Apie Romą ir Stendhalio sindromą

7
Kristina Sabaliauskaitė, 2013 Birželio 16 d. 11:42
Kelionės, Menas

Kai neseniai grįžau iš Romos, dažniausiai pažįstamų užduodamas klausimas buvo, ar manęs ten neužklupo Stendhalio sindromas? Nors Stendhalis iš tiesų keliavo ne į Romą, bet į Florenciją: būtent ten jis patyrė „persisotinimo kultūra ir meno kūrinių grožiu“ simptomus: padažnėjo ir sutriko širdies plakimas, ėmė suktis galva ir kamuoti alpulys, susijaukė koordinacija ir apėmė lengvos haliucinacijos. Viskas – nuo per didelio kiekio pernelyg gero meno, nuo sukrečiančių emocijų, patirtų aplankius didžiųjų žmonių kapus. Macchiavelli ir Giotto, Michelangelo ir Gallileo kūrinių ar palaikų artumas prancūzų realizmo pradininką sukrėtė iki psichosomatininių pokyčių, vėliau ir kitiems pasikartojančią būseną pakrikštydamas jo vardu.

Ne, Romoje nepatyriau Stendhalio sindromo. Veikiau priešingai – gera buvo tarsi puikų vyną akimis gerti puikų, švelniai svaiginantį meną. Subrandintą, aukščiausios kokybės – tą, kurio ragavo tūkstančių tūkstančiai visos Europos kūrėjų ir mecenatų, keliaudami estetinėn piligrimystėn į Romą ir savo patirtį gabendami namop, taip pat ir Lietuvon. Jei ne ilgi metai Romoje, Pranciškus Smuglevičius neabejotinai būtų buvęs kur kas prastesnis piešėjas ir silpnesnis tapytojas, Simono Čechovičiaus altoriniai paveikslai Vilniaus bažnyčiose būtų kur kas prastesnių proporcijų ir rakursų, o be Romos inspiruotosios Radvilos Našlaitėlio ir kitų didikų architektūrinės mecenatystės LDK miestai atrodytų visiškai kitaip.

Buvo gera žvelgti į meną be jokių estetinių kompromisų ar atlaidumo meistrystės nepakankamumui ir minties impotencijai, teisinamiems „stiliumi“ ar „koncepcija“. Kontrastas tarp senojo, klasikinio romietiškojo (apskritai – Vakarų Europos) meno ir naujųjų laikų buvo pernelyg ryškus Vatikano Modernaus religinio meno salėse. Nežiūrint į skiriančius šimtmečius, nežiūrint į visas stilistines išlygas ir meno istorijos tekstų abrakadabras, vis dėl to ten, Vatikane, pavyzdžiui, imi ir supranti, kad meninė dvikova „Michelangelo VS Matisse“ yra ne tik nelygi, bet ir neįmanoma: tai tas pat tarsi olimpietis atletas spardytų gulintį paralitiką, neįgalų nuo pat gimimo…

Michelangelo, renesansinis "senukas" prieš...

...prieš "jaunuolį" Matisse: 2 Madonnos

Ir ar aš rinkčiausi Francis Bacono „Popiežių Innocentą X“ iš Vatikano ar Velasquezo prototipą iš Galleria Doria Pamphilj? Pastarajį, kuris tiesiog sėdi sau žiūri, ir taip pribloškia savo kūniškumu, žvilgsniu, charakteriu, tekstūromis jog ir po kelių šimtmečių akistata yra trikdanti, tarsi žvelgtum į nuožmų popiežių hic et nunc, čia ir dabar – jo nereikia deformuoti, kryžminti su Edwardo Muncho „Klyksmu“ (kaip kitose to paties paveikslo versijose) ir paramstyti Gilles Deleuze psichoanalitiniais filosofiniais tekstais, kad jis paliktų efektą. Tiesiog tapyba yra tokia velniškai gera, o Velasquezo žvilgsnis į modelį – toks įdėmus, kad daugiau nieko nė nereikia.

Diego Velasquez. Popiežius Inocentas X. Apie 1650.

Francis Bacon. Popiežiaus Inocento X portretas, nutapytas po 1961 kelionės į Romą

Klaidžiojant tarp meno kūrinių Vatikane, vis neapleido nemaloni mintis. Mintis, kad šimtmečiams bėgant esame kažką negrįžtamai praradę. Vadinkit šią mintį kvailyste, sindromu ar marazmu – bet kažkodėl būnant Romoje vis kirbėjo ir kirbėjo, kad šiandien nebeturime kažkokių nepaprastai svarbių – vadinkim juos psichosomatiniais? – įgūdžių. O būtent – esame praradę tam tikrą labai svarbų, esminį ryšį tarp meno kūrinio minties, koncepcijos ir jos fizinio įkūnijimo, įgyvendinimo kūrinyje, jo betarpiškos energijos ir jėgos. Paprasčiau kalbant, tiesiog pabandžiau įsivaizduoti Michelangelo dirbantį Siksto koplyčioje, prie Adomo sutvėrimo ar Išvarymo iš rojaus freskų – gulomis, palubėje ant paties suprojektuotų beprotiškų pastolių (Bramante suprojektuota slankiojanti platforma netiko), svaiginančiame beveik alpinistiniame aukštyje, tapantį buon fresco, ant šlapio, greitai džiūstančio tinko – ant pagrindo, kuriame negali daryti klaidų, nes vėliau jų nebepataisysi. Aukštis, adrenalinas, poreikis pataikyti iš pat pirmo karto; fizinė, dvasinė ir meninė supergalybė, žmogiška, fizikos dėsnius paneigianti meno mašina, gulomis, nepatogiai, fiziškai sukurianti meno stebuklą veik prilygstantį sutvėrimui… Kas iš šiandieninių taip galėtų ir sugebėtų? Ar bent norėtų?

Iššūkis ne vien meninei, bet ir fizinei parengčiai: Michelangelo Siksto koplyčios lubas tapė gulomis

Bet nereikia nė tokio akivaizdaus pavydžio, kaip renesansinis genijus Michelangelo. Kitoje Romos dalyje, jėzuitiškoje Il Gesu bažnyčioje (apie ją dar norėčiau parašyti), 1661 metais dvidešimt dvejų metų bičui, Giovanni Battista Gaulli, genujietiškai pravardžiuojamam Il Baccicio, patikimas didžiulis „lapas“ pasireikšti – cilindrinis navos skliautas. Ir jaunuolis „pasireiškia“ – šiandien, „3D“ kino ir simuliuotos tikrovės technologijų laikais, stovint apačioje ir žvelgiant iš di sotto in su (iš apačios į viršų) perspektyvos, pribloškia trimatės erdvės efektas – dangus griūva, atsiveria, tiesiai iš jo jums ant galvos krenta ir sklendžia angelai bei šventieji ir pro sprogusią kiaurymę skliaute šviečia akinanti amžinoji šviesa. Apsilankykite, ir pažadu – nieko panašaus nebūsite lig tol regėję. Gaulli paslaptis? Ne kokie nors technologijų institutai ir laboratorijos, o tik truputis dažų, tinko ir talento. Ir dar pagalbininkas – skulptorius Bernini bei jo asistentas, iš stiuko nulipdęs angelus ir debesis taip, jog nebeaišku, kur baigiasi freska ir prasideda stiuko dekoras, kur baigiasi žemiškoji tikrovė ir prasideda dangiškoji…

Giovanni Battista Gauli. Viešpaties vardo triumfas. Il Gesu

Daug ką atiduočiau, jei galėčiau nukeliauti laiku ir slapčia stebėti kaip darbavosi Giovanni Bernini – žmogus, marmure galėjęs pavaizduoti agoniją, ekstazę, prievartą, vėją, saulės spindulius, šuns skalijimą; kaip sminga kūnas į kūną ar lūpos iškvepia paskutinį atodūsį. Medžiagos įveikimas buvo neabejotina skulptoriaus ambicija – tą liudija Apolonas ir Dafnė, kur pavaizduota ne kas kito, kaip kūno medėjimas, kaip mergina iš kūno ir kraujo virsta lauro medžiu, kaip jos švelnus kūnas, raumenys, oda, plaukai virsta kamienu, žieve ir lapais. Akivaizdu, kad Bernini ambicija buvo atvirkštinė – negyvą materiją, marmurą, paversti gyva. Daug atiduočiau, kad galėčiau stebėti jo meninę alchemiją, tai, kaip jis fiziškai, su kaltu ir kūju, akmeniui įpučia gyvybę…

Bernini, materijos metamorfozių meistras: Apolonas ir Dafnė

Arba kaip dirbo mano numylėtasis Caravaggio, tas kontrastų ir šviesotamsos meistras, kursai net tapydamas švenčiausiasias Naujojo Testamento istorijas sugebėdavo pasakyti tiesą apie „čia ir dabar“, brutalią, trikdančią, negailestingą, o žiūrovą akistatoje su šventybe –priversti atpažinti save kasdienybėje, nepagražintą, nepatrauklų, bet tikrą. Jo keli rinktiniai altoriniai paveikslai buvo bažnyčiose visai šalia pat mano viešbučio, tad traukdavau jų apžiūrėti ne kartą. Kad ir Piligrimų Madonos (Chiesa di Sant Agostino), jos atidengimo metu sukėlusios jo konkurentų paniekos ir patyčių bangą: Švenčiausioji mergelė su Kūdikiu pavaizduota išnyranti iš apgriuvusios bromos, regis, net jauti šlapimo tvaiką, įsigėrusį į mūrą, be to, Ji – basa, nepridengta galva, tarsi prasčiokė romietė glaudžianti pavainikį, o prieš ją suklupę tokie pat nelaimėliai piligrimai vargetos, skausmingai primenantys tapybiškus Vilniaus bomžus, pragertais veidais ir suragėjusiais padais, sudriskusiu, sulopytu kelnių užpakaliu. „Čia ne menas“, „žmonės juokiasi iš tokio meno“ – anuomet rašė jo konkurentas, tiksliai žinojęs, kas yra tikras menas ir kaip būtent reikia teisingai tapyti. Tik jo pavardė šiandien seniai pamiršta, o jei ir atsimenama – tai, ironija, tik tame kontekste, kad pavydėjo Caravaggio. Ne dėl paveikslų. Tuo tarpu Piligrimų Madona byloja mums ir šiandien – kažką be galo svarbaus, apie fizinį skurdą, neišnykstantį net ir mūsų laikais, apie motinystės grožį, švytintį net ir skurdžioje tarpuvartėje, apie tikėjimą, apie viltį ir apie stebuklą; apie gebėjimą juos atpažinti net ir tarp šiurkščiausių pavidalų, tarp nepriteklių ir nevilties.

Caravaggio. Piligrimų Madona

Michelangelo Merisi da Caravaggio anaiptol nebuvo angelas, jis šį tą žinojo apie žmogiškąsias ydas iš asmeninės patirties. Buvo degantis, nepakenčiamas, nuolat prisidirbantis, ciniškas, įžūlus, o tuo pat metu ir ieškantis atramos bei paguodos. Gretimoje Šv.Liudviko Prancūzų bažnyčioje yra trys jo altoriniai paveikslai skirti Šv.Mato istorijai: viename jų, kankinimo scenoje, jis pats save įamžino kaip egzekucijos liudininką – šis autoportretas tarsi liudija, kad Šventojo Rašto moralinės dilemos menininkui atgydavo „čia ir dabar“. „Šv.Mato pašaukimas“ – taip pat. Šventasis, vėliau tapęs evangelistu, savo istorijos pradžioje buvo vienos seniausių ir nekenčiamiausių profesijų atstovas – mokesčių inspektorius. Tai jį, sėdintį kontoroje ir beskaičiuojantį pinigus pašaukia Kristus, Caravaggio paveiksle išnyrantis iš tamsos: „Sek paskui mane“. Menotyrininkai ir žiūrovai tebesiginčija, kuris iš pavaizduotųjų yra tasai šventas Matas: ar barzdyla su berete, nepatikliai bedantis pirštu į save „čia tipo aš?“ O gal iš tikrųjų jo pirštas rodo į vaikiną, šulerio judesiais skaičiuojantį monetas ant stalo? Kompozicinė logika ir šviesa sufleruotų barzdotajį, tačiau žvelgiant junti ir norą, kad vaikinas pakeltų galvą ir atsigręžtų į šviesą. Klausi savęs – ar tai jis? Ir ar šiandien – atsistotų ir nueitų?

Caravaggio. Šv.Mato pašaukimas. Chiesa di San Luigi dei Franchesi

Apie tai diskutavome, žengdami italų meistrų sudėtomis bažnyčios marmuro grindimis – plokštės taip suleistos, viskas taip pastatyta, kad ir šiandien, po daugelio šimtų metų grožiesi tvarumu ir kokybe. Apie tai, apie Amžinojo miesto nepakantumą brokui, estetiniam šlamštui, apie amžinąjį italų gebėjimą mąstyti, matyti, kurti ir statyti tebediskutavome prie vyno, keptų cukinijų žiedų ir artišokų seniausioje Romos tratorijoje, veikiančioje nuo 1518 metų – pasak legendos čia pasistiprinti ateidavo ir pats Caravaggio; būtų buvę neatleistina čia nepakelti taurės vyno už jo atminimą. Tad ne, Romoje – jokio Stendhalio sindromo, veikiau tik nepasotinamas gero meno alkis – dar ir dar…

Apie Bath, miestą-teatrą

13
Kristina Sabaliauskaitė, 2013 Balandžio 18 d. 18:23
Dizainas, Kelionės, Mada, Menas

Ar mes dar tebemokame tinginiauti? Ilsėtis, nieko neveikti, atsijungti, pamiršti visus rūpesčius? Panirti į palaimą – grakščiai, estetiškai Kai kyla toks poreikis, visuomet prisimenu, jog pasaulyje yra tokia vieta, kurios verslas ir specializacija yra būtent šitai. Jau tūkstančius metų, nuo pat romėnų laikų, kurie ten buvo įsirengę pirtelę – šventovę kūno pojūčiams ir puoselėjimui.

