Apie Rokoką, apgaulingą stilių

4
Menas

Kokia pirma mintis jums šaunanti į galvą išgirdus žodį rokokas? Begalinės riestės, rokailės, o galbūt – Meisseno porcelianas ir jo sustingusios, beveik makabriškos glazūruotos šypsenos ar François Boucher tapyba – rausva ir žydra, kokti iki saldumo pornografija sentimentaliesiems?

Meisseno porcelianas

Idilės, piemenaičiai ir piemenaitės, Marija Antuanetė žaidžianti melžėją Versalio žaisliniame kaimelyje? Ar cukruotus rausvus, gelsvus ir žydrus tortus primenantys karalių rūmai – Sanssoucis prie Potsdamo, Jekaterinos Carskoje Selo dvaras? O gal – didžiulės Bavarijos katedros, kurias atliepia Vilniaus bažnyčių rokokinė apdaila, o gal – rausvos ir gelsvos Tiepolo freskos?

Francois Boucher. Heraklis ir Omfalė, 1735

Gana ilgą laiką gyvenau su rokoku ir jo įvairiausiais pavidalais, rašydama trečiają „silvą“. Ir jei man reikėtų išskirti vieną vienintelį paveikslą, atspindintį visą rokoko laikotarpio esenciją, turbūt rinkčiausi Antoine Watteau Pierrot, liūdnąjį klouną (1718-1719).

Tame paveiksle susisluoksniuoja daugybė kultūrinių rokoko nuorodų, daugybė įdomiausių dalykų. Pavyzdžiui, epochos pomėgis teatrui ir karnavalui – juk tai itališkosios commedia dell’arte personažas. Akivaizdu, kad čia matome persirengėlį arba aktorių – kažką, kas apsimeta Kitu nei yra. Aplink jį – idiliška gamta, ji prijaukinta, sukultūrinta – tai  ne biblinis Joachimo Patiniro miškas, ir ne derlingas Hobbemos peizažas; ne, fone – neabejotinai parkas, žmogaus sukurta gamtos imitacija. Prie jo kojų kiti persirengėliai, kiti komedijos personažai – moteris-piemenaitė, vyras renesansiniu kostiumu, asilu vedinas pasalūnas; antikinis biustas – ne orus imperatoriaus ar dievaičio atvaizdas, o groteskiškas orgijų faunas; kompanija čia susirinkusi parke į fête-champêtre, iškylą po atviru dangumi, kur galima sėdėti ant žolės, kur negalioja etiketas ir socialinės normos; iškylos metu galima prisigerti, galima pikantiškai žaisti gaudynių ar slėpynių; pakrūmėse vogti bučinius ir glamones. O galbūt – apsimesti commedia dell’arte herojais: Kolombina pabėga su Arlekinu ir palieka liūdnąjį klouną Pjero vieną, sudaužyta širdimi. Watteau Pierrot stovi vienas, vidury iškylos: sustingęs, pauzėje. Meno istorikai spėlioja, ką toji pauzė reiškia – ar aktorių, užmiršusį teksto žodžius?

Tai viena iš akimirkų, kai tyla pasako daugiau nei tūkstančiai žodžių. Tame pavidale, kas jis bebūtų, aktorius ar persirengėlis, yra kažkas nepaaiškinamai trikdančio, tarsi mirtinoje pauzėje būtų strigęs pats rokokinio falšo mechanizmas, sutrikusi laikmečio apgaulė, kad dabartis yra puiki ir džiaugsminga; idilės, kompanijos, iškylos, nėriniai, mezginiai, šilkai ir parkai, kultūra ir konvencijos teatrodo kaip keista, svetima pakuotė, supanti sutrikusį Pierrot veidą, iš kurio į mus žvelgia ne kas kita, o vienatvė. Džiugesys ir lengvabūdiškumas, balto atlaso raukiniai čia tėra feikas, karnavalo kostiumas – per didelis, pernelyg groteskiškas. Šis Watteau paveikslas – tai akistata su žmogiškosios būties vienatve ir čia visai nesvarbu, ar šis Pierrot yra sutrikęs, jog pamiršo pjesės teksto žodžius ar liūdname žvilgsnyje slepia mylimosios paliktojo skausmą; mes tarsi nepaaiškinamai matome ne vien ašarų gumulą jo galugerklyje po Watteau potėpiais, bet ir klausimą akyse: vardan ko visa tai? Kur glūdi prasmė? Ar mes visi pasmerkti?

Neatsitiktinai Pierrot kaip metafora pateko ir į knygos puslapius; it simbolis to, kad rokoko žmogus – pudruotas, pasipuošęs baltu peruku, paskendęs šilkuose, tarp porceliano ir auksuotų rokailių, lengvabūdiškai skinantis dieną, anaiptol nebuvo lengvabūdis kvailutis. Gal veikiau priešingai – autoironiškas, suvokiantis savo paties tragizmą; galbūt nepasotinamas malonumų alkis ir visas tas karnavalas iš tiesų slėpė ką kita: baimę ir pasmerktumo nuojautą? Kaip ten bebūtų, dar vienas faktas: Pierrot yra vienintelis commedia dell’arte personažas, kuris neslepia veido po kauke… Galbūt ir šis paveikslas yra tas pat: tikrasis rokoko veidas, be kaukės?

 

Apie Mons Pacis, Ramybės kalną

41
Dizainas, Kelionės, Menas

Apie Mons Pacis, Ramybės kalną

Pažaislio vienuolynas yra neabejotinai viena mano mėgstamiausių vietų šiame pasaulyje. Dėl savo menininio ir architektūrinio grožio, dėl daugiasluoksnės istorijos, dėl galybės paslapčių ir stebuklų; neatsitiktinai Pažaislis jau įkvėpė dukart: Silva rerum II Pažaislio fundatorės širdis patiria mįslingą kelionę į kamaldulių vienuolyną prie Varšuvos (tikra istorija) ir būtent Pažaislyje, viename iš neišlikusių eremų, Danielius Dalba pagaliau randa prieglobstį ir nurimsta (fikcija).

 

Tad kai neseniai lankiausi Kaune ir prisireikė likti, neabejojau, kur ieškotis pastogės: Pažaislyje neseniai atsidarė svečių namai, ir negalėjau praleisti progos pernakvoti vienuolyne, dar kartą pamatyti Gražiąją Mergelę gėlių vainike ir šventąjį Kazimierą, kopijuotą nuo Danieliaus Schultzo originalo Krokuvoje, Šventojo Kristoforo freskas – ten, kurį jį plaka ir kepa, ir kur Brunonui nukerta galvą, prisiliesti prie kaldintų šulinių papuošimų, įkvėpti oro dvelkiančio nuo marių ir užuosti su niekuo nesupainiojamo seno medžio kvapo dvelkiančio nuo puikiųjų kremzlinių zakristijos buazerijų. Klauzūros sodas besidriekiantis už trijų eremų, žvelgiant pro metalo pinučius, man yra vienas magiškiausių, labiausiai raminančių vaizdų pasaulyje, metafora, kad ir uoliausiai griaunant, vis dėl to yra dalykų, kurių neįmanoma sunaikinti. Leonidas Donskis sakė, kad Pažaislis yra ta vieta, kurioje jis pamiršta esąs Lietuvoje, nes ji tarsi Italijos gabalėlis.

Aš Pažaislyje apskritai pamirštu esanti. Išnykstu. Ši vieta savo grožiu, savo nuolankumu tarsi sako: ir šitai praeis… Ambicingasis Pacas šiandien guli po slenksčiu kaip nuolankus nusidėjėlis mindomas maldininkų kojų, elegantiškoji Klara Izabelė su tuščia ertme krūtinėje ilsisi greta jo, turbūt nežinodama, kad jos paslaptis buvo atskleista po daugiau nei trijų šimtų metų. Netgi tėvų kalmaldulių nebėra, likę tik jų kapai-stalčiai kriptoje, atvaizdai freskose, archyvai, receptai ir žinios apie vaistingąsias žoles; pačių kamaldulių nebėra. Jiems, sugebėdavusiems duoti tylos įžadus iki gyvos galvos, mūsų laikas, dėl kiekvieno nieko žvygaujantis mobiliaisiais, pypsintis žinutėmis ir cypaujantis „statuso atnaujinimais“ nebūtų buvęs palankus: mes šiandien esame dažniausiai įdomūs tik patys sau, ir girdime tik patys save, einame į iškalbos kursus, stengiamės „didinti matomumą“, „intensyvinti komunikaciją“, bet visiškai nebemokame klausyti kito ir išgirsti Kita. Mums šiandien sunku suprasti, kad kamaldulis kažkada pasirinkdavo savanorišką nebylumą tam, kad geriau girdėtų Dievą… Tylą ir susikaupimą, trikdomą tik Jono Delamarso nuliedintų varpų skambesio bažnyčios bokštuose.

Jono Delamarso nuliedintas varpas

Pažaislis yra stebuklinga vieta: galbūt dėl to priešai taip stengdavosi ją nuterioti, bet neišdrįsdavo sunaikinti? Napoleono armijos arklių kanopos suskaldė marmuro grindis, caras Nikolajus buvo pavertęs cerkve, sovietai, pasižymėję ypatingu šunsnukio cinizmu, šioje šventoje vietoje buvo įrengę psichiatrinę ligoninę, kurion grūsdavo kitaminčius ir išprotėjusius pokariu nuo okupantų žiaurybių; šventintose patalpose, išmuštose unikaliomis medinėmis buazerijomis būdavo skalbiami tramdomieji marškiniai. Buazerijos suskilinėjo nuo garų. Pažaislis išliko.

Mačiau jį įvairų – sudrėkusiomis sienomis, aptriušusį, restauruojamą, netrukus po to, kai čia sugrįžo seserys kazimierietės, ir vėliau, kai vis grįždavau tyrinėti jo meno lobių; Pažaislio muzikos festivalio metu, ir šiaip, kada tik proga pasitaikydavo.

Nepamenu, kada taip ramiai miegojau, kaip tąnakt Pažaislio vienuolyne. Dar ir todėl, kad „Monte Pacis“ svečių namai ir restoranas, apie kurį girdėjau įvairių nuomonių („nieko ten ypatinga, tikėjausi daugiau“, „mažos porcijos“, „mažas pasirinkimas“, „kažkaip labai trūksta jaukumo“) mane ne juokais nustebino. Paprastai stengiuosi nekišti plunksnos prie vartojimo reikalų ir juolab prie tautiečių verslų, bet šis atvejis ypatingas tuo, kad tiesiog neatleisčiau sau pašykštėdama gero žodžio naujiesiems vienuolyno nuomininkams. Nes nuoširdžių gerų žodžių niekad nereikia šykštėti. Tai – tas retas atvejis, kai verslas labai aiškiai suvokia, kur esąs ir su gilia pagarba nulenkia galvą prieš vietos ypatingumą. Svečių namų savininkai pradėję tvarkytis Pažaislio vienuolyno forestoriume parodė daugiau nuovokos, inteligencijos ir subtilumo nei neskoningą pompastiką, kičą ir kopijas mėgstantys kai kurių muziejų vadovai. Nuolankiai suprasdami, kokia brangenybė jiems patikėta ilgalaikei nuomai jie visko ko nežino, klausė ir klausinėjo: seserų kazimieriečių, Kultūros paveldo departamento, menotyrininkų, istoriko ir Pažaislio žinovo Mindaugo Paknio, Italijos kamaldulių (pastarieji leido naudoti vienuolijos emblemą, balandžius ir taurę, kilimams ir aksesuarams). Bendrose erdvėse kalba freskos ir skliautų lipdiniai ir Michelangelo Palloni tapyba, o visa kita – mandagiai patyli, nedrasko akių. Salėje paliktas netgi tuščias rėmas, vietoje paveikslo – jis simbolizuoja tylą, pauzę, kurios mums šiandien trūksta labiau nei XVII amžiuje. „Salus per silentium“ – toks buvo kamaldulių motto.

Nuoširdi pastanga įsiklausyti į vietą, ją išgirsti, juntama: nuo restorano servetėlių iki kambarių pavadinimų, nuo vaistažolėmis dvelkiančių prausimosi priemonių iki grafinio dizaino. Apartamentuose barokas vos saikingai imituotas, sienos – nedekoruotos (o ir kam, jei atvėrus langines vaizdas pro skaidytą langą – it paveikslas?), lovos didelės ir minkštos, grindys – plikos, bet šildomos, ir visur – komfortas, taktas ir subtilus supratimas, jog esi ne penkių žvaigždučių viešbutyje, o vis dėl to vienuolyne. Askezė ir prabanga vienoje vietoje, taip pat ir lėkštėje: kokybė ir paprastumas, skonis ir saikas, žolelės, marinatai; įgudusio šefo sudėti ne vien visi skonio taškai ant „i“, bet netgi ir kableliai; vynas ne kolekcinis, bet svarbiau – geras kamalduliškas, iš Italijos. Čia negausite prasčioko svajonės: stipriųjų gėrimų ir porcijų, po kurių reikia per skylutę ar kelias atlaisvinti diržą bei padavėjų, varančių nuobodulį skardžiabalsiais pasakojimais apie meniu, aptarnavimas yra nepastebimas, bet efektyvus; čia nėra pretenzingumo ir pigaus noro „padaryti įspūdį“, kad kalbėtų apie svečių namus, o ne apie vienuolyną. Pabudus ir einant forestoriumo koridoriumi pusryčiauti visiškoje tyloje buvo girdėti bažnyčioje giedančios vienuolės. Už šitai,  už nenustelbimą, už taktą, už instinktą, už mokėjimą klausyti ir išgirsti, už tylią tikrą eleganciją – Pažaislio svečių namams derėtų skirti net ne penkias, o septynias žvaigždutes. Laimei, ši vieta – ne viešbutis, o tiesiog Mons Pacis, ramybės kalnas, kuriame kažkaip labai teisingai susigyveno veikiantis vienuolynas ir verslas, siela ir kūnas, šventumas ir gyvenimas.

