Tikėjimas ir moralė ...

05Geg2010 2 Komentarai

Kartais tenka susidurti su bandymu pavaizduoti dievais netikinčius asmenis kaip amoralius. Viename ankstesnių savo tinklaraščio įrašų jau dėsčiau:

Bažnyčia bando pasisavinti tokias vertybes, kaip dorovė, moralė. <…>

Pasitelkiant tokias manipuliacijas bandoma sukurti netikinčiojo, kaip amoralaus, visuomenės vertybių nepaisančio individo, įspūdį. <…> Moralei religija nebūtina. Kyla klausimas, ar žmonės yra „geri“ todėl, kad jiems taip nurodo religinė doktrina ar Lietuvos Respublikos teisė, ar todėl, jog jie yra pakankamai išsivystę protiškai, pažengę mentaliteto prasme, jog suvoktų, kad tik elgdamiesi konstruktyviai gali susikurti gerbūvį sau, kartu jį sukuriant ir aplinkiniams.

Taip pat galima iškelti dar vieną klausimą: ar, hipotetiškai, „geras“ žmogus eis į „rojų“ ar į „pragarą“, jei jis netiki? Koks yra dievo prioritetas – paklusnumas ar „gerumas“? Jei tikinčiųjų dievui svarbiausia žmogaus dorumas, jo netikėjimas įtakos tariamo dievo malonei neturės.

Galima imti analizuoti ar tai, kas stabdo žmones nuo tokių nusikaltimų, kaip žudymas, yra tik dekalogas (nors Biblijoje gausu ir priešingų mokymų, jei tik krikščionių dievas mato tam pretekstą) ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Iš tiesų, labai nusivilčiau, jei paaiškėtų, kad žmonių „moralė“ susiveda į tai. Atvirkščiai, tada visa tai man būtų panašu į žmonių amoralumą.

Manau, kad iš išdėstytų mano minčių yra pakankamai aišku, kad žmogaus moralės šaltiniai nėra religinės doktrinos ar valstybės įstatyminė bazė. Šie elementai yra tik papildomi įrankiai, papildomi motyvai, veikiantys kaip palaikomoji priemonė.

Ši statistika galėtų būti vienas iš pavyzdžių:

The following are total number of inmates per religion category:

Response              Number    %
----------------------------  --------
Catholic               29267   39.164%
Protestant             26162   35.008%
Muslim                  5435    7.273%
American Indian         2408    3.222%
Nation                  1734    2.320%
Rasta                   1485    1.987%
Jewish                  1325    1.773%
Church of Christ        1303    1.744%
Pentecostal             1093    1.463%
Moorish                 1066    1.426%
Buddhist                 882    1.180%
Jehovah Witness          665    0.890%
Adventist                621    0.831%
Orthodox                 375    0.502%
Mormon                   298    0.399%
Scientology              190    0.254%
Atheist                  156    0.209%
Hindu                    119    0.159%
Santeria                 117    0.157%
Sikh                      14    0.019%
Bahai                      9    0.012%
Krishna                    7    0.009%
----------------------------  --------
Total Known Responses  74731  100.00%

Katalikų ir ateistų, kalinčių JAV kalėjimuose, santykis lygus ~187:1. Tuo tarpu JAV populiaciją sudaro 78,4% krikščionių (23,9% katalikai) ir 16,1% netikinčiųjų (ateistų – 1,6%). Taigi, katalikų ir ateistų santykis JAV visuomenėje yra lygus ~15:1. Dabar galim paskaičiuoti, kiek kartų, pagal proporciją, katalikų JAV kalėjimuose yra daugiau už ateistus. Atsakymas – ~12,5 karto.

Šį sykį norėčiau šią temą kiek praplėsti.

Kai kurie tikintieji ne tik bando savintis moralę, kaip išimtinai religinę ar bažnytinę vertybę, tačiau ir teigia, jog moralės kilmė nėra natūrali, jog tai yra jų dievo įskiepis žmogui.

Vėlgi, analizuodamas pateiksiu keletą pavyzdžių.

Moralė nėra tik žmogui būdingas elementas. Moralės apraiškos sutinkamos mūsų pusbrolių (98% šimpanzės genomo yra identiški žmogaus genomui, todėl žodis „pusbrolis“ tikrai nėra perdėtas) – žmogbeždžionių – gyvenime (paveikslėlyje pavaizduotas altruizmo ir moralės pavyzdys, kai beždžionė padeda savo jaunikliui pereiti nuo vieno medžio prie kito sudarydama tiltą savo kūnu):

altro good

Kita žinduolių grupė, kuriai būdinga moralė, yra šuniniai (Canidae). Šuninių šeimos atstovams nereikia Biblijos ar religijos tam, kad gebėtų vadovautis moralės/etikos normomis. Moralės apraiškas šuninių gyvenime aprašo Scientific American straipsnis:

Morality, as we define it in our book Wild Justice, is a suite of interrelated other-regarding behaviors that cultivate and regulate social interactions. These behaviors, including altruism, tolerance, forgiveness, reciprocity and fairness, are readily evident in the egalitarian way wolves and coyotes play with one another. Canids (animals in the dog family) follow a strict code of conduct when they play, which teaches pups the rules of social engagement that allow their societies to succeed. <…>

<…> Years of painstaking video analyses by one of us (Bekoff) and his students show, however, that individuals carefully negotiate play, following four general rules to prevent play from escalating into fighting.

