Pokalbiai iš Finansų ministerijos
Visų pirma, sveikinimai visiems su rugsėju. Kadangi tai naujų darbų, naujų mokslų pradžia, man rugsėjo 1-oji yra labiau prasmingesnė naujų metų pradžia nei ta, kuri būna sausį… Todėl linkiu visiems, kurie skaitys šitą įrašą, užsibrėžti gerus tikslus ir atkakliai jų siekti.
Rugsėjis mane privertė pamąstyti ir prisiminti savo blogą. Todėl naują sezoną galiu atidaryti savo pasakojimu apie tai, ką veikiau priešpaskutinę vasaros savaitę. Dalyvavau projekte „Moksleiviai – į Vyriausybę„. Konkrečiau tariant, praleidau savaitę susipažindamas su Finansų ministerijos (nes ją pasirinkau) ir jai pavaldžių institucijų veikla. T.y., gauti šiokį tokį insider experience apie tai, kaip mūsų valstybė yra valdoma. Kalbėjomės su įvairių departamentų darbuotojais, lankėmės VMI, Lietuvos statistikos departamente (šios institucijos trumpinys, beje, labai klaidinantis :)), Muitinėje, CPVA ir t.t. Negana to, klausėmės ir kolegų, kurie stažavosi kitose ministerijose, atsiliepimų. Todėl susidarė tam tikras bendras vaizdas, apie tai, kas vyksta valstybės galvoje. O jei kalbėti drąsiau, tai sulaužiau savo konvencialų požiūrį apie Lietuvos valdymą.
Iš karto noriu atsiprašyti visų, kuriems jau virš 20, kurie jau mokėjo mokesčius, kurie susidūrė su korupcija ir neteisybe. Mano požiūris gali pasirodyti idealistiškas ir labai naivus, bet kol esu jaunas, tol galima.
Kadangi laiką leidau Finansų ministerijoje (vis tiek manau, kad tai svarbiausia ministerija), teko apšnekėti Lietuvai ekstremaliai aktualias temas, t.y., viską, dėl ko skundžiamasi, ir ką labai norima pakeisti arba nekeisti. Kalbėjomės (keliuose departamentuose, VMI ir Muitinėje) apie šešėlį, nenorą mokėti mokesčių ir didelius norus. Visi šie dalykai yra labai susiję. Kalbėsiu teoretiškai, bet mes matome būtinybę naudotis valstybės paslaugomis: švietimu, sveikatos apsauga, galų gale, gauti motinystės, tėvystės, nedarbo išmokas, BET nematome būtinybės mokėti mokesčius. Iš tikrųjų, aš galiu suprasti tokius žmones – kodėl aš turiu mokėti mokesčius, jei turtuoliai jų nemoka? Sutinku, kad kai kuriuos mokesčius būtų galima keisti (šalinti spragas įstatymuose), nes dideles pajamas gaunantys ir žinantys ir norintys, kaip jas nuslėpti, žmonės mokesčių gali išvengti. Bet kategoriškai nesutinku, jog tai yra priežastis nemokėti mokesčių. Gaila, jog dėl jau minėto mąstymo atsiranda tokie dalykai, kaip šešėlinė ekonomika, kurios apimtis, jei neklystu, FinMino duomenimis, yra apie 28% Lietuvos BVP. Būna visai linksma pagalvojus, kas būtų, jei šitas skaičius sumažėtų iki kokių 10-12%. Kiek daug naujų pinigų! Ir ne iš mokesčių didinimo ar mokesčių karpymo, bet iš paprasčiausiai atsiradusio žmogiško solidarumo. Idealiu atveju, tada ir minimalus atlyginimas, ir pensijos būtų reguliariai keliami, miestai, gatvės ir mokyklos taptų gražesni…
