Visų pirma, idėja, nors ir drąsi, yra logiškai pagrįsta. Taip, į Lietuvą atvažiuoja šiek tiek turistų. Turime, ką parodyti – Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Kryžių kalnas ir kitas istorinis, gamtinis ir kultūrinis mūsų paveldas. Sala Graikijoje nebūtų joks paveldas – tai būtų erdvė fantazijai, kūrybai ir inovatyvioms idėjoms. Žinia apie šią idėją jau palengva mušasi į žymiausių pasaulio spaudos leidinių puslapius. Kodėl? Todėl, kad tai originalu. Vadinasi, sala taptų žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Galvojate, neatsiras pasiturinčių europiečių, savaitgaliui atvyksiančių į Dausuvą (tarp kitko, tai būtų gražiausias, koks tik gali būti, žymaus geopolitiko prof. Kazio Pakšto atminimas)? Aš taip negalvoju. Tai puiki idėja verslui (tarp kitko, nuskambėjusi „Versli Lietuva“ konferencijos metu), kurioje matau didelę perspektyvą. Tereikėtų tam atsidavusių žmonių ir gerų idėjų.

Visų antra, visiems Zuoką kritikuojantiems asmenis, ypatingai K. Glaveckui, pasiūliusiam Zuokui įteikti antrą Ig Nobelio premiją, galiu pasakyti viena. Ig Nobelio premija, nors ir turinti ironišką potekstę, davė ir duos Lietuvai daugiau naudos nei dauguma biurokratinių/politinių sprendimų, kurių priiminėjimu užsiima Lietuvos politikai. Zuokas premiją atsiėmė geriausiame pasaulyje – Harvardo – universitete, kuris yra ateities verslo ir politikos lyderių erdvė. Kiek domėjausi, niekas tanku pervažiuotos mašinos nevertina neigiamai. Užsienyje niekam neįdomu, jog Vilnius turi kažkokių skolų, užsienyje įdomios idėjos. Vien faktas, kad premijos teikiamos tokioje vietoje (kuri pigiais juokeliais nesišvaisto), parodo, jog Ig Nobelio vertose idėjose išties kažkas yra. Mažai Lietuvos politikų yra taip aukštai iškilę į pasaulinę sceną ir garsinę Lietuvą, todėl kritika dėl Ig Nobelio prizo yra mažų mažiausiai nepilnavertiškumo komplekso apraiška. Kitiems, sakantiems, jog Vilnius turi finansinių problemų, kurias reikia spręsti, taip pat galiu pasakyti, kad esu įsitikinęs, jog jos ir yra kažkokiu būdu sprendžiamos – Dausuvos idėjos subrandinimas tikriausiai nepareikalavo didelės mero darbo dienos laiko, ar ne? Kasdienio finansų tvarkymo žiniasklaida nenušviečia, bet Ig Nobelis ir Dausuva sensacingai iškeliami į puslapių viršūnes. Todėl ir susidaro klaidingas įspūdis: „ai, čia šitas vien nesąmones daro…“

Apskritai, gerbiu Zuoką už tai, kad žinodamas, kaip iš jo bus besityčiojama, neišsigando idėjos išsakyti gyvai – o gal vis dėlto kas nors užkibs?

Ankstesnius jo veiksmus palieku vertinti politikams, politologams ir už mane vyresniems žmonėms, bet Dausuvos idėja yra labai gera. Labai norėčiau kada nors ten susitikti pasenusius dabartinius politikus ir priminti tai, kas buvo sakyta.

Rugsėjis mane privertė pamąstyti ir prisiminti savo blogą. Todėl naują sezoną galiu atidaryti savo pasakojimu apie tai, ką veikiau priešpaskutinę vasaros savaitę. Dalyvavau projekte „Moksleiviai – į Vyriausybę„. Konkrečiau tariant, praleidau savaitę susipažindamas su Finansų ministerijos (nes ją pasirinkau) ir jai pavaldžių institucijų veikla. T.y., gauti šiokį tokį insider experience apie tai, kaip mūsų valstybė yra valdoma. Kalbėjomės su įvairių departamentų darbuotojais, lankėmės VMI, Lietuvos statistikos departamente (šios institucijos trumpinys, beje, labai klaidinantis :)), Muitinėje, CPVA ir t.t. Negana to, klausėmės ir kolegų, kurie stažavosi kitose ministerijose, atsiliepimų. Todėl susidarė tam tikras bendras vaizdas, apie tai, kas vyksta valstybės galvoje. O jei kalbėti drąsiau, tai sulaužiau savo konvencialų požiūrį apie Lietuvos valdymą.

Iš karto noriu atsiprašyti visų, kuriems jau virš 20, kurie jau mokėjo mokesčius, kurie susidūrė su korupcija ir neteisybe. Mano požiūris gali pasirodyti idealistiškas ir labai naivus, bet kol esu jaunas, tol galima.

Kadangi laiką leidau Finansų ministerijoje (vis tiek manau, kad tai svarbiausia ministerija), teko apšnekėti Lietuvai ekstremaliai aktualias temas, t.y., viską, dėl ko skundžiamasi, ir ką labai norima pakeisti arba nekeisti. Kalbėjomės (keliuose departamentuose, VMI ir Muitinėje) apie šešėlį, nenorą mokėti mokesčių ir didelius norus. Visi šie dalykai yra labai susiję. Kalbėsiu teoretiškai, bet mes matome būtinybę naudotis valstybės paslaugomis: švietimu, sveikatos apsauga, galų gale, gauti motinystės, tėvystės, nedarbo išmokas, BET nematome būtinybės mokėti mokesčius. Iš tikrųjų, aš galiu suprasti tokius žmones – kodėl aš turiu mokėti mokesčius, jei turtuoliai jų nemoka? Sutinku, kad kai kuriuos mokesčius būtų galima keisti (šalinti spragas įstatymuose), nes dideles pajamas gaunantys ir žinantys ir norintys, kaip jas nuslėpti, žmonės mokesčių gali išvengti. Bet kategoriškai nesutinku, jog tai yra priežastis nemokėti mokesčių. Gaila, jog dėl jau minėto mąstymo atsiranda tokie dalykai, kaip šešėlinė ekonomika, kurios apimtis, jei neklystu, FinMino duomenimis, yra apie 28% Lietuvos BVP. Būna visai linksma pagalvojus, kas būtų, jei šitas skaičius sumažėtų iki kokių 10-12%. Kiek daug naujų pinigų! Ir ne iš mokesčių didinimo ar mokesčių karpymo, bet iš paprasčiausiai atsiradusio žmogiško solidarumo. Idealiu atveju, tada ir minimalus atlyginimas, ir pensijos būtų reguliariai keliami, miestai, gatvės ir mokyklos taptų gražesni…

