais, tie patys, iš charakteringų pozų atpažįstami manekenai (ir – galbūt pagaminti Lietuvoje?) bus perrengti, perdažyti, peršukuoti ir pasakos jau visai kitas istorijas. Na o kol kas – grožėkimės, svajokime, pirkime ar bent paganykime akis…

Linksmų šventų Kalėdų visiems!

Apie vakar dieną Vilniuje

Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Gruodžio 16 d. 11:27

Be temos

Vakar Rotušėje buvau įvertinta „Kristoforu“ už „Vilniaus atspindžius literatūroje“ ir štai trumpas padėkos žodis ta proga:

„Gerbiamas Mere, ponios ir ponai,

Šis Vilniaus miesto įvertinimas Šv. Kristoforo statulėle man – turbūt vienas brangiausių, koks tik gali būti. Esu vilnietė, ir šįvakar jaučiuosi taip, tarsi mylimas ir dievinamas, pagyrų šykštus tėvas būtų pasakęs: „Gerai padirbėjai, dukra“. Šįvakar esu laiminga.

Bet noriu pasakyti, jog šis garbingas įvertinimas priklauso ne man vienai: jį turiu dalintis su daugybe kitų vilniečių.

Turėčiau jį dalintis su tais vilniečiais, kurie mano romanams paskolino savo gyvenimų istorijas – su Jonu Delamarsu, Konstancija Sokolinskaite, Konstancija Tyzenhauzaite, Benediktu de Soksu, Andriejumi Valavičiumi, Saliamonu del Medigo, Aaronu Gordonu, Jonu Kazimieru Sapiega ir daugeliu kitų. Ir su tuo vilniečiu, kurio vardo nežinau, bet apie kurio žygdarbį labai dažnai galvoju – su nežinomu rokitu, palaidojusiu per dvidešimt tūkstančių maro aukų. Man jis – kilnumo, padorumo, bendruomeniškumo, krikščioniškos meilės artimui pavyzdys ir labai tikiuosi, kad vieną gražią dieną šio anonimo atminimas Vilniuje bus įamžintas,

Turėčiau šį apdovanojimą dalintis ir su Mykolu Eustachijumi Brensztejnu, Adamu Honorijumi Kirkoru, Jozefu Ignacu Kraszewskiu, Vladu Drėma, neseniai mus palikusiu Antanu Rimvydu Čaplinsku ir daugeliu kitų senųjų Vilniaus tyrėtojų. Ir – fotografų, įamžinusių praeities vaizdus.

Ir turėčiau šį apdovanojimą dalintis su daugybe šiandienos istorikų ir menotyrininkų, kurių studijomis ir mokslo straipsniais naudojausi rašydama romanus – jų darbai yra nepaprastai svarbūs ir reikšmingi; aš pati, būdama menotyrininkė, tik papasakojau apie jų tyrimus grožinio kūrinio forma.

Džiaugiuosi, jei romanai jums patiko. Dar labiau džiaugiuosi, jei paskatino jus pačius pasidomėti Vilniaus istorija, ypač – jei tą darote kartu su šeima, su vaikais, juk miesto bendruomenė prasideda nuo šeimos. Mes gyvename viename nuostabiausių Europos miestų ir turime jį kaip neįkainojamą vertybę branginti ir galvoti apie tai, kokį jį paliksim ateinančioms kartoms.

Ačiū mano šeimai už palaikymą, ir ypač – mano vyrui.

Dėkoju mano buvusiems dėstytojams iš Vilniaus Dailės Akademijos, mano autorių teisių konsultantams „LAWIN“, Lietuvos Nacionaliniam muziejui, Vilniaus Universiteto Bibliotekai, “Baltų lankų“ leidyklai ir visiems, padėjusiems ir palaikiusiems tiriant, rašant ir įgyvendinant idėjas.“

Apie Jonathan Yeo: Jaunas esi tik dukart (You Are Young Only Twice)

Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Gruodžio 13 d. 09:00

Kūnas, Menas

“Kartą ėjau Los Angeles gatve ir prasilenkiau su tobulai gražia mergina. Po trijų minučių pro mane praėjo vėl ta pati graži mergina. Kai vėl po kelių minučių išvydau tą pačią merginą, bet lyg ir kitaip vilkinčią, sunerimau“ – taip prasideda vieno garsiausių britų portretistų Jonathan Yeo pasakojimas apie jo naujausią parodą You Are Young Only Twice, ketvirtadienį atidarytą „Lazarides Gallery“ Londono Soho.

Visuomet miela, kai gauni kvietimus į mažų, bet reikšmingų galerijų atidarymus – Jonathan Yeo yra tekę kalbinti prieš kelerius metus „Lietuvos rytui“, kai anuomet jis buvo nutaręs prisidėti prie labdaros Lietuvos vaikams. Tačiau ne pažintys ar asmeniniai kvietimai lemia, kad nutariau dabar apie jo parodą parašyti. Nulėmė faktas, kad ši paroda (ar veikiau derėtų ją vadinti kūrybiniu projektu?) – kažkas tikrai naujo, ir tikrai „pirštas ant pulso“.

