Mėnesio įrašai: Spalis 2011

Apie tai, kodėl laukiu lapkričio 9-osios

12
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Spalio 25 d. 09:00
Menas

Na štai, pagaliau, apie tai, kodėl nekantriai laukiu lapkričio 9-osios. Taip nekantriai, kad rašau dar tai dienai neišaušus. Ir dar bus antras įrašas, jau po 9-osios. Kai jau pamatysiu. Tačiau jau dabar norisi parašyti apie pasirengimus, nes tai – beveik jau atskira detektyvinė istorija.

Niekas nenužudytas, nors visi herojai jau seniausiai mirę. Pagrindinis – vis dar apipintas paslaptimis, nors paliko šūsnis raštų ir užrašų, dalį kurių galima perskaityti ir iššifruoti tik veidrodžio atspindyje. Žvelgęs į ateitį, bet tuo pat metu pažinojęs savo laikmetį ir jo didžiuosius kaip niekas kitas; šiandien jau virtęs dulke, bet manipuliuojamas, spekuliuojamas ir mistifikuojamas kaip niekas kitas. Dėl jo garsiausio darbo dar ir šiandien ginčijamasi kas tai – graži pirklienė, su paslaptinga šypsena slepianti nėštumą (o gal sučiauptomis lūpomis dengianti nuo sifilio išpuvusius dantis?) ar jo paties autoportretas.

Taip, tai Leonardo da Vinci. Jo reikšminga (epochinė, ne kitaip) paroda „Leonardo da Vinci: tapytojas Milano dvare“ (Leonardo da Vinci: Painter at the Court of Milan) lapkričio 9-ąją atidaroma Londono Nacionalinėje galerijoje. Iš 15 išlikusių jo darbų ten bus eksponuojami net 9. Aštuoni iš jų – su ašarom, už didžiausius pinigus, per kraujus (beveik tikrąja to žodžio prasme), diplomatines manipuliacijas ir beveik tarpvalstybinius ultimatumus išprašyti iš pasaulio muziejų. Valstybinis draudimas Nacionalinei Galerijai dėl šios parodos padidėjo 1,5 milijardo svarų sterlingų.

Dėl ko šitokios išlaidos ir visas ažiotažas? Dėl paprasto dalyko, kurį jums patvirtins bet kuris menotyrininkas: jokios fotonuotraukos, jokie kompiuteriniai sugretinimai neatstoja to, kai to paties autoriaus kūriniai palyginimui  fiziškai atsiduria šalia vienas kito. Abejotinos autorystės kūrinių reputacija gali subyrėti į šipulius. Būtent to, kaip galima suprasti, labiausiai baiminasi Ermitažo profesionalai, skolinantys šiai neeilinei parodai „Madonna Litta“, garsiąją Dievo Motiną , dėl kurios da Vinci autorystės pasaulio ekspertai šiuo metu, švelniai tariant, truputį abejoja. Skaičiusieji sekmadieninį „The Sunday Times Culture“ priedą, turbūt šypsojosi iš parodos kuratoriaus  Luke Syson‘o pasakojimo, kaip jis Sankt-Peterburge jaukinosi šio kūrinio ir Ermitažo Renesanso rinkinių kuratorę Tatjaną Kustodijevą: „Nemoku rusiškai, tad tarpusavyje kalbėjomės itališkai, Leonardo kalba. Ji buvo nusiteikusi labai skeptiškai dėl skolinimo, turėjau pasistengti ją įtikinti. Teko nemažai įkalbinėti. Kartu pažiūrėjome į paveikslą. Tada ji mane pakvietė į personalo valgyklą puodeliui kavos – pamaniau, jog tai geras ženklas. O tada ji pavaišino mane saldumynu – pamaniau, kad tai – dar geresnis ženklas. Išsiskyrėme su miglotu Ermitažo pažadu „mes apie tai pagalvosim“ – Luke Syson‘ą cituoja straipsnio autorius Ed Caesar.

Ermitažas pagalvojo ir… sutiko. Tiesa, ne veltui – mainais, jog bus paskolinti du Nacionalinės Galerijos paveikslai (Carlo Crivelli ir Tiziano darbai). Be to, su sąlyga – kad Madonna Litta‘i katalogo įrašą parengs Ermitažo specialistai (taigi – net tarp eilučių nebus palikta jokios vietos mokslinei abejonei dėl autorystės; štai taip „ideologiškai teisingai“ darbuojasi rusų menotyrininkai). Britų muziejininkai situaciją komentuoja diplomatiškai: „Norime likti neutralūs. Šį kūrinį skolinamės kaip Leonardo darbą, ir etiketėje jis bus pristatytas kaip Leonardo. Tačiau vien kūrinių sugretinimas ir proga pamatyti juos kartu  suteiks neįkainojamą galimybę juos įvertinti…“

Nors dėl Krokuvoje esančios gražiosios „Damos su šermuonėliu“ autorystės beveik niekas neabejoja, tačiau šio kūrinio skolinimas sukėlė ne mažiau aistrų. Grupė lenkų restauratorių parašė atvirą laišką, protestuojantį prieš šios šešiolikmetės panelės, Lodovico Sforzos meilužės Cecilios Gallerani ir daugiau nei penkių šimtų metų senumo kūrinio kelionę į Londoną. Teko įsikišti net britų kultūros ministrui ir įkalbinėti Lenkijos kultūros ministrą, laviruoti tarp nuosavybės argumentų (techniškai, šis kūrinys priklauso privačiai Czartoryski‘ų šeimos fundacijai, bet praktiškai – visa lenkų nacija juo didžiuojasi ir laiko tautos nuosavybe). Taigi, į Londoną vyko net aukščiausi Lenkijos saugumo pareigūnai – tam, kad įsitikintų, jog bus užtikrinta derama apsauga. Galutinis argumentas, kaip dažniausiai nutinka, vis dėl to buvo finansinis – to, ko nepadarys pinigai, padarys dideli pinigai. Manoma, kad britai lenkams dar ir sumokėjo solidžią sumą už paskolinimą. Parodos kuratoriai to nepaneigė: „Yra dalykų, apie kuriuos mes nelabai norime kalbėti“.