Sakau „idealiu atveju“, nes yra tam tikras niuansas. Sakysite „išplovė smegenis“, bet man nuoširdžiai pasirodė, jog ministerijoje dirba labai protingi žmonės. Prieš važiuodamas į Vilnių galvojau, kad joje šiltuose postuose sėdi kažkokie valdininkai, kurie nelabai gaudosi situacijoje; atrodė, jog jie yra akli ir kurti ir apskritai nieko nenusimano. Prisiskaičiau visokių protingų žurnalų, prisigaudžiau progresyvių idėjų, kaip sutvarkyti Lietuvos ekonomiką ir buvau sąlyginai pasiruošęs pamokyti Finmino darbuotojus. Teko nustebti. Žino jie visas tas idėjas, kurias skelbia protingi (be ironijos) lietuviški žurnalai, patys generuoja naujas idėjas, kuria racionalius ir pragmatiškus planus, kaip gerinti situaciją. Eini iš departamento į departamentą, – visur tas pats. Žmonės ten politiškai nepriklausomi, apskritai, panašu, jog ne visi labai jau domisi politika Lietuvoje, todėl gali priimti visiškai racionalius, matematiškai teisingus sprendimus. Ir jei visi tie sprendimai pasiektų „Įstatymo projektas patvirtintas“ statusą, tai man atrodo, jog jau seniai būtume gana turtinga valstybė. Neapsiimu spręsti, kur viskas užstringa, palieku tai jums, bet tarpusavyje su draugais kalbėjomės, jog Lietuva šiek tiek panaši į Stepheną Hawkingą: galvoje yra nemažai proto, bet judėti ir įgyvendinti norų negali. Yra liga, kuri tai stabdo. Lietuvos atveju ir aš matau vieną tokią ligą, bet bijodamas stipriai prašauti ir neįtikti, jos kol kas neįvardinsiu.

Grįžtant prie temos, truputį kitaip pradėjau žiūrėti ir į kai kuriuos Lietuvos politikus, ypač populistus. Žmonės nori didelio MMA, didelių pensijų, politikai jas žada – yra išrenkami, -Kubilius žino, kad tokius pažadus įvykdyti kol kas yra mažai realu, todėl nežada – yra nekenčiamas. Ir tikrai – pakelti pensijas ir MMA yra labai labai sunku! Siūlau susipažinti su trumpu Finmin paruoštu 2011 išlaidų aprašymu. Pats ne kartą peržvelginėjau ir galvojau, kad biudžeto sudarymo procesas yra neteisingas ir kažkoks kreivas – juk turi būti kažkoks būdas, kaip subalansuoti biudžetą; juk tikrai yra pinigų, kurie duodami ne ten ir jų yra duodama per daug. Visgi, tai jau buvo truputį idealistinis požiūris. Taip nėra. Pamačiau ir patikėjau, jog biudžetas sudaromas labai kruopščiai ir Finansų ministerijai tenka būti atpirkimo ožiui, kuris kažkam neduoda pinigų, nes jų labai reikia tam, kuriam jų tikrai labai reikia. Valstybė turi daug įsipareigojimų (kalbu ne apie skolas) savo piliečiams ir kol kas netgi turi skolintis tam, kad tuos įsipareigojimus įvykdytų. Todėl padidinti pensijas ir MMA galima, bet tas, kas tai padarytų dabar, turbūt nebūtų toliaregiškiausias žmogus Lietuvoje. Reikia išlaukti, reikia surinkti daugiau pinigų, galbūt neimti atlyginimo vokelyje ar nerūkyti kontrabandinių cigarečių. Gal visgi tas solidarumas mums išties padėtų? Nes kol kas labai mėgstame imti, o ne dalintis, ir mokame surasti labai daug pasiteisinimų.

Būtų galima tęsti ir tęsti. Įsivaizduoju, kaip ant manęs pyksta tipinis mokesčių mokėtojas. Pagyvensim, pamatysim, man atrodo, jog galime tapti stipria tauta, stipria valstybe, tik tam reikia noro, valios ir ryžto daryti drastiškus ir didelius darbus. Reikia mokėti ekstremaliai kritiškai mąstyti, kitaip tariant, panaudoti empatijos būdą ir pažvelgti į įvykius iš visai kitos varpinės. Galbūt iš šono mes visi atrodom nepataisomi, susiraukę, depresingi pesimistai? O tai galima pataisyti.

Savaitė Finmine buvo puiki, jei kas iš darbuotojų skaito šį įrašą, noriu dar kartą padėkoti. O savo skaitytojų prašau dalintis mintimis.