 

 

Apie „Perlus“, V&A

15
Mada, Menas

Kas sieja Coco Chanel ir Karolį I? O Marilyn Monroe ir viduramžių arkivyskupą? Audrey Hepburn ir Jekateriną II? Elizabeth Taylor ir indų maharadžą? Trumpalaikį mūsų didijį kunigaikštį Henriką Valois ir princesę Dianą? Atsakymas į šį keistą klausimą paprastas: perlai. Visi jie dabinosi perlais, juos vertino ir laikė neatsiejama įvaizdžio dalimi.

"The Rosebery Tiara" Viktorijos ir Alberto muziejaus parodoje "Perlai" (c) Sotheby's

Mūsų laikais sunku įsivaizduoti vyriškį, pasipuošusį perlais savo galiai ir įtakai pabrėžti. Tiesa, dizaineris Giambattista Valli nuolatos puošiasi perlų vėriniu – derina jį prie trijų dienų barzdos. Tačiau priešingai nei deimantai, kurie yra unisex puošmena (ir čia nekalbu vien apie reperių bling‘ą – deimantinis žiedas, paveldėtas ar demonstruojantis statusą, puošia ne vieno elegantiško šiuolaikinio vyro ranką), perlai yra laikomi… na kažkokiais moteriškais.

(c) Victoria and Albert Museum

Galbūt todėl, jog jie – neperprantami. Kažkur tarp organinio ir mineralų pasaulio; perlamutrinis kalcio karbonato auglys kūne, saugantis glebų moliuską nuo įsibrovusio svetimkūnio. Senovės graikai tikėjo, jog perlai randasi, kai stichijos mylisi ir Dzeuso žaibas apvaisina jūrą – gimsta perlas.  Neatsitiktinai perlas laikytas ir Afroditės, meilės deivės, gimusios jūroje ir išplaukusios kriauklėje, simboliu. Erotinė perlo simbolika įvairių tautų mitologijoje galėtų būti atskiros disertacijos tema, ir nieko nėra gražiau, kaip besimainantys perlo atšvaitai ant odos, ant kūno. Serialų mėgėjai prisimins, jog perlų vėriniui teko nemažas vaidmuo viename „Sekso ir miesto“ epizodų – pamenate, kai damai, privačiame lėktuve apžiūrinėjančiai dovanotą žiedą, dovanotojas sako: galbūt vėliau tave apdovanosiu dar ir perlų vėriniu. Damos draugė apsidžiaugia: „o, kaip nuostabu, mano tėvas man dovanojo perlų karolius šešioliktojo gimtadienio proga!“, į ką meilužiai išsprogina akis: mes kalbėjom apie kitokį perlų vėrinį…

Aukso ir perlų vėrinys, Anglija, apie. 1850 (c) Victoria and Albert Museum

Geismo lašų erotinės simbolikos iš perlų niekaip neatimsi, nors ilgą laiką jie Vakarų kultūroje simbolizavo, paradoksalu, dorybę ir nekaltybę – nuo tų laikų, kai, pasak Naujojo testamento, Viešpats Jėzus dangaus karalystę prilygino stebuklingo dydžio ir brangumo perlui, o vėlesnioji ikonologija patį Kristų tapatino su perlu – juk jis atsirado lygiai taip pat stebuklingai, iš nekalto prasidėjimo, it perlas. Apie visa tai mąsčiau, vaikščiodama po nedidelę, bet puikiai suformuotą Viktorijos ir Alberto muziejaus parodą „Perlai“ (paremtą Kataro, kaip vienas šios šalies kultūrinių metų renginių Londone – be to, veikiausiai, nebūtų pavykę atgabenti ir apdrausti tiek nuostabių pasaulio perlų). Joje nepamatysite didžiausių ir kitokių –iausių pasaulio perlų – nei Elizabeth Taylor La Peregrina, kuria puošėsi kelios karalienės, nei didžiosios anomalijos „Alacho galvos“. Tai nėra paroda Guinesso rekordų mėgėjams, bet užtat svarbi visiems perlų mylėtojams. Joje ne tik sužinosite viską apie perlų rūšis ir atsiradimo būdus, ne tik prisižiūrėsite nuostabaus grožio papuošalų, bet ir, tikiu, pajusite perlų istorijos ir ironijos dvelksmą.

Pakabukas-kryžius, Vokietija, 1500-1525. Auksas, rubinai ir perlai (c) Victoria and Albert Museum

Pavyzdžiui, kad ir žvelgdami į Elžbietos I portretą: Karalienė-Mergelė, toji puiki vaizdinių viešųjų ryšių poveikių ir kostiumo galios žinovė, tiesiog skęsdavo anglų piratų iš Pietų jūrų atgabentuose perluose, tačiau be tiesioginės simbolikos – Britanijos jūrinės galios ir valstybės turtingumo – perlai turėjo žiūrovams transliuoti ir žinią apie karalienės dorybę ir nekaltybę. Gretimame stende – mažutis, kuklus, stebėtinai siauro skersmens aukse įtaisytų perlų vėrinys, puošęs vėliau nukirsdintą laibą Marijos Stuart kaklą – būtent jis, meilužio dovana, tapo mirties nuosprendį patvirtinusiu įkalčiu. Egzekucijos metu Marija Stuart segėjo kitus – juodus perlus, dovanotus anytos, Kotrynos Medici. Visas šias gedulingas jūros ašaras vėliau pigiai susipirko Elžbieta I…

O štai kitas, barokinis kriaušės formos perlo auskaras – jį segėjo Karolis I, taip pat nukirsdinimo metu. Ir karalienės Marijos II vėrinys – tas pats, iš greta eksponuojamo portreto, iš vėlesnių laikų ir madų, kai XVII amžiaus viduryje kilminga ir įtakinga moteris buvo neįsivaizduojama be privalomo perlų vėrinio ant kaklo. Van Dyckas, Sir Peteris Lely, Rembrandtas, Rosalba Carrera – kiekvienas savo teptuko vertas senasis portretistas žinojo, kokie „fotogeniški“ yra perlai, kaip įrėmina veidą ar nukreipia dėmesį nuo netaisyklingų bruožų, kaip puikiai ant jų žaidžia šviesa, koks, pagaliau, erotiškas ir estetiškas (ir be jokių vulgarybių) yra baltas perlų vėrinys ant nuogos moters kūno.

Perlų magija ir gundymo galia tokia universali, kad ją suvokė ir tokios skirtingiausių temperamentų ekrano deivės kaip tyroji Audrey Hepburn ir gašlioji Marilyn Monroe (jos vėrinys, vestuvių dovana nuo Joe di Maggio – taip pat V&A parodoje), aristokratiškoji Grace Kelly ir gigantomaniškoji moderniųjų amžių kleopatra Elizabeth Taylor. Perlai yra tapę tokiu mados ir kultūros kanonu, kad štai kažkoks mados žurnalas (nebepamenu jau kuris), net turi klausimyne stilistams ir mados kūrėjams punktą: „Who are your favourite girls in pearls?“ ir ten jau kiekvienas renkasi, kas ką – Chanel ar Dianą, Grace Kelly ar Elžbietą I. Žinau, ką atsakyčiau aš, nė sekundės nesudvejojusi: Barbora Radvilaitė, šalia kurios Vakarų Europos damos perlų kontekste atrodo kaip vargšės giminaitės… Perlai buvo jos slaptas ginklas grožiui pabrėžti dar iki romano su Žygimantu Augustu ir tą liudija jos inventoriai ir kraitis, o kai tapo ją dievinančio vyro žmona – jis jai užsakinėjo nuostabiausius perlus tiesiai iš Olandijos, kur juos iš Indijos atplukdydavo pirklių laivai. Šaltiniai liudija, kad žmonos perlams jis išleido tiesiog kosmines sumas. „Karūnavimo“ perlai, tas keistasis, nuostabusis, neįkainojamos vertės nuometas, tapęs jos „firmine“ puošmena, kažkas tarp vienuolės kaptūro ir beprotiškai prabangaus dekadanso, neva griežtas ir dengiantis plaukus bei kaklą, o tuo pat metu be galo erotiškas, tarsi sakantis: perlai – tik kuklus rėmas tam veidui ir grožiui, kuris iš tiesų neįkainojamas… Kalbama, jog ano meto pamfletistai ir politiniai oponentai piktose karikatūrose jos nuomete perlus pakeitė vyriškais lytiniais organais – darydami užuominą į jos audringą „lietuvišką“ praeitį…

Barbora Radvilaitė. XIX a. litografija pagal XVIII a. portretą. "Vilniaus albumas"

Kas nutiko Barboros perlams vėliau? Jie atiteko, kartu su kitais mylimos žmonos daiktais gedinčiam vyrui – pora juk neturėjo palikuonių. Karalius taip su jos brangenybėmis ir nesiskyrė, neperrašė jų nei trečiajai žmonai, nei seseriai. Jam gulint mirties patale, dar tebesant gyvam, jo brangenybėmis „pasirūpino“ ištikimi tarnai – liudininkų teigimu, ėmė vogti jas vos tik tapo aišku, jog karalius pradėjo merdėti; begėdiškai tempė , vilko ir nešė ką tik galėjo keturias dienas ir naktis, o vos iškeliavus jo sielai, karaliaus gerą (veikiau tai kas liko neišvogta) užantspaudavo kancleris… Neva išlikęs liudijimas, jog iš šių tarnų-vagių per tarpininkus perlus siekė nupirkti Elžbieta I, neva jai pavyko, ir, manoma, jie atsidūrė Britanijos karalienės lobyne iš kur paveldėjimo ir turto dalybų keliu atiteko Hanoverio karališkajam dvarui, su kuriuo vėliau dėl perlų grąžinimo bylinėjosi karalienė Viktorija. Šios versijos šalininkai teigia, jog dar 1914 metais Barboros perlais puošėsi Hanoverio karalienė Marija – ir legendinės meilės liudininkai, ilgiausios didžiulės perlų gijos beveik siekė neišvaizdžios pusamžės monarchės kelius…

Ir pabaigai dar viena mintis, įkyriai nedavusi ramybės vaikščiojant po „Perlų“ parodą V&A – jog tai, kad istorijai apie Barboros perlus neatsiranda vietos nei tokiose parodose, nei apskritai dabartiniame Europos istorinės estetikos diskurse yra didžiulis ir apmaudus trūkumas. Nuostolis – bet ne mums, nes mes Barboros perlų istoriją puikiai žinome, o tokiems muziejams ir kuratoriams, kurių trumparegystė ir Rytų Europos istorijos, kaip kažkokios tolimos ir neaktualios ignoravimas (o gal net paprasčiausia ignorancija), lemia, kad tokie didieji ir nepaprastai įdomūs pasakojimai – apie perlus, apie neeilinį, tiesiog ikonišką juvelyrinį dizainą, apie meilę, apie Lietuvą, Lenkiją, Britaniją ir Vokietiją bei keisčiausias istorines sąsajas nepatenka į jų akiratį. Taigi, „Perlų“ parodoje labai trūko Barboros Radvilaitės perlų – ir čia rašau be jokios ironijos, be sentimentų ir be naivaus patriotizmo, laikančio Lietuvą pasaulio bamba. Ne, tiesiog rašau kaip buvusi muziejininkė – apie kolegas, kurie pražiopsojo velniškai įdomų įrašą į perlų parodos katalogą. Arba net eksponatą – jei ne pačių perlų, tai bent jau tematiškai pribloškiančio portreto.

Apie shunga ir plūduriuojantį malonumo pasaulį

24
Menas

Ar jums jau sukako šešiolika? Dar ne? Šis įrašas – apie Londone, Britų muziejuje nuo spalio 3 veiksiančią parodą, kuri nerekomenduojama vaikams iki šešiolikos metų (arba jie turi būti lydimi suaugusiojo), nors The Sunday Times meno kritikas pašmaikštavo, kad parodos rengėjai labiau turėtų rūpintis ne nuo internetinės pornografijos atbukusiais  paaugliais, o pensijinio amžiaus parodos lankytojais ir kad ekspozicijai praverstų nuolat budintis kardiologas – jei kartais kurį silpnesnių nervų žiūrovą ištiktų infarktas.

