Apie Kensingtono rūmus ir „Victoria Revealed“

0
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Gegužės 22 d. 16:42
Dizainas, Mada

Neseniai duris, po dvejus metus trukusios ir 12 milijonų svarų sterlingų kainavusios renovacijos lankytojams vėl atverti garsieji Londono Kensingtono rūmai. Kartu su kitais žiniasklaidos atstovais buvau ir aš – ir štai, kiek pavėluoti įspūdžiai.

Kensingtono rūmai turbūt girdėti visiems – ne tik besidomintiems Londono istorija, menu, bet ir raudonviršių „tabloidų“ skaitytojams. Taip, jie – tie patys, kuriuose gyveno velionė princesė Diana. Ten, po Kensingtono rūmų sodus, ji važinėdavo riedučiais ir ją atpažinę turistai krykštaudavo iš netikėtumo. Iš tų pačių rūmų, jei tikėsime vėliau paskalas išnešiojusiais liokajais, ji išvykdavo pasislėpusi savo limuzino bagažinėje pas slaptus mylimuosius. Po to juose gyveno, berods, Kento princas Michaelas su šeima, jo sūnus su žmona, Gloucester‘io kunigaikštis ir karalienės anūkė Zara Phillips. Dabar juose atnaujinami apartamentai, kuriuose netrukus turėtų įsikurti princas Williamas ir Cambridge kunigaikštienė Catherine. Taigi – tai gyvenamieji rūmai, o kartu ir turistiniai, ir nuomojami renginiams – yra tekę dalyvauti kompanijų priėmimuose gražiojoje rūmų oranžerijoje ir tai joks ypatingas stebuklas, išsinuomoti ten patalpas galite ir jūs, jei tik turite tam noro ir pinigų. Žodžiu – tai gyvi, gyvenami rūmai, bet kartu – ir atrakcija turistams.

Ir, atrodo, truputį galvos skausmas „Royal Historic Palaces“ – karališkosios administracijos padaliniui, kuruojančiam karalienės rūmuose įrengtus muziejus. Iki šiol Kensingtono rūmai garsėjo daugiausiai puikia istorinių ir Jos didenybės rūbų kolekcija, taip pat – princesės Dianos garderobo rinkiniu. Pamenu įdomią parodą, kai valstybės įvykiai ir įsimintinos oficialios progos buvo iliustruotos per… karalienės skrybėlaites. Pasirodo, kiekviena jų (spalva, dekoras, forma) turi savo „ikonografiją“ ir siunčia subtilią žinią apie monarchės santykį su renginiu ar proga. Vėliau dar buvo kelios įdomios karališkųjų kostiumų, tačiau iš tikrųjų, galima suprasti: reikia nemažos fantazijos tuos pačius rinkinius pristatinėti vis naujai ir naujai, ir reikia galvoti, ką pasiūlyti turistui, kad šis noriai atsisveikintų su £14.50.

Rūmai neturi atskiro įspūdingo vaizduojamosios dailės rinkinio, o ir istoriniai interjerai visuomenėje prieinamoje rūmų dalyje – nėra labai pribloškiantys, jie gana lakoniški, vadinamojo Nyderlandų baroko stiliaus. Man asmeniškai, jie be galo gražūs – ąžuolinės paprastutės obliuotos grindys, meistriškai išraižyti ąžuoliniai sienų paneliai su veidrodžiais ir konsolėmis, ant kurių išrikiuota Delfto ir kiniškos mėlynai baltos keramikos kolekcija, puikus Knellerio tapytas Petro I portretas, flamandiški gėlių natiurmortai. Šis interjero stilius – gražus Williamo III Oraniečio (olandų dinastijos atstovo) ir karalienės Mary paliktas pėdsakas, (kaip ir oranžerija – apelsinai ir oranžinė spalva yra Oraniečių dinastijos simbolis iki šiol), bet tikrai ne Versalis ir ne tai, ko karališkos istorijos ir prabangos ištroškusi publika trauktų pažiūrėti iš viso pasaulio ir noriai mokėtų už tai penkiolika svarų.

Tad dabar, po atnaujinimo sumanyta dėmesį atkreipti į kitą žymią šių rūmų gyventoją – karalienę Viktoriją. Juk būtent čia ji gimė 1819 metais, buvo pakrikštyta “Kupolo salėje”, augo ir gyveno; būtent čia jai, aštuoniolikmetei, pranešta jog, mirus dėdei, tapo imperijos monarche. Jei jums patiko romantiškasis filmas “Jaunoji Viktorija” (Young Victoria)  su Emily Blunt – būtinai apsilankykite atnaujintoje ekspozicijoje, pasijusite lyg atsidūrę filmo kadruose (ir net geriau, nes filme Kensingtono rūmus „vaidina“ Ham House dvaras, esantis prie Richmondo).

Man ši paroda pasirodė įdomi ne tiek dėl filmo, bet ir dėl tam tikrų istorinio tyrinėjimo kuriozų. Eksponuojama gedulo suknelė, kurią jaunoji Viktorija vilkėjo pirmininkaudama savo pirmajai valstybės tarybai 1837 m., šiandien – nebe juoda, o gelsvos, tabako spalvos. Šitaip per beveik du šimtus metų nubluko netvarūs audinio dažai. O ir patsai “Raudonasis salonas”, kuriame vyko tas istorinis posėdis – visiškai ne raudonas. Šiandien jame, kaip ir Viktorijos laikais stovi didžiulis ilgas masyvus Regencijos stiliaus (mūsų kraštuose vadinamo Biedermeier’iu) stalas su kėdėmis, tačiau sienos – neutraliai šviesios. Restauratoriai nesuklydo – atlikę sienų polichromijos tyrimus, jie nustatė, jog būtent tokia spalva buvo tuo metu. Kodėl tad patalpa vadinta “Raudonuoju salonu”? Galbūt tokios spalvos buvo baldų apmušalai…

Pamažu įsižiebusi, bet legendine tapusi karalienės Viktorijos ir princo Alberto meilė (jis ją uždengė savo krūtine, kai į ją šauta pasikėsinimo metu, ji – įamžino jo atminimą V&A muziejumi ir šalia esančiu memorialu, ir, netekusi vyro, kurį vadino savo „sielos antrininku“, iki gyvenimo pabaigos nešiojo gedulą) iliustruota unikaliais asmeniniais eksponatais. Parodoje pažymėta net kambario vieta, kur jie pirmąkart išvydo vienas kitą. Eksponuojama vestuvinė suknelė ir vestuvinių brangenybių komplektas (brangakmeniais nusagstyti papuošalai, vaizduojantys fleur d‘orange – apelsinmedžio žiedus, tradicinę to metų nuotakų puošmeną), deimantai ir kitos grožybės.

Tačiau ne mažiau jaudina kur kas kuklesni, bet nuoširdesni eksponatai – jos ir jo portretai, nupiešti vienas kito. Žvelgiant į šiuos romantizmo epochos portretėlius, šiandien atrodančius galbūt sentimentaliai, susimąstai, jog, iš tikrųjų, mylinti akis ir mūsų dienomis yra lygiai tokia pat jausminga – tik įamžiname savo susižavėjimo objektus ne eskizais ir akvarelėmis, o fotoaparatais ar mobiliųjų telefonų ekranuose. Pasikeitė forma, bet ne esmė; tačiau modernėjant technologijoms, šiandieninis portretinis įamžinimas, paradoksaliai, turi mažiau galimybių išlikti – ar mylimojo nuotrauka mūsų mobiliajame tvers du šimtus metų?

Monarchė, dar ir šiandien britams simbolizuojanti ištisą epochą, „Viktorijos laikus“, valdžiusi didžiulį gabalą pasaulio su imperijos kolonijomis, turėjo, žinoma, kamerinę, privačią gyvenimo pusę ir ją galima išvysti. Pradedant nuo jos vaikystės, stebėtinai atskleidžiančios būsimos valdovės charakterio bruožus: kiek mažų mergaičių savo lėles ir lėlių namelius tvarko taip dalykiškai, kad net visam šiam reikalui užveda specialų inventorių, kuriame registruoja net mažiausią lėlės batelį ar kaspinėlį? Tačiau pareigingumas, nuoseklumas, dalykiškumas nuo vaikystės vėliau labai praverčia įgyvendinant milžiniško masto projektus ir idėjas, tokias kaip Didžioji Ekspozicija, 1851 m. surengta grandiozinė pramonės ir dailiųjų amatų tarptautinė paroda Krištolo rūmuose Londone – jai skirtas atskiras kambarys. Kaip ir yra atskiri kambariai, skirti poros kasdieniam gyvenimui, o vėliau – nepaguodžiamos našlės gedului. Tad kelionė po ekspoziciją – tarsi pasivaikščiojimas po karalienės gyvenimą…

Parodos dalis sujungianti dinastijos tęstinumą, istoriją su dabartimi ir jos virsmu istorija – neabejotinai toji, skirta karalienės Viktorijos Deimantiniam valdymo jubiliejui. Juk šiemet, birželio mėnesį, Britanija švęs dabartinės monarchės, Elžbietos II, „Deimantinį“ jubiliejų. Tačiau tai jau visiškai kita istorija, kurią, tikiuosi, turėsiu galimybę irgi jums papasakoti.

 

 

Mano filmai: Praėjusiais metais Marienbade ir Chanel

75
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Gegužės 11 d. 09:33
Filmai, Mada

Londone jau antras mėnuo lyja – beveik be prošvaisčių. Atostogos, saulė, palmės, Monte Carlo – atrodo lyg kita planeta. Ypač, jei visa tai pristatinėja didysis estetas Karlas Lagerfeldas savo klipe Pasaka apie fėją (A Tale of a Fairy), reklamuojančiame „Chanel“ kruizinę kolekciją Tiesą sakant, klipu sunku tai pavadinti – tai beveik pusvalandžio trumpo metražo filmas, režisuotas paties baltapūkio kaizerio ir apgyvendintas jo mados mūzomis – žilaplauke manekene Kristen McMenamy, viena iš supermodelių eros, Lagerfeldo patarėja mados klausimais ledi Amanda Harlech, aktore Anna Mouglalis ir modeliu Freja Beha Erichsen. Vyrukai filme irgi neblogi, nors ir ne mano skonio. Žodžiu – viskas estetiška, apgalvota iki smulkmenų, siužeto, tiesą sakant, galėtų ir nebūti, o reklaminio filmo aktoriai galėtų deklamuoti kad ir telefonų knygą – vis tiek būtų gera žiūrėti, nes akis tiesiog ilsisi žiūrėdama į puikius drabužius, aksesuarus ir interjerus. Abi fimo dalis, pirmąją ir antrąją, galite pasižiūrėti Youtube.