Romėnų termos, Bath

Vieta, jau ne kartą aplankyta ir kartą aprašyta. Bet jei tik pasitaiko proga grįžti dar – visuomet grįžtu. O ypač šįkart, kai buvo galimybė apsistoti viename geriausių Britanijos adresų. Taip, tai – Bath (arba, sulietuvintai – Batas). Ir šiandien – apie jo viešbutį The Royal Crescent, įsikūrusį vaizdingame architektūriniame pusmėnulyje.

Royal Crescent, Bath

Ne tik pats Bath, bet ir Karališkojo pusmėnulio (Royal Crescent) pastatas yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Todėl prie viešbučio – jokios iškabos, kad negadintų fasado, vien sena magnolija, du medeliai dėžėse ir paslaugus šveicorius. Nežiūrint į tai, jį randa visi, kam reikia – ir pasaulio garsenybės, ir turtuoliai, ir karaliaus Jurgio laikų architektūros bei meno mylėtojai. Save, žinoma, priskiriu prie pastarųjų, nes suviliojo būtent galimybė pabūti meno kūrinio viduje.

Pusmėnuliai ir apskritimai - su niekuo nesupainiojamas Bath planas

Taip, tai architektūros paminklas – Johno Woodo jaunesniojo  kūrinys (1767-1774), idealiai taisyklingu puslankiu, sekant Romos architektūra sulipdyti trisdešimt namų su 114 kolonų. Pastatas gimė Bath klestėjimo laikais – per patį bumą, kai į kurortą gerti vandenų, to take the waters, kaip anuomet sakydavo, iš Londono suvažiuodavo visa grietinėlė. Įpročiai ir papročiai čia tapdavo laisvesni, ne tokie ceremoningi, o ir atsipalaidavimas buvo privalomas: miestas matė ne vieną įspūdingą prasilošimą prie kortų stalo ir tapo ne vieno skandalingo meilės romano scena. Tad pirmieji Karališkojo pusmėnulio gyventojai buvo gana spalvingi – lošėjai, aktorės, aristokratai, kilmingi degeneratai ir viena pirmųjų feminisčių, „Mėlynųjų kojinių draugijos“ įkūrėja Elizabeth Montagu.

Elizabeth Montagu. Thomas Gainsborough

Literatė ir literatūros kritikė, ji su keliomis savo draugėmis iškėlė anuomet drąsią ir maištingą idėją: moteriai vien namų ir madų negana, moteriai reikalingas ir intelektualinis gyvenimas, tobulėjimas ir švietimas. Nepamirškim, tai buvo laikai, kai geras tonas buvo mezgimo ir siuvinėjimo rateliai, o skandalas – perdaug skaityti ir, neduok dieve, pačiai rašyti (o dar baisiau – viešai prisipažinti, jog kuri literatūrą). Tad net ir „mėlynųjų kojinių“ ištakos, lyg ir knygų klubas, kur draugės uždarame ratelyje susirinkdavo aptarti perskaitytų kūrinių, buvo drąsus sumanymas. O ką jau kalbėti apie tai, į ką greitai „knygų ratelis“ išsivystė – į kur kas platesnės perspektyvos kultūrinį saloną, populiarių, bet gana rimtų mokslinių diskusijų klubą. Į jį damos kviesdavosi ne bet ką – geriausius mokslininkus, intelektualus, literatus.

Taip klasicisto svajonėje atrodė Mėlynųjų kojinių klubas, feminizmo lopšys Britanijoje

Būtent vyriškis iš tiesų ir buvo originalioji „mėlynoji kojinė“: garsus botanikas, vertėjas ir rašytojas Benjaminas Stillingfleetas. Intelektualas buvo nepasiturintis ir neturėjo vizitinės eilutės su ano meto mados reikalaujamomis juodo šilko kojinėmis, tad į susirinkimus eidavo mūvėdamas paprastomis, kasdienėmis mėlynomis kojinėmis.

Arbatos salonas, Royal Crescent

Kai sėdžiu Karališkajame pusmėnulyje ir geriu „buržuazinę“ arbatą su sausainiais, prisimenu, kad juk būtent čia, Elizabeth Montagu namuose, kur dabar yra viešbutis, „mėlynųjų kojinių“ klubas vaišindavosi tuo pat, arbata ir sausainiais, ginčydamasis ką gali ar negali sau leisti moteris – tais laikais, kai moralistai teigė, jog keturiasdešimtmetei moteriai labiausiai derėtų ir ją puoštų… nesugadintas dvylikamečio berniuko intelektas. Prisimenu, kad už kvartalo, visuomeniniame Bath aukštuomenės klube, The Assembly Rooms, šėldavo kita aristokratė – išlaidžioji, madingoji, nuo priklausomybės lošimui visą gyvenimą kentėjusioji Georgiana, Devonshire kunigaikštienė, iš pirmo žvilgsnio lengvabūdė moteris be jokios išreikštos feministinės programos, palikusi užmaskuotą, bet ryškų ir tvirtą laisvėjimo pėdsaką savaip, negriaudama socialinių konvencijų – kaip įtakinga politinės sferos žaidėja, nepamainoma Whigų parlamentinių kampanijų organizatorė, viešai mecenavusi mokslo įstaigas, o anonimiškai – bandžiusi jėgas literatūroje.

Georgiana, Devonshire kunigaikštienė. Joshua Reynolds

Kvartalu žemiau nuo Karališkojo pusmėnulio gyveno kita ypatinga moteris, Regentystės aštriaplunksnė Jane Austen, Sense and Sensibility („Protas ir jausmai“) ir Pride and Prejudice („Puikybė ir prietarai“) autorė, po kurios romanų vedybinėmis ir piršlybinėmis peripetijomis slepiasi kaip aniems laikams narsi ir balsinga (nors ir anoniminė) ironija bei aštri socialinė kritika visuomenei, kurioje moteris tebuvo prekė, kuo pelningiau „iškišama“ santuokos sandėryje. Ji pati niekada neištekėjo, bet būtent Bath sulaukė vienintelių piršlybų, kurių pasiūlymą vėliau atmetė ir būtent šiame mieste taip ir nebaigė romano „Watsonai“ – apie skurstantį tėvą, kuriam reikia „iškišti“ net keturias dukteris…

Jane Austen

Bath – neabejotinai moteriškas miestas, net jo lenktų formų architektūra yra neagresyvi, nepatiniška, elegantiška. Angliškai jis man asocijuojasi su žodžiais iš „b“ – brainy, bookish, beautiful. Bath veikia puikiai reitinguojamas universitetas ir kelios garsios privačios mokyklos, ir miestas nestokoja literatūrinių asociacijų – Dickensas „Saracėno galvos“ alinėje rašė „Pickwicko užrašus“, o Dowleris ir Winkleris vaikė vienas kitą ne kur kitur, o Karališkajame pusmėnulyje. Kvapą gniaužiantis miesto grožis įkvėpė ir dailės talentus – Bath gyveno Thomas Gainsborough, ir jo bei Joshua Reynoldso originalai puošia Royal Crescent viešbutį, o šimtmečiais besiformavusi Bath kurortinė mados tradicija – atskira tema, kaip ir puikus Mados muziejus, su išskirtinės kokybės rinkiniais.

Royal Crescent puošia Reynoldso ir Gainsborough tapyba

Neatsitiktinai batų mados korifėjus Manolo Blahnikas jau trisdešimt metų gyvena Bath, ir spėkite kur? Žinoma, viename iš Karališkojo pusmėnulio namų.

Viešbučio atmosfera, Bath esencija

Royal Crescent Hotel, kaip laikini namai kelioms naktims, puikiai įkūnija Bath dvasią – viešbutis truputį, vos vos, teisingai, apšiuręs ir ta senatis, žvelgianti iš plyšelio sienoje ar girgždanti laiptų pakopomis yra tarsi tikra atgaiva po visų vulgari tipo naujųjų viešbučių. Gainsborough ir Reynoldso paveikslai salonuose švyti visai kitaip, nei muziejų salėse – čia jie kaip… namie.

Royal Crescent vidinis sodas

Perėjus nepaprastą uždarą viešbučio sodą – privatus spa, su tuo puikiuoju, siera atsiduodančiu vandeniu. Ir neįkanojamas, nuostabus naktinis vaizdas pro viešbučio langus – į Bath slėnį, į jo aristokratiškus, grakščius, terasomis kylančius namus šiltai ir jaukiai šviečiančiais langais, už kurių, atrodo, žmonės gyvena laimingai, lėtai ir be jokių rūpesčių, be skolų, stresų, infarktų ir avarijų, kur gatvėmis vaikšto vien elegantiškos moterys su sabalų kailiniais, restoranuose garuoja nuostabiausi patiekalai ir net miesto benamiai atrodo kažkokie hm… kitokie. „Net bomžai čia inteligentiški – su tvidais ir knyga rankoje“ juokais reziumavo mano vyras. Taip, kurgi ne… Žinoma, visa tai tik kurortinio miesto iliuzija, tobula teatro dekoracija, Bath miražas, besitęsiantis nuo romėnų laikų… Tačiau į jį taip gera panirti, ramiai, ramiai, ir kelioms akimirkoms tapti kurorto spektaklio statistu.

 

Apie Blenheim Palace ir šių rūmų įkaitus

11
Kristina Sabaliauskaitė, 2013 Balandžio 9 d. 11:45
Kelionės, Menas

Į Londoną niekaip neateina pavasaris, tad velykines pramogas teko galvoti „su užuovėja“ – vietoje piknikų ir parkų žydėjimo, pasivaikščiojimai vėjui švilpiant su prisiglaudimu ir sušilimu kur nors viduje. Neatsitiktinai panorau sugrįžti į Blenheim Palace – vieną nuostabiausių objektų, esantį Woodstocke, 8 mylios nuo Oxfordo.

Su šiais rūmais – beje, tai vienintelis pastatas Britanijoje, priklausantis ne karalienei ir ne vyskupams, kuris turi teisę vadintis „rūmais“ (visa kita – tėra pilys, dvarai) – susipažinau dar studijų metais, per architektūros istorijos egzaminus. Anuomet, nors sienos jau buvo beatsidarančios, jie atrodė kažkaip toli ir nepasiekiami, nė pagalvoti negalėjau, kad kada nors sėdėsiu jų oranžerijoje ir valgysiu priešpiečius. Bet buvo lengva juos įsiminti studijuojant – visą rusvą rūmų ansamblį, pradedant stogų dekoru, baigiant parko skulptūromis puošia rutuliai, simbolizuojantys patrankų sviedinius.

Neatsitiktinai – šie rūmai buvo sumanyti kaip dėkingos britų nacijos dovana Johnui Churchill‘iui, pirmajam Marlborough kunigaikščiui už pergalę Kare dėl Ispanijos įpėdinystės prie Blenheimo (taip anglai vadina Blindheimo kaimelį Bavarijoje): mūšio metu artilerijos atakos buvo ypatingai svarbios, todėl ir sviediniai visame ansamblyje. Bijokite valstybių, dovanas nešančių – čia perfrazuojant garsųjį antikos posakį apie danajus. O jei dar dovaną yra sumaniusi karalienė? O jei ta karalienė – įsimylėjusi dovanos gavėjo žmoną, ir dar klausimas, kam labiau dovana – jam ar jai? Ir dar įsimaišo skirtingi valstybės politinių partijų interesai? Net ir vieno tokio komponento pakanka bėdų maišui atrišti, o čia, prašome, – net trys.

Tai, kad šie rūmai iškilo ir šiandien tebestovi (ir dar nuostabaus, nepaprasto grožio parko apsuptyje), kad juose gyvena vienuoliktasis Marlborough kunigaikštis yra iš tiesų nacionalinis monumentas – monumentas britiškam užsispyrimui, tęstinumui, sveikam pragmatizmui, verslumui. Ir, žinoma, patiems Churchill‘iams. Bet apie viską iš eilės.

Gal dar pamenate tokį sovietmečiu rodytą, režisūriškai silpną ir butaforiškai tragišką filmą „Stiklinė vandens“ (Stakan vody, 1979), kurio neišgelbėjo nė garsūs to meto aktoriai, tokie kaip Alla Demidova (Kunigaikštienė Marlborough) ar Kirilas Lavrovas (Lordas Bollingbroke), nors pati pjesė, XIX a. vidurio prancūzų autoriaus Eugène Scribe, yra puikiausias pièce bien faite pavyzdys. Net Demidova ir Lavrovas, beje, patys kilę iš senosios „nedamuštosios“ rusų aristokratijos, neištempia šio filmo, kurį skandina akis badanti pigi butaforika, kostiumų ir scenografijos klaidos. Bet jeigu jums patiko pati istorija ir siužetas – būtinai nukeliaukite į Blenheim Palace. Juk tai jį sumanė ir pastatė šios istorijos pagrindiniai herojai, tad jums bus tikrai įdomu pamatyti tikrąjį jų aplinkos stilių – juolab, kad jis pribloškiantis.