Yeo nėra koks nors super-avangardinis šiuolaikinis menininkas, sufabrikuotas galeristų ir kuratorių. Mano akimis žvelgiant jis – visiška, pavyzdžiui, kad ir britų tapytojos Stella Vine priešingybė (išliaupsinta kritikų ir kuratorių kaip labai „konceptuali“ ji yra išgarsėjusi tragiškai nemokšiškai nutapytais princesės Dianos ar Kate Moss portretais, ant kurių užvanoja kokį idiotišką užrašą nuo ko tos terlionės neva pasidaro „konceptualios“). Taigi, Jonathan Yeo yra visiška priešingybė – jis yra geras, puikiai amatą įvaldęs tapytojas, turintis ambiciją skaitmeninės fotografijos amžiuje šį tą apie pozuojantįjį pasakyti senoviniais metodais – aliejiniais dažais ir teptuku. Kartais, beje, juos iškeičia į žirkles ir porno žurnalus – ir tuomet gimsta portretiniai koliažai, tokie, kaip jo garsusis George W. Busho portretas, į kurį tik geriau įsižiūrėjęs pastebi gaktiplaukius, spenelius ir lytinių organų fragmentus.

You Are Young Only Twice parodoje eksponuojami moterų ir jų kūnų (taip, kartais tik anonimiškų kūnų, be galvos) portretai. Visi jie – prieš, po arba plastinės chirurgijos operacijų metu. Grįžtant prieįrašo pradžios istorijos apie merginą, su kuria prasilenkta triskart – žinoma, tai buvo trys visiškai skirtingos gatvėje sutiktos merginos, dabartinio „grožio idealo“ aukos, plastinių chirurgų pakoreguotos pavarant pagal tą pačią balvankę[1].

Yeo pats prisipažįsta, jog suvokimas Los Angeles gatvėje jam tapo iššūkiu. Sako, jog jam, kaip portretistui, visuomet rūpi žmogaus individualumas, jo bruožų nepakartojamumas, mimika, mums visiems būdingos veido asimetrijos, visa tai, kas mus daro atpažįstamais ir nepakartojamais. Todėl jis prisikalbino keletą plastikos chirurgų, išgavo jų ir jų pacientų sutikimus, ir ėmėsi darbo – stebėti, tyrinėti, fiksuoti visą procesą.

Kūriniai, gimę iš šio meninio tyrimo – sukrečiantys. Jie – labai estetiški, pagarbūs, kažkuo primenantys senuosius meistrus (toks jau Jonathan Yeo stilius), bet kartu be galo trikdantys. Štai nepaprastai patraukli moteris, tikra miegančioji gražuolė, gulinti su anestezijos zondu burnoje – ką gi joje, po velnių, operuoti? Chirurgo flomasteris jau pažymėjęs – bus tvarkoma kakta, keliami antakiai, operuojami paakiai – defektai, egzistuojantys tik kažkuo ar kažkieno traumuotoje pacientės fantazijoje, bet ne žiūrinčiųjų akyse. Kitas portretas – ne toks estetiškas. Moteris po veido „pakėlimo“ operacijos, įsprausta į tvarsčius ir taip sutinusi, kad panaši į neegzistuojančios egzotiškos tautelės atstovę iš fantastinio siaubo filmo. Arba – į sutinusią ir sudaužytą bomžę. Arba į naujos, XXI amžiaus genties, tų, „pataisytųjų“ egzempliorių.

Dar vienas portretas – kūno. Tai – diptichas vaizduojantis visiškai jauną, sveiką, gyvą, visiškai dailų merginos torsą prieš ir po krūtų padidinimo operacijos. Pirmajame kūno portretas – individualus ir tikras, it iš prancūziško filmo apie meilę. Antrajame – anonimiškas, it iš amerikietiškos pornūchos.

Jonathan Yeo, nežiūrint į dailų kūrinių formos konservatyvumą, mano galva, yra velniškai konceptualus ir pro nugludintą aliejinės tapybos paviršių krapšto ten, kur paprastai užklysta tik kultūros antropologai. Jis verčia užduoti sau patiems daugybę klausimų apie mūsiškį dabartinį grožio suvokimą, apie jaunystės kultą, apie kontrolės ir unikalumo kultus, galų gale – apie tai ką šiandien reiškia (ir ar ką nors tebereiškia) posakis „ir stojo nuoga(s) kaip Viešpats sukūrė“.

Pabaigai keletas praktinių pastebėjimų – plastinė chirurgija 90 atvejų iš šimto yra matoma; matoma plika akim, nuožmiai, negailestingai ir neestetiškai. Puskamuoliai vietoje krūtų, botoksinės nejudrios, niūrios ar „boksininkių“ kaktos, upėtakio lūpos, vaškinė, niekaip atgal nebepriauganti oda po veido patempimo, implantais iškimšti skruostai… Bet kas, bent minimaliai suvokiantis kūno, veido anatomiją, akimirksniu atpažins suardytą, išderintą sistemą.

Mes niekada nesužinosim, kaip kas nors galėjo atrodyti be intervencijos. Galbūt prasčiau, o galbūt – nepalyginamai geriau ir oriau? Kai kurių arabų šalių moterys plastinių operacijų, ypač rinoplastijos, nosies korekcijos, pleistrus ir tvarsčius, pasak Londono Harley Street‘o chirurgų, nešioja dvigubai ilgiau, nei iš tiesų reikia – kaip įrodymą, kad tai pasidarė, jog gali sau tai leisti. Jų atvejais tai – mados, prestižo, statuso reikalas. Vakarų moterų atveju – turbūt daugiau psichologinių problemų, galios pakeisti, kontrolės sublimacijos atvejai. Nieko nuostabaus, kad nūdienos portretistai, tokie kaip Johnatan Yeo, plastinę chirurgiją pasirenka savo objektu – štai jums naujausias, XXI-ojo amžiaus psichologinis portretas.