Filmuojant "A Tale of A Fairy", Chanel News

Tačiau man A Tale of a Fairy priminė kitą filmą, irgi tampriai susijusį su „Chanel“ mados namais ir neabejotinai įkvepiantį Karlą Lagerfeldą. Tai – puikioji, Lietuvoje gal nelabai žinoma, Alaino Resnais juosta L’Année dernière à Marienbad (Praėjusiais metais Marienbade, 1961).

"Chanel" 2011 pavasario-vasaros kolekcija, įkvėpta "Praėjusiais metais Marienbade"

 Lagerfeldas šį filmą interpretavo ne tik pernykštėje pavasario kolekcijoje (pavasaris vasara 2011), bet ir akivaizdžiai cituoja jį Pasakoje apie fėją, ypač tose vietose, kur herojė klaidžioja tarp sapno ir realybės. Ar Lagerfeldui pavyksta – klausimas…. bet L’Année dernière à Marienbad savo metu tuo ir šokiravo, padalino auditoriją į mėgėjus ir nekentėjus, kad įtraukė žiūrovą į lėtą, sapną primenantį film noir meilės trikampį sudarytą iš bevardžių herojų – moters “A”, vyro “X” ir antrojo vyro, menamo sutuoktinio “M” (le Mari, sutuoktinis).

Delphine Seyrig su Coco Chanel kurtu kostiumu filme

Savo metu filmas buvo nepaprastai novatoriškas dar ir tuo, jog buvo vadinamasis “atviras” arba “interaktyvus” kūrinys – žiūrovas, jį matydamas, pats turėjo sujungti pasakojimo taškus, išlaviruoti tarp dviprasmybių ir rasti siužeto atsakymus: kas gi iš tikrųjų atsitiko? Kur tikrovė, o kur – sapnas ar pasąmonė? Labai mėgstu tokius “interaktyvius” kūrinius, įtraukiančius protiškai padirbėti ir žiūrovą, jį viliojančius, klaidinančius, leidžiančius patiems keliauti labirintu… Jau daug vėliau teko skaityti, kaip šį filmą kūrė režisierius ir scenaristas, Alainas Resnais ir Alainas Robbe-Grillet: turėdami stulbinančiai intuityvią bendrą viziją, kuri ėmė ir filmo pabaigoje netikėtai išsiskyrė, nes dramaturgas į scenarijų įtraukė grafišką, išsamią prievartos sceną, kurios filme nėra…

Barokiniai filmo interjerai kuria siurrealistinį foną veiksmui

Bet kuriuo atveju, tai puikus lėtojo tempo, kaip aš sakau slow cooking, “ilgo troškinimo”, kūrinio pavyzdys, kupinas įtampos ir niuansų, prie kurių galima grįžti vėl ir vėl, ir filmą žiūrėti ne vieną kartą. Tačiau jaučiu pareigą ir priminti, kad jis kai kurių kritikų pripažintas “vienu iš blogiausių visų laikų filmų”. Bet lygiai taip pat, tokie kino didieji kaip Agnes Varda, Stanley Kubrickas, Davidas Lynchas, o Peteris Greenaway’us prisipažino, jog šis filmas padarė jam bene didžiausią įtaką. O šio filmo įtaka reklamoms ir mados fotografijai – milžiniška.

Filmo scenografija vėliau įkvėps ne tik Chanel mados namus, bet ir apskritai mados fotografiją bei reklamos pasaulį

 Nenuostabu, nes filmas labai stilingas ir estetiškas. Kaip sakė pats Alainas Robbe-Grillet, tai – „ filmas juslėms; filmas gebėjimui matyti, klausyti, jausti; žiūrovas tiesiog turi leistis nešamas nuostabių prieš jį besiskleidžiančių vaizdų“. Pradedant parkais ir viešbučiu (filmuota barokiniuose parkuose ir rūmuose aplink Miuncheną), baigiant puikiai parinktais aktoriais ir tuo, kaip jie apvilkti. Rūbai – vienas iš nedaugelio pačios Coco Chanel scenografinių darbų ir mados legendos ranka iš tiesų matyti. Atkreipkite dėmesį, kaip rūbas filme juda, plėvesuoja, sklendžia, sukurdamas siurrealistinį sapno įspūdį ar, priešingai, yra pastiręs, varžantis it šarvas, skraidinantis it paukštis ar atšiaurus it įkapės. Kostiumai filme – irgi lyg epizodiniai aktoriai (tačiau niekada nenustelbiantys pagrindinių herojų, juk Coco Chanel sakydavo: „neturite prisiminti, kuo vilkėjo moteris, turi tik išlikti įspūdis, kad ji atrodė nepaprastai graži“). Nenuostabu, kad šį kinematografinį mados namų įkūrėjos darbą ir pačią Marienbado film noir estetiką, Karlas Lagerfeldas vis interpretuoja ir interpretuoja, versdamas ją neatsiejama „Chanel“ prekės ženklo dalimi. Kartais, beje, ir labai ironiškai – kaip šiame juokingame video, prieš kelerius metus reklamavusiame Lagerfeldo kolekciją kompanijai „H&M”.

Apie Damieną Hirstą, žaidžiantį kūrėją

31
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Balandžio 27 d. 21:57
Menas

* Perspėjimas: nuorodose žiaurūs vaizdai

“Į šią parodą geriausia vesti vaikus“, „ pats metas jums parduoti savo Damien Hirst‘us“, „tuščias burbulas“, „verčiau nueikite į Ron Muecke parodą „Hauser and Wirth“ galerijoje – taip britų spaudoje pristatinėta naujausia Damieno Hirsto kūrybos retrospektyva Tate Modern. Arba – dar geriau. „Galėčiau ją apibendrinti kaip žvilgantį šūdą. I can sum it up as shiny shit. Turėti Hirsto kūrinį – tai tas pat, lyg paskelbti pasauliui, kad jūsų vonios čiaupai – paauksuoti, o jūsų Rolls-Royce – rožinės spalvos“ – gerai parūgusios tulžies negailėjo Brianas Sewellas, senosios britų kritikos atstovas.

Ne, aš neturiu Damieno Hirsto darbo ir rožinio Rolls-Royce, o jeigu ir rinkčiausi įsigyti kokį YBA (Young British Artists) judėjimo kūrinį, tai turbūt būtų Marco Quinn‘o, ne Hirsto darbas. Aišku, Hirsto deimantinę kaukolę pasisavinčiau mielai – dėl briliantų, ir šiaip gražu, visai mano stilius. Rykliai, veršiukai ir avys formaldehide – ne. Jie veikiau kokiems kunstkamerų mėgėjams. Manau, idealus Damieno Hirsto patronas būtų ne Charles Saatchi, o Petras I – žmogus, mėgęs didelius, brangius užmojus ir spirite paskandintą makabriką.

Tad kas vis dėl to nulėmė, kad vos ištaikiusi laisvesnį pusdienį nuėjau į Tate Modern, nors ir niekada nejaučiau ypatingos simpatijos Hirsto menui? Sąžiningai – ėjau savo akimis įsitikinti ar iš tikrųjų tas menas toks blogas, beviltiškas, pervertintas ir „išpiarintas“ kaip kad pristatydami retrospektyvą rašo kritikai. Taigi – ėjau kaip į kunstkamerą, pažiūrėti, ar iš tiesų ten taip baisu. Ir dar dėl to, kad ūmai pradėjau Hirstui jausti simpatiją. Ir štai kodėl.

Gal esate girdėję tokį populiarų anglišką posakį „Don‘t hate me because I‘m beautiful“ – „Nereikia nekęsti manęs už tai, kad aš perdaug graži“ – jis masinėje anglosaksų kultūroje prigijo po 80’ųjų „Pantene“ šampūno reklamos. Damienas Hirstas galėtų šiandien lygiai taip pat sakyti: nereikia nekęsti manęs, už tai, kad aš perdaug sėkmingas. Toks sėkmingas, kad net britų, paprastai laikančių svetimų pinigų skaičiavimą blogu tonu ir išlaikančių šaltą veidą stebint kitų sėkmę, nervai dabar neišlaikė. Ir už savo sėkmę jis dabar atsiima kainą – masinę neapykantą žiniasklaidoje. Tų pačių, kurie jį kažkada iškėlė į aukštybes.

Taip, Damienas Hirstas sėdi ant maždaug 200 milijonų svarų sterlingų asmeninio turto, kurį susikrovė iš savo meno padaręs “industriją”. Ne tik pagarsėjęs rekordiniu aukciono išpardavimu (po Sotheby’s plaktuku paleido visą savo ankstesnę retrospektyvinę parodą ir sumušė rekordus, pasiekęs 111 milijono svarų sterlingų sumą), bet ir apskritai, vaizdžiai tariant, nesibodintis pasilenkti ir pakelti pensą nuo žemės. Tuo gali įsitikinti ne tik jo svetainės lankytojai, kurie gali įsigyti masiškai tiražuojamus jo darbus su signatūra internetu, bet ir bet kuris užsukęs į Tate Modern dovanų parduotuvę prie parodos. Hirsto parodos plakatas – penkiolika svarų sterlingų, lygiai tas pat plakatas, bet su autoriaus autografu – pūkšt, du šimtai penkiasdešimt svarų. Taip pat galima įsigyti atpažįstamu Hirsto repertuaru (kaukolės, taškai, drugelių sparnai, piliulės) dekoruotus „firminius“ marškinėlius, sąsagas, bloknotus, raktų pakabukus ir netgi tapetus – vienas ritinėlis, 250-700 svarų.