Sarah Jennings ir Johnas Churchill‘is, Marlborough kunigaikštienė ir kunigaikštis, abu pradėjo kaip prasisiekėliai – ji tebuvo parlamentaro duktė, jis – rūmų pažas, norėjęs ją pirmiausiai padaryti savo meiluže ir siekti pelningesnės santuokos, bet protinga mergina nesutiko, ir jie, abu neklusnūs ir ambicingi, susituokė slapčia ir prieš šeimos valią. Jų santuoka truko daugiau nei 40 metų, ir buvo tvirta bei atsidavusi, nežiūrint į nedidelius nukrypimus, bei faktus ir laiškus, leidžiančius teigti, kad Sarah Jennings tapo karalienės Onos mylimąja dar iki jos karūnavimo.

  

Jei Johnas Churchill‘is savo poziciją išsikovojo karinėmis pergalėmis, tai Sarah Jennings-Churchill – savo visaapimančia, praryjančia, tiesiog toksiška emocine įtaka valdovei – nelaimingai, ligotai, kenčiančiai nuo podagros ir begalinių nėštumų (jų, per savo gyvenimą turėjo net septyniolika, tačiau taip ir nepaliko įpėdinio). Gal pastarasis faktas irgi lėmė, kad švelnumo linko ieškoti moteriškame glėbyje – laiškai, rašyti Marlborough kunigaikštienei mirgėte mirga aistringais norais tame glėbyje paskęsti, karštai išbučiuoti, glusti prie krūtinės. Vyriausias moteriškas postas rūmuose, Mistress of the Robes, lėmė, kad Sarah Churchill savo rankose laikė ne vien emocinės įtakos, bet ir visų karališkojo dvaro einamųjų reikalų vadžias.

Būtent įtakos apogėjuje įvyko Blenheimo pergalė ir ją lydėjo dosni karališka dovana nuo visos britų tautos – žemė ir pažadas finansuoti nugalėtojo rūmus. Sarah Churchill svajojo, kad rūmus statys Šv.Pauliaus katedros autorius seras Christopheris Wren’as, tačiau jos vyras, kaip ir dera ekscentriškam britui, pasielgė savaip – teatre susitikęs garsų ano meto dramaturgą, garsėjusį įspūdingais sceniniais pastatymais serą Johną Vanbrugh‘ą ėmė jį ir nusamdė, kartu su jo konsultantu, profesionaliu architektu Nicholas Hawksmoor‘u – šis duetas ką tik buvo baigęs nuostabiąją Howard pilį, žiūrovams pažįstamą iš filmo „Sugrįžimas į Braidsheadą“.

Galios viršūnėje atsidūrusi kunigaikštienė pradėjo pernelyg atžariai elgtis su karaliene, vis pasyviau atsakydavo į jos meilės apraiškas, reikalavimus būti kartu ir vis mieliau leisdavo laiką prie ją užvaldžiusių Blenheimo rūmų statybų Woodstocke. Be to, kartu su vyru ėmė remti Whigų partiją. Nauja favoritė – nuolanki, bet apsukri Abigail Masham – užėmė vietą prie karalienės, ir karalienė savo buvusiosios pradėjo neapkęsti taip karčiai, kaip nekenčia tik stipriai mylėjusieji ir atstumtieji. Rūmų statybos finansavimas po eilinio didžiulio konflikto buvo nutrauktas, ir sutuoktiniams Churchill‘iams net keletą metų teko praleisti tremtyje kontinente, kol buvusioji geradarė karalienė numirė. Vis dėl to, grandiozinis rūmų ansamblis buvo baigtas – paties kunigaikščio lėšomis, su užsispyrimu pabaigti. Tai buvo įvykdyta ir ugningoji Sarah Churchill galėjo numirti baigtuose (beveik) rūmuose.

Blenheim Palace – magiška vieta, mistiški, užburti rūmai, kūrinys, kuris savo savininkus paverčia savo įkaitais, pajungia juos savo gyvenimais vergauti jam. Kelios kartos XIX amžiuje taip sėkmingai pašvaistė Marlborough palikimą, kad devintajam kunigaikščiui, rūmų paveldėtojui ir sero Winstono Churchillio (beje, gimusio Blenheimo rūmuose) pusbroliui, neliko nieko kita, kaip tik vesti amerikietę geležinkelių magnato dukterį Consuelo Vanderbilt.

Visas milijoninis amerikietės kraitis ištirpo rūmų remontui ir protėvių išparduotoms vertybėms, brangenybėms ir knygoms išpirkti, bet tai buvo laikotarpis, kai britų titulai ir praskolintos pilys suviliodavo ne vieną tuščią ir turtingą paveldėtoją iš užatlantės, užsigeidusią tapti kunigaikštiene ar grafiene, ir šiandien galime kalbėti apie ištisą „vedybinę paveldosaugą“. Vėliau pora labai sėkmingai išsiskyrė ir sukūrė labai nesėkmingas antrąsias šeimas.

Dabartinis rūmų šeimininkas – 86-erių 11-asis Marlborough kunigaikštis, gyvena įdomiai, pagal visas šeimos tradicijas – yra vedęs ketvirtą kartą (antroji jo žmona, beje, buvo Athina Onassis, Aristotelio Onassis žmona) indų kilmės iranietę Lily Mahtani, kaip jis pats sako, sugrąžinusią jam gyvenimo džiaugsmą. O jis buvo gerokai apkartęs – pirmosios žmonos sūnus ir jo įpėdinis, markizas Blandfordas (visų pravardžiuojamas Markizu Blunder‘iu – „Markizu Klaida“, „Markizu Pravalu“) turėjo tokio masto bėdų su narkotikais, policija, dokumentų klastojimu, kad tėvas jam buvo panaikinęs paveldėjimo teisę. Žmonės kalbėjo, kad 11-asis kunigaikštis yra tikra savo pravardės „Sunny“ (Saulėtasis, nuo Sunderlando grafo titulo) priešingybė – toks paniuręs jis būdavo dėl nuolatinių šeimos bėdų. Tačiau atrodo, kad aštuoniasdešimtmetį ir jo rūmus aplankiusi meilė praskaidrino ir santykius su sūnumi – paklydėlį bando priimti į šeimos glėbį, ir paveldo patikėtinių taryba, vis dėl to, senojo kunigaikščio spiriama, paveldėjimo teisę sugrąžins. BBC apie tai neseniai buvo susukusi filmą – iš serijos „Aristokratai“, apie tai, kaip sekasi legendinių giminių palikuonims šiais laikais.

Dėl ko šitiek peripetijų, jūs paklausite? Dar derėtų pridurti, kad Blenheimo rūmų metinis išlaikymas (šildymas, apšvietimas, parkas ir kitas elementarus buitinis palaikymas) kainuoja mažiausiai 6 milijonus svarų sterlingų per metus, kuriuos kunigaikščiui reikia iš kažkur išburti. Kodėl jis neparduoda viso to grožio kokiam rusų ar kinų oligarchui ir negyvena sau ilgai ir laimingai nesukdamas galvos, o vietoje to, tokiame garbiame amžiuje yra įsukęs didžiulį turizmo verslą, kuris, iš esmės, iš tokių kaip aš ir jūs pinigų už bilietus, ir išlaiko šiuos rūmus? Kam jam vaikų atrakcionai ir spektakliai viename parko kampe, nesibaigiantis arbatos puodelių ir bandelių srautas išbadėjusiems plebėjams kavinėje, riterių turnyrai ir kriketas vasarą, kalėdų eglutės ir čiuožyklos žiemą, ir nuoma vestuvėms bei labdaros pokyliams kiaurus metus?

Nuvažiuokite, apsilankykite Blenheimo rūmuose ir suprasite. Daug ką – apie Europos, šalies ir šeimos istoriją susijungiančią tavo namuose, apie tavo protėvių sumanytą architektūros ir kraštovaizdžio stebuklą, užpildytą meno istorijos šedevrais, apie tai, kad jei protėviai dėl šitos „sodybos“ liejo kraują, ženyjosi su jiems nemielais, gelbėjo rūmus per karus, tu paprasčiausiai negali būti tas, kuris ims ir pasiduos, ir šią gūžtą išduos, atiduos svetimiems. Nuvažiuokite, ir gal vietos grožis ir jus užburs taip, kad pamanysite, jog dėl stebuklingų Blenheimo rūmų galima vesti kad ir patį velnią…

Apie pavasario pasikeitimus: Juozas Statkevičius

60
Kristina Sabaliauskaitė, 2013 Kovo 18 d. 16:09
Mada

Šiandien – apie pavasarinius pasikeitimus; svečiuose – Juozas Statkevičius. Šis tekstas buvo rašytas kaip vedamasis, bet “Stiliaus” savaitraščiui netiko. Tačiau kartais gyvenime pasitvirtina britiškas posakis: “kas vienam žmogui – šiukšlė, kitam – lobis”. Man Juozo samprotavimai pasirodė šmaikštūs ir įžvalgūs, aštrūs ir poleminiai. Nekalbant apie tai, jog seniai norėjau, kad jis paviešėtų Rafinerijoje  Proust’o klausimyno ar interviu forma. Smagaus skaitymo ir su artėjančiu pavasariu – smagu būtų, kad jis ateitų ir į mūsų galvas:

Vedamieji paprastai būna lengvi, literatūriškai tuštoki – toks jau žanras, o dar šia – pasikeitimo, atsinaujinimo tema…

Tikrai nieko naujo, turiu prisipažinti, kad visa tai – tik pilstymas iš tuščio į kiaurą, bet – kodėl gi ne, galime prisidengti dar vienu artėjančiu pavasariu ir skambiai nupasakoti, kaip naujas lūpdažis, kvepalai ar šukuosena jus atgaivins… Žinau – jums mano nuomonė svarbi ir įdomi, galiu pavartyti ir šia tema, tik štai atsinaujinimo formulės tikrai pažadėt negaliu, nes esu įsitikinęs: visos moterys ir vyrai labai skirtingi – pažiūros, amžius, tautybė, ūgis, svoris, grožis, charakteris… Reik būt burtininku, kad įtiktum kiekvienam! Netiesa, sakyčiau, kad pakepinta soliariume būsite žavinga šį pavasarį, o aristokratiškai perbalusi nuo nevalgymo -madam, tikras mados klyksmas. Ar madingas žalias kaklaraištis ir languotos siauros kelnės, baltos (beje – vėl madingos) vyriškos puskojinės padės lipt karjeros laiptais? Nors, velniai žino, kur ta grožio, pasikeitimų paslaptis? Kiekvienas skirtingai gyvenam, todėl tik individualiai ir, žinoma, mokamai – prašom, patarsiu.

Šiaip niekad nesuprasi, kodėl viena tendencija madoje prigyja, o kita, nors ir labai graži – ne; tie, kurie atranda aukso gyslą – tampa milijonieriais ir visa šita mados, pasikeitimų, gražinimosi karuselė ypač suaktyveja po ilgos įkyrios žiemos? Bet juk tai natūralu, tokie banalūs gamtos ir kultūros dėsniai…

Specialiai susirandu “Stiliaus” 15 metų jubiliejinį numerį, peržiūriu, ir galiu aiškiai konstatuoti, kalbėsiu be diplomatijos: daugelio veiduose ir laikysenoje jaunystę pakeitė branda, o visa kita – kapitalus sustojimas, po konservatyvumo, bailumo išsišokti skraiste (čia nešneku apie liguistas trečiarūšes išsišokėles, kurios kaip kometa atskrido ir tokiu pat greičiu išnyko). Vis dar kartojame nuvalkiotą posakį, kad “lietuviai – atsargūs, kuklūs, “dievobaimingi”, o kaip yra iš tikrųjų – byloja stačiai juokingi gimdymo namuose iš piršto laužti skandalai, kunigų pardavinėjami narkotikai, ekstremaliųjų patriotų istorijos neišmanymas – juk Vilnius visada buvo daugiatautis atviras miestas, ir, kitas paradoksas, greit turėsime lenkišką užrašą prie įvažiavimo į Vilnių, bet kodėl negali būti lietuviškai parašyta “Londonas” prie įvažiavimo į Londoną? Ne paslaptis – lietuvių daugiau gyvena Londone nei lenkų Lietuvoje! O laida “Duokim garo” vis dar tebepirmauja TV reitinguose? Visa tai – kaip lakmusas, pasitikrinimui, jog Lietuva nesikeičia… Nekalbu apie jaunimą iki dvidešimties, kuris tirpsta kaip sniegas pavasarį… Nenuostabu – šalis be skonio ir kultūros neturi perspektyvos.