[1] Reikėtų, žinoma, rašyti „ruošinį“, bet „balvankė“ šiuokart skamba geriau.

Foto: Jonathan Yeo Studio.

Nuotraukų galerija

Mano filmai: III

Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Gruodžio 10 d. 09:00

Filmai

Šiandien – apie kalėdinius filmus. Bet ne, ne apie „Vieną namuose“ ir ne apie „Greench‘ą“. Šiandien – apie kitokius, mano mėgstamiausius kalėdinius filmus.

Eyes_Wide_Shut Plačiai užmerktos akys (Eyes Wide Shut, 1999, rež. Stanley Kubrick). Taip, laikau jį filmu apie Kalėdas – juk pamenate, kuo jis prasideda: prašmatniu kalėdiniu pobūviu Niujorko Park Avenue, su iliuminacijomis, eglutėmis ir kokso bei heroino perdozavusiomis grožio konkursų „misėmis“ apartamentų vonioje su židiniu, didesnėje už vidutinį statistinio piliečio butą. Tai –filmas apie tai, kokie slapti geismai, nepasitenkinimai ir nuoskaudos tūno po kalėdiškai-atvirukiniu jaunos Niujorko gydytojo Billo Harfordo šeimos fasadu. Tai – filmas apie gelminę, pasąmoninę vienas kitą mylinčių (ar, veikiau, – mylėjusių) vyro ir moters galios kovą, dominavimą, „kas ką“ – ne veltui Nicole Kidman ir Tomas Cruise filmavimąsi šioje juostoje pavadino viena intensyviausių, labiausiai apnuoginančių patirčių ir aktorinių išbandymų. Vargu ar šie žodžiai buvo vien viešųjų ryšių triukas – atsitiktinumas ar ne, bet netrukus ši auksinė Holivudo pora išsiskyrė.

Tai – filmas apie tamsiąją Kalėdų pusę, apie menkiau apšviestas Niujorko gatves toliau nuo 5^th Avenue, apie prostitučių Kalėdas – tikrą darbymetį aptarnaujant pavyzdingas šeimų galvas, ir apie tai, kas naktimis vyksta kai kuriuose Niujorko karnavalinių kostiumų nuomos punktuose ir nuošaliuose užmiesčio dvaruose. Jis – apie tamsius žmogiškosios prigimties užkaborius, apie pagundas ir apie slenksčius, kuriuos peržengus nebėra kelio atgal, apie žodžius, kurių geriau neištarti ir apie jausmų ir potyrių bedugnes į kurias verčiau niekada nežvelgti. Visiškai netikėta literatūros klasikos – Arthur‘o Schnitzler‘io novelės Traumnovelle interpretacija. Trikdantis ir gilus, estetiškai pribloškiantis paskutinysis genijaus Stanley Kubricko darbas – beje, puritoniškoje Amerikoje išcenzūruotas skaitmeniniu būdu. Genijaus, mano galva, todėl, kad bene kiekviename kino žanre – psichologinio trilerio, istorinio, fantastinio, siaubo – paliko po kino istoriją formuojantį pėdsaką – tad apie jį dar kalbėsime nekart…

ZhivagoDVD Daktaras Živago (Doctor Zhivago, 2002, rež. Giacomo Campiotti) – buvau prisižadėjusi apie TV serialus nekalbėti, bet šiam ITV mini-serialui padarysiu išimtį: nes jame daug sniego ir šalčio, nes jis – tikrai sėkmingos „svetimųjų adaptacijos pavyzdys“ (kai britai ekranizuoja rusų klasiką, o Boriso Pasternako šedevrą – nebe pirmą kartą), nes žiūrint paskutinę seriją yra visai leistina žliumbti (bent jau moterims, nors žinau ir vyrų, sakančių, jog negali ramiai žiūrėti pabaigos, nes per žiauru) ir jį dažnai rodo per LTV Kalėdų metu. Tiesa – absoliučiai tragiškai įgarsintą, vadovaujantis VLKK taisyklingo svetimvardžių kirčiavimo normatyvais. Todėl, kai išgirsite herojus sakant „O štai ir SašA su katE“, veltui dairysitės TV ekrane Sašos ir katės, jokių kačių ten nebus, bus tik Saša ir Katia.

Visa kita yra tiesiog puikus, kaip britai sako, tear-jerker, ašarų-išspaudėjas. Vienas pirmųjų rimtesnių Keiros Knightley vaidmenų ir ji su aistringosios Laros role susidoroja nuostabiai. Hanso Mathesono Jurijus Živago yra kaip tik toks dramatiškas ir jausmingas rusas mylimasis, kokie egzistuoja tik romanų puslapiuose ir kino ekrane, bet ne tikrovėje. Sam Neill‘as irgi puikus, kaip ir britų komikas Krisas Marshallas, kurio vaidinamas Paša (ar reikėtų sakyti PašA, kaip apie turkų pašą?) yra visiškai nekomiškas. Ypatingas dėmesys filme – scenografijai, kostiumams (kurie, tais metais kai pasirodė šis filmas sukėlė tikrą inspiruotų fotosesijų bumą britų madų žurnalų puslapiuose), operatoriaus darbui, todėl jis, tam tikra prasme, ir pavyko – kaip labai gražus ir dailus kalėdinis atvirukas su labai žiauriu įrašu…

