Kodėl žmonės tiki?

Kartais natūraliai kyla klausimas: kodėl žmonės tiki? Kodėl, užuot objektyviai pasižiūrėję į realybę, mąstę kritiškai, analitiškai, pasinaudoję savo dedukcijos (ar indukcijos) galimybėmis, jie eina lengvesniu keliu į tiesą žiūrėdami pro pirštus, kurdami įvairiausias racionalizacijas, iš tolo prasilenkiančias su logika, ir kaip įmanydami teisindami jų „dievo“ [a]moralę bei neišprusimą?

Kodėl jie bėga nuo nepatogios tiesos?

Bandydamas atsakyti į šį klausimą aš randu bent penkis galimus įtakos veiksnius, penkis potencialius motyvus.

Psichologinis ir emocinis komfortas

Žmogus yra silpna ir lengvai pažeidžiama būtybė. Mūsų likimas priklauso toli gražu ne vien nuo mūsų pačių, t. y. mes negalime jo valdyti. Mūsų likimas – tai mūsų pačių valios ir aplinkos veiksnių, tiek valingų, jei kalbėsime apie kitus žmones, tiek natūralių, jei kalbėsime apie, sakykime, gamtinę aplinką ir pan., superpozicija.

Paprastai sutikę tokią kliūtį, kurios patys savarankiškai įveikti negalime, imame ieškoti pagalbos iš šalies. Bet kas, jei reikiamos pagalbos iš artimųjų, draugų ar kitų gauti negalime? Kas, jei problema apskritai nepriklauso nuo jokio žmogaus valios, bent jau pagal esamas galimybes, kuriomis mes disponuojame? Tokiu atveju griebiamės paskutinio šiaudo – dievo iliuzijos.

Dievas tikinčiam žmogui – tai „visagalis“ globėjas. Globėjas, kuris, nepaisant savo žiaurių bausmių, pasak tikinčiųjų, yra gailestingas, geranoriškas ir mylintis. O juk kas jau kas, bet toks dievas turi padėti. Svarbiausia, jis (ir tik jis) „gali“ padėti. Savo vaidmenį čia sužaidžia ir psichologija, kuri diktuoja taisyklę, jog geriau pamėginti – juk prarasti nėra ko.

Todėl nereikia stebėtis, jei žmogus nori tikėti, jog tas globėjas yra, jog yra angelas sargas.

Galiausiai tokia psichologinė tendencija sąlygoja ir atitinkamus rezultatus. Jei globėjas nepadėjo, galima rasti tam racionalizaciją:

Bet, jei taip sutapo, jog „pagalbos“ buvo sulaukta, vėliau gimsta saviapgaulė apie „ryšį su dievu“. Į šias saviįtaigos iliuzijos pinkles papulti nesunku. Gal todėl tiek daug žmonių mato priežastinius ryšius ten, kur jų paprasčiausiai nėra.

Baimės faktorius

Su psichologiniu ir emociniu komfortu glaudžiai persipynęs yra baimės faktorius. Jam suvaldyti pasitelkiamos tokios religinės koncepcijos kaip „gyvenimas po mirties“ ar „reinkarnacija“, „rojus“.

Daugumai žmonių mintys apie mirtį, ypač jų pačių mirtį, tikrai neatrodo mielos. Su amžiumi suvokiant, kad ir eiti likęs gyvenimo kelias trumpėja, šios mintys turi tendenciją įgauti vis tamsesnį atspalvį. Geras pavyzdys galėtų būti dažnai perdėtas (net ir tikinčiųjų įsitikinimu; juk ir lietuvių liaudies patarlė sako: „Dažnai bažnyčios durų nevarstyk – ne daržinė!“) „davatkų“ pamaldumas. Kitas pavyzdys – kreipimąsis į dievą pagalbos, kai kyla grėsmė gyvybei nepagydomos ligos atveju ar patekus į potencialiai mirtiną incidentą. Nepagydomos ligos atveju yra ir kita tendencija, kuri puikiai koreliuoja su religingumo padidėjimu, tai bandymas pagalbos kreiptis į įvairaus plauko šarlatanus, turinčius tariamų mistinių galių.

Baimės faktorius pasireiškia ne tik minėtomis religinėmis koncepcijomis. Šiuo tikslu pasitarnauja ir dievo, kaip baudėjo bei teisėjo, įvaizdis, taip pat „nuodėmės“ sąvoka. Dažnai kalbama apie dievo garbinimą ir šlovinimą kaip ypatingos būtybės, kuriai žmogus neprilygsta jokiu atžvilgiu. O ištikus nelaimei galima išgirsti sakant, jog tai „dievas baudžia“.