Taigi, kas parodoje tokio šokiruojančio, kad pradėjau nuo klausimo, ar skaitytojui jau yra šešiolika? Ne? Šešiolikos dar nėra? Vis tiek skaitykite, nes šio įrašo žodžiai nebus tokie atviri, kaip vaizdai parodoje. Lankytojų amžiaus cenzas įvestas todėl, kad parodoje bus daug vaizdų to, ką mes visi turime žemiau juostos. Nėra šešiolikos, bet jau mokate skaityti? Vadinasi, žinote, kuo skiriasi berniukas nuo mergaitės, ir vyras nuo moters. Garsus XIX amžiaus meno kritikas, britas Johnas Ruskinas irgi manė, jog puikiai žino, kaip atrodo moteris – juk buvo prisižiūrėjęs tiek gražių antikinių skulptūrų ir tiek moterų aktų Europos mene. Tačiau kai vestuvių naktį pamatė savo dailiosios žmonos Effie kūną, o tiksliau, atrado faktą, kad moterims intymioje vietoje auga plaukai, jį ištiko toks šokas, kad, legenda byloja, taip niekad ir nebegalėjo atlikti sutuoktinio pareigos; pora išsiskyrė po šešerių metų, taip ir nekonsumavusi santuokos. Dėl visko kaltas Europos menas. Ruskinui, jei jau su moters kūnu norėjo susipažinti per meną, derėjo pradėti nuo japoniškų shunga.

A, bet tai buvo neįmanoma – visos shunga gulėjo užrakintos tame pačiame Britų muziejuje, slaptoje jo dalyje, vadintoje Secretum, kartu su kitais Rytų ir Vakarų kultūrų eksponatais, pernelyg erotiškais, kad juos galima būtų rodyti Viktorijos laikų visuomenei. Iš Secretumo eksponatus po truputį pradėjo traukti tik nuo 1960-ųjų metų ir taip nuolatinėje ekspozicijoje atsirado tai, kas mūsų protėviams ar kitoms kultūroms atrodė natūralu ir šventa: vaisingumo ir lyties simboliai, sueities ar erotinio veiksmo vaizdavimas. Japoniškieji shunga laukė savo eilės. Kai nedidelė jų dalis pradėta eksponuoti maždaug prieš dešimtmetį, jie buvo nukišti atokiai, toliau nuo turistinio srauto – sunkiai randamoje galerijoje muziejaus palėpėje, remiamoje japonų kompanijų. Pati radau ją beveik atsitiktinai – kadangi studijavau netoliese, po paskaitų dažnai užsukdavau į Britų muziejų, kurį buvau užsimojusi nuodugniai apžiūrėti. Shunga ekspozicija paliko stiprų įspūdį, ir vis radusi laiko, užsukdavau jos patyrinėti.

Japoniją pažįstu ne iš kelionių, bet iš draugo – studentaudami Varšuvoje kartu „kaimynavom“, ir ši kaimynystė peraugo į daugiau nei dešimtį metų trunkančią bičiulystę, kuriai neturi reikšmės nei šalys, nei geografija, nei skirtingi gyvenimo būdai, nes, sutikite, žmogus, su kuriuo galima kartu juoktis iš tų pačių dalykų ir ištisas valandas prasmingai kalbėtis apie sniegą ir jo skirtumus, yra didžiulis turtas ir retenybė. Su juo pažinau naminės, ne restoraninės, japonų virtuvės skonį, ir jis išmokė mane valgyti japoniškus saldumynus: juos reikia valgyti akimis, jie – estetinis, ne kulinarinis dalykas; ne skonis, kvapas ir kiti receptorių pojūčiai juose svarbiausia. Japonų sekso suvokime – priešingai. Kūnas ir kūniškumas jų kultūroje – antitezė to, ką ir kaip apie seksualumą suvokiame mes. Porno-plastinė chirurgija su pripūstomis krūtimis ir lūpomis, liposukcijomis ar meniškai idealizuotas, estetizuotas kūno atvaizdas, „ruošęs gyvenimui“ Ruskiną, japono galva, yra nelabai patrauklu. Kūnas, priešingai nei japoniški saldumynai, yra skirtas ragauti ir patirti, o ne grožėtis. Jis žada ir tenkina, o ne rodo save be teisės paliesti. Galbūt todėl japonus žavėdavo mažytis baltu makiažu neuždažytas odos lopinėlis ant geišos kaklo? Galbūt todėl kūniškos meilės scena Murakamio „Norvegų girioje“ turi tokios galios ir tiesos, kad ir būdama estetiškai ir vizualiai nepatraukli?

Shunga paroda gali sukelti infarktus tik žvelgiant į ją paviršutiniškai ir primityviai, savo kūno besigėdijančio ir nepatogiai jame besijaučiančio vakariečio akimis; tokio, kuriam seksas – nuodėmė, lydima neišvengiamo kaltės jausmo ar pareiga, skirta tik dauginimuisi, o ne gyvybę šlovinantis didžiulio artumo, džiaugsmo ir malonumo šaltinis. Kai jėzuitų misionieriai, pasiekę Tekančios Saulės šalį, šokiruoti erotinio meno bei papročių, kuriuos išvydo, pabandė japonams išaiškinti tiesas apie katalikišką sekso sampratą, jiems šitai baigėsi labai liūdnai: japonai visus misionierius išskerdė, o šalį uždarė daugiau nei dviems šimtams metų ir visiškai izoliavosi nuo aplinkinio pasaulio, užsimaniusio įlįsti į jų lovų ir kūnų reikalus. Prasidėjo Edo laikotarpis.

Edo, pagal europietišką kalendorių, tęsėsi nuo 1603 iki 1868 metų ir Rytų kultūros, specialistai ar šiai temai skirtos knygos, jums be abejo, detaliau atskleis jo ypatybes bei griežtą konfucianizmo sąlygotą gyvenimo hierarchiją. Tačiau jo metu susiformavo ir tai, ką galėtume apibūdinti kaip populiariąją arba masinę kultūrą – ir šios sampratos, panašiai kaip ir su kūniškumu susiję terminai, mūsų kalboje turi šiek tiek niekinantį atspalvį. Japonai, gi, savo Edo laikotarpio popsą vadino kitaip – ukiyo, arba „plūduriuojančiu pasauliu“. Ukiyo telpa visa japoniška poetika – paviršutiniškumo refleksija, nuoroda į bekryptį plūduriavimą, į suvokimą, kad po tuo plūduriavimu slypi daug daugiau, bet ir pats plūduriavimo veiksmas ar būsena gali turėti filosofinę prasmę. Atsidavimas suvoktam, įsisamonintam paviršutiniškumui, kasdienybės estetizavimas, pastangos ne pagražinti, apkraunant puošmenomis, bet rafinuoti – išgryninti paprasčiausius kasdienius veiksmus iki estetinio geismo objektų – taip vienu sakiniu galima pabandyti apibūdinti ukiyo, plūduriuojantį platų japoniškos kasdienybės pramogų pasaulį, į kurį tilpo literatūra ir Kabuki teatras, grafika, mada, prabangos amatai ir prekės, pirčių, arbatinių ir geišų kultūra, ir, žinoma, mėgiamas laisvalaikio užsiėmimas – seksas.

Shunga, japoniškoji grafika,  atspausta nuo medžio raižinių, yra japonų sekso meno liudijimas dailės pavidalu. Kaip minėjau, jis nėra skirtas silpnų nervų žmonėms, nes iliustruoja geismo ir palaimos apimtus žmones; tai portretai, atspindintys būsenas, kai žmogiškoji būtybė redukuojasi tiesiog iki savo lyties: iki atsivėrusių, dar ir dar malonumo reikalaujančių įsčių, iki vyro, sumažėjusio lig prielipo prie savo įnagio; su visom anatominėm detalėm, realizmu, netaisyklingumu; įvairaus dydžio, formų ir amžiaus, be jokių tabu. Štai Hokusai ikoniškasis „Žvejo žmonos sapnas“, vienas garsiausių shunga vaizdų, kur žvejo žmoną tenkina du milžiniški aštuonkojai vienu metu, ir čia jums viskas – erotika, psichoanalizė, sąmonė ir pasąmonė. O štai pagyvenusi pora, patirianti seniai patirtus virpesius išgirdus svetimus palaimos garsus – ir čia daugiau būties, senėjimo, praeinančio laiko apmąstymo, nei pigaus vojerizmo. Keista, bet tuose vaizduose yra daugiau filosofijos, nei pornografijos – tad jei lankysitės parodoje, būtinai skaitykite anotacijas ir vertimus, ką byloja hieroglifai paraštėse.

Vakariečio akiai neįprasta ir tai, kad daugybė atvaizduotų figūrų vilki drabužius, nuogumas ir lytis pro juos tik šmėžuoja – matote, vien apsinuoginimo japonams susijaudinti nepakako. Jo jie apsčiai prisižiūrėdavo kartu besimaudydami – šiltųjų geizerių, pirčių ir prausimosi kultūra buvo viena iš ukyio dalių. Įstabu yra tai, kad shunga, parodydama daugiau ir grafiškiau nei XXX klasės pornofilmas turi tuo pat metu ir nekaltybės, humoro ir tiesos. Tai – ne pornografija, o menas, nes suvokti ir estetiškai apmąstyti savo paties gyvuliškumą tam tikromis gyvenimo akimirkomis turbūt ir yra vienas aukščiausių žmogiškumo liudijimų.

Apie muziejų, pilną ir tuščią

12
Menas

Žodis „muziejus“ pastarosiomis savaitėmis mirga lietuviškoje žiniasklaidoje – vienas atidarytas, tuo pat metu pasirodė straipsniai apie muziejų darbo laiką, sutampantį su savaitės darbo valandomis, ir, kaip visada, komentariato balsų įvairovė – „atėjau į muziejų septintą valandą vakaro ir jis neveikė“, „kodėl sekmadienį nedirba“ ir panašiai. 

Rašau ką tik grįžusi iš Viktorijos ir Alberto muziejaus, kurio Nacionalinėn meno bibliotekon ką tik palydėjau viešnią iš Vilniaus. Be ekspozicijos grožio, įspūdį jai paliko ir kitas dalykas – muziejų lankytojų srautai South Kensingtono metro stotyje. Jie, Babelio kalbomis ir visomis Britanijos tarmėmis šurmuliuojančia upe pratekantys pro metro vartelius ilgu tuneliu vėliau išsišakoja į greta esančius muziejus – Gamtos istorijos, Mokslo muziejų, Viktoriją ir Albertą. Pastarajame srautas plūsta ne tik į nemokamas ekspozicijas (Jungtinėje karalystėje nacionaliniai kultūros objektai didžia dalimi ir Nacionalinės loterijos, ir sudėtingos britiškos kultūros finansavimo sistemos kol kas Lietuvai nesiūlau imituoti, kaip ir nemanau, kad mūsų šaliai realu yra turėti nemokamą muziejų), bet ir į mokamas laikinas parodas, kurių bilietai – anaiptol nepigūs. Štai šiuo metu V&A veikianti paroda apie David’ą Bowie suaugusio lankytojo kišenę ištuštins nei daug nei mažai – 15,50 svarų sterlingų (apie 62 litus). Ir tai – tuo atveju, jei jums pasiseks, nes išankstiniai bilietai jau visi parduoti.

Tiek pat kainuoja ir bilietas į Britų muziejuje veikiančią atvežtinę parodą „Gyvenimas ir mirtis Pompėjoje ir Herkulanume“ – irgi beveik išpirktą savaites į priekį. Neabejoju, kad daugelis blogo skaitytojų šiose parodose lankėsi. Neabejoju, kad daugeliui jūsų nieko nauja atsegti daugiau nei penkiasdešimt litų už vizitą į Londono, Paryžiaus, Romos, Sankt Peterburgo ar Madrido muziejų.

O dabar paklauskite savęs, ar mokėtumėte penkiasdešimt litų už kurio nors Lietuvos muziejaus bilietą. Ir dar paklauskite savęs, kada paskutinį kartą lankėtės kuriame nors gimtinės muziejų. Seniai, nebepamenate, ar atšausite, jog pas mus nėra tokių stulbinančių pasaulinio meno vertybių, monų lizų, siksto madonų, lakoonų ir tutanchamonų, už kurių apžiūrėjimą reikėtų tiek daug mokėti. Ir gal net atsiras tokių, kurie sakys, jog apskritai, muziejai turi dirbti ir po mūsų darbo dienos valandų, kad spėtume juos aplankyti. O dar geriau – kad muziejininkai atbėgtų ir atneštų mums eksponatus apžiūrėti tiesiai į namus, šeštadienio vakarą sėdint svetainėje ant sofos. O kaipgi mūsų nacionalinis menas ir istorinis paveldas, nejau nieko neverti? Juk esame tokie patriotai, taip mėgstame garsiai skelbti prieraišumą tautinėms vertybėms ir taip karštai dėl jų ginčijamės. Žemaičių ir lietuvių menamos priešpriešos paminėjimas internetiniame portale gali sugeneruoti šimtų šimtus komentarų, o kiek gi ugningųjų Žemaitijos patriotų apsilankė įdomioje Nacionaliniame muziejuje veikiančioje parodoje apie Žemaičių vyskupijos istoriją? Bilieto kaina – tik 5 litai, ir jeigu deklaruoji savo žemaitybę, tai tokią parodą, mirgančią puikiais, žemaitiškai archaiškais artefaktais, pamatyti tiesiog garbės reikalas, ar ne?