<…>

Fair play, then, can be understood as an evolved adaptation that allows individuals to form and maintain social bonds. Canids, like humans, form intricate networks of social relationships and live by rules of conduct that maintain a stable society, which is necessary to ensure the survival of each individual. Basic rules of fairness guide social play, and similar rules are the foundation for fairness among adults. This moral intelligence, so evident in both wild canines and in domesticated dogs, probably closely resembles that of our early human ancestors. And it may have been just this sense of right and wrong that allowed human societies to flourish and spread across the world.

Paraleliai, galime pabandyti suprasti, kaip veikia žmogaus moralė. Tai padaryti mums padės taip vadinami veidrodiniai neuronai. Ištrauka iš Science Daily straipsnio:

Mirror neurons, many say, are what make us human. They are the cells in the brain that fire not only when we perform a particular action but also when we watch someone else perform that same action.

Neuroscientists believe this „mirroring“ is the mechanism by which we can „read“ the minds of others and empathize with them. It’s how we „feel“ someone’s pain, how we discern a grimace from a grin, a smirk from a smile.

<…> reporting in the April edition of the journal Current Biology, Dr. Itzhak Fried, a UCLA professor of neurosurgery and of psychiatry and biobehavioral sciences, Roy Mukamel, a postdoctoral fellow in Fried’s lab, and their colleagues have for the first time made a direct recording of mirror neurons in the human brain.

<…> they showed that specific subsets of mirror cells increased their activity during the execution of an action but decreased their activity when an action was only being observed. „We hypothesize that the decreased activity from the cells when observing an action may be to inhibit the observer from automatically performing that same action,“ said Mukamel, the study’s lead author. „Furthermore, this subset of mirror neurons may help us distinguish the actions of other people from our own actions.“

<…>

The researchers found that the neurons fired or showed their greatest activity both when the individual performed a task and when they observed a task. The mirror neurons making the responses were located in the medial frontal cortex and medial temporal cortex, two neural systems where mirroring responses at the single-cell level had not been previously recorded, not even in monkeys.

<…>

Because mirror neurons fire both when an individual performs an action and when one watches another individual perform that same action, it’s thought this „mirroring“ is the neural mechanism by which the actions, intentions and emotions of other people can be automatically understood.

Taigi, žmogus biologiškai suvokia kito asmens pojūčius, kuriuos patirtų pats atlikdamas tą patį veiksmą ar pakliuvęs į tą pačią situaciją. Tai sudaro prielaidas tokiems mistifikuojamiems ir tikinčiųjų kaip evoliucijos rezultato neigiamiems emociniams ar psichologiniams elementams, kaip moralė, sąžinė, altruizmas ir pan.

Norint suvokti, kaip išsivystė moralės jausmas, greta visų likusių emocinių aspektų, visų pirma reikia suprasti evoliuciją. Evoliucija pati savaime neturi valios. Ji nenaudoja informacijos taip, kaip tą daro sąmoningas žmogus. Vienintelis evoliucijos eigoje reikšmingas faktorius yra bet kurios būtybės išlikimo ir sėkmingo jos dauginimosi tikimybė. Tam tikrais atvejais tos gyvūnų grupės, kurios veikė ne tik individualių interesų vedamos, tačiau kartu paisė grupinės gerovės (o kokia yra to paisymo biologinė prigimtis būtent ir aprašo paskutinis nurodytas straipsnis), turėjo didesnę tikimybę išlikti ir taip perduoti savo genomą ateities kartoms. Tokiu būdu per ilgą laiko tarpą būtent jų genomas tapo dominuojančiu tos gyvūnų rūšies genofonde.

Visu tuo remiantis, tikintieji, kurie iki šiol tai praktikavo, turėtų atsisakyti minties, jog moralė yra išimtinai religingiesiems ar labiau religingiesiems „priklausanti“ ir būdinga dorybė. Lygiai taip pat šie žmonės turėtų mėginti suvokti natūralią, tai yra biologinę, moralės ir likusių emocinių faktorių prigimtį, užuot visa tai mistifikavę.

Kodėl žmonės tiki? ...

02Geg2010 3 Komentarai

Kartais natūraliai kyla klausimas: kodėl žmonės tiki? Kodėl, užuot objektyviai pasižiūrėję į realybę, mąstę kritiškai, analitiškai, pasinaudoję savo dedukcijos (ar indukcijos) galimybėmis, jie eina lengvesniu keliu į tiesą žiūrėdami pro pirštus, kurdami įvairiausias racionalizacijas, iš tolo prasilenkiančias su logika, ir kaip įmanydami teisindami jų „dievo“ [a]moralę bei neišprusimą?

Kodėl jie bėga nuo nepatogios tiesos?

Bandydamas atsakyti į šį klausimą aš randu bent penkis galimus įtakos veiksnius, penkis potencialius motyvus.