Ir štai, gražioji Cecilia su šermuonėliu, atvaizdas, vadinamas pirmuoju tikru „naujųjų laikų portretu“, puikuojasi būsimos Londono parodos plakate. Galbūt dar ir todėl, kad Mona Liza į Londoną neatvažiuoja – jos išprašyti iš Louvre nedrįso netgi atkaklieji britai. Tačiau parodos „vinis“, kurios palyginimo bendrame kūrinių kontekste su virpesiu laukia ne tik žinovai, bet ir patys kuratoriai – naujausias atributuotas ir 126 milijonais svarų sterlingų įvertintas Leonardo da Vinci Salvator Mundi („Pasaulio išganytojas“), priklausantis privačiam asmeniui. Žinoma ne viena šio kūrinio tapybinė kopija, jis plito raižinių pavidalu, bet tik nuvalius ir ištyrus šį, pirmą kartą pristatomą parodoje, paaiškėjo, jog pirminiame tapybos sluoksnyje jo autorius, kas jis bebūtų, pakeitė laiminančios plaštakos nykščio padėtį. Bet kas, nors šiek tiek susipažinęs su tapybos technologija, žino: kopijuotojai tokių dalykų neišdarinėja. Intriga, verčianti skaičiuoti dienas iki lapkričio devintosios. Jau nekalbant apie tai, kad labai dažnai betarpiška akistata su kūriniais natūroje apverčia aukštyn kojom visą ankstesnį įsivaizdavimą, susidarytą iš knygų ir albumų…

Mano filmai: I

15
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Spalio 21 d. 09:00
Filmai

Prašėte – įgyvendinu. Apie geriausius  – ne pasaulyje, ne kino istorijoje, o man asmeniškai – filmus. Tad jei pradėsite siūlyti papildyti jūsų filmais-favoritais, nepykit, bet galiu ir nesutikti. Visuomet, vertindama meno, literatūros ar kino kūrinius stengiuosi aiškiai atskirti objektyvumą ir subjektyvumą. Tad, objektyviai galiu pripažinti, jog kūrinys yra meistriškas šedevras, o jo autorius pakeitė žanro istoriją, bet subjektyviai man jis visiškai gali ir nepatikti, būti ne mano. Tuo tarpu koks nors marginalinis šlamštelis gali turėti man didelę subjektyvią, sentimentalią ar nostalgišką, vertę (arba, dėl kokių nors kvailų priežasčių juokinti iki ašarų), todėl į asmeninį „geriausių“ sąrašą paklius. Kas ir kodėl – trumpai, nors pora žodžiu pasistengsiu pakomentuoti. Taigi – pirmyn, kaip minėjau, geriausių filmų mano sąraše bus dešimtys, bet suskirstyti jų vietomis ir sudaryti top‘o – nepavyks. Neįmanoma!

Blue_bird_1976_movie_poster

„Mėlynoji paukštė“ (The Bluebird, 1976) – duoklė vaikystės nostalgijai, patekusi į sąrašą dar ir todėl, kad šiandien atrodo visiškai siurrealistiškai. Mano pilkoje sovietinėje vaikystėje šis filmas buvo tikras spalvų sprogimas, jo vis vesdavo visa klase žiūrėti su kino abonementu (buvo toks dalykas), ir man, asmeniškai, niekad nebūdavo jo gana, nes vaizdas buvo visiškai magiškas,  nors šiandien akį rėžia „biudžetinė“ scenografija. Nežiūrint į tai – be galo stilinga, kažkas tarp teatro ir kino… Bet pati filmo koncepcija, kai susimąstai, dabar atrodo kaip stebuklas. Tik pagalvokite – tais laikais, bendra SSSR ir JAV produkcija. Su Elizabeth Taylor, Ava Gardner ir Jane Fonda, ir Margarita Terechova, o mergaitę Mytyl, pasirodo, vaidino Patsy Kensit, kuri vėliau ištekės (ir išsiskirs) už Liamo Gallagherio („Oasis“). Režisierius, filmo titruose – Джорж Кюкор. Taip, tas pats – legendinis George Cukor. Pati „Mėlynosios paukštės“ istorija – nuostabi. Tai – Nobelio premijos laureato Maurice Maeterlinck‘o pjesė L‘Oiseau Bleu, kurios premjera įvyko Maskvoje, Stanislavskio teatre 1908, vėliau dar buvo sukurta ir opera. Kaip ten atsitiko, kad buvo sumanytas bendras sovietų ir amerikiečių projektas – nežinau. Bet apie įgyvendinimo užkulisius tebeskrajoja anekdotai – filmuota Maskvoje ir Leningrade, ir vargšėms Holivudo žvaigždėms buvo ne kas – su rusiškąja komandos dalimi buvo neįmanoma susikalbėti, nes niekas nemokėjo angliškai.  Visi periodiškai peršaldavo, nes buvo nepratę prie spartietiškų sovietinio gyvenimo sąlygų, ir visi kentė nuo Obščepit’o kulinarinių šedevrų – vienas aktorių tegalėjo valgyti tik duoną su sviestu, nes visu kitu  tarybiniu maistu apsinuodydavo, o vargšei Elizabeth Taylor vis paleisdavo vidurius filmavimo metu ir jai diagnozavo dizenteriją… (Tikra ironija, kai dabar pagalvoji, kaip visokias dešreles pavadina “tarybinėmis”, ar ne? ) Tačiau žvaigždžių kančios nenuėjo perniek – milijonams sovietinių vaikučių jie padovanojo tikrą šventę, na o mano galva – tai labai stilingas filmas, su nemariu, simbolizmo prisodrintu siužetu – epizodas, kur Mytylė ir Tyltylis patenka į dar negimusių vaikučių karaliją, mane sujaudina ir šiandien.

Reine_margot1

 “Karalienė Margot“ (La Reine Margot, 1994) – tikrai mano geriausiųjų dešimtuke ir Nr. 1 tarp istorinių filmų. Režisierius Patrice Chereau nuplėšė visą romantinį sentimentalumą nuo Alexandre Dumas kūrinio ir parodė mums apnuogintą XVI amžių daugmaž tokį, kokį jį buvus liudija šaltiniai – žiaurų, aistringą, be skrupulų; trykštantį krauju ir kitomis kūno išskyromis. Todėl kai La Môle (Vincent Perez) sako karalienei Margot (Isabelle Adjani) „Tavo meilė – man saldi kaip mirtis“, tai ne devyniolikto amžiaus romantinė hiperbolė, o mazochistinė renesansinio meilužio tiesa. Visas prancūzų aktorių žvaigždynas – Isabelle Adjani, Vincent Perez, Virna Lisi, Jean Hugues Anglade, Daniel Auteuil, Pascal Greggory, Dominique Blanc, Jean Claude-Brialy – lėmė, kad istorinių personažų portretai atgijo, virto kūnu ir krauju. Kostiumai ir scenografija sukurti labai taupiomis priemonėmis, labai konceptualiai, bet stulbinančiai paveikūs  – vėlgi, lyg būtų atgiję senųjų meistrų, tarkim, kokio Georges de La Tour ar François Cluet, paveikslai. Baltramiejaus Nakties ir medžioklės masinės scenos – pribloškiančio stilingumo ir grožio. Muzika – Gorano Bregovičiaus – keistai, bet visai deramai papildo. Filmas apdovanotas krūva Cezarių ir Kanų festivalio prizų, bet išscenzūruotas „Miramax“ studijos, pritaikant plačiajai rinkai ir kukūrūzų spragėsių auditorijai. Ieškokite „Director‘s cut“ versijos, tapusios retenybe (jos trukmė – 161 min, vietoje 145 min aprobuotame DVD): paskutinę sceną, karietoje, turite pamatyti necenzūruotą. Kaip ir neiškarpytą prievartos sceną Radvilos ir lenkų pasiuntinių akivaizdoje.

