Šiandien lankiausi LMS (Lietuvos moksleivių sąjungos) atstovų Šiauliuose organizuotame renginyje „Erdvė jaunimo iniciatyvoms“. Iš esmės tai buvo kelių valandų trukmės diskusijos grupėse siekiant išgryninti problemas mūsų aplinkoje bei ieškant tų problemų sprendimo būdų. Ne tik linksmai praleidom laiką, bet ir išgirdome vieni kitų nuomonės, be to, atsirado ir originalių, man asmeniškai labai patikusių idėjų, pvz., atstatyti Šiaulių senamiestį.
Tikrai – idėja nebloga, bet vis dėlto daugiausia kalbos sukosi apie moksleivių aplinką, t.y., mokyklą: trūksta renginių mokiniams, klesti ksenofobija, mokiniai laisvu laiku neturi ką veikti ir t.t. Iš tiesų, mano nuomone, banalios idėjos, joms nebuvo pateikta nei vieno revoliucinio sprendimo būdo. Taip, galime priversti mokyklą padaryti ne 7, o 9 renginius mokiniams (ir kitiems miesto gyventojams) per mėnesį, tačiau ar būtent tai yra sprendimo būdas? Gal tiesiog laikinas atsiribojimas nuo problemos?
Žinot, man asmeniškai sėdint tame renginyje kilo šiek tiek kitokia idėja. Aišku, naivoka ir radikali, tačiau nemanau, jog neįmanoma. Tai, kas bent jau Šiauliuose buvo padaryta su mokyklomis, nebuvo pats geriausias dalykas, nutikęs miesto švietimui. Vietoje, jei neklystu, dviejų gimnazijų, dabar atsirado septynios ar aštuonios. Žinoma, jose mokosi praktiškai visi miesto 9-12 klasių mokiniai. Jei ir keliami kokie reikalavimai, tai tik minimalūs – neturėk nepatenkinamų pažymių. Manau, jog ne taip turėtų būti. Jau nuo seno gimnazija yra labiau prestižinė švietimo įstaiga nei eilinė pagrindinė ar vidurinė mokykla. Todėl man nelabai suprantama, kodėl mokiniai turintys stiprią motyvaciją ir pakankamai aukštus akademinius pasiekimus turi mokytis su tais, kurie nei žino, ko nori, nei išvis ko nors siekia. Tai sudaro kliūtis geresniems mokiniams kokybiškai mokytis ir nesudaro jiems jokios konkurencijos. Nėra konkurencijos – nėra progreso.
Jei jau pradėjau apie Šiaulius, tai spėju, jog tokio dydžio miestui tikrai užtektų 3-4 gimnazijų su viena stipresne priešakyje. Reiškia, jog kasmet vienoje laidoje būtų 18-25 klasių panašios motyvacijos miesto mokinių, kurie ne tik vienas kitam netrukdytų mokytis, bet ir, esant sveikai konkurencijai, sėkmingai gerintų savo mokymosi rezultatus. Tie, kurie nepatektų į tas klases, paprasčiausiai liktų mokytis kitose miesto pagrindinėse mokyklose. Nebūkime naivūs – jei nesugebėjai per aštuonerius metus atrasti savyje motyvacijos kad ir turėti aštuonetą, per likusius metus toji motyvacija iš dangaus nenusileis. Be to, Lietuvoje labai nepalankiai vertinamo profesinės mokyklos. Dabar jose daugiausia mokosi tie, kurie apskritai nieko nesugeba, trumpai skuta galvas ir nešioja treningus. Nes į „profkes“ lengviau patekti. Bet taip jokiu būdu neturėtų būti! Ne kartą girdėjau, jog vakarų Europos šalyse lankyti profesines mokyklas jokiu būdu nėra gėdos ar menkų gebėjimų reikalas. Kaip tik, tenykščiai žmonės elgiasi vadovaudamiesi blaiviu protu – jeigu jis mato, kad klasėje tikrai nėra tarp dešimties geriausių, jam nelabai sekasi pagrindiniai dalykai, tai mokinys tikriausiai ir nesieks aukštojo universitetinio diplomo. Geriau tapti kvalifikuotu restauratorium ar statybininku. Galbūt todėl, kad pas mus paskutinis trejetukininkas desperatiškai siekia baigti verslo administravimą kuriame nors universitete, mes ir neturime tokios stiprios pramonės, kokią turi vakarų Europos valstybės? Ar pastebėjote? – didesnė gėda yra baigti profesinę mokyklą ir būti statybininku, nei penketu baigti universitetą ir būti niekuo.
Arba stojimas į aukštąsias mokyklas. Nesunku įstoti į universitetą – maždaug gera keturių-penkių įvertinimų kombinacija ir tu priimtas. Kodėl Lietuvoje nereikia rašyti personal statement, kuriame pademonstruoji save kaip asmenybę? Kodėl užtenka paskutinius pusę metų rimčiau pasimokyti, bet nebūtina dalyvauti visuomeninėje veikloje, tobulinti savo asmenybę? Todėl gal kokie 95% iš tų, kurie mokosi, dvylika metų paprasčiausiai mokosi to, ko reikės brandos egzamine. Būna ir dabar, kad ko nors paklausęs pamokoje gauni atsakymą: „Egzamine to nebus“. Apmaudu – tie dvylika metų neturėtų būti ruošimasis vienai sesijai, tai turėtų būti ne tik akademinių, bet ir gyvenimiškų žinių įgyjimo laikotarpis. Kai kuriose kitose šalyse tai suprantama. Čia – dar nelabai.