Psichologinis ir emocinis komfortas

Žmogus yra silpna ir lengvai pažeidžiama būtybė. Mūsų likimas priklauso toli gražu ne vien nuo mūsų pačių, t. y. mes negalime jo valdyti. Mūsų likimas – tai mūsų pačių valios ir aplinkos veiksnių, tiek valingų, jei kalbėsime apie kitus žmones, tiek natūralių, jei kalbėsime apie, sakykime, gamtinę aplinką ir pan., superpozicija.

Paprastai sutikę tokią kliūtį, kurios patys savarankiškai įveikti negalime, imame ieškoti pagalbos iš šalies. Bet kas, jei reikiamos pagalbos iš artimųjų, draugų ar kitų gauti negalime? Kas, jei problema apskritai nepriklauso nuo jokio žmogaus valios, bent jau pagal esamas galimybes, kuriomis mes disponuojame? Tokiu atveju griebiamės paskutinio šiaudo – dievo iliuzijos.

Dievas tikinčiam žmogui – tai „visagalis“ globėjas. Globėjas, kuris, nepaisant savo žiaurių bausmių, pasak tikinčiųjų, yra gailestingas, geranoriškas ir mylintis. O juk kas jau kas, bet toks dievas turi padėti. Svarbiausia, jis (ir tik jis) „gali“ padėti. Savo vaidmenį čia sužaidžia ir psichologija, kuri diktuoja taisyklę, jog geriau pamėginti – juk prarasti nėra ko.

Todėl nereikia stebėtis, jei žmogus nori tikėti, jog tas globėjas yra, jog yra angelas sargas.

Galiausiai tokia psichologinė tendencija sąlygoja ir atitinkamus rezultatus. Jei globėjas nepadėjo, galima rasti tam racionalizaciją:

Bet, jei taip sutapo, jog „pagalbos“ buvo sulaukta, vėliau gimsta saviapgaulė apie „ryšį su dievu“. Į šias saviįtaigos iliuzijos pinkles papulti nesunku. Gal todėl tiek daug žmonių mato priežastinius ryšius ten, kur jų paprasčiausiai nėra.

Baimės faktorius

Su psichologiniu ir emociniu komfortu glaudžiai persipynęs yra baimės faktorius. Jam suvaldyti pasitelkiamos tokios religinės koncepcijos kaip „gyvenimas po mirties“ ar „reinkarnacija“, „rojus“.

Daugumai žmonių mintys apie mirtį, ypač jų pačių mirtį, tikrai neatrodo mielos. Su amžiumi suvokiant, kad ir eiti likęs gyvenimo kelias trumpėja, šios mintys turi tendenciją įgauti vis tamsesnį atspalvį. Geras pavyzdys galėtų būti dažnai perdėtas (net ir tikinčiųjų įsitikinimu; juk ir lietuvių liaudies patarlė sako: „Dažnai bažnyčios durų nevarstyk – ne daržinė!“) „davatkų“ pamaldumas. Kitas pavyzdys – kreipimąsis į dievą pagalbos, kai kyla grėsmė gyvybei nepagydomos ligos atveju ar patekus į potencialiai mirtiną incidentą. Nepagydomos ligos atveju yra ir kita tendencija, kuri puikiai koreliuoja su religingumo padidėjimu, tai bandymas pagalbos kreiptis į įvairaus plauko šarlatanus, turinčius tariamų mistinių galių.

Baimės faktorius pasireiškia ne tik minėtomis religinėmis koncepcijomis. Šiuo tikslu pasitarnauja ir dievo, kaip baudėjo bei teisėjo, įvaizdis, taip pat „nuodėmės“ sąvoka. Dažnai kalbama apie dievo garbinimą ir šlovinimą kaip ypatingos būtybės, kuriai žmogus neprilygsta jokiu atžvilgiu. O ištikus nelaimei galima išgirsti sakant, jog tai „dievas baudžia“.

Tad, kai kurie žmonės apsidraudžia tikėdami nuo juos mylinčio dievo nelabai meilios valios. Kiti tiesiog randa religijoje paguodą ir nuraminimą tais klausimais, kurie jiems kelia nerimą, leidžia lengviau sutikti neišvengiamą nemalonią lemtį.

Auklėjimo įtaka ir sakramentai

Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip skirtingos religijos yra pasiskirsčiusios pasaulyje. Nesunkiai pastebėsime religijų sklaidos teritorinę priklausomybę. Tad kas gi ją lemia?

Ir iš tikrųjų, tikintieji turėtų paklausti savęs, kodėl jie tiki būtent šiuo dievu, o ne kitu. Kodėl jie paiso būtent šių religinių „tiesų“, seka būtent šia doktrina? Neabejoju, kad bet kurį objektyvų, t. y. ne asmeniniu požiūriu, bet objektyviais argumentais grįstą, atsakymą prieš kitą religiją būtų galima atsukti prieš atsakiusiojo žmogaus tikėjimą 180 laipsnių kampu. Faktorius, kuris lemia religiją, absoliučia dauguma atvejų, yra paprasčiausias šansas, paprasčiausia loterija gimti toje vietoje, kurioje dominuoja viena, bet ne kita, religija.