Jau įsivaizduoju, kokioje agonijoje raitosi šitai perskaitę „tyrosios aukštosios kultūros“ lietuviški puoselėtojai, juk tai ne kas kita kaip begėdiškas Aukso veršio (The Golden Calf) garbinimas. Nieko nuostabaus, nes net daugeliui britų pakyla kraujospūdis, vos tik jie išgirsta kalbant apie the most famous British living artist, tą begėdišką, begėdišką vertelgą, kurpiantį auksinius jaučius, deimantines kaukoles, koliažus iš tikrų drugelių sparnų ir tapetus beveik už tūkstantį svarų. Dėl dievo meilės (For the Love of God), kaip jis drįsta! Dabar jau atrodo, kad jo kaltę galėtų atpirkti ir jį į „tikruosius menininkus“ galėtų įrašyti tik viena – jei mirs bankrutavęs, skurdžioje landynėje iš bado ir po ilgų kančių nuo lėtinės mirtinos ligos…

Ironizuoju, žinoma. Man asmeniškai neįdomu, ką ir už kiek jis pardavinėja, jeigu yra paklausa, o tapetai su drugeliais – visai gražūs ir skoningi, vertinant tapetų žanro ribose. Vaikštant po parodą man buvo įdomiausia, kiek jo darbai paveiks asmeniškai mane ir kokias mintis sukels. Pirmosios salės, ankstyvasis periodas, taškų paveikslai, lego kaladėles primenanti kompozicija, įjungtas fenas, nesvarumo būklėje laikantis ping-pongo kamuoliuką – viena mintis: „na ir kas?“ Hirsto portretas su lavono galva – brr, žiauru ir liguista, bet paauglystėje turbūt daugelis mūsų esame patyrę liguisto susižavėjimo mirtimi, mirties baimės įveikimo periodą; man asmeniškai priminė laikus, kai mano vienas bičiulis morge laikė savo motociklą, na bet neklauskit, kas, kaip ir kodėl…

Vaistinės vitrinų serija, blokas su formaldehide konservuotomis žuvimis, „paveikslai“ iš tablečių ir piliulių, ir, žinoma, Hirsto skerdyklėlė – garsusis ryklys, The Physical Impossibility of Death in the Mind of Someone Living, karvė ir veršiukas, patelė ir jauniklis, atskirti skirtingose vitrinose, perskirti vertikaliu pjūviu, su išeksponuotais viduriais. Tolyn nuo bandos, Away from the Flock, jauki, šįkart neperskrosta avelė, taip pat formaldehide. Šalia mirties – šiek tiek gyvybės; šalia nukirstos karvės galvos – “gyvai” besiveisiančios ir “gyvai” ant elektrokutoriaus nusikratančios ir nusibaigiančios musės, o taip pat – uždara balta patalpa su egzotiškais fantastiško grožio drugeliais, mirtinai papiktinusi kai kuriuos parodos kritikus – pasak jų, iki parodos uždarymo meno vardan tų drugelių žus dešimtys tūkstančių. Gal taip Damienas Hirstas tiesiog augina žaliavą savo drugelių paveikslams – jie eksponuojami dar keliose salėse; primenantys viduramžių gotikinių bažnyčių vitražus, sukomponuoti su maniakiškai tikslia geometrija.

Pirmasis įspūdis po parodos buvo tiesiog abejingumas – šis tas abstrakčiai gražaus, šis tas beprasmio ir šlykštaus; šis tas derančio prie sofų ir paauksuotų čiaupų futbolininkų ir Kazachstano naftos magnatų interjeruose, šis tas nepakeliamai žiauraus ir galinčio funkcionuoti tik galerijų kataloguose, su kilometrinėmis abrakadabrinėmis kuratorių apologijomis. Keista, bet paskui kažkodėl vis mintyse grįždavau ir grįždavau prie šios parodos, pradėjau skaityti Damieno Hirsto biografiją ieškodama paaiškinimų ir ūmai radau tą trūkstamą dėlionės dalį, tą puzzle, kuriuo papildžius visa jo kūryba ir paroda ėmė įgauti prasmę – bent jau man.

Nereikšmingas, kažkur vos paminėtas biografinis faktas, ūmai tapo raktu: Damienas Hirstas gimė katalikų šeimoje, nors pasak biografijos autorių, pats niekada nebuvo praktikuojantis katalikas. Na o man atrodo, kad katalikybę, savaip, savu konfliktišku ir trikdančiu, nerimastingu būdu jis praktikuoja savo kūryba: iš čia ir aukso veršiai, ir įkyrus memento mori, ir formaldehide paklydusios viešpaties avelės, ir senovinis katalikiškasis kūniškumo neigimo, o tuo pat metu ir keisto, bemaž patologinio, garbinančio prisirišimo prie palaikų, relikvijų, prie negyvų kūnų Paskutiniojo teismo dieną stosiančių prieš Tvėrėją, paradoksas. Tiesą sakant, kyla įtarimas, kad Hirstas savo instaliacijomis pats bando būti Tvėrėju ar jį ironiškai imituoti: juk ką reiškia, kai jis sukuria uždarą gyvybės ir mirties ciklą, vitrinoje leisdamas daugintis musėms, mintančiomis nukirsdintos karvės krauju? Ar sukuria rojaus sodą su drugeliais, gaištančiais be tikslo (jei tikslu nelaikysim estetinio pasigėrėjimo) ir nugaišus pasitarnaujančiais idealiam “hirstiškajam planui” – didžiulei, idealiai tiksliai geometrinei kompozicijai? Tabletės ir piliulės, jų pavertimas estetiniu abstrahuotu objektu, irgi virsta metafora – juk kas yra farmacija? Ne kas kita, kaip fizinių kančių palengvinimo pramonė; metaforiškai ir Bažnyčia galėtų pasirodyti it dvasinių kančių palengvinimo pramonė, juolab kad atpirkimas per kančią (ir ypač fizinę) yra vienas pagrindinių katalikybės leitmotyvų.

Ar Damienas Hirstas mirs skurde ir kančiose? Nežinau ir nelinkiu. Bet kad kritikai ir meno apžvalgininkai su didžiausiu malonumu jį nukryžiuotų ir priverstų kankintis – tai faktas.

Nuotraukų galerija

Apie mano skonio vietas Paryžiuje:

44
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Balandžio 23 d. 21:53
Kelionės, Kūnas

Skaitytojų pageidavimu – apie mėgstamas Paryžiaus vietas. Apie kai kurias esu jau užsiminusi – apie „Galignani“ knygyną, apie „Le Louchebem“ restoraną. Nesu tokia Paryžiaus specialistė, kaip, tarkime, kolegė Edita Urmonaitė, bet yra tekę pagyventi ten keletą mėnesių, o ir vėliau, sugrįžimai būdavo nuostabūs ir „ne turistiniai“ – dėkoti už tai reikia pažįstamiems paryžiečiams arba įdomiems ir avantiūristiškiems žmonėms, su kuriais tekdavo keliauti. Nemažą dalį atradau Juozo Statkevičiaus ir jo pažįstamų rato dėka. Tad Paryžių pažįstu fragmentiškai, bet užtat kokiais fragmentais! Nesu buvusi “Euro Disneilende”, bet teko laimė pabūti Versalyje, per „Dior“ šešiasdešimtmečio pokylį. Nesu buvusi zoologijos sode, bet užtat lankiausi „Deyrolle“ – unikaliojoje taksidermijos parduotuvėje, kurios iškamšas kolekcininkai vertina it meno kūrinius. Kairįjį krantą pažįstu nepalyginamai prasčiau nei dešinįjį, bet užtat dešiniajame yra tekę apsistoti „Ritz“ ir gyventi Le Marais. Mano mėgstamos vietos nebūtinai yra brangios, „išskirtinės“ arba pripažįstamos keliaujančių tautiečių – pavyzdžiui jų vertinamąjį ir pamėgtąjį restoraną „L‘Avenue“ laikau mirtinai nuobodžia ir blankia vieta… Skonio reikalas, kaip sakoma. Tad štai, mano skonio vietos:

Jei norite aplankyti nebanalų muziejų – siūlau Musee Carnavalet, Paryžiaus miesto istorijos muziejų, įsikūrusį Le Marais kvartalo rūmuose, kitados priklausiusiuose garsiajai memuarų autorei Madame de Sévigne. Jos laiškai dukteriai, parašyti XVII amžiuje gerai nusmailinta, ironiška plunksna šiandien mums teikia neįkainojamų žinių apie Liudviko XIV epochą ir jos asmenybes. Paklaidžiokite po nediduką muziejų žaviuose renesansiniuose rūmuose su pasakiško grožio sodeliu, ir manau, kai ką tikrai suprasite apie Paryžių, jo asmenybes ir paryžietiškąjį gyvenimo būdą. Laikinosios parodos irgi vertos dėmesio – štai dabar, pavyzdžiui, ten veikia Eugène Atget fotografijos paroda – visiems, norintiems sužinoti, kaip atrodė senasis Paryžius iki uniforminės Hausmanno rekonstrukcijos.

Visai šalia jo, praėjus Rue des Rosiers (vieną pagrindinių senojo žydų kvartalo arterijų, kupiną judaikos parduotuvėlių, kuriuose galima įsigyti viską – net vaikiškas jarmulkes su Teletabiais), link Place des Vosges, viena mano mėgstamiausių mados parduotuvių. Nemėgstu didžiųjų universalinių, Avenue Montaigne man perdaug oficiozinė, „Colette“ – jau pasidariusi perdaug turistinė, bet rūsčioji „L‘Eclaireur“ – pats tas. Nueikite ten, net jei kainos ir kandžiojasi – pažiūrėti kaip atrodo vieta, kur susilieja visiškas interjero estetizmas ir nepriekaištingai atrinkta, suredaguota mada, virsdami kažkuo panašiu į „mados meno galeriją“. Nueikite tam, kad pasisemtumėte idėjų, kurias galbūt vėliau galėsite atkartoti pigiau. Neikite ten, jei jums patinka „Cavalli“ ar „Dolce&Gabbana”, bet jei mėgstate Haider Ackermann ar Martin Margiela intelektualią prabangą – ši vieta pats tas.

Prie pat Louvre, Rue de Boilois – „Gallerie Véro-Dodat“, nuo 1826 metų veikianti parduotuvių galerija: dar iš tų laikų, kai Paryžiaus gatvės ne visuomet buvo grįstos ir plaukė purvais ir mieste ėmė rastis dengtos, dailiomis plytelėmis klotos prekybinės galerijos, po kurias beau monde galėjo vaikščioti nesušlapdami palankų ir neišsipurvindami batų. Šiandien „Gallerie Vero-Dodat“ – rinktinės meno ir kolekcinių vienetinių baldų galerijos, prabangių smulkiųjų mažmožių, vertú, krautuvėlės, Christiano Louboutino, Terry de Gunzburg ir dar kelių kitų puikių mados ir kosmetikos namų būstinės. Jei nedrąsu paskambinti varpeliu ir užsukti į krautuves – galite tiesiog mėgautis vaizdais pro didžiules stiklines vitrinas, grožėtis išstatytais daikteliais ir tuo, kad galerijoje nerasite vieno – jokio kičo.