 Aseriousman

„Rimtas vyras“ (A Serious Man, 2009), brolių Joel‘io ir Ethan‘o Cohenų humoristinis šedevras ir tikras atradimas šiais laikais, kai vyrauja kino-nusivylimai (bent jau man). Tenesuklaidina jūsų filmo pradžia, kaip suklaidino Dalią Ibelhauptaitę, kuri, truputėlį pavėlavusi į premjerą Londono filmų festivalyje, pradėjo abejoti ar pataikė tikrai į tą filmą. Kailiniuoti XX a. pradžios Lenkijos (o gal ir Lietuvos?) žydai filmo pradžioje ir didžiai pamokantis pasakojimas apie sriubą – tik įvadas į Larry Gopniko, fizikos dėstytojo iš Minesotos, gyvenimo istorijos peripetijas. O jos tokios, kad pagrindinis herojus prieina išvados, jog dabar jam gali padėti jau tik religija ir išmintingas rabino patarimas. Deja, du rabinai nieko gero nepasako, o trečias, garbiausias, – perdaug užsiėmęs, kad galėtų pas jį patekti. Tuo tarpu Larry Gopniko problemos tik kaupiasi…

Iš esmės, visas šis filmas yra gero angliško posakio when the shit hits the fan („kai š… pataiko į ventiliatorių“) iliustracija ir tikra filosofinė paguoda žmonėms, kurių gyvenime tokios „ventiliatoriaus situacijos“ yra kasdienybė (pvz. man). Kai būna tikrai, tikrai blogai, visada prisimenu pabaigos sceną su tornadu ir nemarią žydišką išmintį „būna ir blogiau“. Ir patarimų patarimą visoms gyvenimo problemoms, kurį, pagaliau, tas garbiausias iš garbiausių rabinas davė – tiesa, ne Larry Gopnikui, o jo sūnui Danny (bet tas buvo perdaug apsirūkęs, kad jį prisimintų) – „be a good boy“. Nebūk nepatiklia Dora, pagailėjusia sriubos. Štai taip.

Apie du „skudurų“ albumus

22
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Spalio 18 d. 10:04
Knygos, Mada

Šiandien – apie ypatingą knygos žanrą, apie mados albumus. Juolab, kad pastaruoju metu jų užderėjo tikrai ypatingų. Vieni – senesni, kiti naujesni, tačiau du iš jų  – būtinybė ant kavos stalelio tiems, kas domisi šia meno šaka.

Taip – meno. Mada yra gerbiama taikomosios dailės rūšis ir prancūzai jau senų seniausiai už kūrėjų nuopelnus madai ir kultūrai teikia valstybinius ordinus. Lietuvoje šią vasarą buvo apdovanotas pirmasis – ir tai, lyg su atsiprašymais, primygtinai akcentuojant ir didžiulį dizainerio įdirbį teatre. Tad jei manote, kad mada – tai sijonų ilgiai ir skudurai, toliau paprasčiausiai neskaitykite ir nesinervuokite.

mcQueen2

Alexander’is McQueenas – tai kur kas daugiau negu mada. Jo kūrybos pomirtinės parodos Niujorko Metropolitain Museum of Art (Metropoliteno Meno Muziejaus) proga šiemet išleistas albumas „Savage Beauty“ („Laukinis grožis“), kurio pirmoji laida buvo staigiai išpirkta (dabar pakartotas), jau pats yra kaip meno (knygos dizaino) kūrinys – jo viršelyje esanti holograma makabriškai persilieja iš McQueen‘o  portretinės fotografijos į kaukolę, jo pamėgtą memento mori motyvą. Be ypatingų fotosesijų, be įspūdingų kadrų iš pristatymų, tiesiog ant meistriškai parinktų ir dekoruotų medinių manekenų išeksponuoti drabužiai garsaus norvegų mados fotografo Sølve Sundsbø nuotraukose pasakoja menininko brandos istoriją – nuo bumster‘ių iki paskutinės kolekcijos, pranašingai pavadintos „Angelai ir demonai“.  Angeliškas, nekaltas, androginiškas pasakų mergelių grožis ir šėtoniška pragaro gundytojos esmė – abu dalykus McQueenas gebėjo puikiai išreikšti rūbais ir įvaizdžiais. Albumo fotografijose – nuostabi proga iš arti pamatyti podiumo kūrinius, niekada nepasiekusius parduotuvės pakabos: jų masinis pagaminimas būtų buvęs pernelyg brangus. Albumo tekste (lakoniškame, puikiai suredaguotame) – paties menininko mintys apie tai, ką ir kodėl darė. Fantastiška erudicija, istorijos išmanymas, atvirumas pasauliui, susidomėjimas mokslo sritimis mums piešia kitą McQueeną – ne škotų kilmės taksisto sūnų, užaugusį East End‘o „kaunsilyne“ (nuo council flat – socialinis būstas), o kažką panašaus į renesansinį žmogų… beje, įvertintą establishment‘o ir Jos didenybės apdovanoto Britų imperijos komandoro (CBE) ordinu.

Mano asmeninis favoritas – karinio stiliaus juodas švarkas Joan, su raudonu pamušalu apkraštuotomis kišenėmis – velniškas paprastumas, dievas slypintis detalėse (perfrazuojant anglišką posakį God’s in details), aukščiausia meistrystė. Ne veltui nuo gegužės iki rugpjūčio Niujorke veikusią parodą aplankė 661,409 lankytojas ir paskutines dienas muziejus turėjo dirbti iki vidurnakčio. Per Metropolitain Museum of Art istoriją tokio lankytojų skaičiaus buvo sulaukusios tik Monai Lizai (1963) ir Tutanchamono lobiams skirtos parodos (1978). Šiuo metu internete galima pasirašyti peticiją, kuria britai reikalauja, jog ši paroda būtų atgabenta į Londoną. Tačiau atrodo, kad dar reikės palaukti… Kol kas, paguodai – šis nuostabus albumas. Jei nesirengiate pirkti, apžiūrėkite geriausius eksponatus nors virtualiai.