1) Bin Ladeno palaidojimas jūroje. Aukšti JAV pareigūnai teigia, jog Bin Ladeno kūnas į jūrą buvo išmestas, nes buvo norima laikytis islamo tradicijų bei atsikratyti galimybės, jog Bin Ladeno šalininkai bandytų kūną rasti. Visų pirma, apie laidojimą jūroje kaip islamo tradiciją niekada nesu girdėjęs. Pagalvokite: ar patys kada nors apie tokią tradiciją girdėjote? Kam teko lankytis Turkijoje ar Egipte, turbūt jau pastebėjo, kad net ir jose galima rasti kapinių. Galima rasti, nes žmonės taip pat kaip ir mūsų kultūroje laidojami žemėje, o ne vandenyje. Užmetęs akį į žemėlapį pamačiau, jog Abbottabadas, kur Bin Ladenas buvo nužudytas, yra bent 1000 km nuo artimiausio kranto Indijos vandenyne. Apie Bin Ladeno nužudymą pirmai išgirdau savo laiku apie dešimtą vakaro sekmadienį (Lietuvoje apie penktą ryto pirmadienį). Po maždaug dešimties valandų jau žinojau, kad kūnas buvo palaidotas jūroje. Vadinasi, kūno buvo atsikratyta nepraėjus nei parai, po Bin Ladeno likvidavimo. Visų antra, sunku būtų tikėtis, jog kas nors bandytų atgauti Bin Ladeno kūną. Teroristai nėra tokie organizuoti, kaip JAV kariuomenė, jie neturi jokių paieškos sistemų, todėl pasilaikyti kūną bent 2-4 paras ir įrodyti pasauliui, kad teroristas sugautas, nėra jokios grėsmės. Kad ir kas bebandytų kūną atgauti (nors tuo labai abejoju), paprasčiausiai niekam nepavyktų. Būtent todėl man kyla abejonių dėl tokio skuboto kūno atsikratymo.

„Reuters“ straipsnyje apie tai:

„The fact that he was not armed is a smaller thing…There will be more focus on whether he was buried in an Islamic way. There has been reaction from Islamic clerics that he was not properly buried and this will be discussed for some time.“

Saudi Sheikh Abdul Mohsen Al-Obaikan, an adviser to the Saudi Royal Court, was more direct.

„That is not the Islamic way. The Islamic way is to bury the person in land (if he has died on land) like all other people.“

Amidhan, a member of Indonesia’s Ulema Council (MUI), the highest Islamic authority in the world’s biggest Muslim society, said he was more concerned about the burial that the killing.

„Burying someone in the ocean needs extraordinary situation. Is there one?,“ he told Reuters.

„If the U.S. can’t explain that, then it appears just like dumping an animal and that means there is no respect for the man … and what they did can incite more resentment among Osama’s supporters.“

Kita vertus, JAV šituo šūviu nušovė du zuikius. Pirma, nebeliko svarbiausio įrodymo, antra, parodyta tariama pagarba islamo religijai ir tradicijų laikymasis. Amerikoje beveik niekam nesvarbu, kas per tradicijos, bet parodyta pagarba kelia pasigėrėjimą šalies valdžia bei sukelia įspūdį, jog viskas iš anksto buvo apgalvota.

2) Bin Ladeno nuotraukų neviešinimas. Pastarąsias dienas sekiau visas antraštes susijusias su Bin Ladeno nužudymu. Tvarka buvo maždaug tokia: „Prezidentas svarsto, ar viešinti žuvusio Bin Ladeno nuotraukas“, „Prezidentas vis dar svarsto, ar viešinti nuotraukas“, „Prezidentas nusprendė neviešinti nuotraukų“. Panašu, jog apie Bin Ladeno palaidojimą jūroje viskas buvo apgalvota iš anksto, bet prezidentui Obamai prireikė bent dviejų dienų po nužudymo, kad nuspręstų, ar nuotraukas viešinti. Nenoriu būti paranojikas, bet man tai labiau panašu į perdėtą (palyginus nedidelės) problemos eskalavimą, kitaip tariant, Obama galbūt ir neturi nuotraukų (arba turi netinkamas nuotraukas), bet pareiškimai spaudai apie svarstymą, ar nuotraukas viešinti, nepalieka abejonių, kad Obama nuotraukas turi ir turi jas tinkamas. Argumentas, jog paviešintos žuvusio Bin Ladeno nuotraukos gali įsiutinti musulmonų bendruomenę, apskritai yra absurdiškas. Tie, kuriems Bin Ladenas buvo svarbus, jau dabar yra įsiutinti, ir jų atsako (jei jis bus) mastas turbūt nei kiek nepriklausys nuo to, ar nuotraukos buvo paviešintos ar ne. Darbas yra padarytas ir jo pasėkmių pakeisti turbūt nebeišeis.

3*) Ne visai į temą. Tai yra dar vienas pavyzdys, kad JAV „teisingumą“ vykdo kur nori, prieš ką nori ir kada nori. Ir Irake, ir Afganistane, ir Libijoje, ir Pakistane. Tik baisiausia tai, kad amerikietiškas teisingumas yra toks pat kaip filmuose – nužudant priešą. Netgi anglų kalboje žodis „kill“ skamba ir yra vartojamas, kaip niekuo neišskirtinis dalykas. Ar Lietuvoje irgi taip pat atsainiai švaistomės žodžiu „nužudyti“?

Citata iš to pačio „Reuters“ straipsnio:

„It’s not justice. It’s a perversion of the term. Justice means taking someone to court, finding them guilty upon evidence and sentencing them,“ Robertson told Australian Broadcasting Corp television from London.

„This man has been subject to summary execution, and what is now appearing after a good deal of disinformation from the White House is it may well have been a cold-blooded assassination.“

Robertson said bin Laden should have stood trial, just as World War Two Nazis were tried at Nuremburg or former Yugoslav President Slobodan Milosevic was put on trial at the war crimes tribunal in The Hague after his arrest in 2001.

Tai, jog KTU gimnazija šiemet tapo pirma, o Licėjus liko tik ketvirtas, manęs labai nestebina, sakyčiau, kaip tik džiugina, kad Lietuvoje yra jau keturios apylygės mokyklos (tiesa, tik po metų galėsime pamatyti, ar Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijos išsilaikys taip aukštai). Nelabai galiu vertinti ir Vilniaus ir Kauno mokyklų padėties reitinge paprasčiausiai dėl to, jog menkai nusimanau, kurios mokyklos yra geriausios. Tačiau vien iš to, kaip išsidėstė Šiaulių mokyklos, galiu sakyti, kad reitingui iki tobulumo dar toli. Nors Šiauliuose yra dvi šimtametės labiau žinomos mokyklos (J. Janonio ir Didždvario gimnazijos), Šiauliuose, anot „Veido“ reitingo, geriausia yra (rusų) „Santarvės“ mokykla, šių metų reitinge Lietuvoje atsidūrusi šeštoje vietoje ir aplenkusi garsiausias Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos mokyklas.