600full-fanny-and-alexander-poster Fani ir Aleksandras (Fanny och Alexander, 1982, rež. Ingmaras Bergmannas). Vienas žodis – šedevras. Kaip kitaip pavadinsiu filmą, kurį išsižiojusi žiūrėjau būdama vaikas, ir galiu žiūrėti vėl ir vėl, po dvidešimties metų, ir pastebėti vėl naujus dalykus, kertančius dar labiau, kai jau šį tą suprantu apie suaugusiųjų pasaulį ir gyvenimo situacijas? Anuomet lūždavau juokais nuo epizodo, kai dėdulė perdžia nuo laiptų, šiandien negaliu nesijaudindama žiūrėti į Bergmano meistrystę – kai pats laisvalaikiu šį tą kuri, pradedi įvertinti kitų aukštąjį pilotažą, prieš kurį norisi žemai nulenkti galvą. Matyti pasaulį vienu metu, viename kūrinyje kartu ir nekaltomis vaiko akimis, ir seno išminčiaus žvilgsniu; žvelgiant ir į magišką, stebuklingą Kalėdų atmosferą, ir į visuomenės represyvumą, ir į šiaurietiškus psichologinius kompleksus, ir su humoru, ir su kančia… Matyti vaikystę ir visoje jos nekaltybėje, ir visame jos vaikiškame žiaurume ir vaikiškose baisybėse, ir visoje jos išmintyje (atkreipkite, kaip iš esmės, blaiviai mažieji herojai žvelgia į suaugusiųjų pasaulio peripetijas)… Žvelgti ir su meile, ir su ironija, ir su sarkazmu, ir su panieka šio pasaulio“ džiaugsmo žudikams“-moralistams, tokiems kaip ponas vyskupas… Būtent Bergmano žvilgsnio daugialypumas, sugebėjimas keisti perspektyvas yra labiausiai kerinti šio filmo dalis.

Po daugelio metų, Stokholmo Karališkojo dramos teatro scenoje turėjau malonumą matyti vieną mylimiausių šio filmo herojų – aktorių Erlandą Josephsoną, atlikusį žydo antikvaro vaidmenį, ir gėrėtis jo meistryste. Tai man, tam tikra prasme, tapo dar vienu kalėdiniu „Fani ir Aleksandro“ stebuklu – juk anuomet, būdama vaikas ir tupėdama už geležinės uždangos, nė nesvajojau, kad kada nors turėsiu galimybę keliauti ir žavėtis savo mylimais aktoriais gyvai.

Apie Marcą Chagallą Vilniuje ir metafizinę tuštumą

Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Gruodžio 6 d. 09:00

Menas

Kartais būna dienų, kai pinigų stygių pajuntu itin skaudžiai. Pavyzdžiui, kaip tądien, kai buvo pranešta, kad Niujorko „Sotheby‘s“ šių metų gruodžio 14-ąją pardavinės Marco Chagallo (1897-1985) paveikslą, kuriame vaizduojamas Vilnius. Dar daugiau – sovietų po karo nugriautoji senoji Vilniaus sinagoga. Ir dar daugiau – jos slaptas kampelis, Vilniaus Gaono kloyz, arba studijų kambarys, buvęs antrajame jo buto aukšte, kuriame šis didis mąstytojas užsidarydavo prie šventųjų raštų, tylumoje, tarp spalvotų vitražų atšvaitų, krentančių ant hebrajiškų puslapių, su mėlynu aksomu uždengta bimah, kur buvo saugomas Toros ritinėlis, su kandeliabrais, šviesdavusiais kai studijos užsitęsdavo iki tamsos…

Chagall, Synagogue in Vilna

Turėčiau pinigų (o jų reikia bent jau 300,000-500,000 USD, nors kaina aukcione, prognozuojama, viršys šį išankstinį įvertinimą; o dar priskaičiuokime ir buyer‘s premium, ir PVM), taigi, turėčiau tiek pinigų – nupirkčiau šį darbą Vilniui. Ir dar nupirkčiau atskirą nedidukę salę, kad ir Nacionalinėje Dailės galerijoje, apšviesčiau ją blausiai, paslaptingai, saikingai, kad nekenktų tapybiniams sluoksniams ir pakabinčiau šį vieną vienintelį Chagallo darbą – visiems lankytojams ir būsimoms lankytojų kartoms…

Ir dar inicijuočiau atskirą monografiją ir apmokėčiau tyrinėtojų darbą, mat šiame paveiksle susipina tiek gijų, tiek istorijos, tiek įdomybių.