 irreverent

Kitas mados albumas – karštutėlė naujiena, pasaulio knygynų lentynose atsidūrusi tik spalio 5 d. Buvusi prancūzų „Vogue“ redaktorė Carine Roitfeld (apie ją jau rašiau – kad tai redaktorė-velnias) išleido savo autobiografinį albumą „Irreverent“ (nenuolankus, nepaisantis visuomenės nuomonės). Iš tiesų, šis „Rizzoli“ leidyklos albumas – tikra mados šėtono biblija. Roitfeld stilizuotos fotosesijos nepaiso jokių priimtų normų  – tai ji aprengė brandžias manekenes mergaitiškais drabužėliais, o mergaites – seksualizavo, pridažė ir aprengė suaugusių drabužiais (apie šį skandalą jau rašė lrytas.lt). Pornografija, senatvė, jaunystė, mūsų laikų obsesijos, kultūrinių simbolių ir asmenų-ikonų pašiepimas – su minties ir akies aštrumu,  su ironija ir socialiniu-antropologiniu pjūviu, darančiu garbę geriausiems konceptualiems nūdienos menininkams.

Deja, kad madų žurnalo puslapiai – ne šiuolaikinė meno galerija, Carine Roitfeld galėjo įsitikinti, kai jai teko paliktį šį postą po dešimties redagavimo metų. Mano pagarba šiai moteriai, kad dabartiniais politinio korektiškumo laikais nepatronizavo savo skaitytojų ir nelaikė jų kvaileliais, kuriuos reikia šerti cukrine vata. Deja, net suaugusios auditorijos tarpe jų visuomet pasitaiko – išvydę stiprų, sukrečiantį meninį vaizdą, užuot susimąstę, kas, kaip ir kodėl, jie pradeda spiegti, kad reikia uždrausti. „Redaktorė turi redaguoti, o ne menus daryti“ – atšaus kai kurie ir galbūt bus teisūs. Todėl nė neabejokim, kad Carine Roitfeld nepražus ir nustojusi būti „Vogue“ redaktore. Kol sulauksime naujienų, galime apžvelgti jos dešimt metų “Vogue“ mados citadelės prancūziškajame bastione ir įsitikinti, kokią svarbią žinią, mintį, gali skleisti drabužiai ir jų kombinacijos. Verčiant puslapius, matyti, kad mada – tai irgi kalba, o Carine Roitfeld yra puiki pasakotoja, šia kalba galinti kalbėti apie labai, labai aštrius mūsų dabarties ir tikrovės dalykus. Tokius aštrius, kad pasako daugiau ir nepatogesnės tiesos už kai kuriuos socialinių mokslų traktatus. Kas sakė, kad mada – tai skudurai ir sijonų ilgis?

Apie Edgar’ą Degas ir jo obsesiją

2
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Spalio 14 d. 09:00
Menas

Jaučiuosi truputį keistai, rašydama apie parodą skaitytojams, kurių didžioji dauguma (jei tik nežada greitu laiku keliauti į Londoną) jos nepamatys. Bet apie Royal Academy of Art (Londono Karališkoje meno akademijoje) vis dar veikiančią  parodą „Degas and the Ballet: Picturing  Movement“ („Degas ir baletas: vaizduojant judesį“)  labai norisi pakalbėti; tiesą sakant, sau neatleisčiau  apie ją neparašiusi.

Dėl kelių priežasčių: pirmoji – baletas šiuo metu tiesiog sklando ore, kultūrinėje atmosferoje, kaip kokia plevenanti laiko dvasia; juntamas didžiulis susidomėjimas juo, pradedant filmo „The Black Swan“ („Juodoji gulbė“) sėkme, itin įdomiais pastarojo meto straipsniais britų spaudoje apie klasikinio baleto dabartį (Britanijoje, Rusijoje…), galų gale –  baigiant kad ir pasikeitimais Vilniaus Operos ir baleto teatro trupėje. Antroji priežastis – po šios parodos į Edgar‘o Degas balerinas žiūri visiškai kitomis akimis. Dar daugiau – nepatikėsite, bet ši paroda sukrečia.

Kaip gali sukrėsti banalybė? – paklausite. Saldžiai apseilėtas Degas balerinų rinkodarinis repertuaras – ant saldainių dėžučių dangtelių, muilo etikečių, tualeto gaiviklių cilindrų ir padėklėlių kompiuterių „pelėms“;  šimtą kartų matytas, pabodęs ir galintis estetiškai sujaudinti nebent septynerių metų mergaites, einančias iš proto dėl tutu, na, tų sijonėlių, kuriuos kalbininkai siūlo vadinti „klostytiniais“. Šimtą kartų matyti vaizdai – rišanti puantą, ketvirtojoje pozicijoje, ir taip toliau; dar daugiau – turiu prisipažinti, kad (su visa objektyvia pagarba jų įnašui į dailės istoriją) nesu didelė impresionizmo ir impresionistų mylėtoja; man jie pernelyg buržua, pernelyg išeksploatuoti, galiausiai – pernelyg saugi ir patikima kolekcionieriaus investicija; mėgstu, kai per meno kūrinį žvelgi į filosofiją, tuo tarpu impresionistų darbuose geriausiu atveju tematai psichoanalizę,  Freudą ar Jungą; jų darbuose man per maža tamsos – tos tikrosios, metafizinės, kuri gali sklisti net ir iš ryškiausio kolorito kūrinio.

Tad keliaudama į parodą, daug nesitikiu, daugiau mąstau apie patį baletą, koks jis tebėra ir mūsų dienomis, apie jo magiją ir prieštaringumą – juodą darbą iki išsekimo, fizines kančias tam, kad šokėjas atliktų vieną lengvutį piruetą ar gravitaciją paneigiantį šuolį; apie tai, kad šis principas – kankinančios tobulumo paieškos, kad išgautum  apgaulingo lengvumo, grakštumo, atsainumo, atsitiktinumo įspūdį – turbūt yra bet kurios tikros kūrybos esmė. Trumpai tariant, geri kūriniai prakaitu nesmirdi, nors jo būna nemažai išlieta. Į galva šauna mintis, kad balerinų atveju liejamas dar ir kraujas – scenos silfidžių pėdos, sužalotos puantų, man primena kažką archaiškai žiauraus ir perversiškai estetiško, panašiai kaip kiniškasis pėdų tvarstymas.