O kur dar tokios problemos, kaip seno profilio mokytojai, sovietinio pobūdžio pamokos ir t.t.? Mums visiems kyla daugybė idėjų, kokios problemos yra Lietuvos švietime, kyla netgi idėjų, kaip tas problemas išspręsti. Bet tos idėjos tikriausiai ilgokai dar nebus išgirstos. Nes trūksta ir lėšų, ir noro joms įgyvendinti.
Tie, kas turi one.lt anketą, prisijunkite ir pabandykite savo pravardės laukelyje parašyti, jog išėjote/jūsų ieškotų Facebooke. Pasidalinkite patirtimi :).
Kai pamačiau naująjį Lietuvos prekės ženklą, iškart prisiminiau dar vieną prekės ženklą.
Nuo spalio įsitraukiau į naują veiklą – Mokomąjį Europos Parlamentą (nereikėtų painioti su Lietuvos mokinių seimais, parlamentais ir t.t.). Pabuvau jau poroje MEP renginių ir pagalvojau, jog galėčiau ir kitiems šiek tiek apie jį papasakoti.
MEP – tai tikrojo Europos Parlamento darbo simuliacija, kurioje paprastai dalyvauja 10-12 klasių mokiniai. Darbas vyksta sesijų metu; per metus įvyksta kelios sesijos: 2-3 tarpinės sesijos, kuriose dalyvauja vieno miesto mokiniai, 1-2 regioninės sesijos, kuriose dalyvauja dauguma norinčių (vyksta atranka) visos Lietuvos mokinių, viena nacionalinė sesija, kurioje dalyvauja kitose sesijose geriausiai pasirodę parlamentarai, bei pora tarptautinių sesijų, kuriose dalyvauja, geriausi ES šalių MEP dalyviai (paprastai Lietuvai atstovauja 4 mokiniai).
Sesijų metu dalyviai dirba susiskirstę į 4-5 (jei tai tarpinė arba regioninė sesija) arba 7-8 (jei tai nacionalinė sesija) komitetus, viename komitete paprastai būna iki 10 žmonių ir vienas pirmininkas. Kiekvienas komitetas turi savo pavadinimą, pvz. Finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komitetas, ir nagrinėja specialiai jam iš anksto paskirtą temą. Temoje paprastai būna iškelta Europos Sąjungai aktuali problema, kad ir tokia: „Kokių priemonių turi imtis Europos Sąjunga, kovodama su ekonominės krizės sukeltu nedarbu?“.
Kaipgi vyksta tas „nagrinėjimas“? Komitetas, šimtu procentu įtempęs savo smegenis, per vieną dieną (maždaug aštuonias valandas) turi parašyti rezoliuciją, kurios pirmoje dalyje iškelia problemos sukeltus padarinius, o antroje dalyje pateikia savo siūlymus ir reikalavimus, kuriuos turėtų vykdyti ES šalys, tam kad ta problema būtų sušvelninta arba panaikinta. Atrodo, nesunku, tačiau reikia turėti omenyje, kad kiti komitetai darys viską, jog surastų nors menkiausią minusą jūsų parašytoj rezoliucijoj. Komiteto nuomonė turi būti stipri, konstruktyvi ir ypatingai gerai argumentuota.
Kam to reikia? Trečią dieną vyksta Generalinė Asamblėja. Tai posėdis, kurio metu komitetai kitiems komitetams pristato savo rezoliucijas. Tuo pačiu metu vyksta diskusija dėl rezoliucijos, joje išdėstytų teiginių, realumo ir būtinumo. Būtent Asamblėjos metu ir reikia parodyti tikrus argumentacijos įgūdžius, nes parlamentarams kyla įvairių klausimų, iš kurių ne visi yra patys paprasčiausi. Maždaug po pusvalandžio griežtai reglamentuoto rezoliucijos pristatymo, keleto argumentuotų kalbų ir diskutavimo įvyksta balsavimas – priimti ar nepriimti rezoliuciją? Balsavimo skaičiukai ir yra tikrasis įvertinimas to, ką komitetas nuveikė per antrąją darbo dieną. Būna visko: priima, nepriima rezoliuciją ir t.t.
Turbūt jau supratote, kad MEP ne tik parodote, bet ir tobulinate argumentacijos, debatavimo įgūdžius, sužinote daugiau apie EP, ES, paprasčiausiai praplečiate akiratį. Pats jau dalyvavau MEP pirmininkų mokymuose, o praeitą savaitgalį – ir Kauno regioninėj sesijoj. Tiems, kurie gyvenimą sieja su politika, politologija ar tarptautiniais santykiais, tikrai siūlyčiau išbandyti save MEPe. Šiais mokslo metais sesijų tikriausiai nebebus (liko nacionalinė), bet kitąmet dabartiniai devintokai-vienuoliktokai tikrai gali pabandyt.
Tie, kas aktyviai naudojasi Facebook, tikrai bus pastebėję tokių grupių, kaip „Facebook, give us a dislike button“ arba „Give us the old Facebook back“. Nors mielai palaikyčiau abi grupes, tenka pripažinti, jog tai beprasmiška. Kad ir kiek milijonų žmonių prisijungtų prie minėtų iniciatyvų, Facebook šių dviejų konkrečių norų tikriausiai neišpildys.