Pirmiausia, tai patikimas, ikonografiškas barokinio Vilniaus interjero atvaizdas – atkreipkite dėmesį į langų formas, į vitražus, į lubų skliauto freskas, į senovinius baldus, prie kurių lietėsi Vilniaus Gaonas ir jo uoliausieji, šviesiausieji mokiniai, į Šventąją arką (ji vėlyvesnė, pastatyta 1855 m.). Beje, Sotheby‘s teigia, jog tai – vienintelis išlikęs kolonomis ir karnizu įrėmintos šios vilnietiškos šventosios nišos atvaizdas (nesu dėl to tikra, bet nesiimu ir ginčytis). Bet štai Eilat Gordin Levitan puslapyje pavyko aptikti unikalų dalyką – to paties Vilniaus kloyz‘o interjero fotografiją, jau po karo, jau sugriautą.

sinagoga_arka

Galime palyginti Chagallo darbą ir tai, kaip patalpa, kad ir apnaikinta, atrodė natūroje. Šiuos griuvėsius neilgai trukus, tuoj pat, kuo skubiausiai nugriaus sovietai. Ir vietoj jų, iš šlykščių silikatinių plytų pastatys žemaūgį vaikų darželį su žaidimų aikštele, kuriame, po daugelio dešimtmečių, audringos Senamiesčio paauglystės sutemose, su dar keliais kitais tokiais pat chebrantais, aš atsikimšiu alaus butelį ir užsirūkysiu cigaretę. Nė nenutuokdama, kad galbūt darau tai toje pačioje šventoje vietoje, kur Vilniaus Gaonas kitados kontempliavo amžinąsias tikėjimo paslaptis ir klojo pamatus žydų tautos modernybei.

Kai rašau šias eilutes, galugerklyje jaučiu graudulio gumulą. Šis paveikslas – metafora Vilniaus, kurio nebėra. Vokiečių subombarduoto, sovietų sugriauto ir atstatyto, neva padovanojant kelioms ateinančioms kartoms, tarp jų ir maniškei, neva laimingą pionierišką vaikystę – sotūs, laimingi, šiltai aprengti… ir mankurtizuoti, lobotomizuoti, be esminės tapatybės, be esminių prisiminimų, be esminės savo miesto geografijos ir be vestibularinės sistemos joje orientuotis. Tik, atrodo, mano atveju, jų eksperimentas neišdegė – niekada netikėjau pionierišku bullshit‘u, niekada nebuvau komjaunuolė ir ypatingai skausmingai jaučiu tokias vietas, kaip Vilniaus žydų kvartalas. Ir kuo labiau bėga laikas, tuo jaučiu didesnį poreikį žvelgti atgal, į istoriją, į prisiminimus. Vadinu tai atminties archeologija, bet iš tiesų ji tampa vis būtinesnė tam, kad galėčiau žvelgti į ateitį ir neraudonuoti.

Tad šis Chagallo darbas – puikus tokios archeologijos eksponatas. Jis byloja ne tik apie litvakų menininkus, ir bene garsiausiąjį iš jų, Vitebske gimusį Chagallą. Jo ne tik sukūrimo aplinkybės nuostabios – trisdešimt penktais metais Marcas Chagallas atvažiuoja į Vilnių, atidaryti Vilniuje įkurto Žydų meno muziejaus ir aplankyti Žydų studijų instituto, kurio valdybos garbės nariu yra išrinktas – kartu, beje, su Albertu Einsteinu ir Sigmundu Freudu, kas galėtų pagalvoti? Ore jau tvyro negandos, represijų, karo nuojauta. Vilniuje, jo akyse, įvyksta antisemitinis išpuolis prieš garsaus mokslininko Simono Dubnovo sūnų. Ore, Vilniaus gatvėse justi neapykanta. Chagallą šitai sukrečia, jis jaučiasi tarsi žiūrėtų į pasaulį, kurio tuoj tuoj nebeliks, kurį reikia įamžinti, išsaugoti – galbūt todėl jis nutapo šį kloyz‘o interjerą, kuriame dirbo, iš esmės jo oponentas – Vilniaus Gaonas, lurianiškojo kabalizmo tyrinėtojas buvo uolus chasidizmo priešininkas, o menininkas buvo kilęs iš chasidų šeimos. Nutapo dokumentiškai, ir - be žmonių, net be savo garsiųjų skrajojančiųjų figūrų, bet su nesupainiojamai chagalliška atmosfera. Vilniaus Gaono kloyz‘as šiame paveiksle tuščias ir ši tuštuma šiandien atrodo dar iškalbingesnė, aidesnė, nykesnė…

Taip, jei turėčiau pinigų – nupirkčiau šį paveikslą Vilniui. Tam, kad vilniečiai galėtų ateiti ir žvelgdami į jį pajusti, kas yra tuštuma, tuštuma kvadratu, tuštumos kvintesencija. Pajusti, kas yra tikroji, metafizinė tuštuma… Manau, šis potyris yra būtinas visų dabartinių vilniečių vestibularinėms sistemoms.

Foto: Sotheby’s, eilatgordinlevitan.com

Visas Sotheby’s katalogo aprašas ir bibliografija čia, spausti Catalogue notes & provenance

Marc’o Chagallo „Vilniaus Sinagoga, Kloyz“, 1935, drobė, aliejus, 63x74cm, bus publikuotas Vilniaus dailės akademijos spaudai rengiamame kataloge „Lietuvos sinagogos“, II tome (aut. Aliza Cohen-Mushlin, Sergey Kravtsov, Giedrė Mickūnaitė, Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė)

Interviu: Terry de Gunzburg

Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Gruodžio 2 d. 09:00

Interviu

Išspausdintas antradienį „Stiliuje“, čia – pilnesnė versija, kaip sakoma, director’s cut. Puiki pašnekovė, makiažo legenda ir YSL bendražygė. Paryžietė iki kaulų smegenų… Labai patiko jos pasakojimas apie kliento meilužę – tik Paryžiuje nutinka tokios istorijos…