Dar viena naujiena, besivejant iš krizės greičiau už mus pakilusius latvius ir estus – isteriškai juokingi euro įvedimo planai: nes mes lietuviai negalim būt prastesni; tegul bus nesąmonė, bet nenusileisim, o paskui pagalvosim… tik kur gi tie galvojantys, alio! O kur dar išsvajotasis metro ir tramvajai, elektroniniai transporto bilietai, naujos švarios ir pigios europietiškos taksi?! Taip, oranžiniai dviračiai buvo puiki idėja, tik Lietuvoje juos pavogė, sulaužė, į upę sumetė… Ir ne kas kitas, o mes patys … O Paryžiuje jie – puikūs, švarūs, sveiki, prižiūrimi – pats jais naudojuosi viešėdamas mados sostinėje; puikumėlis, patogumas, komfortas… Keista: mieste, kur gyventojų skaičius – 12 milijonų, ir jie – visokių tautų, rasių, įvairiausio plauko – žmonės nelaužo ir nemeta dviračių į patogiai Paryžiaus viduriu tekančią Seną, o Lietuvoj, šventojoj žemėj, kur ir kitataučių nėra, bet ir dviračių -– taip pat… Tai kur tie puoselėjami Dešimt Dievo įsakymų?

Taigi – mes nesubrendę pokyčiams, turiu mintyje ne naujausią manikiūro spalvą…

Kokie viliojantys ir skambūs žodžiai: “pasikeitimai”… Smagu, kada à la madingos studentės ar net verslininkėmis tituluojamos damos renkasi netikras “Gucci”, “Louis Vuitton” ar “Hermès” rankines, o turėdamas tikrą rankinę turi ją slėpti, nes – pavydės… Dar linksmesnė tendencija iš pasikeitimų srities – megztis sukneles ar siūdintis vyriškus kostiumus “à la Statkevičius” pas tuos, kurie sako žinantys “visus Juozo modelius geriau už jį patį”, tik “darančius daug pigiau” (ir – proporcingai tragiškiau). O vilkinčių tokiais gaminiais – pilni žurnalų puslapiai… tuščia jų, tik – niuansiukas – tokios tos ir verslininkės, bėgančios pavalgyt į kiekvieną banketėlį… na, ir, žinoma, nusifotografuoti, kaip be šito… Ir taip – ištisą dešimtmetį… Vis dėlto, keista – Paryžiuje pristačiau tiulines megztas sukneles 2000-aisiais metais, bet pas “à la Statkevičius” namudininkus jos aktualios iki šiol. Taigi, Statkevičiaus mados ir stiliaus atradimai – paminklas amžiams… Nesigilinsim, tik ironija išgelbės šioje makalošėje, bet kada pagaliau išmoks žmonės grūdus nuo pelų atskirt?

Taigi – atidėkime pasikeitimus kitam ar dar sekančiam pavasariui, kai iš naujutėlaičio Vilniaus metro vagono galėsite akimirksniu pasiekti kosmetologę, iš begarsio reaktyvinio tramvajaus iššokti tiesiai pas kirpėją, su puikiai pakirptais tviskančiais plaukais išlipti iš naujausio kvepiančio taksi pas tikrą Statkevičių primatavimui ir, šildant pavasario saulei, lengvučiu oranžiniu dviračiu skriesite prospektu su tikru Statkevičiaus švarku – tik tada jūsų veidas švies pasikeitimu, lengvumu… O kol kas – būkim realistai: belaukiant pasakiško pasikeitimais viliojančio pavasario, nuoširdžiai sakau: aptingau nuolat skųstis, spontaniškai pasišiaušiau pražilusią ševeliūrą belaukdamas esminių pasikeitimų – štai jums naujas mano įvaizdis, drąsus, teisingas, įžūlus ir puikiai man tinka…

Juozas Statkevičius

Apie “Sidabro amžiaus“ spindesį ir skurdą

18
Kristina Sabaliauskaitė, 2013 Kovo 8 d. 22:42
Menas

Pagaliau džiaugiuosi, galėdama parašyti apie parodą, į kurią nereikia pirkti lėktuvo bilieto: Vilniuje, Radvilų rūmuose šiuo metu veikia (iki gegužės 17 d.) iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos rinkinių suvežta paroda: „Sidabro amžius. Rusų dailė Baltijos šalių kolekcijose“. Informaciniuose straipsniuose ir recenzijose iš parodos pavadinimo nukaltose antraštėse tas sidabras tvieskė patosu: „Sidabro amžiaus spindesys“, „Sidabro amžiaus švytėjimas“. Apimamas laikotarpis, 1890-1930, buvo apibūdinamas tokiomis pat skambiomis abstrakcijomis: apie laikotarpį, kai „darniai pynėsi ir kirtosi įvairios stilistinės kryptys“, „paradoksalioje seno bei naujo jungtyje ir glūdėjo sidabro amžiaus dailės harmonija“. Kalbama „apie naują mąstymą, kitoniškų dailės orientyrų paieškas“, apie „dvasinį rusų renesansą“, apie tai, jog kai kuriems Sidabro amžiaus atstovams emigravus, daugelis tų kūrinių atsidūrė pasaulyje ir tapo pripažinti. Tad šiandien – atleiskit už klišę – apie rusų „Sidabro amžiaus“ spindesį ir skurdą. Apie kitą žvilgančio sidabrinio medalio pusę – ne tokią švarią ir tviskančią, kaip galima susidaryti įspūdį iš skurdoko, abstrakčiomis frazėmis apkaišyto parodos pristatymo, bet, tikiuosi, ne mažiau įdomią.

Pirmasis dalykas, ko pasigedau parodos teminių salių aprašuose – visoms normalioms parodoms įprasto istorinio fono. Antra – nors šiek tiek kritinio, jei ne kritinio – tai bent jau objektyvaus to laikotarpio rusų meno įvertinimo platesniame kontekste. Ak, tas amžinasis mūsų stygius: konteksto, platesnės perspektyvos – ir kultūrinės, ir geografinės . Taip esame įpratę žvelgti į viską iš trumparegio pozicijos, kad net rusiškosios tapybos „Sidabro amžius“ atrodo be galo didus. Nors pakaktų atsitraukti – ir makro-vaizdas platesnėje panoramoje įgautų daug mažesnį mastelį. Tiesa – ir mažesnis (dydžiu ar svarba) gali būti taip pat intriguojantis.

Vyresnioji menotyrininkų karta turbūt iš rusų meno dar laikė institutuose egzaminus. Pati užaugau tarp stirtų meno albumų – ir rusų meno taip pat, tačiau priklausau jau tai studentų generacijai, kuri ekskursijų galėjo važiuoti ne tik į Ermitažą ir Rusų muziejų, bet ir į Louvre, Orsay ir Tate. Vėliau gyvenimas privertė gana išsamiai susipažinti su rusų menu – ir vaizduojamuoju, ir taikomuoju. Taip pat – ir su jo milijoninėmis kainomis meno rinkoje, sutapusiomis su didžiuoju rusų oligarchų egziliu į Londoną. Būtent ten, prieš gerą dešimtmetį kaip grybai po lietaus pradėjo dygti aukcionų rusų meno skyriai su jų dešimčių ar net šimtų milijonų apyvartomis už Aivazovskį, Šiškiną, Javlenskį, Koroviną ir Maliaviną. Būtent tada, 2004-aisiais Londono nacionalinė galerija padarė gražų diplomatinį gestą (beje, ne be tuometinio BP, British Petroleum koncerno lobizmo) – didžiulę parodą „Rusų peizažas Tolstojaus amžiuje“ (Russian Landscape In the Age of Tolstoy). Reklamos būta daug, darbai iš rusų muziejų buvo paskolinti geriausi, pirmą kartą – ir Levitanas, ir Vasnecovas, ir Šiškinas, ir Kuindži, ir Venecianovas, ir Nesterovas, ir netgi Tolstojus prie pavadinimo buvo prikabintas kaip jaukas, arba, autentiškai tariant, zamanuškė…

Ir kas gi atsitiko, kai rusų šedevrai atsidūrė kitame kontekste? Platesnėje, tarptautinių meno istorikų perspektyvoje? Šiškinas ir kitos rusiško peizažo grožybės Turnerio ir Constable tautiečių, kitados priglobusių Monet ir Pissarro, nesužavėjo – švelniai tariant. Labai švelniai. „Tie, kurie tikisi išvysti didį meną [...], universalų, svarbų, išlaikantį laiko išbandymus – verčiau į parodą tegul neina“, „Jokios aistros, kūriniai neužsitarnaujantys vietos meno istorijoje“ – rašė kai kurie recenzentai. Vienas garsiausių kritikų, Brianas Sewell’as, rusiškus šedevrus įvertino svarais: „Atrodo, lyg nusipirkę 7 svarus kainuojantį Nacionalinės galerijos bilietą būtume atsidūrę kokiame nors apleistame ir užmirštame Šiaurės Anglijos municipaliniame muziejuje“. Triuškinantis rinkos ir meninės vertės atotrūkio atvejis – nuo septynių milijonų iki septynių svarų, įskaitant ir puikiausius „Sidabro amžiaus“ (sutampančio su vėlyvuoju „Tolstojaus amžiumi“) tapytojų pavyzdžius. Kontekstas ir perspektyva, nenaudėliai, – štai kaip jie ima ir apverčia lietuviškų recenzijų „Sidabro amžiaus dailės harmoniją“ į Europos provincijų provinciją. Ir nežinau, ar čia ką nors reikia komentuoti apie tarptautinį pripažinimą… nebent tik būtinai paminėti išlygą, jog vėlyvasis Sidabro amžius, Chagallas, Larionovas, Gončarova, konstruktyvizmo užuomazgos ir rusų avangardas – tikrai vertinami tarptautiniu mastu.

Nikolajus Bogdanovas-Bielskis. Svečiuose pas kaimo mokytoją. 1920

Bet pastarieji Radvilų rūmuose daugiausiai pristatomi nedidukais grafikos darbais, išeksponuotais apytamsiame koridoriuke. Visa kita salėse – vyraujanti besaikė, iš Europos meno istorijos perspektyvos žvelgiant, naivaus, vidurius sukančio sentimentalizmo ir antro vandens nuo kisieliaus fiesta. Rusai tam antram vandeniui turi baisiai gerą, iki galo neišverčiamą žodį: vtoričnost‘, antraeiliškumas, antrarūšiškumas. Pažvelkite į Bogdanovo-Bielskio „Svečiuose pas kaimo mokytoją“ – ar jūs matote ten „paradoksalios seno ir naujo jungties harmoniją dailėje?“. Na niekaip. Veikiau – ketvirtą, vėlyvą ir ataušusį vandenį nuo Renoir‘o kisieliaus, tik be prancūzo pikancijos ir novatoriškumo, pritaikytą jaunesniąjam mokykliniam amžiui ir pagrįstą pradedančiojo piešiniu. Konstantino Korovino Paryžiaus vaizdelis yra nei šen, nei ten – kažkur tarp tikro dalyko, impresionistų, ir to, ką galima ir šiandien nusipirkti iš gatvės prekijo prie Montmartre Švenčiausios Širdies bazilikos. Ne ką geriau, kai „Sidabro amžininkai“ išvažiuoja atostogų ir pradeda tapyti Caprio vaizdelius. Kaip sako britai: nothing to write home about….

Konstantinas Korovinas. Paryžius naktį.

Tačiau į parodą būtinai nueikite. Rekomenduoju. Tik žvelkite į ją ne per šykščių anotacijų skambias panegirikas, o pabandykite pažiūrėti į darbus platesniame kultūriniame – istoriniame kontekste.  Ir „rusų meno renesansas“, su jo vaiskiomis Maliavino valstietiškomis skaromis, atvirukiniu folkloriniu Kustodijevo rudens šokių vaizdeliu, tikri pliaskų ir vaikiško optimizmo lašai akims, su kupčichomis ir bojariniomis, pavasario saulės nutviekstomis cerkvutėmis bei orientalistinėmis mečetėmis „suspindės“ kitu kampu. Kita šio sidabrinio amžiaus medalio pusė – neabejotinai su dvigalviu ereliu. XIX a. pabaigos carinė Rusija ir jos tikrovė buvo sunkiai suvokiamo nykumo, žiaurumo, apačių beviltiško skurdo, viduriniosios ir aukštesniosios klasės represijų vieta, tikra nevilties imperija – su visuose sluoksniuose infiltruotais donosčikais, perpildytomis katorgomis, nenutrūkstamu tremtinių į Sibirą srautu. Fizinės prievartos mastas Rusijoje –  ir buitinės, ir institucinės (teisinės kūno bausmės buvo uždraustos ypatingai vėlai – moterims, berods, 1896 m., vyrams – 1904 m.), – žvelgiant kontekste, likusiai Europai buvo sunkiai įsivaizduojamas. Tačiau pakanka atsiversti 1890 m. Čechovo laiškus iš Sachalino, su mediko tikslumu aprašančius rimbo kirčius nuteistiesiems, ar Dostojevskio (iškeliavusio katorgon už „ne tos literatūros“ skaitymą) detalų ( ir, kaip jis teigė, masiškai paplitusį) beveik kiekvieno rusų mužiko hobio, bobos mušimo, aprašymą – kasdienį, metodišką, iki sąmonės netekimo.