1) Kalbant apie „dislike“ mygtuką… Viskas, kas yra Facebooke yra skirta tam, kad žmogus jaustųsi esąs, gražus, protingas, patrauklus ir t.t. Kad ir kokį testą bedarysi, atsakymą gausi tą patį: „tavo asmenybė yra pati patraukliausia“, „tavo IQ didesnis nei 97% tavo draugų“, „tu išgyvensi 97 metus“ ir t.t. Viskas sukasi apie tai, kad Facebook vartotojas jokiu būdu nepasijaustų blogesnis nei yra. Svarbiausia – malonumas dėti nuotraukas, įrašus, mintis apie save ir sulaukti kuo daugiau teigiamos reakcijos. Jei atsirastų „dislike“ mygtukas, tektų sugrįžti į žiaurų pasaulį – kažkam tu nepatikai, kažkas už tave geresnis – tave kritikuoja! O tada jau ir pats Facebook taptų nebemielas. Ar tik ne šitoks „pačio maloniausio pasaulyje socialinio tinklo“ titulo siekimas ir padarė Facebook šitokiu patraukliu?
2) Jei padaręs pakeitimą tu greitai jo atsisakai, vadinasi, pripažįsti, jog pakeitimas buvo labiau žalingas nei naudingas. Jei Facebook greitai grąžintų senąją aplinką, jis pripažintų, jog naujieji pakeitimai yra nenaudingi. Iš didžiausio pasaulyje socialinio tinklo pusės tai būtų labai nesolidu. Juolab, kad tokie pakeitimai daromi nebe pirmą kartą (kartais, panašu, vien dėl to, jog atrodytų, kad personalas nemiega ant laurų) ir vartotojai pamažu apsipranta. Dar nei karto Facebook negrįžo į status quo, matyt, dar ilgai ir negrįš. Nes dideliems tai netinka.
Todėl galvoju, jog nereikėtų kurti šimtų beprasmiškų grupių, rodyti iniciatyvas, susijusias su puslapio keitimu. Nustebčiau, jei bet koks pakeitimas nebūtų Facebook komandos nuodugniai apsvarstytas ir patikrintas, tad vartotojų reakcija čia nelabai ką ir telemia.
Šiandien Šiaulių savivaldybėj klausiau atviro angliško debato. Temos tiksliai nepamenu, bet ji skambėjo maždaug taip: „Jungtinės Tautos daugiau dėmesio turėtų skirti skurdo pasaulyje mažinimui, o ne kovai su globaliniu atšilimu“ (jei suklydau, gal kas iš saviškių pataisys :)). Kalbėjo geriausi mano mokyklos debatininkai (du iš jų ką tik grįžę po metų JAV), drįsčiau sakyti, jog dabar jau visos Lietuvos mastu aukštos klasės kalbėtojai.
Buvo labai įdomu, argumentai stiprūs, gaila, tiksliai jų neatpasakosiu. Teigiantieji, kurie mano, jog JT turėtų daugiau dėmesio skirti skurdo problemos šalinimui, pradėjo debatą skambiais skaičiais apie didelį vaikų mirčių kiekį, o rėmėsi tuo, jog JT tikslų (jei gerai supratau) sąraše nėra kalbos apie jokį globalinį atšilimą, jog skurde gyvena labai daug žmonių, kuriems reikia skubios pagalbos. Daugiau turbūt ir neatpasakosiu, bet šnekėta stipriai, argumentuotai, nors mano nuomone, teigiantiesiems ir buvo lengvesnė situacija.
Na o neigiančiųjų (pasisakiusių už didesnę globalinio atšilimo svarbą) kalba sulaukė didesnių atgarsių, daugiau prieštaravimų, man pačiam ne visos jų išsakytos mintys buvo pačios patraukliausios. Tarkime, bene dažniausiai vartotas dalykas buvo tas, jog globalinis atšilimas, skirtingai, nei skurdas, paveiks absoliučiai visus žmones pasaulyje, taip pat jog dėl globalinio atšilimo skurdas tik didės (su šituo kategoriškai nesutinku).
Po debato buvo surengta neilga laisva diskusija, kur auditorija galėjo išsakyti komentarus, užduoti klausimus dalyvavusioms komandoms. Daugiau klausimų, kaip jau minėjau, sulaukė neigiantieji. Vis dėlto, ypač man patiko mano etikos (su intergruota Theory of Knowledge) mokytojos komentaras – nėra taip, kad globalinis atšilimas yra svarbus visam pasauliui, o skurdas – „tik grupei valstybių“. Net labiausiai išsivysčiusiose valstybėse yra skurstančių žmonių, ir tai jaučiame jau dabar ir ilgą laiką, o ne dar tik pajusime. Na kažkas tokio. Ir aš tikrai sutinku! Galiu sakyti, jog net įsibėgėjus globaliniui atšilimui, jis nebus daugumos šalių didžiausia problema. Pylimus pakrantėse pasistatys kiekviena šalis, savo daržus šiltesniam klimatui pritaikys ir ūkininkai – iškilus staigiai grėsmei ir imamasi staigių veiksmų. O kas susitvarkys su skurdu? Galbūt ir jam panaikinti reikia imtis staigių priemonių, finansinių, žmogiškųjų išteklių siuntimo į sunkiau besitvarkančias šalis.