Jei tikėjimą žmonės rinktųsi be išorinės įtakos, be papildomo motyvo iš šalies, visuose pasaulio regionuose mes matytume apytiksliai vienodą skirtingų religijų paplitimą. Lietuvoje būtų apie šeštadalis musulmonų, kiek daugiau nei ketvirtadalis krikščionių, maždaug septintadalis induistų. Tačiau yra visai priešingai. Lietuvoje vyrauja krikščionybė, netgi viena atskira jos denominacija – katalikybė. Indijoje – induizmas. Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje – islamas. Ir t. t.:

Taigi, auklėjimo įtaka ir vyraujanti vietinė kultūra ir yra būtent tas lemiamas veiksnys, kuris apsprendžia ne tik tikėjimo ar netikėjimo klausimą, bet ir nulemia konkrečią tikėjimo kryptį. Žinoma, kiekviena taisyklė turi išimčių. Tačiau sakoma, jog išimtys tik patvirtinta taisyklę.

Ne veltui greta auklėjimo paminėjau ir sakramentus. Sakramentai yra bažnytinės hierarchijos išvystytas įtakos įrankis, pateiktas sektinos „tradicijos“ pavidalu, įtraukti asmenis į savąjį tikėjimą jau nuo mažumos. Žinoma, ar galėtų būti kitaip. Juk religijos perspektyvos sėkmė tiesiogiai priklauso nuo ją paliekančių ir į ją patenkančių asmenų skaičiaus santykio. Todėl šiam santykiui „teigiamoje“ skalės pusėje palaikyti sukurti svertai.

Vaikui vos gimus priklijuojama „įgimtos nuodėmės“ koncepcija. Suprask, esi blogas, nes drįsai egzistuoti, ir tik mes galime tau padėti. Ir tai tik pradžia, vėliau seka primesto tikėjimo „sutvirtinimas“ ir taip iki žmogaus brandos, o ją pasiekus susimąsčius atrodo, kad tikėjimas yra natūrali gyvenimo dalis ir būti kitaip tiesiog negali.

Suprantama, kai tėvai priima sprendimus už dar nesąmoningus savo vaikus. Tačiau tai suprantama tik tada, kai tie sprendimai nepaženklina vaiko visam gyvenimui, neįpareigoja jo ateičiai, nepriklijuoja jam etiketės. Būtų galima pateisinti, jei tokie sprendimai tuo metu vaikui būtų būtini. Tačiau krikštas ir panašūs tikinčiųjų ritualai yra visiškai nereikalingi. Na, žinoma, bažnyčia pasakytų kitaip.

Įtaiga per manipuliacijas vertybėmis

Bažnyčia vykdo manipuliaciją vertybėmis ir emocijomis. Nepagrįstą manipuliaciją.

Bažnyčia bando pasisavinti tokias vertybes, kaip dorovė, moralė. Nors Biblija, paskaičius ją visą, o ne tik ištraukas lankstinukuose, paliudys priešingai. Kad bažnyčios atstovai, dievo tarnai, yra tiek pat moralūs (santykinai), kaip ir bet kurie kiti žmonės, gali liudyti pedofilijos skandalų gausa, kurių gaisrams gesinti bažnyčia sumoka šimtus milijonų dolerių kasmet.

Pasitelkiant tokias manipuliacijas bandoma sukurti netikinčiojo, kaip amoralaus, visuomenės vertybių nepaisančio individo, įspūdį. Tačiau, kaip minėjau, tam nėra jokio pagrindo. Moralei religija nebūtina. Kyla klausimas, ar žmonės yra „geri“ todėl, kad jiems taip nurodo religinė doktrina ar Lietuvos Respublikos teisė, ar todėl, jog jie yra pakankamai išsivystę protiškai, pažengę mentaliteto prasme, jog suvoktų, kad tik elgdamiesi konstruktyviai gali susikurti gerbūvį sau, kartu jį sukuriant ir aplinkiniams.

Taip pat galima iškelti dar vieną klausimą: ar, hipotetiškai, „geras“ žmogus eis į „rojų“ ar į „pragarą“, jei jis netiki? Koks yra dievo prioritetas – paklusnumas ar „gerumas“? Jei tikinčiųjų dievui svarbiausia žmogaus dorumas, jo netikėjimas įtakos tariamo dievo malonei neturės. Tačiau, jei dievui iš tikrųjų rūpėtų dorumas, bet ne paklusnumas, bažnyčia sugriūtų kaip kortų namelis. Juk tada religija, o kartu su ja ir bažnyčia, taptų nebereikalingos.

Žmogaus psichologijos silpnybės

Psichologijos mokslų daktaras Patrikas Lehmanas 2003 metais pristatė savo tyrimą, kuriuo nustatė, jog, jo paties žodžiais orginalo kalba: „When there is a major event, people search for an explanation. There appears to be a general psychological tendency for people to think that a major or significant event must have been caused by something similarly major, significant or powerful.“ Paprasčiau sakant, sudėtingiems ar ypatingiems reiškiniams žmonės natūraliai linkę ieškoti atitinkamai sudėtingų ir ypatingų paaiškinimų, ypatingų juos „sukėlusių“ jėgų, ypatingų priežastinių ryšių.