O į šią parduotuvę Palais Royale užsukti tiesiog būtina – jei mėgstate retus kvapus ir jūsų netenkina tualeto gaivikliais dvelkianti masiniam vartotojui skirta produkcija, kuria pastaruosius dešimtmečius kepa „brandai“ ir populiarūs mados namai. Aš mėgstu ne tik įdomesnius aromatus, bet ir pačius rūmus su jų galerijomis apsuptu sodu, tad beveik kas kartą neišvengiamai užsuku į Serge Lutens Les Salons Palais Royale – įstabaus grožio ampyro stiliaus įkvėptą ir 1992 m. parduotuvę, kur garsusis ilgus metus su Shisheido dirbęs parfumeris prekiauja savo sukurtais kvepalais pilstomais ne į firminius stačiakampius, o į dailius apvalius buteliukus, kuriuos galima išsinešti tik iš šios parduotuvės. Jums pageidaujant, ant jų gali išgraviruoti jūsų inicialus ar meilės žodžius dovanos gavėjui. Magiška aplinka, magiški aromatai, mano mėgstamiausieji – grynasis Un Lys tvankiems vasaros vakarams ir La Myrrhe šaltuoju metų sezonu (pastarasis laikomas parfumerijos šedevru, na ir šiaip esu neabejinga miros kvapams…)

 

Vežti arbatą į Londoną – turbūt tas pat, kaip vežti vandenį į Dunojų, na bet aš iš Paryžiaus sau ir lauktuvių visada parsivežu Marriage Frères arbatos – mano nuomone, šios parduotuvėlės yra tas pat arbatai, kas kvepalams – Serge Lutens. Nedaug kas žino, bet prancūzai irgi garsėja arbatos gėrimo tradicija ir ritualais, tiesa, visiškai kitokiais nei britai. Skiriasi ir patiekimas kitokiuose arbatinukuose, ir mėgstamos puodelių formos, ir užkandėlė ar desertas prie arbatos. Tad jei norisi klasikinių-kolonijinių juodųjų – žinoma, angliška arbatėlė, tačiau jei patinka aromatizuotos ar maišytos su žolelėmis ir linkstate prie japoniškų – tuomet neabejotinai Marriage Freres.

Geriausias karštas šokoladas Paryžiuje ir šiaip desertai pompastišku Belle Epoque stiliumi – La Maison Angelina, Rue Rivoli. Visiškai moteriška, poniutiška, mergaitiška vieta, veikianti nuo 1903 metų. Įkurta austro konditerio (austriškos kavinės valdo) ir pavadinta dukters vardu, išpuošta vieno garsiųjų Belle Epoque interjero dizainerių Eduard-Jean Niermanso, ji savo laiku viliojo net pačią Coco Chanel, kuri buvo nuolatinė lankytoja – kas būtų galėjęs pagalvoti, aš visuomet maniau, kad ji gyvavo tik cigaretėmis. Du firminiai patiekalai yra itin kaloringi, tad po jų, kaip ir dera po kiekvieno tikro malonumo, reikia atgailauti ir marinti save: Mont-Blanc pyragaitis ir karštas šokoladas L‘Africain: pagal mano reitingus – Nr. 2 visame pasaulyje (pirmoji vieta už karštą šokoladą – Vilniaus Operos ir Baleto teatrui, bet čia dėl vaikystės nostalgijos).

Bistrot Benoît (Rue St Martin) – gerai saugoma paslaptis, kaip paragauti garsiojo šefo Alain Ducasse virtuvės nebankrutuojant. Nuo 1912 veikusį tradicinį, legendinį paryžietišką „Benoît“ prieš penkerius metus nupirko garsiojo šefo restoranų grupė, tačiau nusprendė nekeisti vietos „filosofijos“ – tradicija, tradicija, tradicija. Pradedant interjeru ir ypač – stalo serviravimu (vien ko vertos lėkštės su inicialu B, sunkūs sidabruoti stalo įrankiai), ir baigiant, žinoma, patiekalais – jie tokie tradiciniai prancūziški, kad dabar skaitydama Umberto Eco „Prahos kapines“, kur XIX a. paryžietiškajam maistui skiriama nemažai dėmesio, jaučiuosi taip, lyg skaityčiau Bistrot Benoît meniu.

Au Rocher de Cancale (Rue Montorgueil) – kitas restoranėlis, kurį buvo netikėta aptikti tame pačiame romane. Buvo malonu matyti įamžintą literatūros puslapiuose, nes, Juozui Statkevičiui užrodžius (gyveno visai šalia vienu metu) nekart yra tekę ten pietauti ir baisiai patinka jo atmosfera (nors jei paskaitysite atsiliepimus, tai klientai pasiskirstę po lygiai – vieni mėgsta, kiti nekenčia; taip nutinka su visais charakteringais dalykais). Manau, kad intertekstualistas Umberto Eco jį į romaną patalpino būtent dėl literatūrinių sąsajų – čia pietaudavo Goncourt‘ai, Stendhalis ir Balzac‘as, ir jų laikais jis buvo garsi austrių valgymo vieta. Tokia garsi, kad austrės net nebuvo minimos meniu – jos buvo savaime suprantamas dalykas, užkanda apetitui sužadinti. Restorano kampas neatsitiktinai pažymėtas keista iškaba – juodu uolą imituojančiu reljefu, apkibusiu austrėmis ir geldutėmis. Viduje – plikos tinko sienos ir šlovingą praeitį menančios freskos, romano puslapiuose – sąmokslo vieta, mano prisiminimuose – paryžiečio pažįstamo paliepimas visuomet suvalgyti patiekalą puošiančią petražolę; prietaras, lemiantis sėkmę ir labai nesunkiai įvykdomas, nes maistas tikrai puikus, o jūros gėrybės – tik sezoninės, keičiamos kas mėnesį.

Apie kavą ir asmeniškumą

56
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Balandžio 12 d. 19:19
Kūnas

Prieš keletą dienų vos „nenutrūkau“. „Koks skirtumas,“ – atrėžiau gana šiurkščiai, – „aš tik noriu savo kavos“. O situacija buvo banali: Lutono oro uostas, aštunta valanda ryto, po šeštos valandos skrydžio iš Vilniaus, „Starbucks“ kavinė, ir barista, su „Stasi“ tardytojo tvirtumu primygtinai ir piktokai antrąkart reikalaujanti, kad išduočiau savo vardą tam, jog galėtų jį riebiu juodu markeriu užrašyti ant kartoninio kavos puodelio.

Gretima „Café Nero“, prekiaujanti be tokių nesąmonių, buvo trumpam uždaryta, tad kraštutiniu atveju teko eiti į „Starbucks‘ą“; buvau visiškai nusikalusi, viskas, ko tenorėjau buvo griebti kavą ir šokti į jau laukiančią mašiną, ir neturėjau jokio noro žaisti kompanijos rinkodarininkų sumanytus debiliškus „užsakymo personalizavimo“ žaidimus, o juolab nenorėjau mojuoti kartoniniu puodeliu su savo vardu. Apskritai nekenčiu kavos kartoniniuose puodeliuose – tik iš bėdos, kai mirtinai reikia kofeino išsinešimui. Ir, vargšai kompanijos darbuotojai, „įasmeninant“ puodelius nuolatos supainiojantys kas kokią kavą užsisakė, žinoma, nekalti – jiems taip liepia. O jie už „Starbucks“ korporacinį durnumą, kuris daugeliui žmonių sukelia atvirkštinę reakciją, ir taip atsiima – žinau tokių, visai garbių, kurie, kantrybei trūkus, vietoje vardo jiems išskiemenuoja kokį keiksmažodį, su viena pakeista raide, arba net be jos… Girdėjau apie konfliktus, kai nuo kofeino abstinencijos irzlūs klientai puola vos ne isterijon – beveik kaip aš. Ir plačiai nuskambėjo incidentas Niujorke, kai viena profesorė iš principo atsisakė kalbėti „Starbucks“ slengu – teko įsikišti net policijai.

Dar teko skaityti „The Sunday Times Style“, kad visus londoniečius galima suskirstyti pagal tai, kas kokią kartoninę kavą geria. Supermamos – „Costa“, ekologiškieji – „AMT“; patys nežinantieji, kas esą – „Starbucks“ decaf skinny soya latte (latte be kofeino su liesu sojos pienu, t.y. tokią, kurioje geriausiai atsiskleidžia kartono puodelio skonis). Buvau suklasifikuota ir aš (kategorijoje „kavą tik namie geriantys puristai, dažniausiai laisvai samdomi kūrybinių profesijų atstovai, tik išimtiniais atvejais eina į „Cafe Nero“), ir mano vyras („Alpha male, vanago žvilgsniu stebintis baristą, kuris jam daro espresso, nirštantis dėl kiekvieno neteisingo judesio“). Ir visa tai kažkaip įstūmė mane į kultūrinius antropologinius apmąstymus – apie kavą, tapatybę ir asmeniškumus.

Prisiminiau, kaip prieš bene penkerius metus kalbėjausi su lietuvių kilmės vartojimo tendencijų tyrėja Kristina Dryža. „Prognozės tokios, kad vis didesnės vertės turės energija – technologijos, taupančios energiją ir su žmogaus kūnu susiję energiją didinantys produktai. Taip pat – ritualai, įnešantys pastovumo į chaotišką didmiesčio gyventojo kasdienybę. Ir – personalizuoti, asmeniškai vartotojui sukurti dalykai“. Pagalvojau, kad kavoje visa tai labai puikiai jungiasi – ir ritualas, ir energija, ir tai, kad kava turi būti asmeniška.

Tik asmeniška ne pagal „Starbucks“ – ačiū, nereikia. Vardas ant kartono puodelio, išrašytas užknisto baristos, kuriam tu nė velnio nerūpi – toks pat „asmeniškas“, kaip ir vištidės antspaudas ant kiaušinio lukšto. Asmeniškos kavos būna visai ne tokios. Asmeniška kava turi būti iš normalaus puodelio. Asmeniška kava negali būti iš kapsulės: na, čia mano asmeninis prietaras – kava, prieš patekdama į dozatorių turi būti vos supurenta, čiaukštelėjimai rankena yra būtina ritualo dalis. Kuo senesnis, mažiau plautas espresso aparatas – tuo kava geresnė. Šito išmokė Paulius Jurkevičius – jo straipsniui dėkinga už namie stovintį paprastutį genialų „Bialetti“ mocca aparačiuką pypsintį, kai kava išverda ir už priesaką nepiktnaudžiauti espresso, moteriai vienas per dieną – pats tas.

Londone asmeninės kavos su vyru einame gerti į Bar Italia, Soho. Ten kava – tikrai asmeninė, su istorija. Baristos, nors mūsų vardų ir neklausia, bet atpažįsta savo nuolatinius ir sveikinasi – o ir kur neprisimins, nes kartą taip susiklostė, kad nuėjau ten su Edgaru Montvidu, paskui, po kelių dienų – su Laimonu Briedžiu, o paskui, tradiciškai sekmadienį, – vėl su nuosavu vyru… Reikėjo matyti, kokias suokalbininkiškas minas jie raitė, o vienas lyg tarp kitko net pradėjo niūniuoti kažkokią dainelę su žodžiais „she‘s got a boyfriend“ priedainyje… Matyt, jau įsivaizdavo pakvimpant itališkomis skyrybomis…

Paryžietiška kava mano mintyse kažkodėl visada prašosi cigaretės (nors jau seniai neberūkau) ir primena rytus Marais, Café Les Philosophes… Nuostabia kava mane yra vaišinęs pusseserės vyras, kilęs iš senos gruzinų giminės – išvirta turkiškai, kavinuke su ilga rankena ir mažyčiu žiupsneliu cinamono, su tirščiais mažučio puodelio dugne, iš kurių jo sesuo neklystamai buria ateitį. Tačiau, žinoma, geriausia kava yra Italijoje. Geriausia iš lig tol gertų buvo Sicilijoje, Sirakūzų Ortigijoje, mažutėje kavinukėje Piazza di San Filippo alla Giudecca – vakare staleliai stovėjo tiesiog prie uždarų bažnyčios durų, tarp medinių dėžių su apelsinmedžiais ir kitais augalais. Ką tik buvome apžiūrėję nuostabų Caravaggio darbą „Šv.Liucijos mirtis“ netoliese esančioje Basilica di Santa Lucia al Sepolcro.