Jei būčiau buvęs teigiantysis, būčiau paminėjęs neigiantiesiems dar vieną dalyką. Jį pasakiau diskusijoje, gavau atsakymą, bet ne iš karto sumečiau, ką galėčiau atsakyti. Vienu žodžiu, niekam nėra iki galo aišku, kas vis dėlto sukelia globalinį atšilimą – gamta ar žmogus – o jei kam nors ir aišku, tai tada klausimas, kiek prie atšilimo prisideda žmogus. Jei tai yra natūralus gamtos reiškinys, kurį sunkiai galime pakeisti, tuomet paprasčiausiai neverta kovoti su vėjo malūnais – ką bedarytume, vis tiek globalinis atšilimas bus, o įdėtos pastangos neatneš žmonijai tokios naudos, kokią atneštų pinigus skyrus vargstantiems žmonėms. Man buvo atsakyta, jog 98% mokslininkų mano, jog atšilimą sukėlė žmogus. Išties, dideli skaičiai, bet kiti 2% ne ką mažiau kompetetingų mokslininkų taip nemano. Vadinasi, vis tiek yra žmonių, ekspertų, kurie abejoja globalinio atšilimo priežastimis ir galimais kovos su juo padariniais! O ar yra tų, kurie paneigs, jog egzistuoja skurdas? Skirdami pinigus kovai su juo, mes šimtu procentu žinome, jog tinkamai panaudoti pinigai atneš naudą: mažiau badaujančių, mažiau sergančių, mažiau mirusių.
Išties, tema įdomi. Galvoju, jog ir kiti turi savo nuomonę apie tai, ar ne?
Jau ne pirmi metai, kaip nesuprantu, kur dingsta laikas. Pažiūri į laikrodį, jau dešimta, o tu, atrodo, padaręs tik matematikos namų darbus. Viską lyg ir suspėdavau, bet nukentėdavo kokybė. Įpratau daryti namų darbus „tuo pačiu metu sėdėdamas Skype“ (beveik specialus terminas), vienu metu skaityti straipsnį, žiūrėti, ar kas ko nors neatsiuntė, daryti nereikalingo daikto paiešką ir t.t. Visa tai vykdavo nesąmoningai, nesusimąstant, jog laikas eina, o darbai stovi vietoje. Tai vadinama procrastination, ar ne?
Bet vieną dieną paėmiau ir susimąsčiau: nebegalima taip daryti. Dėl valios stokos visi dalykai nukeliami į dienos pabaigą, kuomet jau ir nebesimąsto taip, kaip turėtų, ir pnš. Gaunasi, jog ir namų darbai paruošiami ne puikiausiai, ir pamokoms nepasiruošiama ir t.t. ir t.t. Todėl pagalvojau, jog pats metas planuotis laiką. :) Ne, tam nereikia turėti atskirą kalendorių, nebūtina viską suplanuoti valandų, minučių tikslumų. Pradėjau planuoti ateinančias porą valandų, skirdamas tam tikrą laiką pamokų, tam tikrą laiką NMA užduočių ruošimui, tam tikrą laiką geografijai etc. Pridėjus dar ir šiek tiek valios gaunasi visai neblogas rezultatas.
O veiklos vis daugėja… Prie padoraus kiekio namų darbų (kodėl taip intensyviai reikia mokytis kalbas?!) debatų klubo (šiemet dar neįsibėgėjusio), NMA užduočių (surijančių nemažai laiko), pasiruošimo dar vienam geografijos konkursui, prisideda ir tokie dalykai, kaip mokyklos UNESCO klubas (šiandienos pirmajame susitikime pasirodė, jog bus visai įdomu) bei paraiškų visokiems projektams pildymas, iš kurių galėčiau paminėti Mokomąjį Europos Parlamentą. Belieka išmokt planuoti laiką.
Visą laiką paklaustas, koks yra mano mėgstamiausias rašytojas, atsakau, jog tai – Dan Brown. Esu perskaitęs jau visas keturias jo knygas ir nei viena nenusivyliau. Kaip tik – kiekvieną jų galėčiau įvardinti kaip geriausią knygą, kurią esu skaitęs! Ir nekantriai laukiu, kada galėsiu perskaityti naujausią, penktąją jo knygą – „The Lost Symbol“.
Vis dėlto, tiek Dan Brown, tiek kartais aš pats esame ne visai teigiamai vertinami. Jis – už tai, jog yra Dan Brown, o aš – už tai, jog man patinka tai, ką jis rašo. Patinka dėl to, jog jo knygos sugeba mane atitraukti nuo žymiai prasmingesnių užsiėmimų. Turbūt nei viena iš tų knygų su skirtuku viduje pas mane neužsigulėjo ilgiau nei pora dienų. Taip dar buvo, matyt, tik su „Hariu Poteriu“. Mano nuomone, tai ir yra vienas iš geros knygos požymių – ji privalo būti įdomi ir būti greitai ir nesunkiai perskaityta.
Bet užkliūna Dan Brown literatūros asams, nors tu ką. Pradedant nuo teiginių, kad visos jo knygos parašytos pagal tą patį siužetą (su tuo iš dalies galima sutikti, nors nemanau, jog tai yra didelis minusas, juk ir Jonas Biliūnas kiekvienoje savo apysakoje neišrado dviračio iš naujo), iki kaltinimų, jog Brown kūryba toli nuo literatūros. Knygos laikomos menkaverčiu popsu, o jas kritikuoti – gero skonio ženklu.