Dar pigiau – tik juokingus 3 litus šiuo metu kainuoja apsilankymas Vilniaus paveikslų galerijoje, Chodkevičių rūmuose. Bilieto kaina sumažinta dėl vykstančio remonto, tačiau net ir tuo atveju galima pamatyti puikios nacionalinės tapybos ir, priedui – Lucas Cranacho Madoną po obelimi, atgabentą iš Ermitažo.

Ak, aš vėl apie Vilnių – Vilniaus ir Kauno menamas supriešinimas yra kita viešosios erdvės tema, akimirksniu įskelianti kibirkštis ir komentarų audras. Bet taip jau nutiko, jog Kaune yra net trys mano labai mėgstami objektai – Čiurlionio ir Žilinsko muziejai, ir, žinoma, Pažaislis. Mieli Kauno patriotai, leiskite jūsų paklausti – o kada juose paskutinį kartą lankėtės jūs? Kai šią vasarą buvau Žilinsko ir Čiurlionio galerijose jos atrodė kaip Pompėja ir Herkulanumas – tik meno kūriniai ir nė gyvos dvasios…

Pastaraisiais metais mes esame taip susirūpinę savo tapatybės reikalais, keliame tokius šurmulius dėl visko – dėl įvaizdžio, dėl drąsios tautos etiketės, dėl spalvotų logotipo kvadračiukų, bet iš tiesų muziejus, kaip mūsų daiktiškojo materialiojo paveldo saugykla, yra vienas svarbiausių įvaizdžio elementų. Būtent jame apsilankęs atvykėlis be disertacijų, be tūkstančių žodžių, o vien per daiktus ir vaizdus yra pajėgus išskaityti tautos istoriją, jos pakilimus ir nuopolius, jos kultūrinį lygi, skonį, jautrumą grožiui. Mes patys, įdėmiai žvelgdami į daiktus ir kūrinius, liudijančius mūsų praeitį, galime labai daug suprasti patys apie save. O atėjus šiam supratimui – ir išsivaduoti nuo tapatybės krizių, išsigydyti nepilnavertiškumo kompleksus ar istorines traumas. Muziejus – tai tavo nacionalinio kultūrinio curriculum vitae puslapis, vien užmetus akį į jį – tapatybė akivaizdi. Ne veltui muziejus, kaip „mūzų buveinė“, kaip institutas buvo sudėtinė garsiosios Aleksandrijos bibliotekos dalis. Jai sudegus 391 metais, pasaulis neteko didžiulio Antikos minties lobyno…

Vis dėl to liūdniausia yra tai, jog pastaruoju metu Lietuvoje pasigirsta ir balsų tarp žmonių, save vadinančių „kultūros pasaulio žmonėmis“, kurie teigia, jog visa tai – savo istorijos studijavimas, suvokimas tėra pelėsiai, trūnėsiai ir niekai, o tai, kas susilaukia kultūrinio susidomėjimo – šlamštas (kyla klausimas, kas tuomet laikoma vertybe?). Pilnas operos teatras, anšlagas muzikos koncerte, išparduotas knygos tiražas, prie muziejaus nusidriekusi lankytojų eilė, ar išpirktas spektaklis tokio požiūrio atstovams turbūt yra tik baisus elitinės kultūros nuosmukis, skonio degradacija ir masinės kultūros pergalė. Štai jeigu Viktorijos ir Alberto muziejuje būtų penki žiovaujantys lankytojai, tai jau būtų tikrai rimtas muziejus, o dabar, taikant tokią logiką – kažkoks popsas, Davidas Bowie (nesvarbu, kad pastarasis parodoje geriausių mokslininkų ir muziejininkų ištyrinėtas įdomiu kultūriniu, lyčių istorijos, estetikos aspektu mūsų epochos kultūriniame fone…). Pasak tokio požiūrio atstovų – tai, kas įdomu ir patraukia žmones, jokiu būdu negali būti vertinga. Tikra kultūra turi būti nuobodi ir nesuprantama, o jeigu kūrinių nebesupranta nė patys jų kūrėjai – tai tuomet tikrai jau „aukštas lygis“. Jeigu taip ir toliau, tai tik laiko klausimas, kada bus pradėti garbinti architektūros statiniai, kurie patys sugriūva, tuščios koncertų ir spektaklių salės, knygos, nuo kurių užmiegama; galima pajuokauti, jog sekantis žingsnis turbūt būtų neraštingumo, negrabumo,  nešvaros ir tingumo apologija. Tačiau liūdniausia, kai toks požiūris, kultūros nepatrauklumo ir neprieinamumo, pradeda rezonuoti – ir tuomet sąmoningai kratomasi būdų, kaip, tarkime, tą patį muziejų padaryti kuo įdomesnį ir patrauklesnį lankytojui. Neduok dieve, tas dar pagalvos, kad muziejus gali būti ne vien mokslas ir tyrinėjimai, bet ir gera pramoga, intriga ir laisvalaikio leidimo būdas – kaip Londone, Paryžiuje ar Romoje.

Grįžtant prie pirmojo Muzeumo, to, prie Aleksandrijos bibliotekos – viena iš jo žlugimo versijų yra ta, kad Cezaris, taip nekęsdamas priešo ir nenorėdamas, kad jam atitektų apsuptyje atsidūrę laivai, nutarė juos sudeginti – o nuo paties padegtų savo laivų užsidegė ir pakrantėje buvusi Aleksandrijos biblioteka. Paralelė filosofiška – kai neapykantos ir kampan užspeisto bėjėgiškumo tiek daug, jog pradedami deginti savo pačių laivai, galiausiai prarandama ir šis tas daugiau – gelminė kultūra ir atmintis. Mums, laimei, šitai tikrai negresia. Tačiau prieš pradedant užstalėje ar komentaruose ginčytis dėl istorijos ar tapatybės, visiems prieš tai būtų pravartu apsilankyti mūsų pačių muziejuose. Nes dabar jie taip ištuštėję, jog atrodo, kad patys sau visai neberūpim. Ir kad leidžiam po penkiasdešimt litų svetur, gimtinėj pagailim penkių. Viešojoje erdvėje, blogosferoje, vakarienės užstalėje jau išmokome aistringai diskutuoti apie spektaklį ar knygą, dabar dar reikėtų prijungti ir parodą, meną. Galbūt šitai – viešos ir neviešos mūsų diskusijos, didesnis susidomėjimas taps ir paskata lietuvos muziejininkams iš saugotojų virsti labiau kūrėjais ir pagalvoti, kaip įdomiau pritraukti lankytoją. Galbūt net vieną dieną prie kurio nors muziejaus nusidrieks kilometrinė eilė prie keliasdešimt litų kainuojančių bilietų ir populiarių meno ir istorijos parodų.  Manau, būtų nuostabu.

 

Apie Valdovų rūmus be emocijų

59
Dizainas, Menas

Ilgai statyti Valdovų rūmai Vilniuje pagaliau atvėrė duris – ir ką, pro jas įėjus, verta apžiūrėti rūmuose? Be emocijų, be pykčių, be biudžetų skaičiavimų ir be sąskaitų suvedinėjimų – nors, beje, pati projekto komanda atidarymo metu ir buvo labai emocinga. Suprantama – jiems tai ilgų metų pastangų pabaiga, tad patosas liejosi per kraštus. Tačiau gal vis dėl to jį vertėjo pristabdyti ir palaukti vertinimų – iššovęs it šampano kamštis, Valdovų rūmų kūrėjams patosas tapo šūviu sau patiems į koją. Turiu galvoje ne ką kitą, o atidarymo išvakarėse pasigirdusius visiškai serviliškus ir emocingus velionio Algirdo Brazausko prilyginimus valdovams: Vytautui, Žygimantui Augustui, Vladislovui Vazai. Come on, get real and stick to the facts…  O faktai paprasti. Kontraversiškas pirmasis sekretorius, didžiąją gyvenimo dalį užėmęs svarbiausią okupacinės valdžios Lietuvoje postą, aukščiausio rango pareigūnas tos sistemos, kuri kilminguosius laikė klasiniais priešais Nr.1, kurios enkavėdistai į tremtį ir mirtį iš Lietuvos išsiuntė čia gyvenusius Radvilas, Tiškevičius ir kitus nobiliteto atstovus; aukščiausias pareigūnas to režimo, kuris iš paskutiniųjų stengėsi perrašyti mūsų Lietuvos valstybės istoriją taip, kad vietoje XVI-XVIII a., produktyviausių ir įdomiausių laikų, liktų tik balta „sulenkėjusių feodalų“ dėmė? Dar daugiau, net ir konvertavęsis Nepriklausomos Lietuvos laikais Brazauskas liko anos sistemos vertybių ir pažiūrų įsikūnijimu par excellence, mąstantis anos sistemos suformuotomis kultūrinėmis klišėmis; jei šis Valdovų rūmų atstatymo patronas būtų buvęs nors kiek labiau išprusęs kultūriškai, galbūt ir patronažo rezultatas būtų – ieškau diplomatiško žodžio – sklandesnis. Tad prilyginti didiesiems kunigaikščiams personažą, kuris savo mąstymo būdu ir pasaulio suvokimu, vertybių sistema buvo visiška priešingybė nobilitetui – mažų mažiausia juokinga. Įsivaizduoju, ką apie tai pasakytų buvęs rūmų gyventojas Vladislovas Vaza – „ta czerwona…?“

Leidžiu sau paspekuliuoti, kaip būtų galėjęs pasakyti Vladislovas Vaza – nes Valdovų rūmų kūrėjai lygiai taip pat sau leidžia paspekuliuoti: „Mes ir nesakome, kad LDK valdovų rūmai iki smulkmenų atrodė būtent taip, kokius matome dabar. Bet jie galėjo taip atrodyti, sprendžiant iš išlikusios vaizdinės medžiagos, statinio liekanų“. Tad aš irgi nesakau, kad Vladislovas Vaza būtų pasakęs būtent taip. Bet jis tikrai galėtų taip pasakyti, sprendžiant iš išlikusios istorinės memuaristinės medžiagos ir ano meto mentaliteto liudijimų.

Tuo tarpu ne vien ditirambai nomenklatūriniam patronui, bet ir apskritai sovietinio mentaliteto, o tiksliau - sovietinės muziejininkystės liekanos yra gana apčiuopiamos sukurtoje Valdovų rūmų ekspozicijoje. Mums istoriškai pasisekė labiau, nei kaimyninei Rusijai, kurioje bolševikiniu laikotarpiu muziejiniai rinkiniai patyrė milžiniškus, valstybės aparato sankcionuotus vandalizmo aktus – pakanka prisiminti dokumentiškai pagrįstą seno Ermitažo darbuotojo liudijimą (1927 m. po Sergejaus Eizenšteino juostos „Spalis“ filmavimo, kai per šturmo sceną visiškai legaliai dėl vaizdingo kadro buvo daužoma neįkainojamo Sevres porceliano kolekcija, sulaužyti baldai, šluodamas šukes nuo grindų, tikrąjį šturmą dar pamenąs sargas pasakė: „pirmąjį kartą jūsiškiai buvo atsargesni“). Tačiau, deja, mums pasisekė ne taip gerai, kaip kaimynams lenkams – jie, be abejonės, išsaugojo kur kas išmanesnę muziejininkystės tradiciją ir bendrą paveldo sampratos lygį – pakanka atsiminti tikras istorijas, kaip karo metu iš Varšuvos karališkųjų rūmų suslėpę vertingus daiktus, vėliau ne vien muziejininkai, bet ir eiliniai varšuviečiai, juos sunešė atgal į pagal stereometrinius išmatavimus ir tikslias fotografijas atkuriamus rūmus. Ne, sovietinės Lietuvos muziejininkystė įvairavo tarp kraštutinumų  – tarp mirštančios, iki II pasaulinio karo susiformavusių muziejininkų rūšies, aukščiausio lygio profesionalų ir eruditų, tokių kaip Vladas Drėma ir tarp visiško muziejinio (ir ne tik) neraštingumo (mano apsakyme „Vilniaus vėtrungės“ pasakojama istorija apie „Mariją mėlynu chalatu virš fisharmonijos oktavos“ laužta ne iš piršto, o paimta iš sovietinio muziejaus inventoriaus). Tačiau kažkur per vidurį tarp tų kraštutinumų tvyrojo vienas esminis tos sovietinės muziejininkystės bruožas: muziejinė virvelė.

