Kaip Lietuvai sekėsi pasiekti kamuolio mušinėjimo rekordą?
Ką tik grįžau iš ilgai ir gausiai reklamuoto kamuolio mušinėjimo rekordo pasiekimo renginio:
Labai liūdna. Kilo klausimas: kam reikia kažkokių savanorių ar žmonių, kurie dalykus prižiūri? Užsiregistravau dar kelios savaitės prieš renginį ir šiandien bandžiau gauti tėvų sutikimią (kam jo reikėjo?), todėl net galvojau, kad bus sunku praeiti pro vartus. O buvo taip: nesvarbu, pro kuriuos vartus ėjai (nes buvo suskirstyta pagal pavardes), nesvarbu, ar registravaisi, ar ne, nesvarbu, kiek tau metų, tereikėjo ant balto popieriaus lapo parašyti savo vardą, pavardę ir pasirašyti. Viskas. Dėl to kyla abejonių, ar užteks duomenų įrodyti rekordą…
Praėjus dar linksmiau. Atsistoji prie gardo ir lauki, kada tau atmes kamuolį. Tie, kurie gaudavo pakankamai (3-5 kamuolius, tiksliau, kiek gali panešti), iškart traukdavo prie vartų ir išeidavo. Tokių buvo nemažai. Ir jau buvo labai mažai šansų, kad man, sąžiningai užsiregistravusiam ir pasiruošusiam prisidėti prie kamuolio mušinėjimo rekordo, dar liks kamuolių. Vis dėlto liko.
Visgi labai labai liūdna, kad organizatoriai renginiui buvo absoliučiai nepasiruošę, organizavimo galimybę vertinčiau 1/10. Labai tikiuosi, kad per čempionatą taip nebus, nes ispanų rinktinę apmėtys peiliais, o iš Šiaulių arenos kas nors išsineš krepšius.
Labai faina. Nepaisant to, aikštėje liko daug žmonių, visi vieningai mušinėjo kamuolį; kas nebuvote, patikėkite – garsas nerealus! Atrodo, lyg griaudėtų. Ir tos penkios minutės prabėgo nesuvokiamai greitai. O dar gražiau – kai keli tūkstančiai kamuolių yra išmetami į orą. Jausmas, lyg kokiam fantastiniam filme. Vienu žodžiu, idėja buvo labai graži, neblogai išpildyta ir gražiai suvienijo tautą. Tikėkimės tik, kad nepaisant pirmos šio įrašo dalies, rekordas bus įskaitytas.
Palik komentarą