Gaila, jog taip yra, nes man neteko girdėti apie kitą rašytoją, kuris sugebėtų šitaip įtraukti į knygą. Tai yra ne kas kitas, o literatūrinio profesionalumo įrodymas. Kritikai, neapsiribokite tuo, jog gera literatūra – tai gilus filosofavimas, protingos mintys ar taiklios citatos (išvis – kas yra gera literatūra?). Vertinti knygą pagal pastaruosius tris kriterijus yra senamadiška. Devyniolikto amžiaus žmogui reikėjo skaityti ir žavėtis vidinių jausmų išraiška. Mūsų amžiaus žmogui reikia tokio kūrinio, kurį jis vertintų tiek, kad skirtų savo brangų laiką kūriniui skaityti. Ir (galbūt aš iš tiesų esu labai primityvus) būdas, kuriuo šitoks efektas pasiekiamas, mano galva, ne visada turi būti iškeltas aukščiau visko. Jei veiksmas tęsiasi parą – tebūnie, jei vos ne visa knyga susideda iš dialogų – tebūnie, jei tarp trijų knygų galima rasti daugiau panašumų, nei kritikai norėtų – tegul, jei niekur nerandame asmeninių išgyvenimų, gamtos vaizdų… o kam to reikia?
Sakau, nebūkime senamadiški. Gera knyga gali būti ir ta, kuri kartais primena veiksmo filmą. Todėl nereikėtų smerkti visko, kas yra populiaru, kad ir kaip norėtųsi eiti prieš srovę.
Ne paslaptis, jog ruošiuosi (gal ir ne taip aktyviai, kaip planavau) Baltijos geografijos olimpiadai. Galvoju, jog bus įdomu – geografija visada įdomu. Likus porai savaičių iki olimpiados sužinojom, jog visas reikalas suksis apie energetiką ir energetinius išteklius. Šiaip gerai – juk tai ne klimatas, tektoninės plokštės, geologija ar kiti neįdomūs dalykai. Likus savaitei iki pirmųjų užduočių (olimpiada vyks Latvijoje), nusprendžiau susisteminti tai, ką sužinojau šiek tiek chaotiškai ir padrikai skaitydamas Wikipedijoj, gal jums pravers?
- Energetiniai ištekliai skirstomi į atsinaujinančius ir neatsinaujinančius.
- Neatsinaujinantys: anglys, nafta, gamtinės dujos, degieji skalūnai (estai vieni iš didžiausių jų importuotojų pasaulyje!), uranas (naudojamas branduolinėje energetikoje) ir kiti, kurie laikui bėgant neatsinaujina.
- Atsinaujinantys: vėjas, saulės šiluma, tekantis vanduo, potvyniai/atoslūgiai, jūrų srovės, geizeriai, biokuras ir kiti, kurie gali ištisai gaminti elektros energiją.
- Pasaulyje vis dar populiaresni neatsinaujinantys išekliai, iš jų paprasčiau ir pigiau gaunama energija.
- Iš atsinaujinančių išteklių populiariausia hidroenergija. Ji yra daugelio šalių energetikos pagrindas. Štai pati galingiausia pasaulio elektrinė (Trijų tarpeklių užtvankos elektrinė Kinijoje) yra ne kas kitas, o hidroelektrinė.
- Nors JAV yra bene didžiausia pasaulyje atmosferos teršėja ir prasčiausiai Kioto protokolo besilaikanti šalis, ji patenka į lyderių penketus beveik visų atsinaujinančių (“žaliųjų“) elektros išteklių panaudojime: 1 vieta pagal iš vėjo ir geizerių gautą energijos kiekį, 4 – iš hidroenergijos, 3 – iš visų atsinaujinančių elektros šaltinių.
- Rusija, JAV, Kinija ir Saudo Arabija yra šalys, kurios gali pasigirti didžiausiais neatsinaujinančių el. šaltinių ištekliais – aukščiausios vietos naftos, gamtinių dujų ir anglies atsargų sąrašuose.
- Geoterminę energiją panaudoja šalys, esančios tektoninių plokščių sandūrose, nes tik ten galima rasti geizerių: Islandija, Naujoji Zelandija, Filipinai, Indonezija ir net Italija.
- Branduolinė energija itin populiarėja Prancūzijoje ir Japonijoje. Pastarojoje stovi galingiausia pasaulio branduolinė jėgainė – Kashiwazaki-Kariwa.
- Lietuvos energetika remiasi Ignalinos AE, Latvijos – hidroelektrinėmis Dauguvoje, iš kurių didžiausios Dauguvos II, Rygos ir Plavinių, Estijos – šiluminėmis jėgainėmis prie Narvos, kurios yra kūrenamos degiaisiais skalūnais.
- Neseniai sugriuvusi hidroelektrinė Sajanuose – viena didžiausių pasaulyje.
- Vėjo energija labai stipriai paplitusi pasaulyje – vėjo parkų galima rasti visuose žemynuose.
- Stambiausios bet kokios energetikos rūšies šalys: JAV, Rusija, Kanada, Norvegija, Kinija, Vokietija.
- Didžiausią ir galingiausią pasaulyje vėjo parką rasite Teksase. Roscoe „fermoje“ yra 627 vėjo turbinos.