Būtent muziejinė virvelė buvo tas dalykas, ilgus dešimtmečius skyręs mus nuo istorijos, ypač nuo gyvosios, daiktinės istorijos. Didžioji dauguma mūsų, kilusių iš kuklių medinių kaimo būstų ar miestų daugiabučių, niekaip iš tiesų ir iki galo negalėjome patikėti ano meto gyvenimo būdu. Nesuvokėme pagal kokius principus organizuojami senoviniai baldai ir daiktai senoviniame interjere bei neturėjome galimybės to pažiūrėti gyvai: tokių interjerų, baldų ir daiktų turėtojai prieš kelis dešimtmečius buvo iššaudyti ar ištremti, o nuvažiuoti ir pažiūrėti kaip tebegyvuoja, gyvenami ir apgyvendinti istoriniai interjerai Europoje, senų dinastijų tebegyvenamuose namuose anuomet neleido Geležinė Uždanga. Todėl buvome įpratę ekspozicijose antikvarinių baldų komplektus būtinai surikiuotus frontaliai, en face, būtinai – už muziejinės virvelės, taip, kaip jie niekada realiai nebuvo statomi. Neturėjome supratimo, kaip ir kokiu principu organizuojami ir iš tikrųjų kabinami Senųjų meistrų paveikslai  interjere – buvome įpratę matyti juos muziejuose, suskirstytus laikotarpiais ir mokyklomis. Praeitis ir praeities gyvenimo būdas mums nebebuvo savastis, perduota mums mūsų senelių ir tėvų kartu su stalo manieromis – vien tik paskiri, užsilikę ir istorijos negandose išsigelbėję objektai, sustatyti ir sudėlioti menama, bet dažniausiai netikra tvarka už muziejinės virvelės, ir sudėlioti ten žmonių, kurie dažniausiai niekada neturėjo galimybės panašiais daiktais naudotis. Dabar, keliaujant, atgyjant susidomėjimui kasdiene kultūra ir jos istorija mes tampame vis labiau išprusę – ir jau daugelis mūsų akimirksniu atskiria, kur tikras, gyvas istorinis interjeras, kuriame sluoksniuojasi kelių ar net keliasdešimties kartų skonis ir daiktai, o kur – baldų parduotuvės kampelis ar muziejinis „tipinis“ laikotarpio interjeras.

Ne, valdovai tikrai taip negyveno. Tačiau tikrai turėjo tokius puikius gobelenus

Būtent pastaruosius siekė atkurti Valdovų rūmų kūrėjai – tačiau rezultatas tėra pavienių, daugiau ar mažiau vykusiai surinktų daiktų ekspozicija. Net kaip muziejinė ekspozicija rezultatas, deja, neatgyja – nei Renesanso, nei Baroko interjerais. Žygimantas Augustas tokiuose interjeruose būtų miręs iš nuobodulio ir komforto stygiaus, Barbora Radvilaitė – išprotėjusi nuo asketiško atšiaurumo, o Vladislovas Vaza – atsisakęs sosto, sulysęs ir paskelbęs bankrotą.

Vladislovo Vazos retenybių kabineto stalas

Nedarykite klaidos ir nė nebandykite įsivaizduoti, kad gyveno taip – tarp plikų baltai tinkuotų sienų, taip menkai apstatytuose interjeruose; be knygų, be muzikos instrumentų, be retenybių, be indų, dėželių, stalo sidabro ir keramikos, be Kordobos odos apmušalų ant sienų, be užuolaidų, užtiesalų, staltiesių ir pagalvių, galiausiai – be paveikslų. Taip – be paveikslų. Tapybos kolekcija Valdovų rūmuose, akivaizdu, dar visiškai nėra sukomplektuota – ant rankos pirštų (na gal ant abiejų)galima suskaičiuoti originalius kūrinius, daugiausiai iš senųjų Dailės muziejaus fondų. Visa kita tėra skaitmeninės reprodukcijos ar itin prastos kokybės tapybinės kopijos – paveikslų, esančių Lenkijos ar Baltarusijos rinkiniuose; logiška būtų, jei šios kopijos ilgainiui atsidurtų kad ir vaikams skirtoje Edukacinėje salėje (būtent ši, edukacinė sritis, pristatyta reklaminiame rūmų filmuke atrodo būsianti itin sėkminga ir įdomi – pačiam pasigaminti dailų koklį ar kokį kitą daiktą turėtų būti neabejotinas smagumas). Ekspozicijoje yra vietų, kuriose elementarus nesugebėjimas įsijausti į interjero logiką tiesiog bado akis: pavyzdžiui, bandyme atkurti „valdovo“ rašomajį stalą – pastatytą itin keistai ir nelogiškai, ir, dar keisčiau – su kryžiumi, atsuktu ne į tikintį stalo savininką, o į žiūrovą anapus muziejinės virvelės.

Stalas, tik ne pamaldaus valdovo.

Tad mano patarimas – renesansinių interjerų verčiau važiuokite pasižiūrėti į Loire pakrantės pilis, o barokinių – kad ir į Vavelio „Paukščių salę“ (Sala pod ptakami).

Sala pod ptakami, Vavelis

Tokie interjerai ir renesansinė-barokinė „prabanga“, kokią matome dabar Valdovų rūmuose gal būtų tikrai įtikę Brazauskui, bet tik ne Žygimantui Augustui ir ne Vladislovui Vazai. Norisi tikėti, kad rūmų kūrėjai ir patys tą supranta; suvokia, koks vis dėl to milžiniškas uždavinys jų dar laukia pateisinant pastatytą pastatą ir tvarkant šiuos interjerus, ir papildant juos bent iki pusėtino vaizdo. Ir nuoširdžiai norisi palinkėti kuo geriausios sėkmės.

O tuo tarpu visiems rekomenduoju būtinai Valdovų rūmuose, kad ir nebaigtuose, apsilankyti. Ten tikrai yra ką žiūrėti – tik kol kas ne interjerus ir ne paveikslus, bet nuostabią, neeilinę istorinių arasų (gobelenų) kolekciją, sudarytą iš nuolatinių rinkinių ir paskolintų eksponatų iš Lenkijos. Ji tikrai pribloškianti ir tokios kokybės, tokio grožio arasų dar ilgai Lietuvoje vienoje vietoje, po vienu stogu neišvysite. Pasiklysti jų pasakojamose istorijose, heraldinėse apoteozėse, gyvūnų ir verdiūrų džiunglėse – tikras malonumas, tad neskubėkite ir kaip reikiant pasimėgaukite, o svečių ar pageidavimų knygoje (jei tokia bus) – įrašykite norą išsamesnių, vakarietiškų anotacijų, pasakojančių jų siužetus ir ypatybes. Ir tikrai (šventa tiesa, o ne rengėjų reklama) daugeliu jų grožėjosi Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė.

Gražieji ir tikrieji Žemutinės pilies kokliai

 

Taip pat būtinai nusileiskite į apačią ir pasigrožėkite Žemutinės pilies koklių kolekcija – ji taip pat pavydėtina, ir jų suskilę fragmentai iš tiesų liudija anuos laikus ir aną gyvenimo būdą, kai į vieno koklio gamybą sudėdavo daugiau meilės, išmonės, meistrystės ir pastangų, nei mes kartais šiandien sudedame į visą interjerą. Be to, jie tikri – už jų kažkada tikrai pleškėjo ugnis, jie tikrai kažkada skleidė šilumą ir šildė Žemutinės pilies gyventojus, priešingai nei naujosios „atkurtos“ rūmų krosnys, kurios niekada nebuvo ir nebus užkurtos dėl suprantamų priešgaisrinės saugos reikalavimų. Tačiau gal čia tik man tikras koklis yra įdomesnis už visą netikrą krosnį, vienas kvadratinis centimetras nublukusio araso vertesnis už visą pseudorenesansinę atidarymo scenografijos butaforiją, o išsaugotas Šliosbergo namo, senosios Vilniaus architektūrinės eklektikos, fragmentas sienoje gražesnis už „grynai renesansinius“ naujuosius rūmus. Visiems kitiems nuoširdžiai rekomenduoju apsilankyti, vertinti ir ginčytis – dėl skonio taip pat.

Apie Romą ir betoną

8
Kelionės, Menas

Nemanau, jog įmanoma vienu įrašu aprėpti Romos architektūrą ar bent bendriausius jos istorijos bruožus, išvardinti svarbiausius statinius; tad šiandien apie atskirus įspūdžius, kelionės stop-kadrus. Neišsiplėsiu apie Koliziejų, bet kai nukeliavę jame stovėsite ir žvelgsite į akytąjį gigantą, prisiminkite, jog jis buvo pastatytas vos per dešimtmetį: nota bene mūsiškiams nepabaigiamųjų kultūrinių statybų rangovams.

Praleisiu Šventojo Petro baziliką – katalikiškosios galybės ir pasaulio harmonijos sampratos architektūrinę išraišką, Trevi fontaną, kurio šiandien nebeįsivaizduoji tuščio, net naktį, bet kurio grožio nesugeba nustelbti netgi minios turistų iš viso pasaulio ir kaulytojų iš Bangladešo, nors ir daug ką atiduotum už vieną žvilgsnį į gryną jo architektūrą, be žmogiškųjų sąnašų aplinkui ir netgi be Anitos Ekberg. Bet negaliu nepaminėti Panteono, šios nuostabios odės betonui, tikros cemento ir technologijos poezijos.

Gal ir ne romėnai pirmieji „išrado“ cementą, tačiau neabejotinai pirmieji pradėjo jį naudoti taip masiškai ir suvokė jo nuostabias galimybes, jog šiandien kalbame apie „Romėniškąją architektūros revoliuciją“. Jų pirmtakai graikai, lyginant, atrodo it vaikai, teturėję kaladėles – marmuro blokus, jungtus medine armatūra kiaurose šerdyse, tiesa, jų būta nuostabių matematikų, gebėjusių taip puikiai apskaičiuoti proporcijas ir nešančiųjų bei nešamųjų dalių santykį, jog ir šiandien tebekalbame apie tris „graikiškuosius orderius“, tą Vakarų architektūros pamatą, architektūrinės kalbos gramatiką. Tuo tarpu romėnai, pradėję naudoti cementą, iš gramatikos perėjo į poetinį lygmenį – su arkomis, akvedukais ir viadukais, skliautais ir kupolais.

Būtent apie tai susimąstai žvelgdamas į Panteono kupolą – dar ir šiandien didžiausią pasaulyje betoninį niekuo nesutvirtintą skliautą, besilaikantį tik dėl medžiagos savybių ir kruopštaus geometrinio skaičiavimo. Du šviesos šaltiniai – „akis“ kupole ir įėjimo durys – ir šimtai šviesos optinių efektų; mažulytės skylutės akmeninėse grindyse ir mikroskopinis jų nuolydis, kad per skylutes ištekėtų pro „akį“ patenkantis lietaus vanduo; apie viską pagalvota, viskas įgyvendinta taip, kad tebestovi ir šiandien; paprasta, genialu ir tvaru. Kažkodėl Panteone prisiminiau vargšą mūsų nacionalinio panteono narį – Vincą Kudirką, kuriam teko nelaimė būti įamžintam architektūrine nesąmone su stikline lifto šachta, tikru monumento oksimoronu – juk paprastai paminklai statomi tam, kad tvertų ir įamžintų, atlaikytų gamtos ir visuomenės stichijas, todėl ir medžiaga tradiciškai parenkama tvari: ne stiklas, ne porcelianas ir ne „papier-mâché”.

Žvelgdama į Fontana delle Tartarughe, Vėžlių fontaną (kuris, beje, pradžioje buvo be jokių vėžlių, tik su vaikinais ir delfinais) žavėjausi viešojo, visuomeninio meno kūriniu – jo kameriškumu, jo elegancija, jo grožiu. Kaip ir jo atsiradimo, Vėlyvojo Renesanso laikais, taip ir šiandien iš jo gali atsigerti vandens – iš esmės jis ir buvo sumanytas kaip viešas geriamojo vandens čiaupas bei įgyvendintas privataus mecenato Muzzio Mattei lėšomis. Fontaną pastačius, amžininkai jį įvertino – 1588 metais rašytojas Girolamo Ferruci jį įvardino kaip “patį gražiausią ir tobuliausią fontaną visoje Romoje”. Pamaniau: štai ko trūksta mūsų miestui – neideologizuotų, grakščių kūrinių, skirtų pačių miestiečių akiai ir džiaugsmui… o dar, kad išvydę vykusį meno kūrinį sugebėtume nuoširdžiai juo pasidžiaugti.

Nuoširdžiai džiaugiausi Il Gesu bažnyčioje (toje pačioje, kur yra nuostabioji Gaulli freska minėta ankstesniame įraše) – didžiavausi jos sąsajomis su Lietuva. Ne tik dėl to, jog ten, garbingoje vietoje altoriaus dešinėje, tiesiai priešais stebuklingą Dievo Motinospaveikslą ilsisi garbusis kardinolas Jurgis Radvila. Bet ir todėl, jog ji mena laikus, kai Lietuvos didžioji kunigaikštystė (o teisingiau – išprusę ir mokslus užsieniuose baigę jos didikai) narsiai nerdavo į kultūrinį Europos avangardą. Il Gesu, sukurta pagal tuo metu novatorišką ir nematytą architektūrinį planą, buvo baigta statyti 1580 metais, pašventinta 1586 metais, o po vos po metų 1587 pagal tą patį novatorišką, avangardinį planą Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio paliepimu Giovanni Maria Bernardoni pradeda statyti vieną pirmųjų šio plano pakartojimų – Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčią.

Eruditas Radvila Našlaitėlis savo šeimos bažnyčios, kuri turėjo tapti ir giminės mauzoliejumi, o taip pat ir jėzuitų kolegijos statyboms pageidavo progresyviausio, geriausio architekto – o Bernardoni net šešerius metus tiesiogiai dalyvavo Il Gesu statybose. Šiek tiek išmanantieji kultūros istoriją bei anų laikų sklaidos tempus sutiks: galva svaigsta nuo tokio greičio, fundatoriaus vizijos ir meninio išsilavinimo lygio ir čia tikrai yra kuo didžiuotis. Ir, prisiminti šiandieną – kai vieši debatai dėl šiuolaikinių pasaulinio konteksto kūrėjų darbų (nesvarbu, kas jie bebūtų – Zaha Hadid ar Jonas Mekas, Žilvinas Kempinas ar Romeo Castelluci) vis dėl to atskleidžia apverktiną būtent meninio išprusimo lygį – ar, veikiau, tragišką to išsprusimo stygių ir gyvenimą vis dar XIX a. romantizmo ar, geriausiu atveju, XX a. modernizmo vaizdiniais.