Filipas Maliavinas. Rusų valstietės. 1925

Žvelgdami į Kustodijevo ar Maliavino nutapytas raudonžandes kaimo moterėles jūs nė neįtartumėte, kad jų margos skaros ir sijonai slepia kitą, neišvengiamą tų laikų tautinį aksesuarą – randus ir kraujosruvas. Žvelgdami į sentimentalius saulėtus tirpstančio sniego ir dangaus mėlynės pavasario peizažus jūs nė neįtartumėte, kad pavasaris Rusijos kaime tuo metu reikšdavo dažniausiai viena – badą. Idealizuoti, sentimentalizuoti portretai retai atskleidžia vidines, egzistencines dramas – o juk tai būta laiko, kai dažno mąstančio, aukštesniosios klasės išsilavinusio ruso sielą draskė gėda dėl savo tėvynės bardako ir nežmoniškumo, asmeninio bejėgiškumo ir kaltės jausmas dėl negalėjimo nieko pakeisti; tuos, turėjusius galimybę pakeliauti po Vakarų Europą – dar ir didžiulis nepilnavertiškumo kompleksas lyginant save ir juos, europiečius. Mąstantieji, siekiantieji ką nors keisti buvo negailestingai persekiojami; būtent Sidabrinio amžiaus viduryje nacionaliniu dainiumi laikytas Levas Tolstojus dėl savo raštų ir pažiūrų buvo ekskomunikuotas ir atskirtas nuo stačiatikių bažnyčios; dažnas intelektualas, netekęs vilties rasti racionalius sprendimus ieškojo paguodos iracionaliuose – sektose, tolimų girių sentikių vienuolynų misticizme, beveik pirmykštėse atskalūnų religinėse bendruomenėse.

Jūs niekada neįtartumėte tos tamsos, nevilties, represyvumo tikrovės žvelgdami į nusaldintai džiugią, sentimentaliai atvirukinę, dekoratyvią rusų Sidabro amžiaus dailę. Ir šis falšas dėsningas – o todėl dar labiau dramatiškas. Tai – ne kas kita kaip pabėgimas nuo tikrovės, pats tikriausias meno eskapizmas. Viskas čia, dailėje, linksmiau, ryškiau, džiugiau nei ano meto literatūros ir atsiminimų liudijamoje tikrovėje; viskas čia, to meto rusų dailėje,  tarsi suvalgius „laimės piliulę“ ar nušvitę LSD spalvomis. Ji – tarsi isteriškas juokas iš nepakeliamo skausmo. Naujai konstruojamoje, nepilnavertiškumo kompleksų iškamuotoje rusiškoje tapatybėje dailei (taip pat ir taikomajai) teko ypatingai svarbus tautinio identiteto placebo vaidmuo – su naujais išrastais „folkloriniais“ ornamentais, baldais ir atributais, su „senovinės autentiškos“ matrioškos gimimu (1890 m., Abramcevo amatų susivienijime, nusižiūrėjus nuo japoniškų lėlių), su naujo vaizdinio, valdžios aprobuoto mito kūrimu. Parodą lydinčiuose tekstuose vargiai rasite daugiau apie Sankt-Peterburgo ir Maskvos mokyklas, o juk būtent šiųdviejų tradicijų sankirtoje, ar veikiau, lydymesi ir formavosi vaizdinis rusiškosios tapatybės naratyvas. Jas, aristokratiškąją, europietiškai orientuotą piteriškąją ir pirkliškąją, slaviškąją maskvietiškąją mokyklas galite parodoje lengvai atsekti. Kaip ir ideologines potekstes – Petrovo-Vodkino mečetės ir cerkvės, anot anotacijų, „siekusios išreikšti kultūrų vienybės idėją“ iš tikrųjų buvo ne be imperinės propagandos apie „iskonno russkije zemli“. Tuo tarpu „mūsiškio“, LDK bajoro Mstislavo Dobužinskio kūryba, Vilniaus vaizdai, „Rusų dailės Sidabro amžiaus parodoje“ tampa gaivaus oro gurkšniu ir mūsų pačių tapatybės patvirtinimu – pažvelgęs į jo drobes, į elegantiškai apniukusias Marijos Snieginės ar Kotrynos bažnyčias, atsidusti su palengvėjimu, mat jos byloja geriau už tūkstančius imperinės ideologijos žodžių, kad  Vilniaus genius loci, yra ne joks ne iskonnyje zemli, o visiškai kitas, Europos DNR, ir čia jau, fakty na lico, kaip sakoma…

Mstislavas Dobužinskis. Tilto gatvė. 1907

Apibendrinant – labai gaila, kad į rusų Sidabro amžiaus parodą, išskyrus mažą Chagallo ofortą ir Levitano peizažą, pakliuvo tiek mažai mūsiškių litvakų darbų, kad nepakomentuota plačiau jų reikšmė – o juk ir jie, ir skulptorius Markas Antokolskis buvo pamatinės Sidabro amžiaus dailės figūros, esminiai atvykėliai iš lietuviškųjų žemių, be kurių šis rusų meno etapas būtų buvęs nepalyginamai skurdesnis. Juk tai iš Virbalių, pakaunės, kilęs Izaokas Levitanas tapo viena svarbiausių rusų dailės figūrų, neatskiriamu Čechovo bičiuliu ir viešnamių kompanionu, daugelio jo literatūrinių personažų prototipu, į kurio peizažus didysis literatūros klasikas žvelgdavo su ašaromis akyse – jų rusiško kraštovaizdžio semantika Čechovui, pasak jo, jam bylojo apie jo tėvynės džiugesį ir bėdas. Nenuostabu – peizažas buvo bene saugiausias žanras, prie jo vargu ar galėjo prisikabinti caro cenzūra.

Kaip minėjau, šiek tiek žinodamas kontekstą – visai kitaip matai tuos darbus. Ir visai kitaip skaitai anotacijas, su kontekstu skaitai tarp eilučių, ypač apie Sidabro amžiaus dailės pabaigą, apie Sidabro amžiaus tąsą tapytojų emigrantų kūryboje: nors, pvz. Kustodijevas sėkmingai persiorientavo nuo kupčichų į bolševikus, tačiau ir Roerichas, ir Benois, ir Chagallas, ir Maliavinas po Spalio revoliucijos susipakavo ir emigravo į Vakarų Europą.  Atėjusieji naujojo pasaulio statytojai pradėjo kurti tokią tikrovę, kurioje jų dailės placebas, jų „laimingoji piliulė“, jau buvo per silpna…

Apie Edouardą Manet: portretuojant gyvenimą

7
Kristina Sabaliauskaitė, 2013 Vasario 16 d. 20:09
Menas

Londono Karališkoji meno akademija (Royal Academy of Arts) nuolatos palepina geromis impresionistų perspektyvomis – per pastaruosius kelerius metus Van Goghas, Degas, dabar – Edouard Manet: Portraying the Life (Portretuojant gyvenimą). Naujausioji paroda (veiks iki balandžio 14 d.) – nevienareikšmė. Vaikščiojant po sales buvo apėmęs nusivylimo jausmas, bet po kelerių dienų – jis jau beveik išblėsęs. Nusivylimas dėl to, ko nepamačiau, vis dėl to užleidžia vietą įspūdžiams to, ką regėjau.

Manet: Portraying the Life sunku pavadinti derama retrospektyva – tokia, kokias mėgsta trinktelėti britų muziejai: kai vaikštai po sales ir suvoki, jog esi unikalios akimirkos liudininkas ir toks menininko darbų žvaigždynas vargu ar per artimiausią šimtmetį pasikartos vienoje vietoje. Šitaip rašiau apie Da Vinci Nacionalinėje galerijoje, prieš tai buvo nepakartojamos Tiziano, El Greco parodos, galiausiai – neseniai matytoji Degas toje pačioje Royal Academy. Ne, dabartinėje Manet parodoje nepamatysite favoritų – nei Jaunojo fleitisto, nei Mirusio matadoro, nei garsiųjų karo kompozicijų, tokių kaip Imperatoriaus Maksimiliano egzekucija; net Folies Bergère baras taip ir liko kabėti, nepaskolintas, gretimame Londono postcode, Cortauld Meno institute.

Edouardas Manet. Olimpija. 1863. Orsay muziejus

Neatsivežė britai iš Orsay muziejaus ir garsiosios Olimpijos, vieno mano mėgstamiausių darbų, vieno gražiausių aktų pasaulio meno istorijoje, savo metu sukėlusio didžiulį skandalą 1863 m. Paryžiaus Salone. Salono organizatoriai anuomet patys prisiprašė: pasiūlė Manet nutapyti ir parodai pateikti aktą. Nežinia, ko žinovai, kritikai ir publika tikėjosi, bet tai, ką išvydo, jiems sukėlė isteriją: paveikslą teko saugoti nuo įtūžusios publikos, kuri norėjo jį subadyti, supjaustyti. Atpažinimo, gyvenimo tikrovės apnuoginimo momentas publikai tapo išblaivinančiu, erzinančiu iki pasiutligės priepuolio. Realistiškas, įdėmus, neveidmainiškas ir sąžiningas menininko požiūris į subjektą jiems buvo „pernelyg“. O juk visa, ką padarė Manet tebuvo šiuolaikiška klasikos, Tiziano Urbino Veneros, reinterpretacija: Manet tiesiog beveik identiška poza nutapė savo laikmečio meilės deivę („olimpijomis“ ano meto Paryžiuje buvo vadinamos prostės): su orchidėja plaukuose, įžūliai žvelgiančią į žiūrovą, atsipalaidavusiai perkryžiavusią kambarinėmis kurpaitėmis apautas kojas. Juodaodė tarnaitė jai rodo atgabentas gerbėjo atsiųstas gėles, iš Olimpijos abejingumo matyti, kad jai nusispjaut, tai tik viena puokštė iš daugelio; juodas katinas (o gal veikiau katė, la chatte?) kojūgalyje nepalieka abejonių dėl scenos nuodėmingumo, tuo tarpu kai Tiziano kompozicijoje – šunelis, simbolizuojantis ištikimybę. Bet labiausiai meno tyrumo puoselėtojus ir kritikus įsiutino Olimpijos ranka ant Veneros kalvos – Tiziano Venera savo delnu švelniai saugo brangenybę tarp kojų, tuo tarpu Manet paveiksle plaštaka yra sustingusi savininkiškame galios geste: norėsiu parodysiu, norėsiu – ne, ir ką jūs man?

Kregždutės. 1873

Vaikštant po Manet parodą Londone, kad ir be didžiųjų jo kūrybos „žvaigždžių“, vis dėl to daug ką supranti apie menininką, jo laikmetį ir jo kūrybos unikalumą. Jei ne Edouardas Manet gal būtų nebuvę impresionistų, arba jie būtų buvę ne tokie. Kregždutės, komisijos neįleistos į vieną Salonų dėl „neišbaigtumo“ yra neabejotinai viena pirmųjų įspūdžio, l’impression, kregždžių Vakarų tapyboje. Veikiausiai nebūtų buvę sekančių drąsių žingsnių meno istorijoje: Gustave Courbet Pasaulio ištakų, Paul‘io Gauguin‘o aktų. Bet ne aistra ir Erotas yra Manet skiriamasis ženklas – be Olimpijos ir Pusryčių ant žolės, jo kūryba mirgėte mirga ir iki pat kaklo susagstytais moterų portretais, jo žvilgsnis ir į moteris, ir į emocinį pasaulį sminga kur kas giliau nei drabužiai, paviršiai, kūno oda.

Suzanne Manet.

 Beje, ir jo asmeninis gyvenimas galėtų būti gera iliustracija: gimęs aukštuomenėje, garsaus teisėjo ir diplomato dukters šeimoje, dar būdamas paauglys jis sugebėjo suvedžioti Suzanne Leenhof, fortepijono mokytoją nusamdytą jo jaunesniems broliukams. Ir dargi suvedžiojo taip, kad įstatė „ragus“ savo tėvui, kuris jau pirmas buvo spėjęs prisisukti prie romiosios pianistės. Jaunuolis buvo išsiųstas mokytis toliau, o muzikos mokytoja pagimdė nesantuokinį sūnų, dėl kurio tėvystės tyrinėtojai vis dar laužo galvą, tačiau veikiausiai Edouardas Manet tam vaikeliui buvo vis dėl to ne brolis: pasimokęs, nutaręs tapti dailininku, jo tėvui sunkiai apsirgus, jis pirmai progai įkurdino Suzanne ir vaiką slapta išnuomotame bute ir ėmė su jais gyventi. Iškart po tėvo mirties ją ir vedė, ir gyveno su ja iki pat dienų galo, daugel kartų su įdėmiu švelnumu įamžindamas jos šiurkštokus, nepatrauklius bruožus, įraudusį tarsi vėjo nuo dambų nugairintą veidą. Tapė ją skaitančią, skambinančią, interjeruose, sode ir laukuose; skirtingo amžiaus, prie skirtingo apšvietimo; tiesa, šitai netrukdė jam turėti kitų susižavėjimų ir modelių, kaip brandžiame amžiuje nesutrukdė ir pasigauti jį pribaigusio sifilio.

Galbūt viena nuostabiausių šios parodos dovanų yra suvokimas, jog stebi menininko brandą, suvoki jo mąstyseną. Edouardui Manet, kaip ir kitiems impresionistams, likimas lėmė gyventi tuo metu, kai radosi fotografija, anuomet laikyta vos ne tapybos žudike. Tapytojai į ją reagavo įvairiai, jau esu rašiusi, kaip Edgarui Degas kūryba buvo tapusi tapybos ir fotografijos dvikova, kaip jis siekė pagauti judesį, pasakyti apie jį šį tą daugiau, nei gali fotoaparatas. Edouardas Manet pasuko kitu keliu: jis siekė paliudyti, kad tapyba kaip menas gali kalbėti konceptualiau už fotografiją, kad jokie surežisuoti fotografiniai tableaux vivants niekada neatskleis minties ir vizualinio turinio geriau už senąją, gerają tapybą. 