Tiek šiam vakarui, būsiu dėkingas, jei rasite, ką pataisyti ar pridurti. :)
Man patinka kartais užsukti į skiltį „Emigrantai“ lrytas.lt puslapyje. Panašu, jog ši skiltis yra rimtas konkurentas „Kriminalams“:
Lietuvos nusikaltėliai šiurpina Šveicariją (69)
Už vokietės išprievartavimą Škotijoje lietuvis nuteistas šešeriems metams (5)
Vokietijos pareigūnai pričiupo lietuvių vagis nusikaltimo vietoje (18)
25 dienas badavęs muzikantas: „Man „Viagros“ neprireiks“ (nuotraukos) (144)
Anglijoje peiliu vyrą nudūrusi lietuvė kalės daugiau nei ketverius metus (11)
Už alkoholio vagystę iš parduotuvės lietuvis septynis mėnesius kalės Airijoje (43)
Norvegijoje su rekordine narkotikų kontrabanda sulaikyta aštuoni lietuviai (9)
Lietuvė Anglijoje savo vyrą nužudė neapsikentusi smurto (53)
Lietuvis Škotijoje išprievartavo vokietę (17)
Florencijoje lietuvis stalu per galvą trenkė jaunam italų transseksualui (751)
Lietuvį Anglijoje nužudė vienas žmonos dūris į širdį (87)
Švedijos lietuvis apdovanotas vienu aukščiausių Lietuvos valstybės apdovanojimų (5)
Išvykęs dirbti į Škotiją be žinios dingo vyras (9)
Tūkstančiai JAV lietuvių rengiasi kelionei į Putnamą – kasmetinei iškylai (nuotraukos) (11)
Mažą Anglijos miestelį sukrėtė lietuvio sumušto moksleivio mirtis (nuotraukos) (433)
Anglijoje benamis lietuvis išprievartavo 86 metų senutę (184)
16 naujienų, 12 nusikaltimų. Neblogai.
Vėl užsikabliavau ant „Geo Challenge“. Kai visą gyvenimą domiesi geografija, kitaip ir būt negali. Turėdamas tokį didelį žaidimo stažą, atradau dalykėlių, kurie padeda surinkti daugiau taškų.
Tie, kurie nežino, kas yra „Geo Challenge“, galiu pasakyti, jog tai – geografinis žaidimas, nemokamoje versijoje susidedantis iš 4 rungčių: 1-oje (“Suitcase Shuffle“) turite išrinkti vėliavą, kuri tinka nurodytai valstybei, 2-oje (“Map Mayhem“) pasakyti, kurios valstybės kontūrą matote, 3-oje (“City Blitz“) pasaulio žemėlapyje parodyti, kur yra duotas miestas, o paskutinėje (“Landmark Loco“) – parodyti, kur yra duotas žymus objektas. Visas užduotis turite daryti kuo greičiau ir tiksliau.
Kad aš pats daryčiau greičiau ir tiksliau, elgiuosi šitaip:
- viršutiniame kairiajame kampe esančiame langelyje, kuriame nupiešta akis, uždėjau kryžiuką. Žaidimas žymiai pagreitėja ir man pačiam leido padvigubinti geriausią rezultatą.
- „City Blitz“ užduotyje miestus mėtau beveik nesitaikydamas. Negalite viršyti maždaug 500 km (iš akies) paklaidos, jei viršijate – gaunate „Way off“ ir negaunat taškų. Jei tai Indijos miestas – duriu į Indijos vidurį, jei Japonijos – į Japonijos vidurį. Tiesa, dar nežinau, galbūt tikslumas irgi įskaičiuojamas, tuomet ši taktika nelabai pasiteisina. Aš stengiuosi viską padaryti kuo greičiau.
- „Landmark Loco“ užduotyje yra keliolika objektų, kurie yra vakarų Europoje. Net jei tai Stounhendžas, vis tiek duriu kažkur į Prancūziją, nereikia taikytis ir gaišti laiko. O jei papuola keli vakarų Europos objektai iš eilės, tiesiog suduriu kelis kartus į tą pačią vietą.
- Kiekvienos užduoties antroje pusėje prasideda sunkesni variantai. Tuomet patariu sumažinti greitį ir stengtis neprašauti, nes labai daug taškų duodama už „20 in a row“ ar „30 in a row“.
- Jei padarau klaidą „Suitcase Shuffle“, pradedu visą žaidimą iš naujo. Nes viena klaida atima labai daug taškų, o pradėti žaidimą iš naujo, nutraukus tik pirmą užduotį nėra taip jau blogai.
Tikiuosi, jums padės. Gal ir patys turit kokių metodų?
Gaila, kad Lietuvoje taip mažai girdime apie mokslo talentus. Žinome Lietuvos U19, U20 krepšinio rinktinių lyderius, bet nežinome geriausių mūsų jaunųjų matematikų, chemikų, informatikų, fizikų, biologų… Kasmet 25-30 mokinių atstovauja Lietuvai įvairių mokslų tarptautinėse olimpiadose, kurios vyksta tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
Vakar baigėsi tarptautinės biologijos ir fizikos tarptautinės olimpiados, o šiandien – ir matematikos. Lietuviai parsivežė 8 medalius ir 6 pagyrimo raštus (paprastai maždaug 50% olimpiados dalyvių apdovanojami medaliais ir dar apie 17% – pagyrimo raštais)! Iš Tarptautinės fizikos olimpiados Meksikoje lietuviai grįžo su dviem bronzos medaliais ir trim pagyrimo raštais, iš Tarptautinės biologijos olimpiados Japonijoje – su dviem sidabro ir dviem bronzos medaliais, o iš Tarptautinės matematikos olimpiados – su sidabro, bronzos medaliais ir trim pagyrimo raštais.