Tai, kad iš užsienio importuotos novatoriškos meninės idėjos tais atvejais kai užtenka proto jų neišsigąsti mūsuose sėkmingai prigyja ir visuomet duoda puikių, unikalių vaisių liudija ir istorija. Bernardoni Nesvyžiuje praleido trylika metų ir išugdė mokinį – minskietį Janą Frankevičių. Šisai, savo ruožtu, pagal tą patį Il Gesu planą po kelių dešimtmečių Vilniuje pastatė kitą bažnyčią – Šv.Kazimiero (tiesa, po gaisrų ir perstatymų šiandien jos fasadas yra gana pakitęs). Radvila Našlaitėlis neabejotinai pradėjo naują tendenciją mūsų krašte (kurią labai reikėtų atgaivinti šiandien) – bebaimio mecenato, kuris turi lėšų pasikviesti profesionaliausius, novatoriškiausius ir iš jų reikalauti geriausio rezultato. Pamatęs Romos, kur lankėsi, architektūrą, Radvila Našlaitėlis turėjo pakankamai ambicijos pasakyti: noriu turėti tą patį rezultatą, kas, kad kažkur toli tarp girių Europos šiaurėje, bet noriu, kad būtų ne prasčiau nei architektūros sostinėje Romoje.

Tai, kad šiandien atsigrežę į Aušros Vartus, šv.Teresės bažnyčią ir Bazilijonų vartus regime mažytį Italijos lopinėlį, puikų, savitai suskambantį itališkosios architektūrinės poezijos vertimą į lietuvių kalbą, yra neabejotinas tokio ambicingo ir bebaimio mąstymo nuopelnas. Ambicijos nenuleisti savo norų, reikalavimų, išprusimo kartelės – kaip jos niekada nenuleido Radvilos, vėliau Pacai Vilniuje ir Pažaislyje, Sapiegos Antakalnyje, kiti mecenatai reikalavę tik geriausio, ir todėl dažniausiai – italo.

Taip, ištisus amžius jie, romėnai, italai, cemento ir betono išradėjai, buvo neabejotinai geriausi. Šitai mąstai žvelgdamas į greta betono Panteono esančią Šv. Ivo bažnyčios smailę – dar vieną architektūros šedevrą, šįkart dieviškojo Francesco Borrominio. Kamščiatraukis, smingantis į Romos dangų iš išorės, viduje – tobula, kaleidoskopą primenanti geometrija; nepaaiškinama harmonija ir saikas; vėl – poetinio rimo ritmas detalių pasikartojime; žinojimas, kada sustoti ir neperkrauti, sudėtingas paprastumas, paprastas sudėtingumas.

Kažkada jau esu minėjusi man patikusią anglišką frazę: „simple as in „elegant“, not simple as in „idiot“: jei norite pažiūrėti, kaip atrodo ne idiotiškas, o elegantiškas paprastumas – apsilankykite Sant‘Ivo della Sapienza. Telieka tik pridurti, kad jog tai buvo Romos universiteto, Sapienza, bažnyčia – išsilavinę žmonės žinojo, kokio statinio nori ir gavo intelektualios architektūros šedevrą.

Borromini buvo neabejotinas meistras dar vienoje srityje: architektūros integravimo į jau esantį miestą, jo struktūras ir pastatus. Tai, kaip įtaisyta Sant‘Ivo pranoksta San Carlo alle Quattro Fontane, romiečių meiliai vadinama mažybiškai – San Carlino. Ten bažnyčią teko projektuoti kryžkelėje su keturiais fontanais, ir dar daugiau – įkomponuoti į netaisyklingą gatvės kampą, su įėjimu iš šono, ir atrodo, kad Borromini kažkuriuo momentu nusprendė: „netaisyklinga? puiku, tuomet viską darysiu netaisyklingai!“. San Carlino – tai pavyzdys, kas įvyksta, kai genijus sąmoningai nusprendžia laužyti taisykles: kupolą padaro… ovalinį, netikėtai sulaužo ir suskaido išorės tarpsnius, ir nutaria, kad planas bus.. nei kryžius, nei ovalas. Man ši bažnyčia – tai tikras Baroko architektūros rokenrolas: maištingas, uždegantis, nepakartojamas – ir įstringantis į atmintį, su niekuo nesupainiojamas. Ir kartu pasiutusiai intelektualus, racionalus – taip „rokenrolą groja“ tik tieji, kurie gali nepriekaištingai atlikti ir simfoniją.

 

Apie Romą ir Stendhalio sindromą

24
Kelionės, Menas

Kai neseniai grįžau iš Romos, dažniausiai pažįstamų užduodamas klausimas buvo, ar manęs ten neužklupo Stendhalio sindromas? Nors Stendhalis iš tiesų keliavo ne į Romą, bet į Florenciją: būtent ten jis patyrė „persisotinimo kultūra ir meno kūrinių grožiu“ simptomus: padažnėjo ir sutriko širdies plakimas, ėmė suktis galva ir kamuoti alpulys, susijaukė koordinacija ir apėmė lengvos haliucinacijos. Viskas – nuo per didelio kiekio pernelyg gero meno, nuo sukrečiančių emocijų, patirtų aplankius didžiųjų žmonių kapus. Macchiavelli ir Giotto, Michelangelo ir Gallileo kūrinių ar palaikų artumas prancūzų realizmo pradininką sukrėtė iki psichosomatininių pokyčių, vėliau ir kitiems pasikartojančią būseną pakrikštydamas jo vardu.

Ne, Romoje nepatyriau Stendhalio sindromo. Veikiau priešingai – gera buvo tarsi puikų vyną akimis gerti puikų, švelniai svaiginantį meną. Subrandintą, aukščiausios kokybės – tą, kurio ragavo tūkstančių tūkstančiai visos Europos kūrėjų ir mecenatų, keliaudami estetinėn piligrimystėn į Romą ir savo patirtį gabendami namop, taip pat ir Lietuvon. Jei ne ilgi metai Romoje, Pranciškus Smuglevičius neabejotinai būtų buvęs kur kas prastesnis piešėjas ir silpnesnis tapytojas, Simono Čechovičiaus altoriniai paveikslai Vilniaus bažnyčiose būtų kur kas prastesnių proporcijų ir rakursų, o be Romos inspiruotosios Radvilos Našlaitėlio ir kitų didikų architektūrinės mecenatystės LDK miestai atrodytų visiškai kitaip.

Buvo gera žvelgti į meną be jokių estetinių kompromisų ar atlaidumo meistrystės nepakankamumui ir minties impotencijai, teisinamiems „stiliumi“ ar „koncepcija“. Kontrastas tarp senojo, klasikinio romietiškojo (apskritai – Vakarų Europos) meno ir naujųjų laikų buvo pernelyg ryškus Vatikano Modernaus religinio meno salėse. Nežiūrint į skiriančius šimtmečius, nežiūrint į visas stilistines išlygas ir meno istorijos tekstų abrakadabras, vis dėl to ten, Vatikane, pavyzdžiui, imi ir supranti, kad meninė dvikova „Michelangelo VS Matisse“ yra ne tik nelygi, bet ir neįmanoma: tai tas pat tarsi olimpietis atletas spardytų gulintį paralitiką, neįgalų nuo pat gimimo…

Michelangelo, renesansinis "senukas" prieš...

...prieš "jaunuolį" Matisse: 2 Madonnos

Ir ar aš rinkčiausi Francis Bacono „Popiežių Innocentą X“ iš Vatikano ar Velasquezo prototipą iš Galleria Doria Pamphilj? Pastarajį, kuris tiesiog sėdi sau žiūri, ir taip pribloškia savo kūniškumu, žvilgsniu, charakteriu, tekstūromis jog ir po kelių šimtmečių akistata yra trikdanti, tarsi žvelgtum į nuožmų popiežių hic et nunc, čia ir dabar – jo nereikia deformuoti, kryžminti su Edwardo Muncho „Klyksmu“ (kaip kitose to paties paveikslo versijose) ir paramstyti Gilles Deleuze psichoanalitiniais filosofiniais tekstais, kad jis paliktų efektą. Tiesiog tapyba yra tokia velniškai gera, o Velasquezo žvilgsnis į modelį – toks įdėmus, kad daugiau nieko nė nereikia.

Diego Velasquez. Popiežius Inocentas X. Apie 1650.

Francis Bacon. Popiežiaus Inocento X portretas, nutapytas po 1961 kelionės į Romą

Klaidžiojant tarp meno kūrinių Vatikane, vis neapleido nemaloni mintis. Mintis, kad šimtmečiams bėgant esame kažką negrįžtamai praradę. Vadinkit šią mintį kvailyste, sindromu ar marazmu – bet kažkodėl būnant Romoje vis kirbėjo ir kirbėjo, kad šiandien nebeturime kažkokių nepaprastai svarbių – vadinkim juos psichosomatiniais? – įgūdžių. O būtent – esame praradę tam tikrą labai svarbų, esminį ryšį tarp meno kūrinio minties, koncepcijos ir jos fizinio įkūnijimo, įgyvendinimo kūrinyje, jo betarpiškos energijos ir jėgos. Paprasčiau kalbant, tiesiog pabandžiau įsivaizduoti Michelangelo dirbantį Siksto koplyčioje, prie Adomo sutvėrimo ar Išvarymo iš rojaus freskų – gulomis, palubėje ant paties suprojektuotų beprotiškų pastolių (Bramante suprojektuota slankiojanti platforma netiko), svaiginančiame beveik alpinistiniame aukštyje, tapantį buon fresco, ant šlapio, greitai džiūstančio tinko – ant pagrindo, kuriame negali daryti klaidų, nes vėliau jų nebepataisysi. Aukštis, adrenalinas, poreikis pataikyti iš pat pirmo karto; fizinė, dvasinė ir meninė supergalybė, žmogiška, fizikos dėsnius paneigianti meno mašina, gulomis, nepatogiai, fiziškai sukurianti meno stebuklą veik prilygstantį sutvėrimui… Kas iš šiandieninių taip galėtų ir sugebėtų? Ar bent norėtų?

Iššūkis ne vien meninei, bet ir fizinei parengčiai: Michelangelo Siksto koplyčios lubas tapė gulomis

Bet nereikia nė tokio akivaizdaus pavydžio, kaip renesansinis genijus Michelangelo. Kitoje Romos dalyje, jėzuitiškoje Il Gesu bažnyčioje (apie ją dar norėčiau parašyti), 1661 metais dvidešimt dvejų metų bičui, Giovanni Battista Gaulli, genujietiškai pravardžiuojamam Il Baccicio, patikimas didžiulis „lapas“ pasireikšti – cilindrinis navos skliautas. Ir jaunuolis „pasireiškia“ – šiandien, „3D“ kino ir simuliuotos tikrovės technologijų laikais, stovint apačioje ir žvelgiant iš di sotto in su (iš apačios į viršų) perspektyvos, pribloškia trimatės erdvės efektas – dangus griūva, atsiveria, tiesiai iš jo jums ant galvos krenta ir sklendžia angelai bei šventieji ir pro sprogusią kiaurymę skliaute šviečia akinanti amžinoji šviesa. Apsilankykite, ir pažadu – nieko panašaus nebūsite lig tol regėję. Gaulli paslaptis? Ne kokie nors technologijų institutai ir laboratorijos, o tik truputis dažų, tinko ir talento. Ir dar pagalbininkas – skulptorius Bernini bei jo asistentas, iš stiuko nulipdęs angelus ir debesis taip, jog nebeaišku, kur baigiasi freska ir prasideda stiuko dekoras, kur baigiasi žemiškoji tikrovė ir prasideda dangiškoji…

Giovanni Battista Gauli. Viešpaties vardo triumfas. Il Gesu

Daug ką atiduočiau, jei galėčiau nukeliauti laiku ir slapčia stebėti kaip darbavosi Giovanni Bernini – žmogus, marmure galėjęs pavaizduoti agoniją, ekstazę, prievartą, vėją, saulės spindulius, šuns skalijimą; kaip sminga kūnas į kūną ar lūpos iškvepia paskutinį atodūsį. Medžiagos įveikimas buvo neabejotina skulptoriaus ambicija – tą liudija Apolonas ir Dafnė, kur pavaizduota ne kas kito, kaip kūno medėjimas, kaip mergina iš kūno ir kraujo virsta lauro medžiu, kaip jos švelnus kūnas, raumenys, oda, plaukai virsta kamienu, žieve ir lapais. Akivaizdu, kad Bernini ambicija buvo atvirkštinė – negyvą materiją, marmurą, paversti gyva. Daug atiduočiau, kad galėčiau stebėti jo meninę alchemiją, tai, kaip jis fiziškai, su kaltu ir kūju, akmeniui įpučia gyvybę…