Turbūt visi sutiksime, jog visatos prigimties ar žmogaus egzistencijos klausimai yra ypatingi. Arba bent jau tokiais mums atrodo. Todėl ir visatos prigimčiai nusakyti ar žmogaus egzistencijos prasmei paaiškinti tikintieji ieško kažko neįprasto. Tai tarsi mūsų pačių sąmonės spąstai, į kuriuos papuolame net nesusimąstydami.

Klausiame, kokia yra viso ko priežastis. Tačiau kokia yra priežasties priežastis? Klausiame, kokia yra viso ko prasmė. Tačiau kokia yra prasmės prasmė?

Kartais į iš pažiūros sudėtingus klausimus atsakyti labai paprasta. Šių klausimų sudėtingumas yra dirbtinis. Dirbtinės ir iš jų sekančios žmogaus suvokimo skylės. O tas skyles tikintieji bando užkamšyti dievais. Tačiau taip save tik apgaudinėja.

—

Manau, kad daugumos žmonių tikėjimą vienu ar kitu dievu lemia keleto (o gal visų) šių išvardintų faktorių kombinacija.

Yra daugybė dalykų, kurių nesuvokiame. Daugybė dalykų, kurie yra mums „nepatogūs“ ar nepageidautini. Tačiau turėtume priimti tą iššūkį, kurį mums siūlo mūsų pačių tiek išsivystęs protas, jog galėtume suvokti tų problemų egzistavimą. Jog galėtume užduoti sau tuos klausimus, į kuriuos, bent kol kas, negebame atsakyti.

Neapgaudinėkime savęs, kad žinome tai, ko nežinome. Nebijokime pasakyti „nežinau“, jei taip ir yra. Užuot melavę sau ir apsimetę, kad žinome, pasistenkime iš tikrųjų dirbti ta linkme, kuri mums padėtų išsiaiškinti. Užuot skaitę Bibliją, perskaitykime mokslo enciklopediją. Užuot bėgę nuo logikos su „dievui logika neegzistuoja“ ir panašiais teiginiais ar kūrę racionalizacijas kaip „dievo keliai nežinomi“, pakinkykime ją.

Išmokime gyventi nepatogioje realybėje, nebijokime pažinti nepatogios tiesos. Juk tai pirmas būtinas žingsnis norint iš tiesų padaryti ją gražesne.

[Ne]tikėjimo tendencijos Lietuvoje ...

01Geg2010 2 Komentarai

2001 m. atlikto visuotinio gyventojų surašymo metu 8,3% Lietuvos gyventojų pasisakė esą netikintys (miestuose – 10,3%), dar 8,1% į klausimą negalėjo atsakyti (miestuose – 9,7%). 83,6% nurodė esą tikintys (miestuose – 80%):

2010 m. balandžio mėn. 18 d. Delfi.lt buvo vykdyta apklausa „Ar tikite Dievu?“. Jos rezultatai:

22% procentų netikinčiųjų rodiklis, parodė beveik 14% netikinčiųjų skaičiaus padidėjimą per 9 metus (arba 61% tikinčiųjų rodiklis, parodė daugiau nei 22% tikinčiųjų skaičiaus sumažėjimą per atitinkamą laikotarpį):

stat

Tačiau reikia turėti omenyje ir tai, kad, mano manymu, vidutinio statistinio žmogaus, turinčio priėjimą prie interneto, ir vidutinio statistinio žmogaus, tokio priėjimo neturinčio, realybės suvokimas, apskritai nagrinėjant, skiriasi pastarojo nenaudai. Delfi.lt apklausoje greičiausiai dalyvavo (jei dalyvavo apskritai) gerokai mažesnis procentas davatkų, nei jų sudaroma santykinė visuomenės dalis. Miestuose interneto ryšys yra prieinamesnis ir labiau išvystytas, o miestų gyventojai mažiau linkę tikėti religijomis nei jomis tiki kaimo gyventojai.

Todėl tiesiogiai lyginti Delfi.lt apklausos rezultatus su 2001 m. vykdyto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis negalima. Tokio palyginimo galimybę turėsime, kai bus aiškūs 2011 m. vykdysimo visuotinio gyventojų surašymo rezultatai.

Biblijos [ne]patikimumas – kontradikcijos ...

01Geg2010 22 Komentarai

Dėmesio vertas aspektas Biblijoje yra evangelijų sekamų pasakų faktiniai neatitikimai. Pavyzdžiui, istorija apie figmedį:

21:19 Pamatęs pakelėje figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė jam: „Tegul per amžius ant tavęs neaugs vaisiai!“ Ir figmedis kaipmat nudžiūvo.

Pagal Matą

11:14 Atsakydamas Jėzus tarė medžiui: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!“ Jo mokiniai tai girdėjo.
<…>
11:20 Rytą eidami pro šalį, jie pamatė, kad figmedis nudžiūvęs iš pat šaknų.