Panašia linkme mintija ir parodos rengėjai, baletui ir jo istorijos šiuolaikiškam apmąstymui skiriantys nemažai dėmesio. Nors baletas gimė XVII a. Prancūzijos karaliaus dvare, tačiau XIX amžiaus antrojoje pusėje Degas amžininkai jį laikė antikinio teatro, antikinės klasikos, tąsa. Ne veltui viena naujausių baleto istorijos studijų, pernai išleistas Jennifer Homans veikalas taip ir vadinasi: „Apolono angelai“. Tik štai Degas balerinos anaiptol nebuvo angelėliai – Paryžiaus Operoje šoko dažniausiai merginos iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių, nes tikrosios jų pajamos buvo ne iš trupės atlyginimo. Trylikametės, keturiolikmetės, penkiolikmetės – jos jau puikiai žinojo, kad geriau nei iš pasirodymo scenoje galima pasipelnyti iš gero pasirodymo tarp turtingo baleto gerbėjo paklodžių. Jei žvelgsim ne pro sentimentalų rausvą tutu tiulį, baleto trupė,  anais laikais buvo iš esmės ne kas kita, kaip pusiau legalus bordelis pedofilams, užmaskuotas po respektabiliu „klasikinio šokio meno pomėgiu“.

Garsioji mažoji Egaro Degas keturiolikmetė skulptūrinė šokėja, La Petite Danseuse de Quatorze Ans (1881), Marie van Goethem, buvo viena iš tų mažųjų kordebaleto šokėjų, vadintų les petits rats – žiurkikėm (kai žiurkikė baigdavo studijas ir prasiverždavo į pagrindinius vaidmenis, ji tapdavo „tigre“ – pravardės daug sakančios; kaip ir daug sako ano meto šokėjų „vizitinės kortelės“ su jų nuotraukomis, piršte peršančiomis palyginimą su šiandieninių palydovių reklamomis). Mergaitė buvo iš gatvės, Degas kaimynė – jos abejotinos reputacijos motušė vertėsi padieniais darbais, abi seserys taip pat šoko trupėje, viena paskui turėjo nemalonumų su teisėsauga, o ir pačią Marie, vėliau, septyniolikos, išmetė iš trupės už sistemingą repeticijų praleidinėjimą. Keturiolikos ji pozavo 47-erių Edgarui Degas, kuris jos įžūlią povyzą nulipdė iš vaško, aprengė tikro audinio drabužiais, korsetu ir tutu, priklijavo tikrus žmogaus plaukus ir įrišo į juos kaspiną (bronzinės atliejos buvo pagamintos tik po menininko mirties). Kai šis vaškinis, hiperrealistinis atvaizdas buvo pristatytas parodoj, Paryžius buvo šokiruotas. „Ji atrodo kaip medicininis muliažas“, „kokia jos paskirtis?“, kraipė galvas kritikai ir paryžiečiai, kiekvienas kurdamas aiškinamąsias versijas, kiekvienas pagal savo sugedimo laipsnį.

Edgaras Degas iš tiesų buvo jos apsėstas – tik ne erotiškai, o veikiau kaip „medicininio modelio“. Jis piešė ją šimtus kartų, visais optiškai įmanomais rakursais, judėdamas aplink ją ratu, sprindis po sprindžio. Mat tapytojo būta ne iškrypėlio, mėgstančio mergaites, o veikiau menininko-mokslininko, apsėsto noro užfiksuoti judesį, o ir pozavo jam ne pati Marie, o tik jos statulėlė…

Tad visa paroda yra apie Degas pastangas sugauti balerinos judesį, ir tapytojas šioje parodoje iškyla, kaip sako rengėjai, „tarsi impresionistų  Leonardo da Vinci“. Iš tiesų, jis pats fotografavo, su anatomo ir mechaniko tikslumu kamera, štrichais ir potėpiais skrodė ir dekonstravo kūną, judesį, ir bandė jį kuo patikimiau atvaizduoti; tai buvo tapybos ir fotografijos dvikova, tais laikais, kai išlaikymas buvo didelis, o „multi-shot“ funkcija neegzistavo. Vėlyvuosiuose darbuose – ten, kur balerinos išskysta ir menininkas kuria jų formas, šokį, erdvę, ne tonais ir šešėliais, o sluoksniuodamas pastelės spalvas vieną ant kitos (senovinė technika, pasiskolinta iš Tiziano aliejinės tapybos lesiruočių) – matai tapytoją kūrybiškai laimint, nes apie judesį ir objektą, apie iliuziją, apie tikrovės keliamą įspūdį, ten pasakyta kur kas daugiau, nei galėjo, gali ar ateityje galės fotografija.

Deja, balerinos ilgainiui išskysta, išnyksta – Degas senatvėje pradėjo akti, nebegalėjo kurti ir  dėl šios priežasties grimzdo į depresiją. Parodos pabaiga itin sukrečianti – tamsioje patalpoje matome garsiojo Sacha Guitry filmuotus kadrus – atsiradus kino kamerai, fiksuojančiai judesį, jis išsikėlė uždavinį įamžinti dar tebegyvus legendinius Paryžiaus menininkus, impresionistus. Edgar‘as Degas kategoriškai nesutiko pozuoti, tad Guitry neliko nieko kita, kaip su kino kamera, it medžiotojui, patykoti tapytoją pasaloje prie jo namų. Medžioklė pavyko – gatve su lydinčia kompanione einantis, beveik jau neregys Degas yra „nušaunamas“  ranka sukamos dėželės su tratančia kino juosta; buko techninio išradimo, pavertusio niekais  meninį judesio atkartojimą tapyboje –  jo pastangas, jo viso gyvenimo obsesiją. Kadre įamžinta ir kažkokia Paryžiaus prasčiokė, kuri, pastebėjusi, kad slapta filmuojančio vyriškio klasta išdegė ir  jis ką tik nufilmavo kažin kokį senį, atsisuka į žiūrovą su visažinio idioto šypsena, nė nenutuokiančia, kokia drama ką tik įvyko.

Nuotraukų galerija

Apie naujus „David Collins Studio“ interjerus „Corinthia“ viešbučiui

16
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Spalio 11 d. 09:00
Dizainas

Dar prieš atsiveriant prašmatnioms karuselinėms durims, ši vieta jau buvo tapusi aistringų apkalbų taikiniu. Dėl jos ietis rėmė kairysis „The Guardian“ (kaip visada – patologiškai nekenčiantis prabangos) su įtakinguoju „The Financial Times“. Vienas svarbiausių britų maisto kritikų, „The Sunday Times“ žvaigždė A.A.Gill‘as, ten apsilankęs paskelbė verdiktą: ten valgyti – tai neturėti sąžinės (kodėl – dar kalbėsime). Dar sienų dažams nespėjus nudžiūti ten jau šurmuliavo priėmimas Oskaro laureato Colino Firtho garbei, o baras šia proga sukūrė firminį kokteilį „King‘s Speech“ – „Karaliaus  kalba“. Kainos ten – pribloškiančios. Sukeliamos emocijos – nevienareikšmės, daugeliu atvejų primenančios Ezopo pasakėčią apie lapę ir rūgščias vynuoges; kai kišenė netraukia – juk taip ir norisi sumenkinti; kai kvapios kekės kabo aukštai, tai pagunda pakelti vieną koją juk nepaprastai didelė.