Asmeniškai džiaugiuosi, jog tarp nugalėtojų yra nemažai NMA studentų, dar labiau džiaugiuosi, jog ir į Šiaulius parvažiuos medalis – Kotrynos Vaidžiulytės bronza iš Japonijos (gaila, jog medalis ne mano mokyklai). Kiek man teko girdėti, tai tik antras medalis iš tarptautinių olimpiadų Šiauliams per pastaruosius ketvertą metų.
Panašu, jog šią vasarą sulauksime dar keleto medalių: liko Tarptautinė chemijos olimpiada (iš jos lietuviai vos ne kasmet parsiveža auksą), Tarptautinė informatikos olimpiada, Vidurio Europos matematikos ir geografijos olimpiados (jose lietuviai dalyvaus pirmąkart) ir X-oji ir paskutinė Baltijos geografijos olimpiada (kurioje teks sudalyvauti ir man pačiam).
Taip pat jau paskelbta, kad Lietuva 2020-ais metais rengs Tarptautinę fizikos olimpiadą.
Šiandien užėjau į Šiaulių Povilo Višinskio biblioteką. Reikėjo angliškų knygų apie geografiją (palengva ruošiuosi olimpiadai). Radau porą knygų abonemento skyriuje, bet bibliotekininkė nukreipė mane į kitą skyrių – Amerikos skaityklą.
Iš pradžių nesupratau, bet nusprendžiau paieškoti. Kitos darbuotojos padėjo ir pagaliau radau Amerikos skyrių bendrojoje skaitykloje (niekada ten nesilankiau, gražiai atrodo). Nors leidinių ten nedaug, atrodo efektingai – pastatytos didelės Lietuvos ir JAV vėliavos, kampelis išpuoselėtas. Bibliotekininkės iškart įspėjo, jog ten ne knygos anglų kalba, o amerikiečių rašytojų kūriniai bei knygos apie Ameriką. Pirmąkart pamačiau „Encyclopedia Americana“ (apie kurią anksčiau nebuvau girdėjęs), kažką panašaus į tą didelę raudoną Lietuvos enciklopediją, kelis amerikietiško slengo žodynus, nemažai grožinės literatūros kūrinių, daugybę žurnalų ir t.t. Vienu žodžiu, rojus Amerikos fanams. Reikės ten dažniau nueit.
Tinkamos literatūros neradau, tai bandysiu įveikti abonemento skyriuje rastas Johno Readerio „Cities“ ir „Outline of American Geography“.
Savaitgalį buvau Anykščiuose, besiruošiančiuose sunkiojo metalo festivaliui „Velnio akmuo„. Kurį laiką ir pats norėjau festivalį aplankyti dėl jame koncertuosiančios „Sepulturos“. Juk ne kas dieną garsiausios pasaulio grupės atvažiuoja į Lietuvą, o juo labiau – į Anykščius.
Pavarčiau vietinę spaudą (laikraštį „Anykšta“) ir negalėjau nenustebti, jog vos ne visas numeris buvo skirtas kaip tik „Velnio akmeniui“. Vis dėlto labiausiai nustebino tai, kas ten buvo parašyta:
„Likus savaitei iki jau pusmetį reklamuojamo sunkiosios muzikos festivalio „Velnio akmuo“, kuris vyks Anykščių Dainuvos slėnyje, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas savivaldybei parašė elektroninį laišką prašydamas uždrausti festivalį. Vyskupas taip pat žada festivalio rengėjus duoti į teismą už bažnyčios atvaizdo naudojimą festivalio reklamoje, o katalikų dvasininkai egzorcistai išplatino atvirą laišką ragindami rūpintis, kad festivalis nepažeistų jaunų žmonių dvasinio gyvenimo ir psichikos.“
„Tem mirties kultūra, bijau, kad po festivalio gali padaugėti savižudybių, taigi ten dainuoja, kad mūsų tikslas – mirtis.“
Anykščių dekanas
Maždaug šitaip: atvažiuoja 20.000 satanistų, jie žudysis, žudys, garbins šėtoną, trauks mirties himnus ir panašiai. Ar kada kur nors taip buvo? Galvoju, anykštėnai turėtų džiaugtis, sulaukę tokios galimybės, juk „Sepultura“ savo koncertus rengia didžiausioms pasaulio auditorijoms. 30 metų legendinės grupės apsilankymas turėtų būti žymiai vertingesnis nei kas vasarą atvažiuojančios „69 danguje“ – nepasakyčiau, jog „trumpi sijonukai ir baltos kelnaitės“ mažiau žaloja jaunuolių psichiką nei sunkusis metalas.
Kaip tik, galvoju, sunkiąją muziką kuria labiau išsilavinę žmonės. Jie savo tekstuose ne šlovina mirtį, bet ragina susimąstyti apie tai, kas buvo ir tai, kas bus. Sunkiai įsivaizduoju besižudantį metalistą – galų gale, kam jam to reikia, ypač po tokio festivalio? Nors ilgaplaukiai tikrai yra iššūkis policijai, neabejoju, jog festivalis praeis puikiai ir Anykščiai galės didžiuotis, jog kažkada į svečius priėmė pačią „Sepulturą“.