Tad, kai kurie žmonės apsidraudžia tikėdami nuo juos mylinčio dievo nelabai meilios valios. Kiti tiesiog randa religijoje paguodą ir nuraminimą tais klausimais, kurie jiems kelia nerimą, leidžia lengviau sutikti neišvengiamą nemalonią lemtį.

Auklėjimo įtaka ir sakramentai

Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip skirtingos religijos yra pasiskirsčiusios pasaulyje. Nesunkiai pastebėsime religijų sklaidos teritorinę priklausomybę. Tad kas gi ją lemia?

Ir iš tikrųjų, tikintieji turėtų paklausti savęs, kodėl jie tiki būtent šiuo dievu, o ne kitu. Kodėl jie paiso būtent šių religinių „tiesų“, seka būtent šia doktrina? Neabejoju, kad bet kurį objektyvų, t. y. ne asmeniniu požiūriu, bet objektyviais argumentais grįstą, atsakymą prieš kitą religiją būtų galima atsukti prieš atsakiusiojo žmogaus tikėjimą 180 laipsnių kampu. Faktorius, kuris lemia religiją, absoliučia dauguma atvejų, yra paprasčiausias šansas, paprasčiausia loterija gimti toje vietoje, kurioje dominuoja viena, bet ne kita, religija.

Jei tikėjimą žmonės rinktųsi be išorinės įtakos, be papildomo motyvo iš šalies, visuose pasaulio regionuose mes matytume apytiksliai vienodą skirtingų religijų paplitimą. Lietuvoje būtų apie šeštadalis musulmonų, kiek daugiau nei ketvirtadalis krikščionių, maždaug septintadalis induistų. Tačiau yra visai priešingai. Lietuvoje vyrauja krikščionybė, netgi viena atskira jos denominacija – katalikybė. Indijoje – induizmas. Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje – islamas. Ir t. t.:

Taigi, auklėjimo įtaka ir vyraujanti vietinė kultūra ir yra būtent tas lemiamas veiksnys, kuris apsprendžia ne tik tikėjimo ar netikėjimo klausimą, bet ir nulemia konkrečią tikėjimo kryptį. Žinoma, kiekviena taisyklė turi išimčių. Tačiau sakoma, jog išimtys tik patvirtinta taisyklę.

Ne veltui greta auklėjimo paminėjau ir sakramentus. Sakramentai yra bažnytinės hierarchijos išvystytas įtakos įrankis, pateiktas sektinos „tradicijos“ pavidalu, įtraukti asmenis į savąjį tikėjimą jau nuo mažumos. Žinoma, ar galėtų būti kitaip. Juk religijos perspektyvos sėkmė tiesiogiai priklauso nuo ją paliekančių ir į ją patenkančių asmenų skaičiaus santykio. Todėl šiam santykiui „teigiamoje“ skalės pusėje palaikyti sukurti svertai.

Vaikui vos gimus priklijuojama „įgimtos nuodėmės“ koncepcija. Suprask, esi blogas, nes drįsai egzistuoti, ir tik mes galime tau padėti. Ir tai tik pradžia, vėliau seka primesto tikėjimo „sutvirtinimas“ ir taip iki žmogaus brandos, o ją pasiekus susimąsčius atrodo, kad tikėjimas yra natūrali gyvenimo dalis ir būti kitaip tiesiog negali.

Suprantama, kai tėvai priima sprendimus už dar nesąmoningus savo vaikus. Tačiau tai suprantama tik tada, kai tie sprendimai nepaženklina vaiko visam gyvenimui, neįpareigoja jo ateičiai, nepriklijuoja jam etiketės. Būtų galima pateisinti, jei tokie sprendimai tuo metu vaikui būtų būtini. Tačiau krikštas ir panašūs tikinčiųjų ritualai yra visiškai nereikalingi. Na, žinoma, bažnyčia pasakytų kitaip.

Įtaiga per manipuliacijas vertybėmis

Bažnyčia vykdo manipuliaciją vertybėmis ir emocijomis. Nepagrįstą manipuliaciją.

Bažnyčia bando pasisavinti tokias vertybes, kaip dorovė, moralė. Nors Biblija, paskaičius ją visą, o ne tik ištraukas lankstinukuose, paliudys priešingai. Kad bažnyčios atstovai, dievo tarnai, yra tiek pat moralūs (santykinai), kaip ir bet kurie kiti žmonės, gali liudyti pedofilijos skandalų gausa, kurių gaisrams gesinti bažnyčia sumoka šimtus milijonų dolerių kasmet.