Pagal Morkų

Istorija apie tai kaip personažas Petras išsižada personažo Jėzaus:

26:34 Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“.
<…>
26:74 Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys.
26:75 Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir karčiai verkė.

Pagal Matą

14:30 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“.
<…>
14:68 Bet Petras išsigynė, sakydamas: „Nei žinau, nei suprantu, ką sakai“. Jis išėjo į prieškiemį, ir pragydo gaidys.
14:69 Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplink stovėjusiems: „Šitas yra iš jų!“
14:70 Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau šalia stovintieji sakė Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų, juk tu irgi galilėjietis, ir tarmė tavo tokia“.
14:71 Tada jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate!“
14:72 Gaidys pragydo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam sakė Jėzus: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Tai prisiminęs, jis pravirko.

Pagal Morkų

Iš vainikavimo erškėčiais:

27:28 Jie išrengė Jį ir apsiautė raudonu apsiaustu.

Pagal Matą

15:17 Jie apvilko Jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo Jam erškėčių vainiką

Pagal Morkų

Prie kapo:

28:1 Sabatui pasibaigus, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo pažiūrėti kapo.

Pagal Matą

16:1 Sabatui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nupirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.

Pagal Morkų

28:2 Ir štai kilo smarkus žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas, nužengęs iš dangaus, atėjo, nurito akmenį nuo angos ir atsisėdo ant jo.
28:3 Jo išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.
28:4 Išsigandę jo, sargybiniai ėmė drebėti ir sustingo lyg negyvi.
28:5 O angelas tarė moterims: „Nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.
28:6 Jo čia nėra! Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur Viešpats gulėjo.
28:7 Ir skubiai duokite žinią Jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai Jį pamatysite’. Štai aš jums tai pasakiau“.

Pagal Matą – moterys matė angelą, kuris nurito akmenį. Angelas sėdėjo ant akmens, ne kapo viduje.

16:2 Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, saulei tekant, jos atėjo prie kapo
16:3 ir kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“
16:4 Bet pažvelgusios pamatė, kad akmuo nuristas. O jis buvo labai didelis.
16:5 Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį ilgais baltais drabužiais ir nustėro.
16:6 Jis joms tarė: „Neišsigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra. Štai vieta, kur Jį buvo paguldę.
16:7 Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Ten Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs“.

Pagal Morkų – akmuo jau buvo nuristas. Angelas sėdėjo kapo viduje.

28:8 Jos skubiai paliko kapą, apimtos išgąsčio bei didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.

Pagal Matą

16:8 Jos skubiai išėjo ir nubėgo nuo kapo, nes drebėjo ir buvo apstulbusios. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.

Pagal Morkų

Taip pat nesutampa evangelijose nurodomas Jėzaus giminės medis. Tai galite patikrinti peržiūrėję Mato (1:2-16) ir Luko (3:23-34) pasakojimus.

Sakoma, evangelija pagal vieną ar kitą evangelistą. Šiuos (at)pasakojimus (mitologinius) užrašę žmonės galėjo klysti ir tai normalu. Į ką aš norėčiau atkreipti dėmesį yra tai, jog, pavyzdžiui, evangelija pagal Matą datuojama 50-60 m. po Kristaus. Evangelija pagal Morkų – 65-70 m. po Kristaus. Taip nurodoma pačiame Naujajame testamente. Būtent į šias dvi knygas aš ir susitelkiau lygindamas atpasakojimus (neabejoju, kad tęsiant analizę būtų rasta dar daugybė neatitikimų).

Todėl skirtumas tarp abiejų autorių rašinių laike yra apie 10 metų. Ir daromos klaidos ne subjektyviuose dalykuose, kaip, pavyzdžiui, tam tikros veiksmo vietos aplinkos (tarkim, gėlių) grožis ar pan., bet faktinės klaidos. Tad galima iškelti pagrįstą retorinį klausimą: ar galime tikėtis, jog Biblija išlaikė pakankamą savo autentiškumą per keletą tūkstančių metų, praėjusi įvairias visuomenės vystymosi epochas, jos moralinių vertybių kaitą (kardinalią), verčiama iš kalbos į kalbą, jei faktinės klaidos daromos vos po 10 metų laikotarpio? Ar logiška tokia rašliava vadovautis kaip kažkokia gyvenimo tiesa ar jo vadovu?

Daugiau, humoro forma, apie Biblijoje esančias kontradikcijas galite pasižiūrėti čia.

Medicina krikščionių stiliumi – raupsai ...

01Geg2010 6 Komentarai

Raupsai (lot. lepra) – lėtinė infekcinė, mažai užkrečiama liga, kuriai būdingas odos, matomų gleivinių, periferinės nervų sistemos ir vidaus organų pažeidimas. Raupsus sukelia lazdelės formos, parazituojantis tik ląstelės viduje, mikrobas Mycobacterium leprae. Infekcijos sukėlėju užsikrečiama tik glaudaus ir ilgo kontakto su sergančiu žmogumi metu. Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių praeina keletas metų. Veido, galūnių odoje atsiranda tamsiai raudonos, be aiškių ribų, dėmės, sustandėjimai, mazgeliai. Iškrenta antakių ir blakstienų plaukai, sustorėja ausų speneliai, deformuojasi nosis. Kaip ligos komplikacijos pasireiškia pažeistų vietų jautrumo sutrikimas, aklumas, galūnių deformacijos, paralyžiai, kaulinio audinio nykimas, lėtinės opos.