 Jau aptariau Olimpiją – kaip klasikinio paveikslo perfrazavimas, įdabartinimas turėjo  triuškinantį, trikdantį, o tuo pat metu išliekantį ir naują tradiciją kuriantį poveikį. Iš Senųjų meistrų Manet skolinosi ne vien kompozicijas (jo Balkonas (1868, Orsay Muziejus) yra neabejotina Goya kūrybos ir 1808-1812 m. sukurtų Machų balkone citata, o Pusryčiai ant žolės – duoklė Giorgione paveikslui), bet ir meistrišką spalvos traktavimą – kai kurie jo darbai atrodo „ticianiški“, o kai kurie, pavyzdžiui Pusryčiai studijoje ar Tragiškas aktorius – pribloškiantys Velasquezo skambumo koloristika. Tačiau net ir nežaisdamas su Vakarų tapybos istorija, Manet savo tapybinėmis kompozicijomis sugebėjo pasakyti tūkstančių žodžių vertas istorijas.

  
Štai kad ir Saint Lazare stotis (1872), kuriai (kaip ir Olimpijai bei Pusryčiams ant žolės) pozavo jo mėgiamas modelis Victorine Meurent: atrodytų, banali kasdienybės akimirka stoties skvere. Bet kodėl į mus žvelgiančios moters veidas – toks tuščias, negyvas, abejingas? Kokia išraiška nuo mūsų nusisukusios mergaitės veide – baimė, smalsumas, o gal baugštus susižavėjimas garvežių, dūmų ir stūmoklių agresija, tuo stereotipiškai berniukų, vyrų pasauliu, nuo kurio ji atskirta tvoros virbų? Kiek laiko praeis, kai ir ji sėdės šitaip, kaip ir jos motina, šiapus tvoros, atbukusiu žvilgsniu, su knygele ir ištikimybės simboliu šuneliu? O gal jos gyvenimas jau klostysis laikais „po-sufražečių“ ir ji sulauks gilios, gilios senatvės bei tos neįtikėtinos dienos kai moterys net galės balsuoti?
 

Dvikovoje „tapyba prieš fotografiją“ daugelis Manet drobių yra tarsi mirtini meno dūriai techninio progreso galimybių iliuzijai.

Portretai – ne išimtis. Apie Zola ar Malarmé mes daug daugiau sužinome iš Manet, nei iš preciziškosios, patikimosios to meto fotografijos. 

Stephane Malarme portretas. 1876

Lyriškai fotografijoje rankas sunėrusi tapytoja Berthe Morisot nė iš tolo neatspindi to talento, vulkaniškos natūros ir charakterių sankirtos, kaip Manet portrete. Mokytojas, Manet, ją tapė daugelį kartų, vėliau ji net ištekėjo už jaunesniojo metro brolio, tačiau Edouardas Manet niekada jos nepripažino savo „oficialia mokine“ – šis titulas teko kitai mokinei, kur kas vidutiniškesnių gabumų Evai Gonzalès. Manet ir savarankiškoji Morisot ėmė kirstis, kai meistras pradėjo primygtinai taisyti jos darbus. Šiandien vargu ar nespecialistai pamena Evą Gonzalès, tačiau savąjį kelią atradusi Berthe Morisot neabejotinai priklauso Impresionizmo istorijai. Viso šito neatspėtum žvelgdamas į blankią jos portretinę fotografiją, tačiau įtari, juste junti žvelgdamas į Manet portretą: jame grumiasi švelnumas ir agresija, žvilgsnis į moterį ir į priešininką… Juk sakiau: 1:0 Manet ir tapybos naudai… Ne veltui paroda taip ir vadinasi: Portraying the life, portretuojant gyvenimą…

P.S. Mielus blogo skaitytojus, komentaruose norėjusius padiskutuoti apie naująją mano knygą, maloniai kviečiu kitą šeštadienį, vasario 23 d., 17 val. į salę 5.3 Vilniaus knygų mugėje – pristatymo metu klausimus ar replikas galėsite pateikti tiesiogiai.

Apie Burns`o vakarienę: skrandžio, viskio ir poezijos šventę

12
Kristina Sabaliauskaitė, 2013 Vasario 3 d. 19:22
Kelionės, Kūnas, Menas

Ką vienbalsiai įvardintumėt kaip nacionalinį lietuvių poetą? Patiekalą? Gėrimą? Ir ar galėtumėte nė nemirktelėdami, be pasitikrinimo Vikipedijoje, išpyškinti to nacionalinio poeto gimtadienio datą? Ir dar atšvęsti visa tai nacionalinei šventei prilygstančiu baliumi?

Škotams tokios dilemos nekyla: Roberto Burns‘o gimtadienis, kurio metu valgomas haggis, užgeriamas škotišku viskiu ir deklamuojama poezija, populiarumu nurungia Škotijos patrono, Šv. Andriaus, dieną, laikoma nacionaline švente. Burns‘ Supper, švenčiama sausio 25-ąją bus pažymima visur, kur tik yra škotų ar save iš jų kildinančių, Londone plačiai pagarsėjęs kasmetinis vakarėlis, rengiamas garsiojo aktoriaus Ewano McGregor‘o. Ne išimtis ir Lietuva – tarp britų ambasados darbuotojų ir verslo bendruomenės yra ne vienas škotas, tad ir Vilniuje nekart švęstas Burns‘o gimtadienis.

Škotija ir ypač Edinburgas, kuriam dėl mielų draugų jaučiu jau beveik giminišką prieraišumą, yra ta vieta, į kurią norisi grįžti vėl ir vėl. Tad argi šiemet galėjau atsisakyti kvietimo į Burns‘ Supper ne kur kitur, o garsiausiame Edinburgo viešbutyje „The Balmoral“? Su dūdmaišiais, haggis ir viskiu, kaip ir priklauso tikrai škotiškos poezijos ir škotiško gyvenimo šventei.

Kai Rytine pakrante lekiantis traukinys praskrieja Newcastle prie Tyne upės, ten, nuo kur prasideda Adriano siena, pastatyta imperatoriaus (to paties, įamžinto nuostabiojoje Margueritte Yourcenar knygoje „Adriano memuarai“) įsakymu po 122 metų nuo Kristaus gimimo, kad atitvertų Romos imperiją nuo neįveikiamųjų škotų protėvių, nuožmiųjų kaledonų barbarų, ir vėliau, nuo Berwicko prie Tweedo upės, su įspūdingu viaduku, kurį pervažiavus iš tiesų pasijunti atsidūręs Škotijoje, nes dramatiškai keičiasi kraštovaizdis, visuomet žiūrėdama pro traukinio langą pradedu šypsotis. Šįkart geltonai žydinčios škotiškosios gėlelės glūdi po sniegu, bet atšiaurios kalvos, puikiai nuo geležinkelio matoma Šiaurės jūra liudija, kad atsidūrei kitame krašte. Ten, kur persipina keisčiausios įtakos, Antikos ir barbarų istorija, kalniečių su kiltais ir sporranais tradicija, senoji gališkoji ir renesansinė prancūziškoji įtaka. Galbūt todėl Edinburgo architektūra šiek tiek primena kai kuriuos senuosius Paryžiaus pastatus, o Karlas Lagerfeldas savo rudeninę, aukštosios mados amatų išsaugojimo iniciatyvos  Métiers d‘Arts Paris-Edimbourg kolekciją skyrė istoriniams Prancūzijos ir Škotijos ryšiams?

Nacionalinis haggis turi neabejotinai kažką prancūziško – juk tik prancūzai, kurių nacionalinė tradicija yra suformuota daugkartinių badmečių, sugeba iš beveik nevalgomų atliekų sukurti kulinarinius skanumynus, o haggis yra ne kas kita, kaip avies skrandis, kimštas smulkintais to paties gyvulio viduriais (širdis, kepenys, plaučiai), kapotais svogūnais, avižom, taukais ir prieskoniais, ne mažiau kaip tris valandas virtas vandenyje. Patys škotai, tiesa, tvirtina, jog haggis prototipas aptinkamas jau Homero Odisėjoje, ir pasiekė jų kraštus su romėnų legionieriais. 1786 m., kai Robertas Burns‘as parašė savo garsųjį, kasmet šventės metu deklamuojamą „Kreipimąsi į haggis“ (Address to A Haggis), nacionalinis haggis buvo nepasiturinčiųjų škotų valgiaraščio dalis, bet anais sunkiais laikais net ir jiems jis buvo nekasdienis, šventiškas patiekalas.

Robertas Burns‘as buvo liberalas, flirtavęs su ankstyvosiomis socializmo idėjomis ir prijautęs kruvinajai Prancūzų revoliucijai, tad nenuostabu, jog škotų poetą ideologinėms reikmėms noriai „įsisūnijo“ sovietų ideologai, „liaudies draugą“ Burns‘ą net įamžinę pašto ženkle 1956 metais ir įsileidę jo kūrybos fragmentus į sovietinės mokyklos anglų kalbos vadovėlius (bent jau mokinukai turėjo galimybę iškalti For Auld Lang Syne, tradiciškai anglosaksų giedamą palydint senuosius ir pasitinkant naujuosius metus”). Tačiau šiandien Škotijoje per Burns’o vakarienes ar šiokiadieniais niekam nerūpi jo politinės pažiūros ar ideologinės manipuliacijos, škotams jis – tiesiog Dainius, melodingu dialektu ir paprastais, nedaug nuo folklorinių dainų nutolusiais tekstais griebiantis už širdies ir už tos vietos krūtinėje, kur sklinda nacionalinis pasididžiavimas.

Net ir gražiajame, prašmatniajame „The Balmoral“ (kažkada vadinto „Didžiuoju Šiaurės viešbučiu“ – mat buvo pastatytas geležinkelio kompanijos prie stoties, ir net jojo bokšto laikrodis tradiciškai skuba dviem minutėm, idant svečiai nepavėluotų į Waverley stoties traukinius) viešbutyje vykstanti Burns‘o vakarienė turi kažką škotiškai-kalnietiškai-pirmykščio.

 Šiandien aplinka modernizuota, jungianti industrializmo epochos prabangą su skliautais, palmėmis ir baliustradomis bei „Rocco Forte“ viešbučių šiuolaikišką minimalizmą, bet žavus momentas, kada milžino dūdmaišininko atlydimas haggis ant padėklo atvyksta į svečių salę, negali nejaudinti. Ritualinis kreipimasis Burns‘o žodžiais į nacionalinį patiekalą, kartojamas daugiau nei du šimtus metų iš eilės: su aštriu peiliu rankoje, jį nuožmiai kratant, grūmojant haggiui, jo atsiprašant ir pasižadant jį paskersti vienu įgudusiu pjūviu; visa tai primena veikiau aukojimą, atnašavimą nei šiaip sau patiekalo ragavimą.

 „Paskerdus“ į haggio sveikatą keliamas tostas, ne ko kito, o škotiško viskio dram’as - stiklas pripiltas per du pirštus.

Ir – gourmet haggis versija versija restorane: nė trupučio neprimenanti paleisto „skrandžio turinio“, o dailiai susluoksniuota su tradiciniu garnyru „neeps and tatties“ (ropių ir bulvių tyrėmis), ir, žinoma, vėl su viskio padažu.

Tostai vakarienės metu keliami dar ne kartą, ir vienas svarbiausiųjų – į vakarienėje dalyvaujančių moterų sveikatą, A Toast to the Lassies, kurio metu svarbiausias vakarienės svetys ar šeimininkas vyras išsako savo palinkėjimus visai moterijai: jame, kaip taisyklė, šmaikščiai persipina ir padėka „ką mes be jūsų darytume“ ir švelnus „traukimas per dantį“ dėl amžino nesusišnekėjimo tarp vyrų ir moterų. Tik keliantysis tostą privalo išlaikyti gerą toną ir humoro jausmą, nenukrypti į kartėlį ar bambėjimą – juk vėliau vakarienės metu ateina eilė atsakomajam moterų tostui… o dar vėliau, žinoma, spontaniškam Burns‘o eilėraščių deklamavimui.

Tad štai tokia škotiška nacionalinė šventė, kurioje susipina šimtametė tradicija, archaiškas patiekalas, poezija ir viskis – argi ne nuostabu?

Foto: Rocco Forte Hotels, vakarienės foto – Ona Adamavičiūtė.

Apie Valentino, couture meistrą

8
Kristina Sabaliauskaitė, 2013 Sausio 14 d. 20:29
Mada

 Taip Londono Somerset House veikianti paroda ir vadinasi: Valentino, Master of Couture. Į ją nuvedė smalsumas – kaipgi praleisi svarbią retrospektyvą, skirtą vienam iš XX ir XXI amžiaus pradžios svarbiausių aukštosios mados meistrų? Tam, kuris rengė praėjusio šimtmečio pabaigos „kas yra kas“: Jacqueline Kennedy vilkėdama jo suknelę tekėjo už Onassis, Julia Roberts atsiiminėjo „Oscarą“, Getty paveldėtoja tuokėsi su Graikijos princu, ir, apskritai, Valentino simbolizavo ir simbolizuoja tarptautinės la dolce vita kremą kremiausią: ne, ne tarptautinį jet set (dabar, kai kiekvienas save gerbiantis tadžikų ar uzbekų oligarchas turi lėktuvą, šis terminas nebeteko reikšmės), o pačias pačiausias: Holivudo dinastines žvaigždes, mokančias daugiau negu penkias kalbas (Gwyneth Paltrow), supermodelius, organizuojančius milijonines labdaras (Natalia Vodianova) ir nesenstančias legendas (Sophia Loren ir Joan Collins). Jei į mados istoriją Coco Chanel įėjo su „maža juoda suknele“, tai Valentino – su „didele raudona“. Būtent jos, tos raudonosios firminės vakarinės suknelės ir puošė parodos plakatą – kartu su pačiu maestro, jo mylimais mopsais ir romietiškosios antikos koloso fragmentais.