TerryDeGunzburg

Terry de Gunzburg ir jos kosmetika bei rožėmis dvelkiančios odos priežiūros priemonės “by Terry” yra tai, kuo žavisi net viskuo išlepinti paryžiečiai. Nenuostabu, juk ši moteris darbavosi kurdama velionio Yves Saint Laurento aukštosios mados kolekcijų makiažą ir yra legendinio produkto, garsiojo „Touche Eclat Yves Saint Laurent“ išradėja. Su šia kosmetikos guru, mados istorijos dalimi, meno kolekcioniere, galiausiai – žavinga ir charakteringa paryžiete, kalbamės apie viską, bet daugiausia – apie moteris ir grožį.

Nekalbėkime šiandien apie jūsų kosmetikos produktus ir jų aprašymus – juos pirkėjai gali rasti internete ar pakuotėse. Pakalbėkime apie jus, juk gyvenate tokį įdomų gyvenimą. Gimėte Kaire?

Taip, manyje sumišęs prancūzų, vokiečių, anglų, italų kraujas, o gimiau Kaire – ten tuo metu dirbo mano tėvai. Kai man buvo vieneri, jie, kaip ir daugelis užsieniečių, buvo priversti palikti tą kraštą dėl Sueco krizės. Mano tėvas buvo mokslininkas, tačiau šeimoje visuomet buvo domimasi menais – daile, muzika. Grįžome į Prancūziją, kur šeimai teko pradėti viską iš naujo.

Ar kas nors būtų galėjęs pagalvoti, jog pasuksite į mados ir grožio industriją?

Mano močiutė buvo tai, ką vadiname élégante – viena paskutiniųjų Christiano Dioro klienčių. Mano motina Aleksandrijoje irgi gyveno prašmatnų gyvenimą. Man buvo skiepijamas rafinuotumas, buvau mokoma prižiūrėti save nuo mažų dienų. „Moteris visuomet turi būti su manikiūru“, „moters kelnaitės ir liemenėlė visuomet turi būti suderintos“, „moters kojų pirštai visuomet turi būti idealiai švarūs“ – štai tiesos, kurios man buvo kalamos nuo kūdikystės. Yra pinigų, nėra pinigų (o pinigų, kai šeima pabėgo iš Kairo nebuvo) – nesvarbu: moteris negali būti apsileidusi. Net ir sunkiausiais laikais žinojau – moteris negali nė kojos kelti iš namų, jei ji nepatepė veido drėkikliu ar kremu ir nepasidažė lūpų. Nesu mačiusi savo močiutės be lūpdažio, be lašelio kvepalų. Tad grožis, rūpinimasis savimi – tai moters savigarbos reikalas, lyg protestas, net ir negandų metais. Tai pagarbos ženklas sau, savo esybei, bet taip pat – ir aplinkiniams. Savigarba – tai pirmas žingsnis link grožio, link vidinio švytėjimo. Iš vaikystės turbūt atkeliavo ir mano aistra rožėms – mama mane maudydavo rožių vandenyje, močiutė Aleksandrijoje turėjo sodą ir didžiulį alembiką, kuriame distiliuodavo rožių aliejų…

Tad ir pati pradėjote kurti kosmetiką?

O ne, prieš tai studijavau mediciną, tačiau studijų nebaigiau, nes suvokiau, jog nenoriu būti gydytoja. Pasukau į architektūrą. Turėdamą tris laisvus mėnesius, nusprendžiau lankyti grožio kursus pas “Carita“ kompanijos įkūrėjas. Tais laikais estetika buvo arba labai nuosaiki, buržuazinė, arba ekstravagantiška, dekadentiška, hipiška – juk buvo 1975-ieji, pop-arto pradžia. Mini sijonėliai, žydras nagų lakas – tik kad įdomių kosmetikos priemonių nebuvo…

Ir atsidūrėte pas Yves Saint Laurent‘ą…

…Ir dirbau su juo lig pat to momento, kol jis pasitraukė iš savo mados namų, 2001-aisiais. Be jo mados namuose prasidėjo visiškai naujas etapas, visiškai kita atmosfera, dvasia… Gerbiu ir tai, ką darė atėjęs Tomas Fordas, tačiau tai buvo taip nutolę nuo YSL mados namų sielos… Be to, su Yves Saint Laurentu mane siejo artimas ryšys, ir jis paprašė manęs išlikti jam lojalia. Vėliau dirbau su dizaineriu pakeitusiu Tomą Fordą, su Alber‘u Elbaz‘u, buvo neblogai, tačiau tai irgi buvo nebe tai. Nebeliko „Wow!” faktoriaus mados namuose… Nebeliko to nuostabaus jausmo, to pakylėjimo prieš kiekvieną kolekciją. O juk pas Saint Laurentą dirbau 15 metų, po keturias kolekcijas kasmet. Ir kaskart, kiekviena kolekcija – lyg pirmą kartą matytum „Moną Lizą“, lyg atrastum šventąjį Gralį…

Ar pamenate, kaip pirmą kartą susitikote su Yves Saint Laurentu ?