Betgi kas tai per vieta? Tai – naujasis, vos prieš kelis mėnesius duris atvėręs „Corinthia“ viešbutis Londone. O kuo gi dėta sąžinė, nedavusi ramybės A.A.Gill‘ui? Mat viešbutį finansavo vieno Libijos vyriausybės investicinio fondo lėšos – suprask, Gaddafi pinigų skalbyklėlė. Nežiūrint į tai, britų vyriausybė šios investicijos neįšaldė. Nežiūrint į tai, sąžinė tam pačiam kritikui netrukdė valgyti kitame Londono restorane „Sake No Hana“, priklausiusiam Aleksandrui Lebedevui. Taigi, sąžinė ir jos sąsajos su prabangiais viešbučiais bei restoranais – dalykas painus… Todėl moralę palikim nuošaly ir pažiūrėkim tik į menines formas.

Kai man pasiūlė aplankyti šį viešbutį ir privataus turo metu dirstelėti į jo visus kampelius, neatsisakiau ir ėjau, vedama, visų pirma, smalsumo, ką gi ten sukūrė mano mėgstamas ir gerbiamas interjero dizaineris Davidas Collins‘as ir jo studija. Kiekvienas naujas jo interjeras – intriga, nuotykis ir, kaip taisyklė, būsimas charakteringas ir tvirtai prigysiantis Londono vidinių erdvių akcentas.

„Corinthia“ viešbutyje jo interjerų net du: „Massimo“ restoranas (papiktinęs kritiką be kita ko ir savo kainomis) ir „Bassoon“ baras. Uždavinys turbūt turėjo būti smagus – visuomet puiku dirbti senovinėse erdvėse („Corinthia“ įsikūręs visai šalia Trafalgaro aikštės, pastate, kuris iš pat pradžių ir buvo pritaikytas viešbučiui, kuriame apsistodavo tuometinės Britų Imperijos svarbūs politiniai ir vyriausybiniai svečiai) ir, kaip galima suprasti, su nelabai ribojamu biudžetu (skandalingieji investuotojai tikrai nepagailėjo šiam viešbučiui lėšų, ir tai matyti vos tik įėjus – vien vestibiulyje kabantis vienetinis, specialiai viešbučiui paryžiečio dizainerio Chafik Gasmi sukurtas „Baccarat“ krištolo sietynas „Pilnatis“ („The Full Moon“) turėjo kainuoti taip pat svaiginančiai daug, kaip kad svaigina ir jo kosminis, efemeriškas spindesys).

Ak taip, pora žodžių apie erdves. Vienas man dažniausiai užduodamų klausimų – ko būdama Vilniuje pasiilgstu iš Londono? Neabejotinai – erdvių viešbučiuose, restoranuose, baruose. Galbūt todėl, kad užaugau senoviniame bute su aukštomis lubomis, buvusiame „Hotel Bristol“; rūsiai, rūsiukai ir buvusių Senamiesčio biurgerių namų skliautai, į kuriuos, jei avi aukštakulniais, beveik remiasi galva, žavūs – bet truputį klaustrofobiški. Dėl to apmaudžiai gaila visų prarastų aukštųjų Vilniaus vidinių erdvių – ypač suardytos buvusios senosios savivaldybės (Gedimino pr. 9), prarastos „Vilniaus“ viešbučio („Hotel George“) fojė ir netgi moteliniu kiču užmušto stalininio „ampyro“ buvusiame „Pergalės“ kino teatre. Tad Londone, kur geri viešbučiai, barai ir restoranai turi bemaž bažnyčių navų tūrius, patekus į tokias vietas jautiesi nuostabiai. „Corinthia“ viešbutyje – tokių erdvių nestinga.

Tiesą sakant, „David Collins Studios“ „Massimo“ restorano interjere lubas net… pažemino pakabinamomis lubomis tam, kad išlaikytų proporcijas. Garsiojo šefo Massimo Riccioli vadovaujamo restorano (pirmojo, beje, už Italijos ribų) erdvė tapo beveik klasikinių proporcijų, o specializaciją liudija jau pats dizainas – dryžiai ant korintiniais kapiteliais (duoklė Italijai) vainikuotų kolonų nepalieka abejonių, kad meniu vyraus žuvies patiekalai. Lankytojų žvilgsnius traukia pagrindinis akcentas salės gale: didžiulis “altorius”, kuriame ant grūsto ledo – tikros jūros gėrybių “mišios”.

“David Collins Studios” yra ypatingi tuo, kad jei kuria interjerą, pasirūpina viskuo – ir indais, ir taurių forma, ir servetėlėmis. Tai ir matyti: dėmesys net menkiausioms detalėms ir sukuria tobulos prabangos įspūdį: krokodilo raštu spausta oda ant minkštasuolių ir krėslų, peltakiuota ploniausios drobės tekstilė, kuklus restorano logotipo kiauraraštis ant užuolaidos, formos, faktūros, atspindžiai…

“Bassoon” baras (pakrikštytas muzikos instrumento fagoto garbei) – kur kas kameriškesnė, dekadentiškesnė erdvė. Čia interjeras džiazuoja – pradedant art deco paveikslais (vieną jų David’as Collins’as rado  Paryžiaus sendaikčių turguje ir pagal jo stilistiką užsakė nutapyti likusius) ir baigiant banguojančiomis, “svinguojančiomis” linijomis. 20 pėdų ilgio baras be sudūrimo persilieja ir užsibaigia… nedideliu veikiančiu fortepijonu, regis, taip ir laukiančiu kada prie jo prisės kuris nors garsus Londono džiazmenas. Kas dar pribloškia? Nepatikėsite – sienos. Žalsvos jų „plokštelės“ – iš gruoblėtos rajų odos, tarsi samurajaus šarvai. Taip pat – ir durys, iš sendinto, blausaus veidrodinio stiklo. Ir jaukus židinys. Nenuostabu, kad jau dabar vakarais šis baras – pilnutėlis. Beje, jame gimė ir Colino Firth‘o garbei sukurtas kokteilis. Jei nenorite mokėti už jį 15£ (be aptarnavimo mokesčio), galite jį šampano taurėje pasigaminti ir patys: 30 ml šviežių aviečių sulčių, 20 ml “Chambord” likerio, šampanas iki pat kraštų, trys avietės ir mėtos šakelė. Deja, mėgautis juo teks be rajų odos sienų, be fortepijono ir be dekadentiško džiazo “Bassoon” baro aplinkos – manau, ji ir sudaro didžiąją kainos dalį…