Sakau „idealiu atveju“, nes yra tam tikras niuansas. Sakysite „išplovė smegenis“, bet man nuoširdžiai pasirodė, jog ministerijoje dirba labai protingi žmonės. Prieš važiuodamas į Vilnių galvojau, kad joje šiltuose postuose sėdi kažkokie valdininkai, kurie nelabai gaudosi situacijoje; atrodė, jog jie yra akli ir kurti ir apskritai nieko nenusimano. Prisiskaičiau visokių protingų žurnalų, prisigaudžiau progresyvių idėjų, kaip sutvarkyti Lietuvos ekonomiką ir buvau sąlyginai pasiruošęs pamokyti Finmino darbuotojus. Teko nustebti. Žino jie visas tas idėjas, kurias skelbia protingi (be ironijos) lietuviški žurnalai, patys generuoja naujas idėjas, kuria racionalius ir pragmatiškus planus, kaip gerinti situaciją. Eini iš departamento į departamentą, – visur tas pats. Žmonės ten politiškai nepriklausomi, apskritai, panašu, jog ne visi labai jau domisi politika Lietuvoje, todėl gali priimti visiškai racionalius, matematiškai teisingus sprendimus. Ir jei visi tie sprendimai pasiektų „Įstatymo projektas patvirtintas“ statusą, tai man atrodo, jog jau seniai būtume gana turtinga valstybė. Neapsiimu spręsti, kur viskas užstringa, palieku tai jums, bet tarpusavyje su draugais kalbėjomės, jog Lietuva šiek tiek panaši į Stepheną Hawkingą: galvoje yra nemažai proto, bet judėti ir įgyvendinti norų negali. Yra liga, kuri tai stabdo. Lietuvos atveju ir aš matau vieną tokią ligą, bet bijodamas stipriai prašauti ir neįtikti, jos kol kas neįvardinsiu.
Grįžtant prie temos, truputį kitaip pradėjau žiūrėti ir į kai kuriuos Lietuvos politikus, ypač populistus. Žmonės nori didelio MMA, didelių pensijų, politikai jas žada – yra išrenkami, -Kubilius žino, kad tokius pažadus įvykdyti kol kas yra mažai realu, todėl nežada – yra nekenčiamas. Ir tikrai – pakelti pensijas ir MMA yra labai labai sunku! Siūlau susipažinti su trumpu Finmin paruoštu 2011 išlaidų aprašymu. Pats ne kartą peržvelginėjau ir galvojau, kad biudžeto sudarymo procesas yra neteisingas ir kažkoks kreivas – juk turi būti kažkoks būdas, kaip subalansuoti biudžetą; juk tikrai yra pinigų, kurie duodami ne ten ir jų yra duodama per daug. Visgi, tai jau buvo truputį idealistinis požiūris. Taip nėra. Pamačiau ir patikėjau, jog biudžetas sudaromas labai kruopščiai ir Finansų ministerijai tenka būti atpirkimo ožiui, kuris kažkam neduoda pinigų, nes jų labai reikia tam, kuriam jų tikrai labai reikia. Valstybė turi daug įsipareigojimų (kalbu ne apie skolas) savo piliečiams ir kol kas netgi turi skolintis tam, kad tuos įsipareigojimus įvykdytų. Todėl padidinti pensijas ir MMA galima, bet tas, kas tai padarytų dabar, turbūt nebūtų toliaregiškiausias žmogus Lietuvoje. Reikia išlaukti, reikia surinkti daugiau pinigų, galbūt neimti atlyginimo vokelyje ar nerūkyti kontrabandinių cigarečių. Gal visgi tas solidarumas mums išties padėtų? Nes kol kas labai mėgstame imti, o ne dalintis, ir mokame surasti labai daug pasiteisinimų.
Būtų galima tęsti ir tęsti. Įsivaizduoju, kaip ant manęs pyksta tipinis mokesčių mokėtojas. Pagyvensim, pamatysim, man atrodo, jog galime tapti stipria tauta, stipria valstybe, tik tam reikia noro, valios ir ryžto daryti drastiškus ir didelius darbus. Reikia mokėti ekstremaliai kritiškai mąstyti, kitaip tariant, panaudoti empatijos būdą ir pažvelgti į įvykius iš visai kitos varpinės. Galbūt iš šono mes visi atrodom nepataisomi, susiraukę, depresingi pesimistai? O tai galima pataisyti.
Savaitė Finmine buvo puiki, jei kas iš darbuotojų skaito šį įrašą, noriu dar kartą padėkoti. O savo skaitytojų prašau dalintis mintimis.
Palik komentarą