Pirmas įspūdis – visiškai atitinkantis įvaizdį, susidarytą iš žiniasklaidos: labai kuklus, labai elegantiškas, labai pagarbus žmogus. Vėliau pažinau jo neurotišką vidinį pasaulį – tačiau tas vidinis jo drebulys niekados neprasiverždavo kitų žmonių atžvilgiu, kaip nors nemaloniai… Tačiau jis tiksliai žinojo, ko norįs ir to reikalaudavo iš komandos – ne kaip nors primygtinai, tačiau žinojai, kad turi tai išpildyti šimtu procentų. Bet pirmasis susitikimas buvo susitikimas su legenda – lyg susitikti Picasso, Bethoveną ar Mozartą.

Jo reikalavimai kolekcijų makiažui buvo lygiai tokie pat tikslūs?

Makiažu rūpinomės kartu su jo mūza Loulou de la Falaise – ir Yves Saint Laurentas visuomet norėdavo to paties makiažo stiliaus, tačiau kaskart kitokio: tyra oda, nieko ekstravagantiško. Jis nekentė šou elementų ant podiumo, nekentė bet kokio cirko. Podiumas jam buvo skirtas moters grožiui atskleisti. Sodrios raudonos lūpos, įvairuojančios nuo karmino iki purpuro, labai gyvos, išraiškingos akys, kartais paįvairinamos kokio mėlyno „Majorelle“ spalvos ar žalio šešėlio – tačiau makiažas niekuomet neturėdavo kirstis su moters veidu, būti jam nepagarbus. Kiekvieną sezoną jis man duodavo eskizus, o aš turėdavau išrasti vis naują lūpų dažų intensyvumą ar toną. Būtent iš to vėliau ir gimė mados namų makiažo linija.

Ir žinoma, jūsų genialus kūrinys – „Touche Eclat“ maskuojamasis korektorius, esantis beveik visų mano pažįstamų rankinėse…

Na, šitai yra mano asmeninis išradimas. Juk mano kuriamų makiažų bruožas buvo nepriekaištinga, tobula oda. Tam skirta ir mano dabartinė linija „by Terry“: jog atrodytumėt gaivi, pailsėjusi, net jei ir praleidot bemiegę naktį. Dirbdama kolekcijų užkulisiuose ant rankos maišydavau kremą, šiek tiek pudros ir labai lengvą makiažo pagrindą – netobulumams užtepti. Vėliau užsispyriau, jog laboratorija šiuos tris tokius skirtingus dėmenis sujungtų viename produkte. Ir uždarytų į flakoną su klaktelėjančiu dozatoriumi – į tokį, kurį gali naudoti net vairuodama. Juk toks buvo mano gyvenimas – kasryt savo keturis vaikus turėdavau nuvežti į mokyklą ir atvykti į darbą Yves Saint Laurent namuose Avenue Marceau atrodydama išpuoselėta, nepriekaištinga. Visuomet – padažytomis akimis, raudonomis lūpomis. Nebūčiau drįsusi pasirodyti Yves Saint Laurentui be raudonų lūpų! Tad viską išmokau atlikti mašinoje per kelias minutes. O dabartinėje mano kosmetikos linijoje yra dar tobulesnė priemonė – „Touch Expert“. Ji gydo pajuodusius paakius, lygina raukšles ir puikiai slepia šešėlius. O pačią pakuotę su klaksinčiu dozatoriumi vėliau nukopijavo visa grožio pramonė. Tik štai formulės – ne. Maniškė – tobuliausia.

Prancūziškas chic… Pakalbėkime apie jį. Reklamose makiažai drąsūs – sodrios lūpos, tamsios akys, na o kasdienybėje prancūzės garsėja „nematomu makiažu“ – itin subtiliu, natūraliu…

Na, nepasakyčiau. Tik ne paryžietės! Jos naudoja tikrai daug makiažo pagrindo, tušo blakstienoms, neįsivaizduoja gyvenimo be lūpų dažų. Tiesa – vartoja tikrai geras, puikios tekstūros priemones. Mano kosmetikos linijoje „by Terry“ itin svarbi technologija – natūralios sudėtinės dalys, itin puikūs pigmentai ir mūsų firmos paslaptis – spalvų dalelės, kurios adaptuojasi prie jūsų odos ar lūpų spalvos. Šią „mimetinę“ technologiją esame užpatentavę. Pasidažiusios mūsų produktais niekuomet neatrodysite tarsi klounai – nes spalvos „prisiderina“, o ir pati paletė yra skirta moteriai subtiliai pagražinti. Pavyzdžiui, makiažo pagrindas puikiai dengia ir maskuoja netobulumus, bet niekada neatrodo tarsi kaukė – atrodo, tarsi jo nė nėra.

Makiažo specialistai moterims pataria pabrėžti gražiausią bruožą. Ką patartumėte tokiai, kuri žiūri į veidrodį ir yra tokia pavargusi ir nusiminusi, kad niekas jos nė neįkvepia…

Brūkštelkite rausvos spalvos, vos vos skaistalų – iškart pasijusite geriau, optimistiškiau. Nėra tokios blogos nuotaikos, kurios nepataisytų šlakelis rausvos ar dulkstelėjimas pudra.