Kalbėjomės apie niūrią to paveikslo energiją, apie tai, kad šitaip nutapyti galėjo tik žmogus, kursai žino ką tapo, kursai žino, kaip atrodo žmogžudystė ir kaip slegia atgaila – juk Caravaggio buvo pats nužudęs žmogų gatvės konflikto metu, ir ne vieną sužeidęs. Visą gyvenimą jis prisidirbdavo bėdų, ir į Sirakūzus anuomet atplaukė taip pat bėgdamas nuo keršto ir teisėsaugos. Apsistojo kažkur čia, Ortigijoje, galbūt kažkurioje šių gatvelių, pas savo bičiulį Mario Minniti, per jį ir susirado pelningų užsakymų, tarp jų ir Šv.Liucijos bažnyčios altoriaus paveikslui, 1608 m., nes miestas norėjo įamžinti savo skaisčią šventąją, kurią kažkada pagonys miesto gyventojai ir atstumtas sužadėtinis buvo nuteisę atiduoti į viešnamį, tačiau įvykus stebuklui jos negalėjo pajudinti nė vežimas su jaučiais, nė tūkstantis vyrų; tada ją bandė padegti vietoje, bet irgi neišėjo, kol galiausiai jai šakute išbadė akis ir perpjovė gerklę – pavyko. Carravaggio tapė šį siužetą skubėdamas, įnirtingai, lyg apimtas įkarščio, skystu dažu, kuris vėliau bluko, paliko neįprastai daug erdvės virš figūrinės kompozicijos, ir šitai paveikslą kažkodėl daro baugiai ir keistai panašiu į tikrovišką kriminalinio nusikaltimo sceną

Kai atnešė kavą, tai buvo tikras espresso tenebroso – tamsus, kaip tamsiausias Caravaggio paveikslo šešėlis, juodas kaip žudiko sąžinė, su kremine puta, gelsva kaip seno aukso relikvijorius. Kai tą espresso išgėrėme, laikas sustojo. Taip, ten buvo kažkoks metafizinis espresso. Nežinau, kiek laiko tylėjome, bet mąstėme, atrodo, apie tą patį. Apie mirtį, meną, gyvenimą ir meilę. Gal tai tęsėsi kelias sekundes, gal – keliolika minučių; kai pojūčiai grįžo, vėl galėjai girdėti, kaip dzingsi šaukšteliai kavinėje, užuosti, kaip kvepia tinku vėsūs bažnyčios mūrai vasaros vakaro tvankumoj, justi svaiginantį augalų aromatą, apelsinmedžio aliejingų lapų kvapą. Po to atsigėrėm vandens ir tas vanduo buvo tyras, tarsi pati vandens idėja. Paskui tiesiog apėmė pirmykštis gyvasties suvokimo džiugesys, kad, vis dėl to, labai gera būti neišbadytomis akimis ir neperpjauta gerkle. Taip, tame espresso puodelyje buvo ir Caravaggio, ir visa Sicilija, ir atsimenu dar jį ir šiandien…

Štai ką aš vadinu tikra, asmenine kava. Kartą jos paragavęs, tikrai įgyji priklausomybę. Ir nieko nuostabaus, kad, kaip kofemanas, pasidarai irzlus, kai tavo kavą nori „įasmeninti“ pretenzingas „Starbucks“ marketingas. Tad kodėl aš nenoriu atėjus į „Starbucks“ prisistatyti ir pasisakyti savo vardo, kaip jie siūlo? Nes tai tik sumautas bizalas popieriniam puodelyje, ne daugiau. Jis to tikrai nevertas.

 

Apie Edgarą Montvidą Edinburge

3
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Balandžio 7 d. 14:55
Kelionės, Menas

Operos tema tęsiasi. Ką tik buvo apie Manon Lescaut, dabar – apie Edgarą Montvidą Edinburge, Škotijos operos „Palaidūno karjeros“ (The Rake’s Progress) pastatyme. Reginys toks, kad dėl jo iš tikrųjų verta buvo sėsti į traukinį ir keliauti į Edinburgą. Na, ne vien dėl to… Edinburgą be galo mėgstu, ten turiu gerų draugų, kuriuos visada gera aplankyti. Bet kai ir per vakarienę po spektaklio (buvom gražiajame The Witchery (‘Raganyno’) restorane, ir net kitą dieną per pusryčius vis dar dalinomės įspūdžiais ir aptarinėjome operą, tai aišku viena - reginys tikrai įsimintinas. 

„Šlovingas pasirodymas“, „sultingas, plačiai atsiskleidžiantis lietuvio tenoras“, „skrodžiantis lietuvio tenoro pasirodymas, kuriam nieko negalima prikišti“, „įspūdingas pastatymas verčiantis mėgautis kiekviena akimirka“ – šitaip britų spauda pristatinėjo naujausią Edgaro Montvido vaidmenį režisieriaus Davido McVicaro pastatytoje Igorio Stravinskio operoje „Rake’s Progress“ Škotijos operoje.

Labai norėjau ją išvysti ne vien dėl Edgaro, bet ir dėl to, kad prieš tai yra tekę matyti Davido McVicaro „Die Zauberflöte“ su  Johno Macfarlane kostiumais ir scenografija Londono Royal Opera Covent Garden; pastatymą, jau įėjusį į pasaulio operos istorijos klasiką. Drąsiai galiu teigti, kad man asmeniškai ji – bene įsimintiniausia iš visų iki šiol matytų operų.

Kuriant Stravinskio „Palaidūno progresą“ Škotijos operai, šių garsių režisieriaus ir scenografo darbo vaisių vėl laukta su nekantrumu – režisierius sakė, jog pastatyti šį kūrinį buvo viena jo gyvenimo ambicijų. Rezultatas nenuvylė – XVIII amžiaus istorija apie palaidūną Tomą Rakewell‘ą, Šėtonui pralošusį savo meilę dėl pažadėtų turtų ir gyvenimo gėrybių, scenoje pasakojama vaizdingai tarsi kinofilmas. Įdomu, kad Įgorį Stravinskį sukurti šią operą įkvėpė vaizdai – britų tapytojo Williamo Hogartho 1732-1733 m. sukurta paveikslų serija „The Rake’s Progress“, šiuo metu saugoma Londono Sero Johno Soames‘o muziejuje.

Kompozitorius, viename Amerikos muziejų išvydęs pagal šią paveikslų seriją amžininkų sukurtas graviūras, taip susižavėjo vaizdinga nuopolio istorija, kad ėmėsi kurti operą nė neturėdamas jokio užsakymo iš kurio nors teatrų. Savo idėja jam pavyko uždegti ir amerikiečių poetą W. H.Auden‘ą, kuris taip pat neatlygintinai ėmėsi kurti libretą, sakydamas, jog jam didžiulė garbė talkinti Stravinskiui.

Naujojo Stravinskio kūrinio premjera įvyko Venecijos „La Fenice“ teatre 1951 m. ir nuo to laiko opera „The Rake’s Progress“ nekart viliojo garsiausius atlikėjus ir režisierius – pavyzdžiui Stockholme ją buvo pastatęs net pats Ingmaras Bergmanas.

Edinburge Stravinskio „Palaidūnas“ Davido McVicaro, Johno Macfarlane, ir atlikėjų sąstato dėka išsiskleidžia visu XVIII amžiaus grožiu ir dekadansu. Ambicingasis Tomas Rakewellas atsisako jo laukiančios sužadėtinės ir idiliškos, tarsi iš Thomas Gainsborough paveikslų atkeliavusios pastoralės provincijoje, vos išgirdęs, kad mirė jo turtingas dėdulė ir paliko jam solidų palikimą. Lengvo turto ištroškusiam Tomui nė motais, kad apie dėdulės buvimą lig tol nė neįtarė, kad teks palikti mylimąją ir keliauti į Londoną tvarkyti palikimo reikalų. Jis aklai patiki Nicku Shadow‘u (Nicku Šešėliu), kuris yra ne kas kita kaip velnias ar tamsiąją, nuodėmingąją žmogaus prigimties pusę atstovaujantis alter ego.

Londonas herojų įtraukia tiesiai į nuodėmių ir amoralaus gyvenimo kloaką. Viešnamiai, lošimai, prostitutės, apgavikai, o svarbiausia – įsitikinimas, kad „jūra iki kelių“, Tomą nuveda pražūtingu keliu – vien dėl noro būti kietu jis leidžiasi tvirkinamas bordelyje ir neria po sijonu Motušei Žąsiai (Mother Goose, „bordelmamai“ su milžiniškomis krūtimis), orgiastinės iniciacijos rituale geria myžalus iš naktipuodžio ir simboliškai kanda ilgėliausio batono – viskas, kaip ir dera XVIII a. degradacijos dvasiai. Vien dėl juoko jis veda Babą Turkę, barzdotą moterį, gyvenančią iš brangiai apmokamų pasirodymų egzotikos ir gamtos pokštų mėgėjams (scena, kai itin gundanti Baba Turkė žengia seksualia, sidabrine kurpaite apauta kojele iš lektikos ir nusiplėšia nuo veido šydą, atidengiantį solidžią juodą barzdą, yra verta atskiro pagyrimo režisieriui), Nicko Shadow‘o sugundytas investuoja į stebuklingą mašiną, akmenis verčiančia duona ir bandelėmis, galiausiai – bankrutuoja, jo turtas parduodamas iš varžytinių, jis pats atsiduria skolininkų kalėjime ir galiausiai, išprotėjęs nuo pasigauto sifilio įspūdingai miršta beprotnamyje.