 Prieš kelerius metus, dar kai pats kūrėjas vadovavo savo mados namams ir nebuvo jų pardavęs (šiuo metu, po kelių dizainerių kaitos, jiems vadovauja Maria Grazia Chiuri ir Pier Paolo Piccioli ), turėjau laimės matyti kelias Valentino aukštosios mados kolekcijas. Pamenu, karštai ginčijausi su Juozu Statkevičium: mano akiai anuomet jos atrodė siaubingai uncool. „Nieko tu nesupranti“ – atšovė bičiulis, kai pirštu baksnojau į plisuotus sijonus, lempos abažūro pavidalo skrybėles, raukinukus, mezginukus ir blizgučius, – „meistrystė, kokybė, elegancija“. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, išmokau įvertinti šiuos dalykus. Tad ir į parodą ėjau suintriguota, stengdamasi įminti Valentino stiliaus paslaptį.

 Prieš jam paliekant mados sostą, buvo netgi sukurtas dokumentinis filmas „Valentino, The Last Emperor“ (rekomenduoju, jis puikiai atskleidžia ne tik Valentino ir jo gyvenimo bei verslo partnerio Giancarlo Giammetti dinamiką, bet ir mados pasaulio pulsavimą). Valentino įtaka neleidžia abejoti jau pirmasis parodos kambarys – tas, kuriame korespondencija su įtakingiausiomis madų redaktorėmis, Vakarų ir Rytų pasaulio princesėmis, Holivudo žvaigždėmis. „Ačiū už nuostabų rankinuką, jūsų šou buvo dieviškas“. Anna Wintour, Liz Tilberis, Suzy Menkes. Kai kur – strategiškai ant laiškelio uždėtos kokios nors popieriaus skiautės, maskuojančios galbūt dovanų paminėjimą, galbūt asmenines detales, o galbūt tai, ko maestro nenori, jog matytume. 

Parodos recenzentai daug dėmesio skyrė ekspozicijos dizainui, ir iš tiesų, jis neeilinis: lankytojai eina tarsi podiumu, abipus jo – pirmoji mados pristatymo eilė su kėdėmis, kurioje, vardinių kortelių pavidalu „sėdi“ Valentino klientūra – žvaigždės, princesės, aktorės, milijardierės. Ir stovi – jo kūriniai, nuo karjeros pradžios iki pat pabaigos.

 Nuėjusi podiumo pusiaukelę supratau, ką jaučiu. Žinot, moterims taip būna: matai gražius rūbus, ir norisi ir šio, ir to, ir ano. Ten, Valentino parodoje, supratau viena: nesinori nieko. Norisi tik paimti žirkles, kaip kokiai Coco Chanel, ir nuo kiekvienos suknelės nuimti po porą elementų. Pagavau save mąstant, kad gebu įvertinti barokinį perteklių, apčiuopti jo racionalumą, jo griežtą struktūrą, bet Valentino prabanga, įstabiai ir nepaaiškinamai sugebanti perkrauti liauną jo modelių siluetą – tikrai ne man; pernelyg daug, pernelyg bravūriškai, pernelyg „tiesiai į veidą“. Less is more , „mažiau yra daugiau“ principas čia negalioja, čia – daugiau, daugiau, ir dar daugiau; su iškirpte, skeltu ir kokarda. Jo firminės raudonosios suknelės (kurių parodoje buvo stebėtinai mažai) lyginant su kitais ekspozicijos kūriniais yra tikras minimalizmo manifestas. Ten, parodoje, viename ansamblyje rasite ir plisuotą tiulį, ir nėrinius siuvinėtus kristalais, koralais ir perlais, ir marabu plunksnas, ir taftą. Jei nemarioji Chanel kažkada sakė, kad gerai vilkinti moteris yra toji, kurią pamatęs neatsimeni, ką ji vilkėjo, bet pameni, kad atrodė nuostabiai gražiai, tai Valentino atveju pačios moters gali ir neprisiminti, bet tikrai prisiminsi, kad ji vilkėjo Valentino suknelę…

 Kitas įdomus parodos atradimas buvo Valentino įtakos mastas visai paskutiniųjų penkių dešimtmečių madai. Ne, vargu ar turite savo spintoje ką nors „valentiniško“. Jo įtaka gatvės, darbovietės ar dieninei madai – nulinė. Dieninis rūbas pagal Valentino ir pagal jo garbių klienčių gyvenimo būdą – tai balto kašmyro kelnių kostiumas su prabangaus kailio apykakle, skrybėle, ir po kaklu surišama šilko šifono palaidine arba kupranugario vilnos paltas apkraštuotas audinėmis ir siuvinėtas karoliukais bei žvyneliais. Bet jo įtaka vakarinėms suknelėms – neišmatuojama. Kertu lažybų, nuėję į bet kurią proginių suknelių nuomą, nuo Vancouverio iki Chabarovsko, jūs aptiksite pigesnę ar brangesnę kurio nors Valentino suknelės modelio variaciją: su dekoravimu plisuotu tiuliu, su asimetriška blizgučiais inkrustuota petneša, raukinių kaskada; universalinių parduotuvių vakarinių drabužių skyriai, pamergių suknelės, labdaros pokylių ir kompanijų kalėdinių balių moteriškasis garderobas yra masiniu būdu tiražuotos nemarios Valentino įtakos liudininkai.

 

Paskutinioji, mažytė, bet reikšminga parodos salė man buvo bene įdomiausia: ten, nedideliuose langeliuose yra eksponuojami technologiniai elementai ir procesų video: plisavimo būdai, kimštų virvelių kutai, trimačiai, origami primenantys raukiniai, nėrinių inkrustacijos ir siuvinėjimai. Meistrystės, kruopštumo laipsnis juose – neapsakomas. Būtent tai ir skiria nuo imitatorių ar masinių pakartojimų. Iš parodos išėjusi susimąsčiau: net jei kažkam, kas tau absoliučiai nepatinka, nepatrauklu ir svetima tavo skoniui vis dėl to jauti didelę, galvą nulenkti verčiančią pagarbą, turbūt yra irgi įvertinimas. Galbūt net didesnis, negu iš to, kuris yra nuoširdžiai ir be išlygų pakerėtas Valentino stiliaus… Na o tie, kurie artimiausiu metu neketina keliauti į Londoną, gali tiesiog apsilankyti http://www.valentinogaravanimuseum.com/– nusisiurbę specialią programą su Valentino kūryba galėsite susipažinti išsamiau.

Apie Naujuosius 2013-uosius: Let’s Do It!

11
Kristina Sabaliauskaitė, 2013 Sausio 2 d. 18:02
Be temos

Su Naujaisiais, 2013-aisiais, mieli skaitytojai!

Nežinau ir neplanuoju, ko iš jų tikėtis. Praėjusieji, 2012-ieji Rafinerijoje buvo pilni meno (Hirstas, Freudas, Castellucci, Caravaggio ir Guardi, ne vienas įrašas skirtas operai, ne vienas – parodoms). Svečiavosi Edgaras Montvidas, Rokas Zubovas, Asmik Grigorian; diskutavome apie filmus. Nemažai architektūros: ne tik Vilniaus, Venecijos ir Paryžiaus, bet ir parkų – jei skaičiuosime ne vien Chiswicką, bet ir tris didžiulius įrašus skirtus Sapiegų rūmų problemai. Juos – ir bendromis jūsų, blog’o skaitytojų pastangomis išjudintą diskusiją ir po jos surengtą projekto pristatymą – peržvelgdama praėjusius metus laikau vienais reikšmingiausių. Nors, kaip gal pasakytų „komanda“, atstatinėjanti Valdovų rūmus ir perstatinėjanti Sapiegų rūmus (taip, už abiejų projektų – iš esmės ta pati „komanda“), „šunys loja karavanas eina“, bet kartais yra labai svarbu netylėti. Vien jau tam, kad turėtum švarią sąžinę, o kad Sapiegų rūmų atstatymas yra problema ir didelė – liudija praėjusių metų paskutiniųjų dienų žinios. Norintieji pasigilinti – dar kartą tai gali padaryti  ir pažiūrėti video medžiagą. Parkas, kol kas vis dar merdi ir tvarkomas artimiausiu metu nebus – ir nenuostabu. Parkų planavimui ir architektūrai reikia ne lėšų, baliustradų ir bokščiukų, o numatymo į priekį ir begalinės kantrybės. Puoselėti, auginti parkus, sodus ir medžius Lietuvoje šiais laikais – ne mūsų nosiai ir trumparegėms, godžioms akelėms. Juk iš esmės parkai ir sodai sodinami ne sau, o tik savo vaikams… Tai – dešimtmečių darbas, dovana ateinančioms kartoms. Nieko nepadarysi, nėra ko norėti – kai rūpi tik statybos „hic et nunc“ ir jų finansavimas, o po jų – nors ir tvanas…

Iš džiugių praėjusių metų naujienų – kaip ir rekomendavau „Kalėdinių dovanų“ įraše – planuojamas perleisti Drėmos „Dingęs Vilnius“, kurį bus įdomu palyginti su pirmine leidinio versija, tačiau, reikia tikėtis, ši knyga gerokai išsklaidys Vilniaus istorijos ignorancijos prietemas. Vienas nuostabiausių, įdomiausių tapatybės suvokimo dalykų – kai savo praeitį matai kontekste, o lietuviškuosius kultūrinius pėdsakus aptinki netikėčiausiose pasaulio vietose. Man 2012-ųjų įspūdžių blyksnis, be puikios kelionės į Veneciją su visais įspūdingaisiais meno kūriniais, gražiaisiais palazzo ir pasišvaistymais su motoscafi, buvo išvysti vienoje Venecijos bažnyčių, pagarbioje, tikinčiųjų votais ir žvakėmis nusagstytoje vietoje, vilnietiškąjį Viešpaties Gailestingumo atvaizdą, atsiradusį iš Faustynos Kowalskos vizijos. Globalizacijos nekentėjams ir euroskeptikams tai, žinoma, turėtų nepatikti – kurgi matyti, šitaip maišosi kultūros ir prarandama savastis, kam gi čia tas vilnietiškas paveikslas venecijietiškoje bažnyčioje, na o man šis tikėjimo atvaizdų keliavimas tapo vienu gražiausių Europos dvasinės tradicijos ir bendrybės ženklu.

Tad susimąsčiau, jog Naujųjų metų pradžios proga tenoriu jums palinkėti vieno dalyko: meilės. Meilės ne vien savo artimui, vedančios į bendrybę, bet ir meilės kasdienybei ir kasdienybėje. Kitaip tariant – ieškokim sau ne priešų, o draugų ir sąjungininkų. Ieškokim ne skirtumų ir atkirčių, bet panašumų ir sąsajų. Mylėkim tėvus ir vaikus, vaikiną, merginą, kaimyną. O svarbiausia – patys save, vidinės santarvės su savimi būdu. Nes dažniausiai nemeilė kitam,  gyvenimas kasdienėje, įsisenėjusioje pagiežoje ir racionaliai nepaaiškinamame pavyde nuolatos save lyginant su kitų išorinių atributų  lukštu kyla iš nemeilės ir nepagarbos sau pačiam. Kaip dainavo Cole Porter 1929 metais – Let’s do it, let’s fall in love. Beje, savo dainoje paminėjo ir mus, lietuvius – dainavo, kad gamtos šaukiami įsimyli ir Ispanijos aukštesnioji klasė, ir lietuviai, ir latviai… Čia trumputė dainelė iš Woody Alleno Cole Porter‘io vizijos „Vidurnaktyje Paryžiuje“ (Midnight in Paris), o štai čia ir visi šios lengvabūdiškos, politiškai nekorektiškos ir smagios dainos žodžiai. C‘mon, let‘s do it, let‘s fall in love – visi, ir lietuviai, ir suomiai, ir ispanai, ir olandai, ir tingios medūzos, ir išsilavinusios blusos, ir šalti abejingi moliuskai… Tegul 2013 būna kupini meilės!

 

When the little bluebird

Who has never said a word

Starts to sing „Spring, spring“

When the little bluebell

At the bottom of the dell

Starts to ring, ding ding

When the little blue clerk

In the middle of his work

Starts a tune to the moon up above

It is nature, that’s all

Simply telling us to fall in love

 

And that’s why birds do it, bees do it

Even educated fleas do it

Let’s do it, let’s fall in love

In Spain the best upper sets do it

Lithuanians and Letts do it

Let’s do it, let’s fall in love

The Dutch in old Amsterdam do it

Not to mention the Finns

Folks in Siam do it–

Think of Siamese twins.