Teko girdėti, kad ant paryžiečių (londoniečių, kitų madingų sostinių gyventojų) tualetinių stalelių jūsų išsiskiriančiai violetiniai kosmetikos indeliai nutūpė tvirtai ir ilgam…

Kai prieš dešimtį metų pradėjau savo kosmetikos liniją, nenorėjau nei juodos, nei baltos, nei auksinės spalvos pakuočių. Norėjau tokios spalvos, kokios nėra. Sodri, perlamutrinė violetinė – man lyg nauja juoda. Spindinti, imperatoriška, mistiška; tamsių gėlių – juodųjų orchidėjų, juodųjų tulpių spalva. Mėgstu netradicinius sprendimus – naujausia kosmetikos kolekcija vadinasi „Terribly“ – nuėjau į mūsų laboratoriją ir pasakiau: paklausykit, noriu naujų dalykų, kurie būtų „viskas viename“ – naujo lūpdažio, sodraus lyg iš Yves Saint Laurent laikų, kuriame jungtųsi balzamo, pudros ir sviesto tekstūra, noriu, kad jis būtų maitinantis ir jauninantis; noriu, kad jis būtų terribly “by Terry“, visiškai, siaubingai firminis! “Na bet jūs ir siaubingai, terribly , reikli!” – atšovė mano technologas. Taip ir gimė naujosios kolekcijos pavadinimas – „Terrybly by Terry“. Reklamos žmonės buvo pakraupę, bet man patiko! (Juokiasi).

Kolekcionuojate meną – ar tai, ką renkate, įkvepia tai, ką kuriate?

Dievinu modernizmą – Francis Baconą, Modiglianį, Picasso, Louise Bourgeois, amerikiečių minimalistus Agnes Martin, Robert Ryman… Nuolatos turiu būti „užsikabinusi“ ant kokio nors meno ar judėjimo, štai ir šią popietę skrendu į Niujorką ir žinau, jog vėl klaidžiosiu po Whitney muziejų. Menas smarkiai įkvepia tai, ką kuriu. Man būtina praleisti daug laiko muziejuose – kad ilsėtųsi akys, kad sudrebėtų emocinė sistema, kad pasisemčiau idėjų tam, ką darau.

Grįžtant prie senojo, figūratyvinio meno – ar yra portretinis kūrinys, kuriame pavaizduotą odą, odos spalvą norėtumėte atkurti savo kosmetikos priemonėmis?

Tikrai taip. Pirmiausia į galvą ateina Klimtas – veido blyškuma, rausvas skruostų švytėjimas ir akių tamsa. Kees van Dongenas – su daug blakstienų tušo, ryškiais bruožais. Tik ne Renoir‘as – jo kūnai man per rausvi! Gustavas Klimtas ir jo moterys – didesnis mano kosmetikos įkvėpimas.

Paryžiuje jūsų salonas vienoje ypatingiausių, įdomiausių, rafinuočiausių vietų – Galerie Véro-Dodat. Uždaroje galerijoje, kur įsikūrę svarbūs ir įdomūs šiuolaikinio ir antikvarinio meno prekeiviai, Christianas Louboutinas… Kodėl pasirinkote šį adresą?

Jis – pačioje Paryžiaus širdyje, trys minutės nuo Louvre, Palais Royal ir Les Halles. Tai – labai senovinė ir tuo pat metu labai šiuolaikiška, pulsuojanti vieta. Dažnai ten eidavau – aplankyti bičiulio Pierre Passebon, prekiaujančio art-deco kūriniais ir Louboutino, kuris yra irgi draugas. Vieną gražią dieną prasitarus, jog ieškau vietos salonui, Pierre Passebon tarstelėjo, jog kaip tik priešais atsilaisvino viena krautuvė. Ten ir įsikūriau – pradėjau nuo to, kad pradėjau daryti kosmetikos haute couture – maišyti spalvas ir kurti kosmetikos priemones pagal individualų užsakymą, asmeniškai klientui. Nenorėjau, kad mano kosmetika taptų didele kompanija; norėjau, jog ji būtų išskirtinė it „Hermés“ rankinės. Ši kosmetika pagal užsakymą tapo mano vizitine kortele. Taip, ji nepigi – bet visuomet juokauju, jog tai – kaip vynas. Galima išgerti taurę pigiame bare už penkis eurus, o galima – ir taurę rinktinio Margaux, už penkiasdešimt. Mano kosmetika – haute couleur.

Gal galėtumėte papasakoti kokią įdomią istoriją, susijusią su tokiais užsakymais?

Kartą į mano saloną Galerie Véro Dodat užsuko vyriškis – labai ekstravagantiškas, pasipuošęs pelerina, akivaizdžiai nestokojantis pinigų. „Noriu, jog sukurtumėte skaistalus, atkartojančius mano meilužės rausvumą po sekso“ – pareikalavo jis. „Betgi kaip aš jį atkartosiu – norėsite jog palaukčiau?“ – nusistebėjau. „Ne, aš jus supažindinsiu“ – ir iš tiesų, vėliau jis pristatė savo mylimąją, kurią išvydusi buvau priblokšta. Tokio veido – itin balto, itin tamsiais antakiais, įrėminto juodų plaukų, be jokios kosmetikos, su vienintele puošmena – natūraliu skruostų rausvumu, man nebuvo tekę matyti. Ji atrodė tarsi atkeliavusi iš XVIII amžiaus! Neįtikėtina… Sukūriau panašios spalvos skaistalus – šiandien juos esu atkartojusi savo „Terrybly by Terry“ kolekcijoje ir jie vadinasi „Erotic Pink“…

Foto: Terry de Gunzburg