Edgaro Montvido balsas ir vaidyba, choreografija, judesiai, galiausiai „įsigyvenimas“ į įspūdingus kostiumus ir vaidmenį, „Palaidūno kelionę“ paverčia nepamirštamu reginiu – atrodo, jog šis vaidmuo sukurtas specialiai jam. Štai ką rašo „The Daily Telegraph“:

„Spektaklio širdis – lietuvių tenoras, kuris beatodairiškai įsigyvena į Tomo paklydimus, jo jaunuolišką įsitikinimą, jog visas pasaulis jam skolingas, jo išdidumą, jo lėbavimus ir gėdingą išprotėjimą nuo venerinės ligos. Tiesa, keista yra girdėti šio tingaus, išlaidaus, tipiškai angliško personažo žodžius, dainuojamus su [lietuvišku] akcentu, kuris mūsų šiandieninėje populiarioje sąmonėje asocijuojasi su sunkiu darbu ir taupumu. Tačiau girdėti Stravinskio muziką, dainuojamą su tokia gelmės pajauta ir spalvingumu, su tokiu pasitikėjimu ir aistra, tokiu iškalbingumu ir intensyvumu, yra išskirtinė patirtis.“

Tačiau Škotijos operos „Palaidūno progresas“ yra šventė ne tik ausims, bet ir akims. Edgaras Montvidas scenoje pavergia ne tik balsu, bet ir savo išvaizda, kūnu, judesiais – jis iš tiesų atrodo kaip personažas, nužengęs iš to meto paveikslų ir graviūrų. Scenografijoje provincijos nekaltybę keičia Londono orgijų groteskas, pagiringus rytus prabangiame bute – bankrutavusio turto varžytinių karštligė, kortų dvikovą su šėtonu – beprotnamio chaosas. Vienoje Londono gatvių scenoje dekoracijos keistai primena XVIII amžiaus Vilnių – netrūksta nė milžiniškos memento mori giltinės, tarsi maro laikais… Visas veiksmas scenoje tokio gero tempo, kad prilygsta geram kino trileriui, o garso ir vaizdo grožis… gaila, kad neradau nė mažiausio videoklipo internete. Bet rekomenduoju: režisierius Davidas McVicaras sukūrė dar vieną operos žanro šedevrą. Su lietuviu pagrindiniame vaidmenyje.

Foto: Markas Hamiltonas, Scottish Opera.

Nuotraukų galerija

Apie „Manon Lescaut“ kostiumų įkvėpimą

13
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Kovo 30 d. 08:51
Mada

Šią mados istorijos apžvalgą paprašė parašyti Dalia Ibelhauptaitė – į naujojo operos „Manon Lescaut“ pastatymo programėlę. Pamaniau, gal bus įdomu ir jums, apie 1910-1915 m. laikotarpį, jo asmenybes ir madas.

Dalia Ibelhauptaitė ir Juozas Statkevičius rokokinę, dekadentišką ir ne tiek moralizuojančią, kiek užduodančią moralinius klausimus Manon Lescaut istoriją perkėlė 1910-1915 metus. Juos galima suprasti: šis laikotarpis – tai tikras lobis režisieriui ir kostiumų dailininkui, ypač, jei jie geba žaisti istorinėmis užuominomis. Tai – lūžio metas masinei kultūrai, teatro menui ir moteriai. Ypač pastarajai, moteriai. Didžiosios tos epochos damos savyje gebėdavo apjungti meistrišką manipuliaciją viešaisiais ryšiais, teatrališkumą ir savo visuomeninio vaidmens dviprasmybę.

1910-1915 – tai pereinamasis laikotarpis iš praūžusios Belle Epoque su jos garsiosiomis išlepintomis, o kartu ir tragiškomis kurtizanėmis, Prancūzijoje šmaikščiai vadintomis Les Grandes horizontales, mat „žinomumą“ pelnė būdamos horizontalioje padėtyje. „Dama su kamelijomis“ Alphonsine Duplesis ar Cora Pearl buvo ne tik seksualinis, bet ir kultūrinis reiškinys, įamžintas Alexandre Dumas, Verdi, Guy de Maupassanto. Kai pakildavo iš savo patalų ir buduarų, kuriuose priiminėdavo garsiausius ir turtingiausius epochos vyrus, jų erdve tapdavo uždaras namų salonas ar, daugių daugiausia, operos teatro ložė. Les demimondaines, „pusiau pasaulyje“, „pusiau visuomenėje“ – jos iš tiesų buvo aukštuomenės paribyje, apie jas visi žinojo, tačiau jokie padorūs namai jų nepriimdavo – nežiūrint į tai, kad tų padorių namų vyrai buvo dažni jų salonų lankytojai.

Viskas keičiasi po 1910-ųjų. Teatro vaidmenį visuomenėje vis labiau ima užimti masiškasis kinas, o pats teatras tampa vis rafinuotesnis, labiau eksperimentuojantis, konceptualesnis. Abu – ir teatras, ir kinas, – turi didžiulės įtakos madai, o taip pat – ir jos sklaidai. Tai – „Vogue“ ir „Harper‘s Bazaar“ žurnalų atsiradimo ir populiarėjimo metas. Nebylusis kinas žodžių stygiui užpildyti reikalavo ne tik itin išraiškingų aktorių tipažų, bet ir įspūdingų kostiumų akims paganyti. Teatras, negalėdamas pralaimėti kinui, turėjo siūlyti vis avangardiškesnį, konceptualesnį, išskirtinesnį reginį žiūrovui. Kūrėjų fantazija ėmė nepripažinti jokių geografinių ar chronologinių ribų. Mados žurnalai tapo svarbia žiniasklaidos priemone ir sukūrė visiškai naują fenomeną – tarptautinę žvaigždę.

Sarah Bernhardt (kartais dar vadinama paskutiniąja iš didžiųjų kurtizanių ir pirmąja iš naujųjų įžymybių), Pola Negri, Mata Hari, Isadora Duncan, Markizė Cassati buvo tos tarptautinės žvaigždės, žinomos nuo Holivudo iki Sankt Peterburgo, meistriškai išnaudojusios viešuosius ryšius ir ekscentriškumą savo įvaizdžio ir žinomumo stiprinimui. Genialios aktorės ir šokėjos, išlaikytinės ar šnipės, garsėjančios tikrais ar tariamais talentais, jos vedė į bankrotą gerbėjus vyrus, už laivo borto galėdavo išmesti deimantų vėrinius, už pavadėlių vedžiojosi gyvus leopardus kaip Sara Bernhardt, o į metų pokylį galėdavo atvykti pasipuošusios petardomis šaudančia suknele kaip Markizė Cassati. Stebinti, svaiginti mases ir gerbėjus, apsukti galvą rafinuotumu, galų gale – erotiškai dirginti turtingų meilužių vaizduotę padėdavo chameleoniškas gebėjimas persikūnyti į vis kitą įvaizdį, vis kitą vaidmenį – ne tik scenoje, bet ir kasdieniame gyvenime.

Tam ypač gelbėjo egzotika, ir ypač orientalizmas – nenuostabu, juk kaip tik tuo metu Europoje formuojasi svarbiosios kolonijinės muziejų ir privačios Rytų meno kolekcijos. Olandė Mata Hari savo kuklią kilmę slėpė prisistatydama kaip hindu princesė iš Javos salos ir provokuodama erotiškais, striptizo ribas peržengiančiais „rytietiškais“ šokiais. Isadora Duncan ir jos basakojė choreografija su šaliais neabejotinai turėjo kažką bibliškai pirmykščio, tarsi Salomėjos šokis. Egzotiškos Šeherezados, haremo vergės, Egipto faraonės, geišos, čigonės, aistringos, bet nuožmaus etiketo suvaržytos Bizantijos imperatorės ir primityvių klajoklių tautelių laukinukės – visi šie epochos žvaigždžių įvaizdžiai ne tik buvo palankiai fotogeniški kino ekrane ar žurnalų puslapiuose, bet ir jaudino masinę vaizduotę kaip stiprus erotinis archetipas – egzotiškos, visiškai vyro dominuojančiai valiai pajungtos, tačiau tuo pat metu ir bauginančiai svetimos, nenuspėjamos sekso vergės. Svetimas, etninis Kitas, o teisingiau – Kita, neperprantama, nesukalbama, o vien tik užkariaujama įveikiant baimę ir išprievartaujant, seksualiai paimant tarsi pergalingam kolonistui svetimą kontinentą…

To laikotarpio menininkai, scenografai ir mados kūrėjai, dirbdami savo garsiosioms klientėms paliko ryškų pėdsaką mados ir meno istorijoje. Esminis įnašas priklauso Paul Poiret (1879-1944), paryžiečiui dizaineriui, egzotiškąjį orientalistikos ilgesį priderinusiam to meto madai ir kūrusį garsiosioms visuomenės „odaliskoms“. Dažnai sakoma, jog tai jis išvadavo moteris iš korsetų, tačiau pamirštama pridurti, kad jis paliko kitą suvaržantį rūbo elementą – į apačią siaurėjantį, itin nepatogų ilgutėlį sijoną, dažnai dar ir su šleifu, vertusį jo segėtoją tipenti mažyčiais geišos žingsneliais ir neabejotinai turėjusį tam tikrą egzotiško „bondage“ arba „seksualinio pančiojimo“ užuominą. Tad „moterų emancipacijos“ madoje laurai, vis dėl to priklauso Coco Chanel; Paulio Poiret moteris, kad ir be korseto, tačiau vis dar buvo visiška mados ir pikantiškai pančiojančių rūbų belaisvė, visiškoje dizainerio, pravardžiuoto „Paryžiaus paša“, diktato valioje.

Tačiau kokia belaisvė! Rūbų raštų, faktūrų, dekoro ir juvelyrikos perteklius mūsų akimis žiūrint gali balansuoti ant gero skonio ribos. Aksesuarai tapo mažyčiais meno kūriniais. Viename ansamblyje galėjo jungtis ir brokatas, ir nėriniai, ir šilkas, ir aksomas; siuvinėjimai ir aplikacijos, kutai ir stručio plunksnos, perlai ir kailiai. Ak taip, žinoma, kailiai. Sabalų, lapių, voverių kailiai tai – ryški Rusijos ir rusiškojo stiliaus įtaka tuo laikotarpiu. Pirmiausia, žinoma, dėl Diaghilevo ir Balets Russes trupės bei jų kostiumų dailininko, Gardine gimusio litvako Leono Baksto. Baksto kostiumai ir scenografija 1910 m. Rimskio-Korsakovo baleto „Šecherezada“ pastatymui buvo neabejotinai viena esminių įtakų visai laikotarpio madai, ir Paryžiuje kelis sezonus netgi kalbėta, jog „mūsų dabartinė mada tapo tarsi atgijęs Baksto spektaklis“.

 Poiret uoliai diegė šį stilių savo klientėms, o masinei Poiret stiliaus sklaidai gelbėjo du svarbiausi laikmečio iliustratoriai – Paul Iribe ir Erté. Neatsitiktinai Paul Iribe (vėliau, beje, tapęs Coco Chanel meilužiu) savo ranką išbandė ir tekstilės raštų kūrime, ir žurnalo „ Le Témoin“ redagavime, ir netgi išleido Poiret kostiumų iliustracijų inspiruotą erotinių piešinių knygą, galutinai patvirtindamas to meto orientalizmo seksualines užuominas.