Aš turbūt nė nerašyčiau šio įrašo, jeigu „Veido“ reitingo tikslas būtų išrikiuoti mokyklas pagal tai, koks jų abiturientų skaičius įstojo į universitetus pagal pirmą pasirinktą specialybę. Tuomet viskas būtų taip pat aišku, kaip ir Europos krepšinio čempionato rezultatyviausių žaidėjų reitinge. Tačiau „Veido“ žurnalas pirmai šio sąrašo mokyklai deda geriausios Lietuvos gimnazijos karūną: virš reitingo puslapių įrašytas nedviprasmiškas klausimas „Kuri mokykla geriausia jūsų vaikui?“. Galima padaryti išvadą, kad mokykla, kurios stojimų pagal pirmą pasirinktą specialybę procentas yra didžiausias, yra pati geriausia. Nesutinku, nes reitingavimui pasirinktas labai nestabilus ir padėties neatspindintis parametras. Priežastys:

(a) Reitingas labai priklauso nuo to, kiek mokykloje mokosi mokinių. Iš Šiaulių „Santarvės“ mokyklos į aukštąsias mokyklas pagal pirmą specialybę įstojo 10 abiturientų, iš Kauno „Šviesiosios“ gimnazijos – 45. Pirmoji mokykla yra 6-oje vietoje, antroji – 33-ioje. Jeigu iš „Santarvės“ mokyklos būtų dviem „sėkmingais“ stojimais daugiau (nemanau, jog šiemet tai buvo neįmanoma), reitingas pakiltų iki 75%. Tai reikštų, jog Šiaulių „Santarvės“ mokykla šiemet būtų trečia „geriausia“ Lietuvos mokykla. Jeigu „Šviesioji“ gimnazija reitinga būtų šeštoje vietoje su „Santarvės“ gimnazijos reitingu, jai reikėtų papildomų 15 „sėkmingų“ stojimų tam, kad pakiltų iki trečios vietos. Gana daug, kad įvyktų atsitiktinai. Vadinasi, mažesnės mokyklos reitinge turi vadinamąją „atsitiktinumo“ teisę. Šiemet pagal pirmą specialybę įstoja penkiais abiturientais daugiau nei praeitais metais ir tu jau nebe 294-as, o 6-as!

(b) Reitingas priklauso nuo to, kaip mokiniai vertina savo jėgas. Nenoriu pasirodyti priešiškas, tačiau miesto mokyklų mokiniai turi geresnę prieigą prie informacijos šaltinių, žino, kur kokia konkurencija yra, tikėtina, jog yra ją matę savo akimis, todėl, manau, savo šansus įstoti į aukštąją mokyklą vertina realiau, nei, tarkime, abiturientai iš atokesnės kaimo vietovės. Kur nors miestelyje dvylika metų būsi lepinamas dešimtukais ir nesuprasi, kodėl VU nepriėmė pirmu numeriu, ir tenka tenkintis trečiu universitetu sąraše. Be abejo, tai priklauso ne vien nuo kaimo vietovės. Neabejoju, jog kur nors atsiranda tokių klasių, kuriose konkuruojama, kas įstos į geresnį universitetą. Dešimt dėl prestižo surašo kembridžus ir oksfordus, nei vienas neįstoja, o mokyklos reitingas krenta per 150 vietų žemyn. Skamba truputį paranojiškai, bet panašių pavyzdžių esu matęs.

(c) Kitas dalykas – tai, jog reitinge nurodomas vienerių metų rezultatas. Tai dar labiau padidina jo nestabilumą. „Veidas“ straipsnyje teigia, jog į tai atsižvelgta ir pateikiamos pastarųjų dvejų metų mokyklos vietos. Tačiau ankstesnių metų mokyklos vietos 2010-ųjų metų reitingo nekeičia, nes nėra į jį įtrauktos. Geriausiu atveju pamatysime trejų metų mokyklos progresavimo tendenciją…

Nerašyčiau šio įrašo ir tuo atveju, jeigu manyčiau, kad reitingo patobulinti neįmanoma. Bet man atrodo kitaip. Kiek galvojau, nėra lengva rasti kriterijų, pagal kurį galima surikiuoti mokyklas nuo geriausios iki prasčiausios. Todėl manau, kad reitingo balas turėtų būti sudarytas iš kelių dėmenų, kurie turėtų skirtingą „svorį“ sumuojant reitingo balą. Galima pamatuoti visų abiturientų pažymių vidurkius, tačiau suprantame, kad vertinimo standartai visur skiriasi. Galima pažiūrėti, kiek mokinių stoja į užsienio universitetus, bet jau gana ilgai ne vien gabiausi mokiniai išvyksta studijuoti svetur. Reitingą labai teigiamai paįvairintų ir tai, jei įtrauktume tokius dalykus, kaip projektų skaičius, būrelių skaičius ir pan., bet iš kur žinoti, kuris projektas yra projektas, o kuris – trijų mokinių išvyka į parką surinkti šiukšlių? Juolab, kad norint įtraukti tokius sudėtingus parametrus, reikėtų gaišti daug laiko, o tuomet ir „Veido“ žurnalas kainuotų nepalyginamai daugiau.

Todėl išsigryninau keletą veiksnių, kurie galėtų sudaryti konkurso balą:

1. Palikti esamą įstojusių pagal pirmą pasirinktą specialybę procentą, išreikštą paprastu skaičiu. 65.2% = 65.2.

2. „Šimtukais“ įvertintų VBE procentas nuo visų mokykloje laikytų VBE skaičiaus. Žinoma, nebūtinai „šimtukais“, gali būti ir 90-100 įvertintų egzaminų skaičius. Tarkime, 35 mokykloje laikyti egzaminai įvertinti 90-100 balų, o iš viso laikyti 250 VBE. Padauginkime procentą iš nustatyto koeficiento, kad ir penkių, ir turime antrąjį dėmenį: 12.8% x 5 = 64.