Some Argentines, without means, do it

People say in Boston even beans do it

Let’s do it, let’s fall in love

 

Romantic sponges, they say, do it

Oysters down in Oyster Bay do it

Let’s do it, let’s fall in love

Cold Cape Cod clams, ‘gainst their wish, do it

Even lazy jellyfish do it

Let’s do it, let’s fall in love

Electric eels, I might add, do it,

Though it shocks ‘em, I know,

Why ask if shad do it?

Waiter, bring me shad roe!

In shallow shoals, English soles do it

Goldfish in the privacy of bowls do it

Let’s do it, let’s fall in love

 

Mosquitos, heaven forbid, do it

So does every katydid do it

Let’s do it, let’s fall in love

Dragonflies in the reeds do it

Sentimental centipedes do it

Let’s do it, let’s fall in love

The most refined ladybugs do it

When a gentleman calls

Moths in your rugs do it

What’s the use of moth balls?

The locusts up in the trees do it

Even over-educated fleas do it

Let’s do it, let’s fall in love

 

The chimpanzees in the zoo do it

Some courageous kangaroos do it

Let’s do it, let’s fall in love

I’m sure giraffes on the sly do it

Heavy hippopotami do it

Let’s do it, let’s fall in love

Sloths who hang down from the twigs do it

Though the effort is great

Sweet guinea pigs do it–

Buy a couple and wait!

The world admits bears in pits do it

Even Pekingeses in the Ritz do it

Let’s do it, let’s fall in love

 

Apie Kalėdines dovanas: duoti ir gauti, II

9
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Gruodžio 19 d. 14:12
Be temos

Jau antrąkart, gruodžio vidury – vėl apie kalėdines dovanas. Vėl apie tas, kurias norėčiau gauti ar dovanosiu. Vėl – be pompastikos, be apsimestinio proginio dvasingumo, bet dekadentiškai ir netaupant, nes, manau, kad kartais kokia prašmatni smulkmena, kurios sau šiokiadieniais neleisi, gali tave ar kitus nudžiuginti labiau, nei koks itin praktiškas ir nuobodus dalykas. Tam ir šventės – įprastinio, darbinio ir rimtojo, kasdienybės ritmo sutrikdymas. Ne vien ritualu įprasmintas Kalėdinio stebuklo išgyvenimas, bet ir džiugesys, puota protui, kūnui ir jutimams.

Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“ – be abejo, puota ne tik Vilniaus mylėtojų sentimentams, bet ir intelektui. Pati buvau toji, kuri pirkau antikvariatuose pirmąjį leidimą už išsipūtusią kainą ir jau kelerius metus agitavau paskaitų metu, pokalbiuose su leidėjais, jog būtina perleisti šią knygą. Atsakymas buvo paprastas, bet kraupokas: neįmanoma, maketas dingęs leidykloje. Dingęs „Dingusio Vilniaus“ maketas. Vilnius dingęs dukart – ir nuo žemės paviršiaus, ir iš atminties. Nenuostabu, kad „dingęs“ – juk ši neeilinė studija, iliustruota vaizdais, bylojančiais daugiau už tūkstančius žodžių, yra tarsi raudonas skuduras buliui visiems dabartiniams paveldosaugos „šulams“, iš naujo statantiems fantasmagorinį Vilnių (bet ne konservuojantiems, nes juk konservuojant, suprantate, neįmanoma prikergti niekada nebuvusių bokščiukų, minaretų ir baliustradų tokių patrauklių statybos magnatams). O ir ten, kur autorius byloja žodžiais, o ne vaizdais – į vieną pastraipą sutelpa ištisi dešimtmečiai ir šimtmečiai, juk parašyta žmogaus, kuris ne tik buvo išstudijavęs Vilniaus istoriją, bet ir gyvai paminė ją dar iš tarpukario studijų laikų, nesitaikstė su ideologine sovietine Vilniaus urbanistinio perkūrimo ir atminties trynimo politika, buvo už tai laikomas priešu, represuotas, cenzūruotas, išmestas iš darbo. Šiandien autoriaus duktė, irgi paminklosaugininkė, Gražina Drėmaitė prisimena: „Kai knyga buvo parengta, Vlado Drėmos draugai ragino greičiau ją išleisti. Tačiau „Vagos“ leidykla atsisakė leisti knygą, nes joje buvo patalpinta per daug bažnyčių, o to tuometinė valdžia netoleravo, todėl visas jas būtų reikėję pašalinti. Su šia sąlyga tėvas kategoriškai nesutiko. Po ilgų metų leidykla vis tik sutiko leisti knygą su bažnyčių iliustracijomis, tačiau pareikalavo nukirpti visus jose esančius kryžius. V.Drėma vėl nesutiko.” Siužetas tarsi iš mano apsakymo “Vilniaus vėtrungės”, ar ne? Džiaugiuos, kad nieko neįmanomo nėra ir knyga, naujai surinkus iliustracijas (Lietuvos Nacionalinio muziejaus iniciatyva) pasirodys. Nors ji bus pristatyta tik vasario mėnesį, tačiau užsisakyti ją įmanoma ir dabar, Kalėdoms. Tiesiog įdėkite užsakymo patvirtinimą į puošnų voką…

Eugenijaus Skerstono „Privatus Vilnius. Interjerai“ yra kur kas skvarbesnė knyga, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai – ne metraštis ir ne spektras, kaip gyvena dabartiniai vilniečiai (nors interjerų diapazonas įvairuoja nuo „arabų emiratų pseudobaroko“ klaikybės iki išsilaikiusios pokarinės pensininkų būsto autentikos – su nertomis servetėlėmis ir sidabro raštų voleliu margintomis sienomis; stebėtina, bet pastarasis – vienas tikriausių ir stilingiausių interjerų). Ši knyga – tai pastanga apibendrinti ir įminti, kas gi sudaro vilnietiškojo interjero DNR; tą DNR, kurį akimirksniu atpažįstame tradiciniame paryžietiškame ar londonietiškame bute. Man visuomet vilnietiškojo buto esencija buvo saulės nutviekstas Ferdinando Ruszczyco „Auksinis kambarys“ – toks, kokį prisimenų iš vaikystės didijį mūsų namų kambarį, su parketu traškančiu po kojomis bėgant, skulptūrinėmis durų rankenomis ir nepakartojamomis proporcijomis, bet versdama Skerstono knygos puslapius apie vilnietišką interjerą supratau dar daugybę dalykų. Bene įdomiausia dalis – kruopščiai surinktas istorinių detalių ir puikiausių erdvių katalogas, ypatingas dar ir tuo, kad daugelis jų plačiajai visuomenei nepažįstamos. Juk puikiausiuose privačiuose rūmuose ir kažkada buvusiuose prabangių apartamentų pastatuose pokariu įsikūrė valstybinės įstaigos, į kažkada buvusius prabangius salonus ir miegamuosius sukrausčiusios biurokratų stalus. Bet taip pat ir retenybės – santykinį tęstinumą išlaikiusios erdvės, tokios kaip Vilniaus arkivyskupijos kurija. Ir, žinoma, dabartiniai interjerai, sukurti pagal šiandieninių gyventojų nuovoką ir grožio suvokimą. Man smagiausias atradimas buvo ne pažįstamų interjerai knygos puslapiuose, bet suvokimas, kad senieji Vilniaus interjerai turėjo Europos mastu išskirtinį charakterį, o juos kūrę žmonės – rafinuotą ir itin stiprią, su niekuo nesupainiojamą estetiką. Tokią stiprią, kad ji, kažkaip veikia netgi ir dabartinių, iš visos Lietuvos suvažiavusių naujųjų vilniečių ir jų palikuonių pasąmonę, kurie patys to nesuvokdami dažnai tęsia kai kurias erdvių diktuojamas tradicijos gijas.

Ar spragsint malkoms vilnietiškoje karūnuotoje krosnyje, ar ūžiant londonietiškam Viktorijos laikų dujiniam židiniui nieko nėra geriau, kaip didelė įdomi knyga (žr. aukščiau) skreite ir taurė gero škotiško. Ne vienam, keliems, šiemet dovanosiu savo mėgstamo „Glenfarclas“, kuris visuomet primena mieląją Škotiją ir dar mielesnius tenykščius draugus. Jų klanas mūsų klaną ir supažindino su „Glenfarclas“, ypatingu tuo, kad jis nuo XIX a. vidurio yra varomas vis tos pačios šeimynos ir jos palikuonių – priešingai, nei konglomeratams ir didiesiems prekiniams ženklams priklausančios varyklos, šioji – šeimyninis, nepriklausomas verslas, iš to paties Speyside regiono kaip ir „Glenlivet“, „Glenffidich“ ir „Craganmore“ (priežastis – nuostabiai tyras tenykštis vanduo, kuris ir yra vienas svarbiausių stipriųjų gėrimų ingredientų). Rekomenduojamas tik suaugusiems, nuo 21-erių, gerti su šeima ar su artimiausiais draugais – nė nepajusite, kai liežuviai atsiriš ir nuvingiuos į džiugų, prisiminimais nuspalvintą pokalbį, virš kurio tvyros nepakartojamas šilumos ir brolybės jausmas, ir trumpam atrodys, kad visas pasaulis – rožėm klotas ir jomis kvepiantis.

Ypač žiemą, ypač prieš Kalėdas namuose norisi gerų kvapų – juos geriausiai užuodi įžengęs iš speiguoto lauko gaivasties į namų jaukumą. Londonas išlepino kvepiančių žvakių pasiūlos gausa ir šiandien neįsivaizduoju savo namų be aromatinės žvakės: jų kvapas neįkyrus, bet charakteringas, suteikiantis gerą aurą ir prabangos pojūtį. Juk net gražiausi namai paliks nekokį įspūdį, jei įžengusiojo nosį pasitiks spirgais su svogūnais ar kepta žuvimi, ir net kuklus studentiškas kambarys bus labiau „cool“, jeigu jame kvepės gera žvakė. Prieš Kalėdas man asmeniškai, visuomet norisi kokio prabangaus, sunkaus, beveik bažnytinio kvapo, kuris, maišydamasis su eglės spyglių aromatu kuria nepakartojamą šventės nuotaiką. Nesvarbu kokią rinksitės – dekadentiškąją „Voluspa“ (didelę, nepigią, viena valanda degimo – vienas litas mūsų pinigais, bet negi tai didelė kaina už prabangos dvelksmą), ar nuostabiuosius „Cire Trudon“ gaminius (Liudviko XIV žvakininkai, tebegyvuojantys ir šiandien, jų žvakės „Nazareth“, dvelkiančios egzotiškai tarsi Trijų Karalių atnešta mira – mėgstamiausios ir tinkamiausios Kalėdų nuotaikai), ar „Park‘s London“ (fantastiški, charakteringi, ekologiški kvapai paprastoje pakuotėje), ar neseniai pristatytas Juozo Statkevičiaus firminio kvapo žvakes (noriu!)… Manau tikrai neprašausite, puikią, išrankią, kokybišką (nieko nėra baisiau už pigiąsias, „chemines“, dvelkiančias kaip tualeto gaiviklis – tada jau geriau autentiškas spirgų kvapelis) aromatinę žvakę dovanodami žmogui, mylinčiam namų jaukumą. Bent jau aš tikrai mielai priimčiau…

Kas nors iš kašmyro – kad ir „biudžetinio“. Argi ne smagu savo artimiausius apsiausti švelnumu, ypač šaltam klimate? Tokiu, kuris negraužia ir nekanda… tik perspėju, kartą išbandžius sunku sugrįžti atgal prie įprastinės vilnos. Bet negi gailėsi švelnumo ir šilumos, ypač savo vaikams ar savo tėvams? Kepurė ar kojinės, megztinis ar šalikas – dydis ir kaina gali įvairuoti, bet gerumas lieka tas pats. Galbūt paslaptis, kodėl škotai myli ir džiugiai tveria savo atšiaurų klimatą – ne vien viskis, bet ir kašmyras? Juk legendiniai škotiško kašmyro namai „Johnstons of Elgin“ šiemet švenčia savo 215 metų jubiliejų. Būtent jų gamintą mylimą ir nepamainomą juodą kepurę prieš kelias dienas pamečiau PC Gedimino 9 trečiame aukšte. Baisiai jos trūksta, norėčiau tokią pat rasti po Kalėdų eglute…

Kad nebūtume tokie išsiblaškę – užrašų knygelė ar knygelė-kalendorius. Žinoma, prašmatnus – kaip ir dera daiktui, kurį naudojame kasdien. Šiandien, kai vis dažniau užrašus ir kalendorius perkeliame į kompiuterį ar telefoną, vis dažniau baksnojame ir tapšnojame, nei rašome, rašymas ranka tampa kažkuo senamadišku, elegantišku ir užsispyrusiai dekadentišku. Tad vietoje telefoninio“remainderio“ pypsėjimo ar geltonų priminimo lipdukų verčiau dovanokime dailią užrašų knygelę. Britiškoji raštinės ir odos galanterijos reikmenų gamintoja „Smythson‘s of Bond Street“ prieš kalėdas patiria tikrą pirkėjų antplūdį, tarp mano favoritų – jų „Panama“ užrašų knygelės. Bet vis dėl to mieliausios man, kažkodėl, griežtosios juodos „Moleskine“ su gumele, užapvalintais kampeliais ir puikiu popierium. Kaip liudija praeitis, į jas smagiausia užrašyti galvon šovusias mintis…