Ligos simptomai skamba tikrai nejaukiai. Įsivaizduokite senovės žmogų, kuris neturi nei menkiausio supratimo apie mikrobų egzistavimą bei būtent jų sukeliamas ligas (bent jau šiuo atveju). Nenutuokia nei pačios ligos kilmės, nei jos pašalinimo veiksnių (paveikslėlyje pavaizduotas infekcijos sukėlėjas Mycobacterium leprae):

Natūraliai ieškoma paaiškinimo, o paaiškinimas atitinka to meto žmogaus suvokimo ir žinių galimybes.

Taigi, visa tai puikiai atsispindi ir to meto žmonių rašytoje „fundamentalių tiesų“ knygoje – Biblijoje – bei jos pagrindinio personažo – dievo – teiginiuose. Štai kaip persirgęs raupsais savo dievui dėkotų krikščionis (Kunigų knyga, 14:1-32):

14:1 Viešpats kalbėjo Mozei:
14:2 „Tai įstatymas raupsuotajam, kai jis paskelbiamas švariu. Jis bus atvestas pas kunigą,
14:3 kuris turės išeiti iš stovyklos. Radęs jį išgijusį nuo raupsų,
14:4 įsakys jam paimti du sveikus, švarius paukščius, kedro medžio, raudonų siūlų ir yzopo.
14:5 Vieną paukštį kunigas lieps papjauti moliniame inde virš tekančio vandens,
14:6 kitą gyvą kartu su kedro medžiu, raudonais siūlais ir yzopu padažys papjauto paukščio kraujyje
14:7 ir juo pašlakstys septynis kartus apvalomąjį, kad būtų paskelbtas švariu. Gyvą paukštį paleis skristi į laukus.
14:8 Po to žmogus išplaus savo drabužius, nusiskus plaukus ir apsiplaus vandeniu; taip apvalytasis įeis į stovyklą, bet savo palapinėn neis dar septynias dienas.
14:9 Septintą dieną jis nusiskus galvos plaukus, barzdą ir antakius, dar kartą išplaus drabužius ir nusiplaus kūną.
14:10 Aštuntą dieną ims du sveikus avinėlius, metinę avelę, duonos aukai tris dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, ir vieną logą aliejaus.
14:11 Apvalymo apeigas atliekąs kunigas pastatys jį ir visa tai Viešpaties akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo.
14:12 Po to ims avinėlį ir aukos jį už kaltę; ims taip pat aliejaus logą ir visa tai siūbuos Viešpaties akivaizdoje.
14:13 Avinėlį papjaus šventoje vietoje, kur aukojama deginamoji auka ir auka už nuodėmę. Auka už nuodėmę ir auka už kaltę priklauso kunigui ir yra šventa.
14:14 Kunigas, ėmęs aukos už kaltę kraują, pateps juo apvalomojo dešinę ausį ir dešinės rankos ir kojos nykščius.
14:15 Iš aliejaus logo dalį įsipils į savo kairiosios rankos delną
14:16 ir, padažęs jame dešinės rankos rodomąjį pirštą, pašlakstys Viešpaties akivaizdoje septynis kartus.
14:17 Likusį kairės rankos delne aliejų išlies ant apvalomojo dešinės ausies, ant dešinės rankos ir kojos nykščių
14:18 ir ant jo galvos. Ir kunigas sutaikins jį su Viešpačiu.
14:19 Po to kunigas, atlikdamas sutaikinimą, aukos auką už nuodėmę ir deginamąją auką,
14:20 padėdamas ją ant aukuro kartu su duonos auka; taip žmogus bus sutaikintas ir apvalytas.
14:21 O jei jis neturtingas ir neišgali duoti minėtų dalykų, ims aukai už kaltę avinėlį, kad kunigas sutaikintų jį, dešimtą dalį efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, duonos aukai, logą aliejaus
14:22 ir du balandžius ar du jaunus karvelius: vieną aukai už nuodėmę, o antrą deginamajai aukai.
14:23 Visa tai jis atneš aštuntą savo apsivalymo dieną kunigui prie Susitikimo palapinės įėjimo Viešpaties akivaizdon.
14:24 Kunigas, paėmęs avinėlį aukai už kaltę ir aliejų, pasiūbuos tai Viešpaties akivaizdoje.
14:25 Papjovęs avinėlį, jo krauju pateps dešinę apvalomojo ausį, dešinės rankos ir kojos nykščius.
14:26 Ir kunigas dalį aliejaus įsipils į savo kairės rankos delną,
14:27 padažęs dešinės rankos pirštą, pašlakstys septynis kartus Viešpaties akivaizdoje,
14:28 pateps dešinę apvalomojo ausį ir dešinės rankos bei kojos nykščius toje vietoje, kur buvo patepta aukos už kaltę krauju.
14:29 Likusią aliejaus dalį, esančią rankoje, išpils ant apvalomojo galvos, kad sutaikintų jį su Viešpačiu.
14:30 Aukos taip pat vieną balandį ar jauną karvelį, – iš to, ką pajėgs gauti, -
14:31 aukai už nuodėmę, o kitą – deginamajai aukai, ir duonos auką, sumaišytą su aliejumi.
14:32 Tai auka nepasiturinčio raupsuotojo, kuris neišgali daugiau aukoti savo apsivalymui“.