3. Imkime prizines vietas respublikinėse olimpiadose ir nustatytuose konkursuose (Janickio, Matulionio, Baršausko, Kudabos ir t.t.). I vietos diplomą įvertinkime 10 balų, II vietos diplomą – 7 balais, o III vietos diplomą – 4 balais. Tarkime, jog X mokyklos mokiniai per mokslo metus gavo 2 antras ir 3 trečias vietas, vadinasi, prisiduria 26 balus prie reitingo balo. Kaip matome, prizinės vietos turi mažesnį svorį reitingo bale.

3*. Panašiai galima įvertinti ir tarptautinių olimpiadų pasiekimus.

4. Atimti neišlaikytų VBE procentą nuo visų egzaminų ir padauginti iš koeficiento. Tarkime, neišlaikyti 15 iš 250 egzaminų, ir procentą dauginame iš trijų. 6% x -3= -18 balų.

Mokyklos reitingas būtų: 65.2 + 64 + 26 – 18 = 137.2.

Sakysite, sunku gauti duomenis. Kaip suprantu, „Veidas“ iki tol skambinėdavo visoms Lietuvos mokykloms ir prašydavo tikslių duomenų apie abiturientų ir stojimų skaičių. Na, jei ir ne taip, manau, darbas nemalonus. Tačiau kitus dėmenis juk nesunkiai galima gauti iš ŠMM ir NEC. Teliktų juos susistemizuoti ir suskaičiuoti.

Užbaigdamas šį netikėtai ilgą įrašą, norėčiau dar kartą priminti, jog tobulo reitingo nesudarys niekas, bet stengtis verta. Kuo labiau tobulinsime sistemą, tuo geresnė ji bus – nesunku tai suprasti. „Veido“ reitingas nestovės vietoje – randasi vis daugiau žurnalų, kurie nepatingės ir padarys sudėtingesnį rikiavimo būdą. Tuomet viskas grįš į savo vietas ir viršuje atsidurs tik tos mokyklos, kurios iš tikrųjų vertos viršuje būti, o virš sąrašo puslapių bus galima nemeluojant rašyti „Kuri gimnazija geriausia jūsų vaikui“.

Turtuolių mokesčiai. Tai nėra progresiniai mokesčiai (žurnale iš viso abejota, ar jų pritaikymas Lietuvoje įmanomas), o pinigai, kuriuos turtingiausi, mažiau nei procentas visų valstybės gyventojų, moka už prabangos prekių įsigijimą. Perki didelį namą prestižiniame rajone – mokėk, perki prabangią mašiną – sumokėk tiek pat valstybei, ir t.t. Skamba gražiai tiems, kurie žodį „turtingiausias“ sulygina su žodžiais „didžiausias nusikaltėlis“, nors kasdien dirba tam, kad turėtų daugiau pinigų, ir turbūt svajoja apie namą su baseinu ir atostogas kur nors už Naujosios Zelandijos. Bet kol kas ne apie tai.

Tam, kad negaišinčiau kai kurių skaitytojų laiko, iš karto pasakau, jog (originaliai) tikiu, kad tarp turtingiausių, tarkime, tūkstančio Lietuvos žmonių, yra bent keletas šimtų verslininkų, kurie pinigus užsidirbo ne vogdami, terorizuodami ar reketuodami, bet sunkiai dirbdami, vadovaudami didelei grupei žmonių ir rizikuodami, kas realiai ir yra priežastis dėl kurios jie yra tūkstančio turtingiausiųjų sąraše ir neturi lenkti nugarų dirbdami fizinius darbus. Tokie žmonės, teko matyti, neturi prabangos atsipalaiduoti net laisvu metu, kai dauguma žemesnes pajamas gaunančių žmonių gali visai išvalyti savo galvas nuo darbinių minčių. Beveik neabejoju ir tuo, kad nors kai kurie turtingi žmonės negimė būdami turtingais ir ilgą laiką norėjo tokiais tapti. Vieni turi svajones mylėti, turėti draugų, mylinčią žmoną, o kitų svajonės žymiai žemiškesnės. Bet bet bet. Įgyvendinai savo svajonę, užsidirbai ir dalinkis su kitais. Teisinga daugumos atžvilgiu, bet labai neteisinga apgailėtinų procento dalių atžvilgiu.

Straipsnyje į šią mintį buvo atsižvelgta probėgšmais: turtuolių mokestis mažina ne turtuolių pajamas, o turtuolių išlaidas. Geriau ne nusipirkti automobilį, o investuoti į įmonę ir didinti įmonės pajamas ir pelną. Šitoks atsižvelgimas, mano galva, prasilenkia su logika. Todėl paklausiu keleto klausimų ir pats atsakysiu. Kodėl žmonės investuoja daugiau? Nes nori daugiau uždirbti. Kodėl nori daugiau uždirbti? Nes nori daugiau išleisti. Vadinasi, žmonės investuoja daugiau ne todėl, kad nori daugiau uždirbti, o todėl, kad nori daugiau išleisti. Dėl šio dalyko turtuolių mokestis niekaip neišgelbės turtuolių (juolab, kad manau, kad tokie žmonės tikrai moka protingai elgtis su pinigais), geriau jau būtų buvę nieko apie tai nerašyti, o tiesiai šviesiai pasakyti, kad naudą gautų tik valstybė (“Vyriausybė šiais metais į biudžetą surinko 350 mln. litų daugiau“ – iš pažiūros geras Vyriausybės darbas) ir mažesnes pajamas gaunančios gyventojų grupės. Beje, pastaruoju dalyku irgi galima suabejoti: galbūt valstybei ir pavyktų iš turtingų žmonių surinkti keletą šimtų milijonų, bet ar esame tikri, kad minėti milijonai tinkamai atitarnaus ne tokių turtingų piliečių labui? Turbūt nelabai.