Keletas žodžių apie likusias viešbučio dalis: be “Bassoon” ir “Massimo” jame yra Londono viešbučiams privalomas arbatos gėrimo fojė (su jau minėtu „Pilnaties“ šviestuvu)  ir “Northall” restoranas – su originaliomis aukštomis lubomis ir milžiniškais langais; tai vieta stebėti Whitehall Place gatve slenkantį gyvenimą ir pačiam būti matomam. Meno kūriniai (jų viešbučiui užsakyta net 250, tarp jų Claire Brewster, Alan Macdonald ir Marcus James, o derino juos specialiai pasamdyta garsi niujorkietė  kuratorė Minda Dowling) ir gėlės – kiti du akcentai, kuriems nepagailėta pinigų. Gėlių puokštės viešbučio erdvėms komponuojamos atvirai, vienoje iš fojė – kam gi slėpti šitokį grožį? Šalia – “Harrod’s” arbatų ir saldumynų parduotuvėlė, ypatinga tuo, kad yra antroji už Knightsbridge universalinės ribų (kita – “Heathrow” 5-ajame terminale).

Betgi keliaujame toliau – į pokylių salę, šalia kurios – išėjimas į vidinį kiemelį su židiniu. Čia svečiai gali parūkyti pobūvio metu – beje, netrukdydami viešbučio gyventojams, nes numerių langai visiškai nepraleidžia garso. Netikėtas garsas, kurį išgirstu – lietuvių kalba: pokylių salę vis dar truputį tvarko statybininkai neoninėmis liemenėmis. Tačiau jau už poros savaičių viskas idealiai tviska – čia įvyksta net keli Londono mados savaitės pristatymai.

Meniškais metalo bareljefais dekoruotu liftu aukštyn – į penktąjį aukštą ir jo apartamentus. Čia apgalvotos net mažiausios detalės: meno ir mados albumų, kurie sudėti apartamento svetainėje norėčiau ir savo bibliotekoje. Espresso aparatas – irgi būtent tas dalykas, kurio dažnai pasigendi prabangiuose dideliuose viešbučiuose. Matot, tas espresso yra toks dalykas: jei užsisakai iš room service, gauni jį jau „nešviežią“ – truputėlį pravėsusį ir su zmektelėjusia puta; espresomanai mane, manau, visiškai supras. Moterys supras ir įvertins erdvius tualetinius stalelius, ir tai, kad jai ir jam yra skirtos atskiros spintos, na o pedantai-maniakai – vonios kambarį, kuriame natūralaus marmuro plokščių net raštai suderinti (tam tyčia net samdytas specialus meistras).

Apie marmurą (ir šilko brokatą, siuvinėtą sidabro skaisgijomis, ir baltą odą) dar  reikėtų kalbėti ir pasakojant apie viešbučio SPA, vadovaujamą „E‘Spa“ kompanijos. Tačiau SPA „Corinthijoje“ – net keturių aukštų ir tai praktiškai atskira tema apie XXI amžių ir visišką kainų ir kokybės „kosmosą“ – jei tik bus įdomu, galiu parašyti.

Skeptikams ir socialistiniams šarikovams, kuriems matant tokią prabangą kyla tik viena mintis – kad reikia imti ir viską „išbuožinti“ ir padalinti „visiems po lygiai“, nes gyvenimas sunkus ir nėra čia ko, galiu pasakyti tik viena: šis pasakojimas apie tai, kad prabanga – tai ne skurdo, o vulgarumo priešingybė, kaip kad sakydavo madam Chanel. Džiugu, kad „Corinthia“ viešbutyje to estetinio vulgarumo kaip tik ir nėra. Nuostabu, kad jo kūrėjai šitaip aistringai siekė to įnoringo paukščio,  tobulumo, bent jau interjere ir koncepcijoje. Ar pavyks jį pagauti – ateitis parodys.

Mat viešbučio daiktiškoji dalis – tik pusė jo sėkmės. Kitą pusę sudaro nepriekaištingas aptarnavimas ir tas dūzgesys, ta atmosfera, kurią sudaro jo svečiai, jų „demografija“ (visiškai vienokia, jei jame apsigyvena garsiausi pasaulio menininkai ir kūrėjai, visiškai kitokia – jei tik šešėliniai verslininkai su savo „pripūstom“ ir deimantais apsikarsčiusiom meilužėm), su svečiais susijusios istorijos ir legendos. Ar Londone gimė dar vienas legendinis viešubutis, sužinosime tik po daugelio metų…

Foto: „David Collins Studios“ (1-7), „Corinthia Hotel“ (9-10, 15-16, 19), autorės (11-14,17-18)

Nuotraukų galerija

Londono mados savaitė SS2012: žavieji mados bepročiai

5
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Spalio 7 d. 09:00
Mada

Kai kurie šių ekscentrikų ir ekscentrikių – anonimai, kurių vardų niekada nesužinosime, bet jie mirga savo karnavaliniais apdarais kiekvieną mados sezoną, makaluojasi prieš pristatymus, į kuriuos neturi pakvietimų, patys uoliai gaudo kiekvieno fotografo objektyvą, o nufotografuoti – turbūt patiria mini-orgazmą. Kitiems gi ekscentriškumas yra ne dukart metuose vykstantis spektaklis, o natūralus gyvenimo būdas – galime kirsti lažybų, kad jie taip atrodo ir sėdėdami su šlepetėm ant sofos priešais televizorių (jeigu, žinoma, tokį turi: juk televizija – taip banalu…). Štai, pavydžiui, juodoji legenda, viena pirmųjų mados blogger‘ių Diane Pernet, kuri atrodo kaip nužengusi iš grafo Cagliostro spiritistinio seanso – ji tokia mados pasaulio ikona, kad Robertas Altmanas savo filme „Pret-a-Porter“ („Gatavi drabužiai“) jai net skyrė vaidmenį – suvaidinti pačią save.

