Kaip jau galėjote pastebėti, esu ateistas. Taip, dar vienas.
Rašysiu retai ir nereguliariai, netgi, sakyčiau, spontaniškai.
Nesuklyskite, nesu antiteistas. Pripažįstu žmogaus įsitikinimų laisvę. Bent jau tol, kol naudojimasis šia laisve nepažeidžia likusiųjų. Negalėčiau sakyti, jog esu nusiteikęs priešiškai religingų žmonių atžvilgiu, nors daugelio jų logika, žinios, kritinio mąstymo galimybės, kaip rodo mano asmeninė patirtis, smarkiai šlubuoja.
Kaip bebūtų, manau, kad sistemingas ir masinis melavimas (taip, melavimas) visuomenei, galimybių mokytis ir suvokti realijas iškraipymas, apskritai, žmogaus savimonės menkinimas peršant mintį, kad dorovei ir moralei būtina esybė, atliekanti baimės šaltinio ir teisėjo vaidmenį, yra nepriimtina. Ne tik nepriimtina, bet ir nereikalinga, o kartais ir žalinga.
Suprantu, kad kai kurie žmonės įsivaizduodami „visagalį“ globėją, kuris juos išklauso, juos globoja, jaučiasi psichologiškai ir emociškai komfortabiliau. Tačiau, net jei ir taip, šie žmonės turėtų meluoti tik sau, bet ne visiems likusiems. Juo labiau, nereikėtų likusiųjų kritikuoti, jei jiems suvokti kartais nepatogią realybės tiesą nereikalingi jokie dirbtiniai motyvai.
Lygiai taip pat prieštarauju šia absurdiška pasaulėžiūra (tol, kol jos teiginius bandoma pateikti už faktinę tiesą) grįstos pozicijos dalyvavimui valstybės gyvenime. T.y. agituoju už sekuliarizmą.
Laikausi nuostatos, jog tai žmogus sukūrė dievą, ne „dievas“ žmogų. Galvoju, jog dievas egzistuoja, tačiau vienintelė vieta, kur jis egzistuoja, yra tikinčiųjų vaizduotė. Manau, jog tai, ką tikintieji įvardina „dievu“, tėra dėsnių, logikos, fizikos, chemijos, biologijos ir kt., bet dėsnių personifikacija. Galbūt tų dėsnių mes dar nepažinome, galbūt mes net nenutuokiame to, ko dar nepažinome. Kad ir kokie kitoniški ir svetimi mūsų prigimčiai ar mūsų suvokimai jie bebūtų, aš neabejoju, jog tai tėra dėsniai. Dėsniai, kurie nėra sąmoningi, kurie nepriima jokių sprendimų remdamiesi savo „valia“, o tik savo taisyklėmis, pagal kurias veikia. Dėsniai, kurie nėra mistiniai ar transcendentiniai. Dėsniai, kurių nereikia garbinti.
Laikausi nuostatos, jog jūsų dievas, jei tokiu tikite, yra ne kas kita, kaip mokslo žinių spragų dievas. Sulig kiekvienu kartu, kai mokslas atsako į naują klausimą, jūsų dievas migruoja tolyn į abstrakcijos pusę, tolyn nuo to, ką paaiškina mokslas, tolyn už nežinomybės ribų. Tačiau būtų pats laikas išmokti istorijos diktuojamą pamoką, jog kas kartą, kai mūsų protėviai, kuriuos pašaipiai vadiname pagonimis, ko nors neišmanydami tai sudievindavo ir garbindavo, lygiai taip pat po kurio laiko paaiškėdavo, kad jie klydo. Kažkada žmogus garbino ugnį, lietų ar Saulę. Išmokome suvokti, kas tai yra ir kaip tai veikia. Tada pradėjome demonais vadinti įvairias ligas ar apsigimimus. Dabar pažįstame genus, prionus, virusus ar bakterijas. Dabar jūsų „dievo keliai nežinomi“ ir jūsų „dievui logika negalioja“. O jūs priversti bristi į tą tamsybės liūną vien dėl to, kad žmogus jau pažino pakankamai, jog to nedarydami nebepajėgtumėte ginti savo religingosios pozicijos.
Kam meluoti sau ir kitiems. Kam leistis atstovaujamam to meto, tos vietovės, tų žmonių, kurie rašė Bibliją, mentaliteto ir žinių. Kam bėgti nuo realybės, nuo logikos.
Kam tikintiesiems bėgti nuo tiesos. Nepatogios tiesos.