Tai yra priežastys, dėl kurių manau, jog turtuolių mokesčiai nėra gera mintis. Jeigu mano skaitytame straipsnyje buvo rašyta, kad kas nors ims vadinti šią idėją komunistine, tai turbūt tam kam nors aš pritarčiau. Neabejoju, jog yra kitų būdų, kaip surinkti papildomų milijonų į biudžetą, ir netgi nebūtina pabrėžtinai stengtis įtikti didžiausiai mokesčių mokėtojų grupei, turint omenyje tai, jog kur kur, bet Lietuvoje tai tikrai užtenka ir to, kad požiūris į turtingus žmones yra pakankamai neigiamas.

Tikrai – idėja nebloga, bet vis dėlto daugiausia kalbos sukosi apie moksleivių aplinką, t.y., mokyklą: trūksta renginių mokiniams, klesti ksenofobija, mokiniai laisvu laiku neturi ką veikti ir t.t. Iš tiesų, mano nuomone, banalios idėjos, joms nebuvo pateikta nei vieno revoliucinio sprendimo būdo. Taip, galime priversti mokyklą padaryti ne 7, o 9 renginius mokiniams (ir kitiems miesto gyventojams) per mėnesį, tačiau ar būtent tai yra sprendimo būdas? Gal tiesiog laikinas atsiribojimas nuo problemos?

Žinot, man asmeniškai sėdint tame renginyje kilo šiek tiek kitokia idėja. Aišku, naivoka ir radikali, tačiau nemanau, jog neįmanoma. Tai, kas bent jau Šiauliuose buvo padaryta su mokyklomis, nebuvo pats geriausias dalykas, nutikęs miesto švietimui. Vietoje, jei neklystu, dviejų gimnazijų, dabar atsirado septynios ar aštuonios. Žinoma, jose mokosi praktiškai visi miesto 9-12 klasių mokiniai. Jei ir keliami kokie reikalavimai, tai tik minimalūs – neturėk nepatenkinamų pažymių. Manau, jog ne taip turėtų būti. Jau nuo seno gimnazija yra labiau prestižinė švietimo įstaiga nei eilinė pagrindinė ar vidurinė mokykla. Todėl man nelabai suprantama, kodėl mokiniai turintys stiprią motyvaciją ir pakankamai aukštus akademinius pasiekimus turi mokytis su tais, kurie nei žino, ko nori, nei išvis ko nors siekia. Tai sudaro kliūtis geresniems mokiniams kokybiškai mokytis ir nesudaro jiems jokios konkurencijos. Nėra konkurencijos – nėra progreso.

Jei jau pradėjau apie Šiaulius, tai spėju, jog tokio dydžio miestui tikrai užtektų 3-4 gimnazijų su viena stipresne priešakyje. Reiškia, jog kasmet vienoje laidoje būtų 18-25 klasių panašios motyvacijos miesto mokinių, kurie ne tik vienas kitam netrukdytų mokytis, bet ir, esant sveikai konkurencijai, sėkmingai gerintų savo mokymosi rezultatus. Tie, kurie nepatektų į tas klases, paprasčiausiai liktų mokytis kitose miesto pagrindinėse mokyklose. Nebūkime naivūs – jei nesugebėjai per aštuonerius metus atrasti savyje motyvacijos kad ir turėti aštuonetą, per likusius metus toji motyvacija iš dangaus nenusileis. Be to, Lietuvoje labai nepalankiai vertinamo profesinės mokyklos. Dabar jose daugiausia mokosi tie, kurie apskritai nieko nesugeba, trumpai skuta galvas ir nešioja treningus. Nes į „profkes“ lengviau patekti. Bet taip jokiu būdu neturėtų būti! Ne kartą girdėjau, jog vakarų Europos šalyse lankyti profesines mokyklas jokiu būdu nėra gėdos ar menkų gebėjimų reikalas. Kaip tik, tenykščiai žmonės elgiasi vadovaudamiesi blaiviu protu – jeigu jis mato, kad klasėje tikrai nėra tarp dešimties geriausių, jam nelabai sekasi pagrindiniai dalykai, tai mokinys tikriausiai ir nesieks aukštojo universitetinio diplomo. Geriau tapti kvalifikuotu restauratorium ar statybininku. Galbūt todėl, kad pas mus paskutinis trejetukininkas desperatiškai siekia baigti verslo administravimą kuriame nors universitete, mes ir neturime tokios stiprios pramonės, kokią turi vakarų Europos valstybės? Ar pastebėjote? – didesnė gėda yra baigti profesinę mokyklą ir būti statybininku, nei penketu baigti universitetą ir būti niekuo.

Arba stojimas į aukštąsias mokyklas. Nesunku įstoti į universitetą – maždaug gera keturių-penkių įvertinimų kombinacija ir tu priimtas. Kodėl Lietuvoje nereikia rašyti personal statement, kuriame pademonstruoji save kaip asmenybę? Kodėl užtenka paskutinius pusę metų rimčiau pasimokyti, bet nebūtina dalyvauti visuomeninėje veikloje, tobulinti savo asmenybę? Todėl gal kokie 95% iš tų, kurie mokosi, dvylika metų paprasčiausiai mokosi to, ko reikės brandos egzamine. Būna ir dabar, kad ko nors paklausęs pamokoje gauni atsakymą: „Egzamine to nebus“. Apmaudu – tie dvylika metų neturėtų būti ruošimasis vienai sesijai, tai turėtų būti ne tik akademinių, bet ir gyvenimiškų žinių įgyjimo laikotarpis. Kai kuriose kitose šalyse tai suprantama. Čia – dar nelabai.

O kur dar tokios problemos, kaip seno profilio mokytojai, sovietinio pobūdžio pamokos ir t.t.? Mums visiems kyla daugybė idėjų, kokios problemos yra Lietuvos švietime, kyla netgi idėjų, kaip tas problemas išspręsti. Bet tos idėjos tikriausiai ilgokai dar nebus išgirstos. Nes trūksta ir lėšų, ir noro joms įgyvendinti.