Kitiems gi tai – tik „fazė“, iš kurios dažniausiai išaugama. Niekam čia neįdomu standartinis grožis, čia – viskas su ironija; kuo ekstravagantiškiau, tuo geriau. Jie žaidžia nuorodomis, istoriniais kostiumo stiliais ir garsių dizainerių kolekcijų elementais, o paprašyti galėtų valandų valandas pasakoti kas, kaip ir kodėl. Savo ansambliams jie net sukuria pavadinimus: „Princesė Margareth prisivalgiusi LSD“, „Viktorijos laikų beprotis“, “Pensiono auklėtinė Las Vegas’o kazino” ar panašiai. Štai iš ko reikėtų pasimokyti minčių žaismo ir raiškos lietuvių dizaineriams, kurių kolekcijų aprašymuose dažniausia valkiojasi vis tos pačios klišės: „moderni klasika“, „sportinė elegancija“, „romantiška viliokė“, „šiuolaikinė moteriška moteris“. O “Mados infekcijos” lankytojams – drąsos. Juk užsivilkti kelnes “prišiktukes”, kvailos spalvos pėdkelnes ar šimtą-pirmąjį kartą mėgdžioti Lady Gaga – nieko originalaus; nulis balų ekscentriškumo skalėje. Mes, lietuviai, apskritai nemokame mylėti ekscentrikų ir jais džiaugtis – geriausiu atveju tik pasukiojame pirštu prie smilkinio, kaip kad darydavo kai kurie pažįstami mano vaikystėje, pasakodami apie žymų menininką, gyvenusį prie “Planetos” kinoteatro, kurio buto sienos ir lubos buvo išpaišytos juodomis pėdomis – tada, sovietmečiu, sekcijų, sofų ir fikusų laikais… O aš galvodavau – štai čia tai bent!

Būti ekscentriku – irgi menas. Netikite? Pakanka prisiminti Oscarą Wilde, markizę Casati, Salvadorą Dali, garsiąją menų globėją su drugelio formos akiniais Peggy Guggenheim, Isabellą Blow, Andy Warholą, Albertą Einsteiną, Boy George ir daugelį daugelį kitų. Pusė dabartinių garsių dizainerių, pavyzdžiui tokių, kaip Johnas Galliano, Christianas Louboutinas ar Marcas Jacobsas, studentavimo metais irgi „mankštinosi“ ant savo kailio, susikurdami keisčiausius, beprotiškiausius įvaizdžius ir lygiai taip pat mindami mados pristatymų, klubų ir barų slenksčius. Šiandien jie irgi akies krašteliu dirsčioja į jaunuosius ekscentrikus, kartais – iš jų net pasiskolina netikėtus įvaizdžio sąskambius savo kolekcijoms.

Ekscentrikų netradicinis mąstymas ir bebaimė raiška dažnai būna tas ventilis, pro kurį išsiveržia ir talentas, ir menininkams būdingas „visuomenės nuomonės“ nepaisymas  – tą pastebėjo dar garsioji britų poetė Edith Sitwell. Kad britai – neprilygstami ekscentrikai yra faktas, na bet ir mes turėjome, pavyzdžiui, Borisą Dauguvietį, kraupinusį savo meto miesčioniją vienu auskaru ausyje – šiandienos akimis žvelgiant dar labai, labai nekaltu.

Tad jūsų akims – geriausi Londono egzemplioriai. Ko norėti iš miesto, kurio meras, Borisas Johnsonas, irgi pakankamai ekscentriškas ir su geru humoro jausmu.

Gražiosios nuotraukos – Elnės, ne tokios geros (6,7,10) – mano.

Nuotraukų galerija

Londono mados savaitė SS2012: ką vilkėjo velniai?

7
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Spalio 4 d. 09:00
Mada

Atsiprašau – ne velniai, o mados redaktorės. Na, čia perfrazuojant filmą „Velnias vilki „Prada“. Bet iš tiesų, per mados savaites vienas įdomiausių reginių būna tai, ką vilki mados redaktorės – moterys, kurios turi viską (dizaineriai joms siunčia nuolaidų korteles ir karščiausius sezono daiktus) ir žino viską apie madą (na, toks jų darbas). Be to, daugelis jų yra tikros – dažnai brandžios, ne visuomet tobulos, ir, svarbiausia – asmenybės, su charakteriu, pomėgiais ir suvokimu, kokią žinią savo rūbais nori siųsti aplinkiniam pasauliui. Tad kas gi geriau gali išbandyti naujas tendencijas praktikoje? Na, – nebent dar jaunosios dailiosios „it“ merginos, kurioms tinka ir drąsiausi dizainerių pasiūlymai, ir trumpiausi sijonėliai. Tačiau jei jos renkasi žemę šluojantį maxi – kaip Olivia Palermo – tai jau tikrai madinga tendencija. Taigi – speciali nuotraukų galerija jums. Juolab kad damos tikrai puošėsi ir stengėsi – reikėjo girdėti, su kokiu pasididžiavimu kai kurios vardino savo stiliaus kokteilio sudėtines dalis.

Jums kai kurios atrodo neįspūdingai? Taip, nes rafinuotumas dažnai būna labai nuosaikus. Kartais – nė nepastebimas ir į nieką nepretenduojantis. Pavyzdžiui, mano galva įdomu tai, kad britų „Vogue“ redaktorė Alexandra Shulman yra neišsekinta dietų, renkasi klasikinius batelius, ilgesnius sijonus ir „twinset“ megztukus ir, kaip pati prisipažįsta, net prabangiausiuose SPA (kurie jai siunčia kvietimus nemokamoms procedūroms) mirtų iš nuobodulio, nes verčiau skaito knygą ar eina į teatrą. Tai - jos sąmoninga pozicija ir nemeluotas stilius, nors turi visas galimybes tokiai metamorfozei, kuri atitiktų standartą, kaip, mūsų manymu „privalo“ atrodyti vieno svarbiausių mados žurnalo redaktorių. Bet neturi noro, nes jai mūsų stereotipai neįdomūs. Ji mieliau renkasi nueiti į futbolo rungtynes su savo paaugliu sūnumi (abu, pagal gyvenamąją vietą, yra „Queen’s Park Rangers“ aistruoliai), o vakare, neskaičiuodama kalorijų, mėgsta išgerti taurę kitą vyno – tai mados pasaulio žmonėms nėra paslaptis. Kaip ji pasakė viename interviu (cituoju apytikriai) – „aš redaguoju „Vogue“, bet nenorėkit, kad dar pagal jį ir gyvenčiau“. Žurnalą ji redaguoja taip gerai, kad, jei būtų galimybė pasirinkti, taurę vyno mieliau išgerčiau su ja, o ne su „atomine Wintour“. O mieliausiai – su Carine Roitfeld, buvusia prancūzų „Vogue“ redaktore, kurios kadencija neseniai baigėsi, kaip manoma, dėl pernelyg provokuojančių, seksualių ir konceptualių žurnalo medžiagų, labiau derančių šiuolaikinio meno galerijai nei komercinei mados biblijai. Va čia tai redaktorė-velnias. Deja, ji Londono mados savaitėje nedalyvavo – buvo tik jos Londone studijuojanti dukra.

P.S. Ir specialus ačiū jaunai kylančiai Londono fotografei Elnei, kuri šauniai man talkino Mados savaitės chaose – sutikite, ji puiki portretistė. Nenuostabu, jos objektyvui pozavo net pats Jo karališkoji didenybė princas Phillipas.

Foto: Elnė

Nuotraukų galerija