Pasitelkiant tokias manipuliacijas bandoma sukurti netikinčiojo, kaip amoralaus, visuomenės vertybių nepaisančio individo, įspūdį. Tačiau, kaip minėjau, tam nėra jokio pagrindo. Moralei religija nebūtina. Kyla klausimas, ar žmonės yra „geri“ todėl, kad jiems taip nurodo religinė doktrina ar Lietuvos Respublikos teisė, ar todėl, jog jie yra pakankamai išsivystę protiškai, pažengę mentaliteto prasme, jog suvoktų, kad tik elgdamiesi konstruktyviai gali susikurti gerbūvį sau, kartu jį sukuriant ir aplinkiniams.

Taip pat galima iškelti dar vieną klausimą: ar, hipotetiškai, „geras“ žmogus eis į „rojų“ ar į „pragarą“, jei jis netiki? Koks yra dievo prioritetas – paklusnumas ar „gerumas“? Jei tikinčiųjų dievui svarbiausia žmogaus dorumas, jo netikėjimas įtakos tariamo dievo malonei neturės. Tačiau, jei dievui iš tikrųjų rūpėtų dorumas, bet ne paklusnumas, bažnyčia sugriūtų kaip kortų namelis. Juk tada religija, o kartu su ja ir bažnyčia, taptų nebereikalingos.

Žmogaus psichologijos silpnybės

Psichologijos mokslų daktaras Patrikas Lehmanas 2003 metais pristatė savo tyrimą, kuriuo nustatė, jog, jo paties žodžiais orginalo kalba: „When there is a major event, people search for an explanation. There appears to be a general psychological tendency for people to think that a major or significant event must have been caused by something similarly major, significant or powerful.“ Paprasčiau sakant, sudėtingiems ar ypatingiems reiškiniams žmonės natūraliai linkę ieškoti atitinkamai sudėtingų ir ypatingų paaiškinimų, ypatingų juos „sukėlusių“ jėgų, ypatingų priežastinių ryšių.

Turbūt visi sutiksime, jog visatos prigimties ar žmogaus egzistencijos klausimai yra ypatingi. Arba bent jau tokiais mums atrodo. Todėl ir visatos prigimčiai nusakyti ar žmogaus egzistencijos prasmei paaiškinti tikintieji ieško kažko neįprasto. Tai tarsi mūsų pačių sąmonės spąstai, į kuriuos papuolame net nesusimąstydami.

Klausiame, kokia yra viso ko priežastis. Tačiau kokia yra priežasties priežastis? Klausiame, kokia yra viso ko prasmė. Tačiau kokia yra prasmės prasmė?

Kartais į iš pažiūros sudėtingus klausimus atsakyti labai paprasta. Šių klausimų sudėtingumas yra dirbtinis. Dirbtinės ir iš jų sekančios žmogaus suvokimo skylės. O tas skyles tikintieji bando užkamšyti dievais. Tačiau taip save tik apgaudinėja.

—

Manau, kad daugumos žmonių tikėjimą vienu ar kitu dievu lemia keleto (o gal visų) šių išvardintų faktorių kombinacija.

Yra daugybė dalykų, kurių nesuvokiame. Daugybė dalykų, kurie yra mums „nepatogūs“ ar nepageidautini. Tačiau turėtume priimti tą iššūkį, kurį mums siūlo mūsų pačių tiek išsivystęs protas, jog galėtume suvokti tų problemų egzistavimą. Jog galėtume užduoti sau tuos klausimus, į kuriuos, bent kol kas, negebame atsakyti.

Neapgaudinėkime savęs, kad žinome tai, ko nežinome. Nebijokime pasakyti „nežinau“, jei taip ir yra. Užuot melavę sau ir apsimetę, kad žinome, pasistenkime iš tikrųjų dirbti ta linkme, kuri mums padėtų išsiaiškinti. Užuot skaitę Bibliją, perskaitykime mokslo enciklopediją. Užuot bėgę nuo logikos su „dievui logika neegzistuoja“ ir panašiais teiginiais ar kūrę racionalizacijas kaip „dievo keliai nežinomi“, pakinkykime ją.

Išmokime gyventi nepatogioje realybėje, nebijokime pažinti nepatogios tiesos. Juk tai pirmas būtinas žingsnis norint iš tiesų padaryti ją gražesne.