Bernini, materijos metamorfozių meistras: Apolonas ir Dafnė

Arba kaip dirbo mano numylėtasis Caravaggio, tas kontrastų ir šviesotamsos meistras, kursai net tapydamas švenčiausiasias Naujojo Testamento istorijas sugebėdavo pasakyti tiesą apie „čia ir dabar“, brutalią, trikdančią, negailestingą, o žiūrovą akistatoje su šventybe –priversti atpažinti save kasdienybėje, nepagražintą, nepatrauklų, bet tikrą. Jo keli rinktiniai altoriniai paveikslai buvo bažnyčiose visai šalia pat mano viešbučio, tad traukdavau jų apžiūrėti ne kartą. Kad ir Piligrimų Madonos (Chiesa di Sant Agostino), jos atidengimo metu sukėlusios jo konkurentų paniekos ir patyčių bangą: Švenčiausioji mergelė su Kūdikiu pavaizduota išnyranti iš apgriuvusios bromos, regis, net jauti šlapimo tvaiką, įsigėrusį į mūrą, be to, Ji – basa, nepridengta galva, tarsi prasčiokė romietė glaudžianti pavainikį, o prieš ją suklupę tokie pat nelaimėliai piligrimai vargetos, skausmingai primenantys tapybiškus Vilniaus bomžus, pragertais veidais ir suragėjusiais padais, sudriskusiu, sulopytu kelnių užpakaliu. „Čia ne menas“, „žmonės juokiasi iš tokio meno“ – anuomet rašė jo konkurentas, tiksliai žinojęs, kas yra tikras menas ir kaip būtent reikia teisingai tapyti. Tik jo pavardė šiandien seniai pamiršta, o jei ir atsimenama – tai, ironija, tik tame kontekste, kad pavydėjo Caravaggio. Ne dėl paveikslų. Tuo tarpu Piligrimų Madona byloja mums ir šiandien – kažką be galo svarbaus, apie fizinį skurdą, neišnykstantį net ir mūsų laikais, apie motinystės grožį, švytintį net ir skurdžioje tarpuvartėje, apie tikėjimą, apie viltį ir apie stebuklą; apie gebėjimą juos atpažinti net ir tarp šiurkščiausių pavidalų, tarp nepriteklių ir nevilties.

Caravaggio. Piligrimų Madona

Michelangelo Merisi da Caravaggio anaiptol nebuvo angelas, jis šį tą žinojo apie žmogiškąsias ydas iš asmeninės patirties. Buvo degantis, nepakenčiamas, nuolat prisidirbantis, ciniškas, įžūlus, o tuo pat metu ir ieškantis atramos bei paguodos. Gretimoje Šv.Liudviko Prancūzų bažnyčioje yra trys jo altoriniai paveikslai skirti Šv.Mato istorijai: viename jų, kankinimo scenoje, jis pats save įamžino kaip egzekucijos liudininką – šis autoportretas tarsi liudija, kad Šventojo Rašto moralinės dilemos menininkui atgydavo „čia ir dabar“. „Šv.Mato pašaukimas“ – taip pat. Šventasis, vėliau tapęs evangelistu, savo istorijos pradžioje buvo vienos seniausių ir nekenčiamiausių profesijų atstovas – mokesčių inspektorius. Tai jį, sėdintį kontoroje ir beskaičiuojantį pinigus pašaukia Kristus, Caravaggio paveiksle išnyrantis iš tamsos: „Sek paskui mane“. Menotyrininkai ir žiūrovai tebesiginčija, kuris iš pavaizduotųjų yra tasai šventas Matas: ar barzdyla su berete, nepatikliai bedantis pirštu į save „čia tipo aš?“ O gal iš tikrųjų jo pirštas rodo į vaikiną, šulerio judesiais skaičiuojantį monetas ant stalo? Kompozicinė logika ir šviesa sufleruotų barzdotajį, tačiau žvelgiant junti ir norą, kad vaikinas pakeltų galvą ir atsigręžtų į šviesą. Klausi savęs – ar tai jis? Ir ar šiandien – atsistotų ir nueitų?

Caravaggio. Šv.Mato pašaukimas. Chiesa di San Luigi dei Franchesi

Apie tai diskutavome, žengdami italų meistrų sudėtomis bažnyčios marmuro grindimis – plokštės taip suleistos, viskas taip pastatyta, kad ir šiandien, po daugelio šimtų metų grožiesi tvarumu ir kokybe. Apie tai, apie Amžinojo miesto nepakantumą brokui, estetiniam šlamštui, apie amžinąjį italų gebėjimą mąstyti, matyti, kurti ir statyti tebediskutavome prie vyno, keptų cukinijų žiedų ir artišokų seniausioje Romos tratorijoje, veikiančioje nuo 1518 metų – pasak legendos čia pasistiprinti ateidavo ir pats Caravaggio; būtų buvę neatleistina čia nepakelti taurės vyno už jo atminimą. Tad ne, Romoje – jokio Stendhalio sindromo, veikiau tik nepasotinamas gero meno alkis – dar ir dar…

Apie Bath, miestą-teatrą

14
Dizainas, Kelionės, Mada, Menas

Ar mes dar tebemokame tinginiauti? Ilsėtis, nieko neveikti, atsijungti, pamiršti visus rūpesčius? Panirti į palaimą – grakščiai, estetiškai Kai kyla toks poreikis, visuomet prisimenu, jog pasaulyje yra tokia vieta, kurios verslas ir specializacija yra būtent šitai. Jau tūkstančius metų, nuo pat romėnų laikų, kurie ten buvo įsirengę pirtelę – šventovę kūno pojūčiams ir puoselėjimui.

Romėnų termos, Bath

Vieta, jau ne kartą aplankyta ir kartą aprašyta. Bet jei tik pasitaiko proga grįžti dar – visuomet grįžtu. O ypač šįkart, kai buvo galimybė apsistoti viename geriausių Britanijos adresų. Taip, tai – Bath (arba, sulietuvintai – Batas). Ir šiandien – apie jo viešbutį The Royal Crescent, įsikūrusį vaizdingame architektūriniame pusmėnulyje.

Royal Crescent, Bath

Ne tik pats Bath, bet ir Karališkojo pusmėnulio (Royal Crescent) pastatas yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Todėl prie viešbučio – jokios iškabos, kad negadintų fasado, vien sena magnolija, du medeliai dėžėse ir paslaugus šveicorius. Nežiūrint į tai, jį randa visi, kam reikia – ir pasaulio garsenybės, ir turtuoliai, ir karaliaus Jurgio laikų architektūros bei meno mylėtojai. Save, žinoma, priskiriu prie pastarųjų, nes suviliojo būtent galimybė pabūti meno kūrinio viduje.

Pusmėnuliai ir apskritimai - su niekuo nesupainiojamas Bath planas

Taip, tai architektūros paminklas – Johno Woodo jaunesniojo  kūrinys (1767-1774), idealiai taisyklingu puslankiu, sekant Romos architektūra sulipdyti trisdešimt namų su 114 kolonų. Pastatas gimė Bath klestėjimo laikais – per patį bumą, kai į kurortą gerti vandenų, to take the waters, kaip anuomet sakydavo, iš Londono suvažiuodavo visa grietinėlė. Įpročiai ir papročiai čia tapdavo laisvesni, ne tokie ceremoningi, o ir atsipalaidavimas buvo privalomas: miestas matė ne vieną įspūdingą prasilošimą prie kortų stalo ir tapo ne vieno skandalingo meilės romano scena. Tad pirmieji Karališkojo pusmėnulio gyventojai buvo gana spalvingi – lošėjai, aktorės, aristokratai, kilmingi degeneratai ir viena pirmųjų feminisčių, „Mėlynųjų kojinių draugijos“ įkūrėja Elizabeth Montagu.

Elizabeth Montagu. Thomas Gainsborough

Literatė ir literatūros kritikė, ji su keliomis savo draugėmis iškėlė anuomet drąsią ir maištingą idėją: moteriai vien namų ir madų negana, moteriai reikalingas ir intelektualinis gyvenimas, tobulėjimas ir švietimas. Nepamirškim, tai buvo laikai, kai geras tonas buvo mezgimo ir siuvinėjimo rateliai, o skandalas – perdaug skaityti ir, neduok dieve, pačiai rašyti (o dar baisiau – viešai prisipažinti, jog kuri literatūrą). Tad net ir „mėlynųjų kojinių“ ištakos, lyg ir knygų klubas, kur draugės uždarame ratelyje susirinkdavo aptarti perskaitytų kūrinių, buvo drąsus sumanymas. O ką jau kalbėti apie tai, į ką greitai „knygų ratelis“ išsivystė – į kur kas platesnės perspektyvos kultūrinį saloną, populiarių, bet gana rimtų mokslinių diskusijų klubą. Į jį damos kviesdavosi ne bet ką – geriausius mokslininkus, intelektualus, literatus.

Taip klasicisto svajonėje atrodė Mėlynųjų kojinių klubas, feminizmo lopšys Britanijoje

Būtent vyriškis iš tiesų ir buvo originalioji „mėlynoji kojinė“: garsus botanikas, vertėjas ir rašytojas Benjaminas Stillingfleetas. Intelektualas buvo nepasiturintis ir neturėjo vizitinės eilutės su ano meto mados reikalaujamomis juodo šilko kojinėmis, tad į susirinkimus eidavo mūvėdamas paprastomis, kasdienėmis mėlynomis kojinėmis.

Arbatos salonas, Royal Crescent

Kai sėdžiu Karališkajame pusmėnulyje ir geriu „buržuazinę“ arbatą su sausainiais, prisimenu, kad juk būtent čia, Elizabeth Montagu namuose, kur dabar yra viešbutis, „mėlynųjų kojinių“ klubas vaišindavosi tuo pat, arbata ir sausainiais, ginčydamasis ką gali ar negali sau leisti moteris – tais laikais, kai moralistai teigė, jog keturiasdešimtmetei moteriai labiausiai derėtų ir ją puoštų… nesugadintas dvylikamečio berniuko intelektas. Prisimenu, kad už kvartalo, visuomeniniame Bath aukštuomenės klube, The Assembly Rooms, šėldavo kita aristokratė – išlaidžioji, madingoji, nuo priklausomybės lošimui visą gyvenimą kentėjusioji Georgiana, Devonshire kunigaikštienė, iš pirmo žvilgsnio lengvabūdė moteris be jokios išreikštos feministinės programos, palikusi užmaskuotą, bet ryškų ir tvirtą laisvėjimo pėdsaką savaip, negriaudama socialinių konvencijų – kaip įtakinga politinės sferos žaidėja, nepamainoma Whigų parlamentinių kampanijų organizatorė, viešai mecenavusi mokslo įstaigas, o anonimiškai – bandžiusi jėgas literatūroje.

Georgiana, Devonshire kunigaikštienė. Joshua Reynolds

Kvartalu žemiau nuo Karališkojo pusmėnulio gyveno kita ypatinga moteris, Regentystės aštriaplunksnė Jane Austen, Sense and Sensibility („Protas ir jausmai“) ir Pride and Prejudice („Puikybė ir prietarai“) autorė, po kurios romanų vedybinėmis ir piršlybinėmis peripetijomis slepiasi kaip aniems laikams narsi ir balsinga (nors ir anoniminė) ironija bei aštri socialinė kritika visuomenei, kurioje moteris tebuvo prekė, kuo pelningiau „iškišama“ santuokos sandėryje. Ji pati niekada neištekėjo, bet būtent Bath sulaukė vienintelių piršlybų, kurių pasiūlymą vėliau atmetė ir būtent šiame mieste taip ir nebaigė romano „Watsonai“ – apie skurstantį tėvą, kuriam reikia „iškišti“ net keturias dukteris…

Jane Austen

Bath – neabejotinai moteriškas miestas, net jo lenktų formų architektūra yra neagresyvi, nepatiniška, elegantiška. Angliškai jis man asocijuojasi su žodžiais iš „b“ – brainy, bookish, beautiful. Bath veikia puikiai reitinguojamas universitetas ir kelios garsios privačios mokyklos, ir miestas nestokoja literatūrinių asociacijų – Dickensas „Saracėno galvos“ alinėje rašė „Pickwicko užrašus“, o Dowleris ir Winkleris vaikė vienas kitą ne kur kitur, o Karališkajame pusmėnulyje. Kvapą gniaužiantis miesto grožis įkvėpė ir dailės talentus – Bath gyveno Thomas Gainsborough, ir jo bei Joshua Reynoldso originalai puošia Royal Crescent viešbutį, o šimtmečiais besiformavusi Bath kurortinė mados tradicija – atskira tema, kaip ir puikus Mados muziejus, su išskirtinės kokybės rinkiniais.

Royal Crescent puošia Reynoldso ir Gainsborough tapyba

Neatsitiktinai batų mados korifėjus Manolo Blahnikas jau trisdešimt metų gyvena Bath, ir spėkite kur? Žinoma, viename iš Karališkojo pusmėnulio namų.

Viešbučio atmosfera, Bath esencija

Royal Crescent Hotel, kaip laikini namai kelioms naktims, puikiai įkūnija Bath dvasią – viešbutis truputį, vos vos, teisingai, apšiuręs ir ta senatis, žvelgianti iš plyšelio sienoje ar girgždanti laiptų pakopomis yra tarsi tikra atgaiva po visų vulgari tipo naujųjų viešbučių. Gainsborough ir Reynoldso paveikslai salonuose švyti visai kitaip, nei muziejų salėse – čia jie kaip… namie.