Ne paslaptis, jog mokausi Nacionalinėje moksleivių akademijoje (NMA). Keletas žmonių, kurie sužinojo, jog esu akademikas, ėmė klausinėti, kas tai per dalykas, kaip tai veikia ir kaip ten patekti. Ir pats sutinku, jog oficiali NMA svetainė ne daug kam pagelbėja, todėl nusprendžiau surašyti šį bei tą subjektyvaus iš savo pusės apie NMA.
Tai kas yra NMA?
Nepasikuklinsiu (tikrai ne be reikalo). Nacionalinė moksleivių akademija – tai nuotolinio mokymo mokykla, kurioje mokosi maždaug 300 gabiausių Lietuvos mokinių. Akademijos idėja – nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos gabiausiems mokiniams suteikti sąlygas mokytis pas geriausius (ne tik Lietuvos) mokytojus ir dėstytojus. Daug kam NMA padeda pasiruošti tarptautinėms mokslų olimpiadoms ir kitiems konkursams. Man pačiam šiek tiek gaila, jog tai taip mažai žinoma mokykla, nes visiems turėtų būti didelė garbė ten mokytis.
Kaip vyksta mokymasis?
Nuotoliniu būdu, kitaip tariant, internetu. Visa akademija yra suskirstyta į 8 sekcijas: biochemijos, chemijos, ekonomikos, fizikos, filologijos, informatikos, matematikos ir muzikos. Vienu metu galima mokytis vienoje sekcijoje, nors keletas moksleivių akademijoje mokosi ir dviejose. Aš pats mokausi ekonomikos sekcijoje. Mūsų, ekonomistų, yra maždaug 20, kas dvi savaites el. paštu gauname uždavinius iš savo dėstytojos, kuriuos per 10 dienų turime išspręsti ir nusiųsti atgal. Po kurio laiko gauname įvertinimus ir uždavinius sprendimus. Nežinau, kokia tvarka mokymasis vyksta kitose sekcijose, bet girdėjau, jog ten nėra daug skirtumų.
Ar labai sunku?
Sunku į šį klausimą atsakyti vienu žodžiu. Atsimenu, prieš man stojant į NMA, viena internautė gąsdino, jog ten yra beprotiškai sunku, kiekvienas žmogus yra lyderis ir asmenybė. Taip tikrai nėra. Nors kai kurios ekonomistams siunčiamos užduotys tikrai yra pirmo ar antro universiteto kursų lygio, ilgainiui apsipranti. Niekas tavęs neverčia mokytis, žinai, jog jeigu nesimokysi, niekas dvejeto ar pastabos neįrašys. Būtent todėl rekomendacijose apie būsimus akademikus, kurias turi pasirašyti mokytojai mokyklose, yra ir klausimas, kaip jie įvertintų mokinio gebėjimą mokytis savarankiškai. Ir iš tiesų – informacijos ieškaisi savarankiška. Atsimenu, šiais mokslo metais teko ir bibliotekose pasėdėti, ir pažįstamų pagalbos prašyti. Ir visa tai vyksta kartu su tradicine mokykla, kuriai ir namų darbus kasdien turi padaryti. Bet dar kartą kartoju – po truputį apsipranti.
Ar reikia mokėti?
Aš nemoku. Kitiems, girdėjau, reikia. Tai, matyt, priklauso nuo rėmėjų skaičiaus ir finansinių galimybių. Reikia mokėti už sesijas, kurios vyksta žiemą, pavasarį ir vasarą. Sesijos vyksta kelias dienas (vasarą – dvi savaites) įvairiuose Lietuvos miestuose (Nidoje, Palangoje, Kaune…). Jų metu paskaitas veda įvairūs dėstytojai ir daug pasiekę žmonės. Vien dėl sesijų verta mokytis NMA.
Kokia nauda iš NMA?
Kiekvienas sau ras skirtingą naudą. NMA puikiai paruošia dalykinėms olimpiadoms, padeda rimčiau įsigilinti į pasirinktą dalyką, susipažinti su įdomiais žmonėm. Akademikai savo dalykų egzaminus, manau, retai išlaiko žemesniu balu nei 99. Visi jaučiasi kaip šeimoje, žmonės draugiški ir linkę padėti.
Kaip įstoti?
Kai praeitą rudenį stojau pats, turėjau išlaikyti tam tikrą testą. Tai toli gražu nebuvo dalykinis testas, iš dalies jis priminė IQ testą. Nieko konkretaus, nereikia jokio žinių bagažo, tik greitos reakcijos ir pailsėjusių smegenų. Anksčiau būdavo ir kitokių stojimų: vieni rašydavo prašymus, kitiems užtekdavo laimėti keletą olimpiadų. Neaišku, kaip bus šį rudenį, bet spėčiau, jog vėl bus vykdomas panašus testas. Todėl, būsimi devintokai, dešimtokai ir visi kiti, galite jau dabar pradėti rimtai galvoti apie Nacionalinę moksleivių akademiją.
Tikiuosi, šie atsakymai jums padėjo. Daugiau klausimų lauksiu komentaruose.