Romain de Tirtoff, kilmingas išeivis iš Sankt Peterburgo, pagal savo inicialus pasirinkęs pseudonimą Erté, tapo vienu įtakingiausių šio stiliaus šauklių. Erté dirbo pas Paul Poiret, vėliau sudarė didžiulį kontraktą su „Harper‘s Bazaar“ ir formavo įspūdingą šio žurnalo grafinį dizainą bei visą estetiką. Iš spaudos puslapių Erté dizainas persikėlė ir į sceną, dekoracijų ir kostiumų pavidalu – ypač į Folies Bergère, legendinį Paryžiaus reviu. Jo repertuaras kaip tik tuo metu tampa kažkuo nauju. Jis – jau nebe komiškoji opera, nebe operetė, o… šou. Su įspūdingomis pusnuogėmis, o dažnai – ir nuogomis moterimis, egzotiškais kostiumais, metrinėmis stručių plunksnomis, šviesos ir garso efektais. Garsiausių epochos menininkų palytėtas egzotiškasis demi-monde staiga tapo staiga tapo gero, avangardinio skonio ženklu. Andainykštė salone ar operos ložėje pusiau incognito besiglaudžianti kurtizanė staiga atsiduria ne kur kitur, o – tiesiai scenoje, jos viduryje, nutvieksta prožektorių.

Mados tyrinėtojai dar ir šiandien pripažįsta tebesitęsiančią Paul Poiret, Leono Baksto, Paulio Iribe ir Erté įtaką. Bebaimis šio stiliaus orientalizmas, teatrališkumas, seksualinės užuominos dar ir šiandien tebežavi kūrėjus visame pasaulyje. Šis „Manon Lescaut“ pastatymas – dar vienas pavyzdys, perkeliantis dviprasmiškosios Manon įstoriją į kurtizanių, išlaikytinių, aferisčių ir stilingo meno laikotarpį, kai moteris pati nežinojo, kas ji – plėšrūnė ar auka, bet tikrai norėjo ir mokėjo būti scenoje, būti visų dėmesio centre.

Nuotraukų galerija

 

Trumpasis interviu: 20 įžūlių klausimų Asmik Grigorian

7
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Kovo 27 d. 11:09
Interviu

Kas ji gyvenime – Bohemos Miuzetė, Onegino Tatjana, Svynio Todo Mrs Lovett ar tragiškoji kurtizanė Manon Lescaut? Visos jos ir nė viena tuo pat metu. Asmik Grigorian yra ryškus charakteris pati savaime. Man ji yra žvaigždė ne vien savo talentu, bet ir savo beatodairiška drąsa būti savimi, bet kur – scenoje, asmeniniam gyvenime, areštinėje. Marijai Callas supykęs Onassis į salą atskraidino ir nuleido fortepijoną, o ko reikėtų Asmik Grigorian? Ir kas sieja „proustiškus“ klausimus, Asmik ir Danielį Craigą? Toks pat paskutinis atsakymas…

Foto: Paulius Gasiūnas

 Ką laikai didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu?

Dar tokio nepasiekiau. Jeigu reikia ilgai mąstyti tiek, kiek aš dabar, vadinasi tokio dar nepasiekiau.

Laimingiausia gyvenimo akimirka?

Su Nojaus gimimu pasveikinę brangūs man žmonės.

Didžiausias apgailestavimas, kurio priežastį ištaisytum, jei galėtum atsukti laiką atgal?

Pasakyti spontaniški žodžiai.

Kokia yra didžiausia, begėdiškiausia prabanga, kurią sau leidi?

Nieko neveikti.

O ką labiausiai brangini?

Savo šeimą.

Dėl kokių kasdienių dalykų širdį užlieja džiaugsmas?

Kai žmonės, esantys šalia manęs, šypsosi.

Kokių savybių labiausiai nekenti?

Pavydo.

Koks operos vaidmuo artimiausias tavo charakteriui?

Visi ir nė vienas.

Talentas ar darbas?

Talentas, papildytas darbu.

Kerintis studentas ar nuobodus milijonierius?

Abu kartu būtų genialu. Trys dar geriau – dėl kiekio.

Ką pasiimtum į negyvenamą salą?

Pasiimčiau daug gyventojų.

Už pinigus nenusipirksi…

Laiko.. nors laiką nusipirksi. Už pinigus nenusipirksi draugų.

Ar dažnai keikiesi?

Taip. Per daug dažnai.

Mėgstamiausias svaigalas?

Komplimentai.

Mėgstamiausi kvepalai?

Kelis turiu – Juozo Statkevičiaus, Serge Lutens Fille en Aiguilles .

Geriausia daina?

Kai kas nors paskambina ir pasako, kad nereiks eiti į darbą.

Geriausia knyga?

Abbé Prévost “Manon Lescaut” arba ta, kurią kas nors parašys apie mane.

Šokis: lėtas ar siautulingas?

Priklausomai su kuo šoki.

Mini ar maxi?

Iznačalno aš iš tų, kur maxi. Čia tiktų anekdotas – Paryžiaus viena kiečiausių prostitučių išeina į pensiją. Iš jos ima interviu. Ji pasakoja apie savo karjerą. Paskui žurnalistė prašo – atsakykite į vieną klausimą ne spaudai, jūs tiek daug visko matėte, kokie jums labiausiai patinka vyriški lytiniai organai – dideli, vidutiniai ar maži? Ji pagalvoja ir sako – žinoma, vidutiniai. Žurnalistė klausia – kodėl? Ji atsako – didelių nebūna.

Didžiausias melas, kurį kada nors esi ištarusi?

Viskas, ką pasakiau prieš tai.

Apie tai, kodėl mums reikia angliško Čiurlionio

37
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Kovo 23 d. 10:45
Menas

Nežinau ar pastebėjote neseną žinutę, jog britų režisierius Bob‘as Mullan‘as kuria filmą apie Čiurlionį. Tarptautinės filmavimo grupės Vilniuje, žinoma, jokia naujiena – filmavosi čia ir Jeremy Ironsas, ir Danielis Craigas, ir Johnas Malkovichius, ir Helen Mirren, ir Woody Harrelsonas. Vilnius ar jo apylinkės ekrane vis virsdavo tai renesansine Anglija, tai Sibiro užkampio traukinių stotimi, ar, galiausiai, Baltarusijos shtetliu. Taigi, tie filmai niekada nebuvo apie Lietuvą ar apie lietuvius.

Ir nieko nuostabaus. Mes patys, apie save galime galvoti ką tik norime.Vieni pučiamės ir įsivaizduojame esą pasaulio bamba; nirštame, kad niekas nepastebi mūsų nuostabumo. Kiti – mazochistiškai užsiimame saviplaka, aimanuojame esą pakraščio mažutėliai, nieko neverti. Tiesa, kaip visada, kažkur per vidurį – nesam pasaulio kultūrinis elitas, bet tikrai ir turim dalykų, galinčių tą pasaulį sudominti.

„Jeigu Čiurlionis būtų buvęs italas ar austras, apie jį žinotų visas pasaulis“ – apmaudžiai sakė anądien Bobas Mullanas, kai susitikom su juo priešpiečių Soho, Dean Street Townhouse. Prašnekėjom bene tris valandas – dalijomės įspūdžiais, ironizavom, skundėmės ir svajojom. Tačiau buvo nepaprastai gera ir smagu matyti žmogų šitaip užsidegusį Čiurlioniu. Visada sakau, kad nieko nėra gražesnio, kai vienas meno kūrinys ar reiškinys įkvepia kitą kurti. Mullanas dabar tiesiog serga savo filmo apie Čiurlionį, „Žvaigždžių sonata“, vizija. Jis užsidegęs prisimena Vilniaus erdves ir kampelius, pradedant Verkių rūmais ir įspūdingąja Wittgensteinų rūmų laiptine, pasakoja, kaip sužavėtas šv.Petro ir Povilo bažnyčios interjero stebuklo nutarė jį įtraukti į filmą. „Juk apie Lietuvą eilinis britas, deja, žino tik iš kriminalinių žinučių arba laikraščiuose mirgančių pasakojimų apie prostitutes. Dar gal žino tieji, kurie lankėsi trumpam atskridę bernvakario. O juk čia tiek daug visko įdomaus, visiškai neišnaudojate kultūrinio turizmo. Gal nors filme išvydę tas nuostabias vietas užsimanys atvažiuoti pamatyti savo akimis – juk paprastai taip žmonės ir nusprendžia keliauti.“ Jis pats Vilnių, Kauną ir Lietuvą atrado per Čiurlionio muziką ir jo tapybą, per universalų meno pasakojimą, įveikiantį visus kalbos barjerus.

Nereikia man šito pasakoti. Nekart apie tai esu rašiusi, nekart ginčijausi su mūsų „instituciniais genijais“ ir jų „klumpių, kašės ir alaus natiurmortu“ – t.y. Lietuvos „vizija“, kurią jie už mokesčių mokėtojų pinigus jau dvidešimtį metų nesėkmingai bruka pasauliui, kartu su spalvotais kvadratėliais ir reklaminėmis murmelėmis, kurios įdomios tik jiems patiems. Bet, deja, ne pasauliui, ne Europai, ir net ne artimiems kaimynams.

Ir staiga atsiranda kažkas kitas, londonietis režisierius, norintis sukurti filmą apie Čiurlionį, apie Lietuvą. Pasidalinti savo nuostabiu atradimu su tėvynainiais, o gal ir plačiau. Ką mes darome? Palaikome, džiaugiamės, investuojame?

Ne. Ką jūs. Bobas Mullanas iš esmės jokios institucinės pagalbos negauna, o privatūs rėmėjai irgi nerodo didelės iniciatyvos. Matote, jo filme bus kalbama „NELIETUVIŠKAI“. Nežiūrint į tai, kad Sofija, brito scenarijuje, yra arši kovotoja už lietuvių kalbą. Nežiūrint į tai, kad ją vaidina lietuvė, kad personažė angliškai sako, jog lietuvių kalba – tarsi kūdikis, kurį reikia globoti ir auginti, kad atstumia savo gerbėjus, jei tie nekalba lietuviškai, ir kad skatina Čiurlionį mokytis kalbos. „Nelietuviškas“ filmas, ir viskas. Ir, maždaug, ką apskritai britas gali suprasti apie Čiurlionį? Apie jį, leiskite pajuokauti, turbūt, suprasti ir kalbėti gali tik vienintelis – profesorius Vytautas Landsbergis.