Royal Crescent vidinis sodas

Perėjus nepaprastą uždarą viešbučio sodą – privatus spa, su tuo puikiuoju, siera atsiduodančiu vandeniu. Ir neįkanojamas, nuostabus naktinis vaizdas pro viešbučio langus – į Bath slėnį, į jo aristokratiškus, grakščius, terasomis kylančius namus šiltai ir jaukiai šviečiančiais langais, už kurių, atrodo, žmonės gyvena laimingai, lėtai ir be jokių rūpesčių, be skolų, stresų, infarktų ir avarijų, kur gatvėmis vaikšto vien elegantiškos moterys su sabalų kailiniais, restoranuose garuoja nuostabiausi patiekalai ir net miesto benamiai atrodo kažkokie hm… kitokie. „Net bomžai čia inteligentiški – su tvidais ir knyga rankoje“ juokais reziumavo mano vyras. Taip, kurgi ne… Žinoma, visa tai tik kurortinio miesto iliuzija, tobula teatro dekoracija, Bath miražas, besitęsiantis nuo romėnų laikų… Tačiau į jį taip gera panirti, ramiai, ramiai, ir kelioms akimirkoms tapti kurorto spektaklio statistu.

 

Apie Blenheim Palace ir šių rūmų įkaitus

12
Kelionės, Menas

Į Londoną niekaip neateina pavasaris, tad velykines pramogas teko galvoti „su užuovėja“ – vietoje piknikų ir parkų žydėjimo, pasivaikščiojimai vėjui švilpiant su prisiglaudimu ir sušilimu kur nors viduje. Neatsitiktinai panorau sugrįžti į Blenheim Palace – vieną nuostabiausių objektų, esantį Woodstocke, 8 mylios nuo Oxfordo.

Su šiais rūmais – beje, tai vienintelis pastatas Britanijoje, priklausantis ne karalienei ir ne vyskupams, kuris turi teisę vadintis „rūmais“ (visa kita – tėra pilys, dvarai) – susipažinau dar studijų metais, per architektūros istorijos egzaminus. Anuomet, nors sienos jau buvo beatsidarančios, jie atrodė kažkaip toli ir nepasiekiami, nė pagalvoti negalėjau, kad kada nors sėdėsiu jų oranžerijoje ir valgysiu priešpiečius. Bet buvo lengva juos įsiminti studijuojant – visą rusvą rūmų ansamblį, pradedant stogų dekoru, baigiant parko skulptūromis puošia rutuliai, simbolizuojantys patrankų sviedinius.

Neatsitiktinai – šie rūmai buvo sumanyti kaip dėkingos britų nacijos dovana Johnui Churchill‘iui, pirmajam Marlborough kunigaikščiui už pergalę Kare dėl Ispanijos įpėdinystės prie Blenheimo (taip anglai vadina Blindheimo kaimelį Bavarijoje): mūšio metu artilerijos atakos buvo ypatingai svarbios, todėl ir sviediniai visame ansamblyje. Bijokite valstybių, dovanas nešančių – čia perfrazuojant garsųjį antikos posakį apie danajus. O jei dar dovaną yra sumaniusi karalienė? O jei ta karalienė – įsimylėjusi dovanos gavėjo žmoną, ir dar klausimas, kam labiau dovana – jam ar jai? Ir dar įsimaišo skirtingi valstybės politinių partijų interesai? Net ir vieno tokio komponento pakanka bėdų maišui atrišti, o čia, prašome, – net trys.

Tai, kad šie rūmai iškilo ir šiandien tebestovi (ir dar nuostabaus, nepaprasto grožio parko apsuptyje), kad juose gyvena vienuoliktasis Marlborough kunigaikštis yra iš tiesų nacionalinis monumentas – monumentas britiškam užsispyrimui, tęstinumui, sveikam pragmatizmui, verslumui. Ir, žinoma, patiems Churchill‘iams. Bet apie viską iš eilės.

Gal dar pamenate tokį sovietmečiu rodytą, režisūriškai silpną ir butaforiškai tragišką filmą „Stiklinė vandens“ (Stakan vody, 1979), kurio neišgelbėjo nė garsūs to meto aktoriai, tokie kaip Alla Demidova (Kunigaikštienė Marlborough) ar Kirilas Lavrovas (Lordas Bollingbroke), nors pati pjesė, XIX a. vidurio prancūzų autoriaus Eugène Scribe, yra puikiausias pièce bien faite pavyzdys. Net Demidova ir Lavrovas, beje, patys kilę iš senosios „nedamuštosios“ rusų aristokratijos, neištempia šio filmo, kurį skandina akis badanti pigi butaforika, kostiumų ir scenografijos klaidos. Bet jeigu jums patiko pati istorija ir siužetas – būtinai nukeliaukite į Blenheim Palace. Juk tai jį sumanė ir pastatė šios istorijos pagrindiniai herojai, tad jums bus tikrai įdomu pamatyti tikrąjį jų aplinkos stilių – juolab, kad jis pribloškiantis.

Sarah Jennings ir Johnas Churchill‘is, Marlborough kunigaikštienė ir kunigaikštis, abu pradėjo kaip prasisiekėliai – ji tebuvo parlamentaro duktė, jis – rūmų pažas, norėjęs ją pirmiausiai padaryti savo meiluže ir siekti pelningesnės santuokos, bet protinga mergina nesutiko, ir jie, abu neklusnūs ir ambicingi, susituokė slapčia ir prieš šeimos valią. Jų santuoka truko daugiau nei 40 metų, ir buvo tvirta bei atsidavusi, nežiūrint į nedidelius nukrypimus, bei faktus ir laiškus, leidžiančius teigti, kad Sarah Jennings tapo karalienės Onos mylimąja dar iki jos karūnavimo.

  

Jei Johnas Churchill‘is savo poziciją išsikovojo karinėmis pergalėmis, tai Sarah Jennings-Churchill – savo visaapimančia, praryjančia, tiesiog toksiška emocine įtaka valdovei – nelaimingai, ligotai, kenčiančiai nuo podagros ir begalinių nėštumų (jų, per savo gyvenimą turėjo net septyniolika, tačiau taip ir nepaliko įpėdinio). Gal pastarasis faktas irgi lėmė, kad švelnumo linko ieškoti moteriškame glėbyje – laiškai, rašyti Marlborough kunigaikštienei mirgėte mirga aistringais norais tame glėbyje paskęsti, karštai išbučiuoti, glusti prie krūtinės. Vyriausias moteriškas postas rūmuose, Mistress of the Robes, lėmė, kad Sarah Churchill savo rankose laikė ne vien emocinės įtakos, bet ir visų karališkojo dvaro einamųjų reikalų vadžias.

Būtent įtakos apogėjuje įvyko Blenheimo pergalė ir ją lydėjo dosni karališka dovana nuo visos britų tautos – žemė ir pažadas finansuoti nugalėtojo rūmus. Sarah Churchill svajojo, kad rūmus statys Šv.Pauliaus katedros autorius seras Christopheris Wren’as, tačiau jos vyras, kaip ir dera ekscentriškam britui, pasielgė savaip – teatre susitikęs garsų ano meto dramaturgą, garsėjusį įspūdingais sceniniais pastatymais serą Johną Vanbrugh‘ą ėmė jį ir nusamdė, kartu su jo konsultantu, profesionaliu architektu Nicholas Hawksmoor‘u – šis duetas ką tik buvo baigęs nuostabiąją Howard pilį, žiūrovams pažįstamą iš filmo „Sugrįžimas į Braidsheadą“.

Galios viršūnėje atsidūrusi kunigaikštienė pradėjo pernelyg atžariai elgtis su karaliene, vis pasyviau atsakydavo į jos meilės apraiškas, reikalavimus būti kartu ir vis mieliau leisdavo laiką prie ją užvaldžiusių Blenheimo rūmų statybų Woodstocke. Be to, kartu su vyru ėmė remti Whigų partiją. Nauja favoritė – nuolanki, bet apsukri Abigail Masham – užėmė vietą prie karalienės, ir karalienė savo buvusiosios pradėjo neapkęsti taip karčiai, kaip nekenčia tik stipriai mylėjusieji ir atstumtieji. Rūmų statybos finansavimas po eilinio didžiulio konflikto buvo nutrauktas, ir sutuoktiniams Churchill‘iams net keletą metų teko praleisti tremtyje kontinente, kol buvusioji geradarė karalienė numirė. Vis dėl to, grandiozinis rūmų ansamblis buvo baigtas – paties kunigaikščio lėšomis, su užsispyrimu pabaigti. Tai buvo įvykdyta ir ugningoji Sarah Churchill galėjo numirti baigtuose (beveik) rūmuose.

Blenheim Palace – magiška vieta, mistiški, užburti rūmai, kūrinys, kuris savo savininkus paverčia savo įkaitais, pajungia juos savo gyvenimais vergauti jam. Kelios kartos XIX amžiuje taip sėkmingai pašvaistė Marlborough palikimą, kad devintajam kunigaikščiui, rūmų paveldėtojui ir sero Winstono Churchillio (beje, gimusio Blenheimo rūmuose) pusbroliui, neliko nieko kita, kaip tik vesti amerikietę geležinkelių magnato dukterį Consuelo Vanderbilt.

Visas milijoninis amerikietės kraitis ištirpo rūmų remontui ir protėvių išparduotoms vertybėms, brangenybėms ir knygoms išpirkti, bet tai buvo laikotarpis, kai britų titulai ir praskolintos pilys suviliodavo ne vieną tuščią ir turtingą paveldėtoją iš užatlantės, užsigeidusią tapti kunigaikštiene ar grafiene, ir šiandien galime kalbėti apie ištisą „vedybinę paveldosaugą“. Vėliau pora labai sėkmingai išsiskyrė ir sukūrė labai nesėkmingas antrąsias šeimas.

Dabartinis rūmų šeimininkas – 86-erių 11-asis Marlborough kunigaikštis, gyvena įdomiai, pagal visas šeimos tradicijas – yra vedęs ketvirtą kartą (antroji jo žmona, beje, buvo Athina Onassis, Aristotelio Onassis žmona) indų kilmės iranietę Lily Mahtani, kaip jis pats sako, sugrąžinusią jam gyvenimo džiaugsmą. O jis buvo gerokai apkartęs – pirmosios žmonos sūnus ir jo įpėdinis, markizas Blandfordas (visų pravardžiuojamas Markizu Blunder‘iu – „Markizu Klaida“, „Markizu Pravalu“) turėjo tokio masto bėdų su narkotikais, policija, dokumentų klastojimu, kad tėvas jam buvo panaikinęs paveldėjimo teisę. Žmonės kalbėjo, kad 11-asis kunigaikštis yra tikra savo pravardės „Sunny“ (Saulėtasis, nuo Sunderlando grafo titulo) priešingybė – toks paniuręs jis būdavo dėl nuolatinių šeimos bėdų. Tačiau atrodo, kad aštuoniasdešimtmetį ir jo rūmus aplankiusi meilė praskaidrino ir santykius su sūnumi – paklydėlį bando priimti į šeimos glėbį, ir paveldo patikėtinių taryba, vis dėl to, senojo kunigaikščio spiriama, paveldėjimo teisę sugrąžins. BBC apie tai neseniai buvo susukusi filmą – iš serijos „Aristokratai“, apie tai, kaip sekasi legendinių giminių palikuonims šiais laikais.

Dėl ko šitiek peripetijų, jūs paklausite? Dar derėtų pridurti, kad Blenheimo rūmų metinis išlaikymas (šildymas, apšvietimas, parkas ir kitas elementarus buitinis palaikymas) kainuoja mažiausiai 6 milijonus svarų sterlingų per metus, kuriuos kunigaikščiui reikia iš kažkur išburti. Kodėl jis neparduoda viso to grožio kokiam rusų ar kinų oligarchui ir negyvena sau ilgai ir laimingai nesukdamas galvos, o vietoje to, tokiame garbiame amžiuje yra įsukęs didžiulį turizmo verslą, kuris, iš esmės, iš tokių kaip aš ir jūs pinigų už bilietus, ir išlaiko šiuos rūmus? Kam jam vaikų atrakcionai ir spektakliai viename parko kampe, nesibaigiantis arbatos puodelių ir bandelių srautas išbadėjusiems plebėjams kavinėje, riterių turnyrai ir kriketas vasarą, kalėdų eglutės ir čiuožyklos žiemą, ir nuoma vestuvėms bei labdaros pokyliams kiaurus metus?

Nuvažiuokite, apsilankykite Blenheimo rūmuose ir suprasite. Daug ką – apie Europos, šalies ir šeimos istoriją susijungiančią tavo namuose, apie tavo protėvių sumanytą architektūros ir kraštovaizdžio stebuklą, užpildytą meno istorijos šedevrais, apie tai, kad jei protėviai dėl šitos „sodybos“ liejo kraują, ženyjosi su jiems nemielais, gelbėjo rūmus per karus, tu paprasčiausiai negali būti tas, kuris ims ir pasiduos, ir šią gūžtą išduos, atiduos svetimiems. Nuvažiuokite, ir gal vietos grožis ir jus užburs taip, kad pamanysite, jog dėl stebuklingų Blenheimo rūmų galima vesti kad ir patį velnią…