1) Kalbant apie „dislike“ mygtuką… Viskas, kas yra Facebooke yra skirta tam, kad žmogus jaustųsi esąs, gražus, protingas, patrauklus ir t.t. Kad ir kokį testą bedarysi, atsakymą gausi tą patį: „tavo asmenybė yra pati patraukliausia“, „tavo IQ didesnis nei 97% tavo draugų“, „tu išgyvensi 97 metus“ ir t.t. Viskas sukasi apie tai, kad Facebook vartotojas jokiu būdu nepasijaustų blogesnis nei yra. Svarbiausia – malonumas dėti nuotraukas, įrašus, mintis apie save ir sulaukti kuo daugiau teigiamos reakcijos. Jei atsirastų „dislike“ mygtukas, tektų sugrįžti į žiaurų pasaulį – kažkam tu nepatikai, kažkas už tave geresnis – tave kritikuoja! O tada jau ir pats Facebook taptų nebemielas. Ar tik ne šitoks „pačio maloniausio pasaulyje socialinio tinklo“ titulo siekimas ir padarė Facebook šitokiu patraukliu?

2) Jei padaręs pakeitimą tu greitai jo atsisakai, vadinasi, pripažįsti, jog pakeitimas buvo labiau žalingas nei naudingas. Jei Facebook greitai grąžintų senąją aplinką, jis pripažintų, jog naujieji pakeitimai yra nenaudingi. Iš didžiausio pasaulyje socialinio tinklo pusės tai būtų labai nesolidu. Juolab, kad tokie pakeitimai daromi nebe pirmą kartą (kartais, panašu, vien dėl to, jog atrodytų, kad personalas nemiega ant laurų) ir vartotojai pamažu apsipranta. Dar nei karto Facebook negrįžo į status quo, matyt, dar ilgai ir negrįš. Nes dideliems tai netinka.

Todėl galvoju, jog nereikėtų kurti šimtų beprasmiškų grupių, rodyti iniciatyvas, susijusias su puslapio keitimu. Nustebčiau, jei bet koks pakeitimas nebūtų Facebook komandos nuodugniai apsvarstytas ir patikrintas, tad vartotojų reakcija čia nelabai ką ir telemia.

Buvo labai įdomu, argumentai stiprūs, gaila, tiksliai jų neatpasakosiu. Teigiantieji, kurie mano, jog JT turėtų daugiau dėmesio skirti skurdo problemos šalinimui, pradėjo debatą skambiais skaičiais apie didelį vaikų mirčių kiekį, o rėmėsi tuo, jog JT tikslų (jei gerai supratau) sąraše nėra kalbos apie jokį globalinį atšilimą, jog skurde gyvena labai daug žmonių, kuriems reikia skubios pagalbos. Daugiau turbūt ir neatpasakosiu, bet šnekėta stipriai, argumentuotai, nors mano nuomone, teigiantiesiems ir buvo lengvesnė situacija.

Na o neigiančiųjų (pasisakiusių už didesnę globalinio atšilimo svarbą) kalba sulaukė didesnių atgarsių, daugiau prieštaravimų, man pačiam ne visos jų išsakytos mintys buvo pačios patraukliausios. Tarkime, bene dažniausiai vartotas dalykas buvo tas, jog globalinis atšilimas, skirtingai, nei skurdas, paveiks absoliučiai visus žmones pasaulyje, taip pat jog dėl globalinio atšilimo skurdas tik didės (su šituo kategoriškai nesutinku).

Po debato buvo surengta neilga laisva diskusija, kur auditorija galėjo išsakyti komentarus, užduoti klausimus dalyvavusioms komandoms. Daugiau klausimų, kaip jau minėjau, sulaukė neigiantieji. Vis dėlto, ypač man patiko mano etikos (su intergruota Theory of Knowledge) mokytojos komentaras – nėra taip, kad globalinis atšilimas yra svarbus visam pasauliui, o skurdas – „tik grupei valstybių“. Net labiausiai išsivysčiusiose valstybėse yra skurstančių žmonių, ir tai jaučiame jau dabar ir ilgą laiką, o ne dar tik pajusime. Na kažkas tokio. Ir aš tikrai sutinku! Galiu sakyti, jog net įsibėgėjus globaliniui atšilimui, jis nebus daugumos šalių didžiausia problema. Pylimus pakrantėse pasistatys kiekviena šalis, savo daržus šiltesniam klimatui pritaikys ir ūkininkai – iškilus staigiai grėsmei ir imamasi staigių veiksmų. O kas susitvarkys su skurdu? Galbūt ir jam panaikinti reikia imtis staigių priemonių, finansinių, žmogiškųjų išteklių siuntimo į sunkiau besitvarkančias šalis.

Jei būčiau buvęs teigiantysis, būčiau paminėjęs neigiantiesiems dar vieną dalyką. Jį pasakiau diskusijoje, gavau atsakymą, bet ne iš karto sumečiau, ką galėčiau atsakyti. Vienu žodžiu, niekam nėra iki galo aišku, kas vis dėlto sukelia globalinį atšilimą – gamta ar žmogus – o jei kam nors ir aišku, tai tada klausimas, kiek prie atšilimo prisideda žmogus. Jei tai yra natūralus gamtos reiškinys, kurį sunkiai galime pakeisti, tuomet paprasčiausiai neverta kovoti su vėjo malūnais – ką bedarytume, vis tiek globalinis atšilimas bus, o įdėtos pastangos neatneš žmonijai tokios naudos, kokią atneštų pinigus skyrus vargstantiems žmonėms. Man buvo atsakyta, jog 98% mokslininkų mano, jog atšilimą sukėlė žmogus. Išties, dideli skaičiai, bet kiti 2% ne ką mažiau kompetetingų mokslininkų taip nemano. Vadinasi, vis tiek yra žmonių, ekspertų, kurie abejoja globalinio atšilimo priežastimis ir galimais kovos su juo padariniais! O ar yra tų, kurie paneigs, jog egzistuoja skurdas? Skirdami pinigus kovai su juo, mes šimtu procentu žinome, jog tinkamai panaudoti pinigai atneš naudą: mažiau badaujančių, mažiau sergančių, mažiau mirusių.