Landsbergiškoji „Čiurlioniada“, su visa pagarba profesoriaus nuveiktam darbui, išmanymui ir valstybiniams įvertinimams, man asmeniškai nulėmė, kad bene dvidešimtį metų Čiurlionio muzikai jaučiau visišką alergiją ir atradau ją tik visai neseniai. Ne dėl kokių nors politinių priežasčių ar panašiai, o dėl vienakryptės, monopolizuotos, pompastiškos interpretacijos. Tad atradau Čiurlionį tik visai neseniai. Visai kituose įrašuose, visai kitaip interpretuojamą. Visai kitaip skambančią jo muziką, be primestinės rimties ir patoso. Po profesoriaus pirštais man visuomet skambėjo tik didingas ir sausas chrestomatinis-vadovėlinis mitas apie Tautos Genijų. Dulkėtą, negyvą, ir, kaip reikalauja lietuviška paradigma, tragiškai mirusį jauną ir nepritekliuje. Kažką be aistros, be humoro jausmo, be silpnybių, be depresijų ir paranojos. Kažką, kas niekada nesijuokė, nepyko, neturėjo priešų ir draugų, kas neklydo, nemylėjo ir nepatyrė geidulių, nors jo muzika – be galo jusliška. Žodžiu, ne žmogų. Ne asmenybę – bent jau ne tokią, į kurią žvelgdamas žmogus gali ieškoti atsakymų. Jausti kartu. Tapatintis, paskęsdamas jo mene – pulsuojančiame, aistringame, bylojančiame ir šiuolaikiniam žmogui.

Todėl velniškai laukiu brito Bobo Mullano žvilgsnio į Čiurlionį. Labai smalsu, koks gi bus filmas. Tikrai žinau, jog su stipria lietuviška gija – aktoriais, lokacija, o galiausiai, patį MKČ vaidina juk jo proanūkis Rokas Zubovas. Na, bet kai kam – „nepakankamai lietuviškas“, neapkaišytas žaliom rūtom, geltonom klumpėm ir juodais gedulo kaspinais, todėl ir neremiamas. „Bendraudamas su kai kuriomis jūsų institucijomis kartais jaučiausi kaip Kafkos tekste“ – sakė Mullanas. Jausmas puikiai pažįstamas, situacija matyta ne kartą – verkti verkti, mėtyti milijonus spalvotiems kvadratukams, o vos tik kažkas ima kurti ir daryti – atstumti, nes „elitinis menas“, „nelietuviška“ ir panašiai.

Ir visai gerai, kad nelietuviška. Tegul tas filmas apie Čiurlionį būna kuo labiau angliškas, sukurtas pagal geriausias britų biografinio kino tradicijas. Tegul ekrane kalba angliškai, rusiškai, ir būna subtitruojamas į visas pasaulio kalbas. Tegul būna nė trupučio nepaženklintas mūsiškio nepakeliamai lėto ir nuobodaus kinematografinio tempo, mūsiškio nekrologinio patoso „gerai arba nieko“ kalbant apie Čiurlionį, tegul provokuoja, tegul parodo jį kaip žmogų. Tegul atskleidžia jo tamsiąsias puses, jo psichologines problemas, jo neurozes, jo pakilimus ir nuopolius. Tegul vaizduoja Sofiją, kaip yra sumanęs režisierius, kaip itin stiprią moterį, Čiurlionio varančiąją jėgą (koncepcija, beje, irgi nauja lietuviškoje mizoginiškoje kultūroje). Mūsų supratimui apie Čiurlionį, jo meno atgaivinimui pasaulio akyse yra būtinas kraujo perpylimas. Arba bent jau žvilgsnis iš perspektyvos, visai nebūtinai savas. Tegul tai būna svetimas, atskiras kūrinys – juk niekam nedraudžiama reinterpretuoti kitos geografijos, kitos kultūros ir dažnai labai sėkmingai. Laikau sukryžiavus pirštus, kad gal „Žvaigždžių sonata“ irgi taps tokiu kūriniu. Tegul įkvepia Lietuva ir jos menininkas kitus, ir lai tie kiti menininkai kuria ką nori. Blogiausia juk būna tik viena – kai esi toks, kad nieko neįkvepi…

Apie Lucianą Freudą ir kūną

4
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Kovo 20 d. 08:40
Kūnas, Menas

Luciano Freudo (1922-2011) retrospektyva šiuo metu veikianti Londono Nacionalinėje portretų galerijoje (National Portrait Gallery) yra dar viena, į kurią šiaip sau užsimanęs nepateksi. Nors eilės ne tokios kilometrinės, kaip į Leonardo da Vinci, tačiau ir čia gali būti pasiūlyta ateiti kitą dieną, nes bilietai išparduoti. Ir tikrai – tik nustatytą valandą, jog galerijoje nesusidarytų spūstys. Tai dar viena paroda, kurios bilietais spekuliuojama internete ir eBay.

Kodėl visi taip veržiasi į pernai mirusio Sigmundo Freudo tikro anūko, garsėjusio savo impastiniais, realistiškais ir ekspresyviais aktais, parodą? Traukia kūniškumo siautulys, groteskiškos pozos, negailestingai atvaizduoti modeliai, ar, galų gale, jų, žymių ir niekam nežinomų, nuogumas, atskleistas taip drąsiai, kad gali šokiruoti net internetinės pornografijos amžiuje?

Ne, ne tai. Vaikščiodama po parodos sales, žiūrėdama menininko brendimą, stiliaus kismą, motyvus ir pozas, keliaujančias iš vienos drobės į kitą, mąstau, kad vis dėl to ne veltui Lucianas Freudas dar jam esant gyvam buvo tituluojamas „vienu didžiausių amžiaus menininkų“. Mane mažiausiai jaudina visa su juo susijusi „brouhaha“ – žiniasklaidos nuvalkioti faktai, kad yra tapęs beveik visą XX a. antros pusės „Kas yra kas“ – pradedant nėščia nuoga Kate Moss ir legendiniu kluberiu Leigh Bowery ir baigiant Anglijos karaliene; kad Romanas Abramovičius už jo darbą „Mieganti socialinė darbuotoja“ (Benefits Supervisor Sleeping) 2008 m. aukcione suplojo 33.6 mln dolerių.

Ne, galvoju apie tai, kad Luciano Freudo meninės jėgos paslaptis yra ta, kad savo aktais apie kūniškumą ir žmogiškumą jis pasako kažką labai svarbaus, tokio esminio, kokie esminiai žmogiškojo kūno atvaizdai pasaulio meno istorijoje yra antikinės graikų skulptūros, Michelangelo freskos Sixto koplyčioje ir jo „Vergai“, prisirpę Rubenso kūnai ir iš tamsos išnyrančios Rembrandto mauduolės ar Auguste Rodin‘o raumenys, pulsuojantys marmure ir bronzoje. Lygiai taip pat daug Freudo kūnai kalba apie iki-plastinės-chirurgijos eros, XX a. žmogaus kūną. Anūkas londonietis Freudas tapytojas yra ne mažesnės svarbos pasaulinė figūra už senelį vienietį Freudą psichoanalitiką.

Tiesą sakant, psichoanalizė (ar bent jau gelminis žvilgsnio į kūną psichologizmas, o gal – vienietiškojo neurotiškumo atgarsiai) matyti jau nuo ankstyvųjų Luciano Freudo darbų. Jie – daugiausia portretai; taupūs, saikingi, aprengti, ir savo dvasia (bet ne stilistiniu ar išoriniu panašumu) smarkiai primenantys kai kuriuos Egono Schiele darbus. Ilgainiui rūbai ir socialinės konvencijos nukrenta – paveiksluose lieka kūnas, modeliuojamas impastiniais, neklystančiais potėpiais. Tie potėpiai – kaip žodžiai. Žinot, kartais būna, apie tekstą sakoma: „labai tapybiškas tekstas“. Pas Freudą – labai tekstinė, žodinė, tapyba. Žiūrėdamas į tuos potėpius atseki dailininko mintijimą; matai kaip jis žvilgsniu lietė, studijavo savo modelio kūną. Ir kaip šitai atpasakoja drobėje.

Vienuose paveiksluose jo kūnai yra tokie individualūs, išsamūs kad tampa individualesni už veidus. Kitur – kūnas tėra faktūra, forma; šviesa ir šešėlis, spalva ir refleksas, dominantis jį tiek pat, kiek ir interjero dalis. Arba – tiesiog kūniškas peizažas interjere, nusidriekęs ant suglamžytos purvinos paklodės. Kas yra „baldiškesnis“ drobėje Benefits Supervisor Sleeping – sofa ar moteris? O kas – kūniškesnis? Moteris, o gal – sofa? Kūnas tampa griozdiškas it baldas, o apspurusi sofa – minkšta ir nudėvėta it nugyventas kūnas…

Šalia, akte, kartais nutūpia koks gyvis – šuo ar žiurkė, kartais – katė. Ir tuomet šis žmogaus ir žinduolio (o gal tiesiog – dviejų žinduolių?) suporavimas tampa kažkokiu mažne siurrealistiniu. Genitalijos vaizduojamos neraudonuojant, tačiau didžiausias intymumo peržengimas, išviešinimas yra ne jų atvaizdai. Nuogiausias Luciano Freudo drobėse yra ne kūnas. Nuogiausias ten – žmogus.

Visi Lucianą Freudą prisimenantieji pasakoja, kad pozavimas trukdavo labai ilgai. Tai buvo milžiniškas, didžiulis darbas. Tapytojas buvo charizmatiškas žmogus, eruditas, su puikiu humoro jausmu ir kupinas didelės išminties, kaip jį apibūdino Harry Wyndhamas, Sotheby‘s pirmininkas „tas žmogus buvo tarsi nugyvenęs penkis žmogiškus gyvenimus, šalia jo visi kiti atrodydavo mirtinai nuobodūs“. Modelis jo draugijoje, kad ir išrengtas nuogai, dažniausiai jausdavosi psichologiškai komfortiškai. Rezultatas – gimęs kūrinys – niekada nebūdavo komfortiškas. Daugelis, ypač moterys, jausdavosi negailestingai išrengti. Visom prasmėm. Apie juos būdavo pasakyta visa tiesa. Tikra ir nepagražinta, šiurkšti ir nenudailinta.

Tačiau žvelgiant į darbus parodoje, nuostabiausia yra tai, kad supranti, jog nežiūrint groteskiškų pozų, nenudailintų kūnų, to tikrojo, gelminio nuogumo, tapytojas, paradoksaliai į savo modelius žvelgė su didele meile. Su meile žmogiškumui visoje jo įvairovėje, jo niekada nesmerkdamas, niekada nesityčiodamas, o žvelgdamas smalsiai, siekdamas įminti jo paslaptį. Ir todėl „Mieganti socialinė darbuotoja“ yra toks pat meno istorijai svarbus moters aktas kaip ir Willendorfo, Milo, Giorgione‘ ir Velazquezo Veneros, kaip Rembrandto „Danajė“ ar Manet „Olympia“.

Nuotraukų galerija