Išties, tema įdomi. Galvoju, jog ir kiti turi savo nuomonę apie tai, ar ne?

Vis dėlto, tiek Dan Brown, tiek kartais aš pats esame ne visai teigiamai vertinami. Jis – už tai, jog yra Dan Brown, o aš – už tai, jog man patinka tai, ką jis rašo. Patinka dėl to, jog jo knygos sugeba mane atitraukti nuo žymiai prasmingesnių užsiėmimų. Turbūt nei viena iš tų knygų su skirtuku viduje pas mane neužsigulėjo ilgiau nei pora dienų. Taip dar buvo, matyt, tik su „Hariu Poteriu“. Mano nuomone, tai ir yra vienas iš geros knygos požymių – ji privalo būti įdomi ir būti greitai ir nesunkiai perskaityta.

Bet užkliūna Dan Brown literatūros asams, nors tu ką. Pradedant nuo teiginių, kad visos jo knygos parašytos pagal tą patį siužetą (su tuo iš dalies galima sutikti, nors nemanau, jog tai yra didelis minusas, juk ir Jonas Biliūnas kiekvienoje savo apysakoje neišrado dviračio iš naujo), iki kaltinimų, jog Brown kūryba toli nuo literatūros. Knygos laikomos menkaverčiu popsu, o jas kritikuoti – gero skonio ženklu.

Gaila, jog taip yra, nes man neteko girdėti apie kitą rašytoją, kuris sugebėtų šitaip įtraukti į knygą. Tai yra ne kas kitas, o literatūrinio profesionalumo įrodymas. Kritikai, neapsiribokite tuo, jog gera literatūra – tai gilus filosofavimas, protingos mintys ar taiklios citatos (išvis – kas yra gera literatūra?). Vertinti knygą pagal pastaruosius tris kriterijus yra senamadiška. Devyniolikto amžiaus žmogui reikėjo skaityti ir žavėtis vidinių jausmų išraiška. Mūsų amžiaus žmogui reikia tokio kūrinio, kurį jis vertintų tiek, kad skirtų savo brangų laiką kūriniui skaityti. Ir (galbūt aš iš tiesų esu labai primityvus) būdas, kuriuo šitoks efektas pasiekiamas, mano galva, ne visada turi būti iškeltas aukščiau visko. Jei veiksmas tęsiasi parą – tebūnie, jei vos ne visa knyga susideda iš dialogų – tebūnie, jei tarp trijų knygų galima rasti daugiau panašumų, nei kritikai norėtų – tegul, jei niekur nerandame asmeninių išgyvenimų, gamtos vaizdų… o kam to reikia?

Sakau, nebūkime senamadiški. Gera knyga gali būti ir ta, kuri kartais primena veiksmo filmą. Todėl nereikėtų smerkti visko, kas yra populiaru, kad ir kaip norėtųsi eiti prieš srovę.

Savaitgalį buvau Anykščiuose, besiruošiančiuose sunkiojo metalo festivaliui „Velnio akmuo„. Kurį laiką ir pats norėjau festivalį aplankyti dėl jame koncertuosiančios „Sepulturos“. Juk ne kas dieną garsiausios pasaulio grupės atvažiuoja į Lietuvą, o juo labiau – į Anykščius.

Pavarčiau vietinę spaudą (laikraštį „Anykšta“) ir negalėjau nenustebti, jog vos ne visas numeris buvo skirtas kaip tik „Velnio akmeniui“. Vis dėlto labiausiai nustebino tai, kas ten buvo parašyta:

„Likus savaitei iki jau pusmetį reklamuojamo sunkiosios muzikos festivalio „Velnio akmuo“, kuris vyks Anykščių Dainuvos slėnyje, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas savivaldybei parašė elektroninį laišką prašydamas uždrausti festivalį. Vyskupas taip pat žada festivalio rengėjus duoti į teismą už bažnyčios atvaizdo naudojimą festivalio reklamoje, o katalikų dvasininkai egzorcistai išplatino atvirą laišką ragindami rūpintis, kad festivalis nepažeistų jaunų žmonių dvasinio gyvenimo ir psichikos.“

„Tem mirties kultūra, bijau, kad po festivalio gali padaugėti savižudybių, taigi ten dainuoja, kad mūsų tikslas – mirtis.“

Anykščių dekanas

Maždaug šitaip: atvažiuoja 20.000 satanistų, jie žudysis, žudys, garbins šėtoną, trauks mirties himnus ir panašiai. Ar kada kur nors taip buvo? Galvoju, anykštėnai turėtų džiaugtis, sulaukę tokios galimybės, juk „Sepultura“ savo koncertus rengia didžiausioms pasaulio auditorijoms. 30 metų legendinės grupės apsilankymas turėtų būti žymiai vertingesnis nei kas vasarą atvažiuojančios „69 danguje“ – nepasakyčiau, jog „trumpi sijonukai ir baltos kelnaitės“ mažiau žaloja jaunuolių psichiką nei sunkusis metalas.

Kaip tik, galvoju, sunkiąją muziką kuria labiau išsilavinę žmonės. Jie savo tekstuose ne šlovina mirtį, bet ragina susimąstyti apie tai, kas buvo ir tai, kas bus. Sunkiai įsivaizduoju besižudantį metalistą – galų gale, kam jam to reikia, ypač po tokio festivalio? Nors ilgaplaukiai tikrai yra iššūkis policijai, neabejoju, jog festivalis praeis puikiai ir Anykščiai galės didžiuotis, jog kažkada į svečius priėmė pačią „Sepulturą“.

]]> http://blog.lrytas.lt/paulius/2009/07/12/apie-anykscius-ir-sepultura/feed/ 2