Nereikėtų stebėtis, kad raupsai buvo paminėti Biblijoje. Ši liga yra ilgametis žmonijos palydovas, besidalinantis 4000 metų kelione kartu su žmonėmis. Artimieji Rytai, vieta, kur gyveno Biblijos autoriai, laikomi viena potencialių raupsų atsiradimo vietų.

Įdomu, ką krikščionys aukoja savo dievui persirgę sloga. Belieka tikėtis, Kauno medicinos universitete šios svarbios medicinos, kaip reabilitacijos dalies, nepamirštama išdėstyti.

Sakant „pagonis“ ne vienam iš mūsų kyla gan pašaipi asociacija įsivaizduojant tų žmonių varganą suvokimą. Tačiau krikščionys pernelyg nuo jų  nesiskiria. Ne vien todėl, kad krikščionys pasiskolino iš pagonių „šventas“ Kalėdas (metų laikas, kai dienos ima ilgėti – pagonių garbintos  Saulės „atgimimimas“) bei „šventas“ Velykas (apytikslis metų laikas, kai dienos tampa ilgesnėmis už naktis – pagonių garbintos Saulės „prisikėlimas“). Bet ir dėl savo polinkio į atnašavimą.

Beje, šis pavyzdys toli gražu nėra vienintelis toks Biblijoje. Galima rasti ir žmonių aukojimo pavyzdžių. Tačiau perrašinėti Bibliją į šį tinklaraštį nematau prasmės, juo labiau, kad pateikta citata ir taip netrumpa. Kaip kažkada esu sakęs, geriausias būdas „mesti“ tikėti – imti ir perskaityti Bibliją pačiam.

Netobula „tobulo dievo kūryba“ – rudimentai ...

29Bal2010 2 Komentarai

Panagrinėkime rudimentinius organus, tokias kūno dalis ar netgi rudimentines organizmo funkcijas.

Pirmas pavyzdys – „žąsies oda“. Žinome, jog žmogus išsivystė iš bendro mūsų ir žmogbeždžionės protėvio. Žinome ir tai, jog mūsų protėviai buvo pakankamai smarkiai plaukuoti. Taigi, dėl šalčio ar grėsmės faktoriaus poveikio, prie plauko šaknies esantys raumenys susitraukdami priversdavo plaukus pasišiaušti. Kaip paminėjau, tai turėjo dvi funkcijas: viena – pašiauštas kailis sudaro didesnius oro tarpus tarp pavienių plaukų, todėl geriau sulaiko šilumą, taigi tinka apsiginti nuo šalčio; antra – pašiaušus kailį gyvūnas atrodo didesnis ir grėsmingesnis, kas padėdavo apsiginti nuo bet kurios kitos, grėsmę keliančios būtybės. Tačiau su laiku žmonės išmoko susikurti vis patogesnes gyvenimo sąlygas ir kailis tapo nebereikalingas. Nepaisant to, jog paties kailio nebeliko, ši rudimentinė organizmo funkcija, susieta su kailiu, išliko.

Antras pavyzdys – vyrų speneliai. Speneliai moterims reikalingi vaikų žindymui. Evoliucijos eigoje, reikėtų išskirti – lytinės evoliucijos eigoje (be šios, dar egzistuoja dirbtinė žmogaus veiklos sąlygota ir natūralios atrankos sąlygota evoliucijos) – vis labiau ryškėjant skirtumams ir vis labiau pasiskirstant funkcijoms tarp dviejų skirtingų lyčių – žmogaus atveju, vyro ir moters – vyrų speneliai nebeturi jokios paskirties ir tėra evoliucijos reliktas. Likusi ir pati vyrų laktacijos funkcija, kuri kartais pasireiškia, ypač suaktyvinta tam tikrų hormonų gamybą stimuliuojančių medikamentų vartojimo.

Trečias pavyzdys – varnakaulis. Žmogaus mentikaulis, ten, kur jis susijungia su raktikauliu, turi ataugą, kurios forma primena varnos sparną. Tai stambaus kaulo varnakaulio liekana. Šį rudimentą turi visi žinduoliai. O echidnos ir ančiasnapio, kaip ir paukščių bei roplių, varnakaulis gerai išsivystęs.

Ketvirtas pavyzdys – ausies kaušelio raumuo. Ausies kaušelį judinantys raumenys žmogui – rudimentas, o kitiems sausumos žinduoliams – svarbi kūno dalis. Judindami šiuos raumenis, jie keičia ausies kaušelių padėtį, rodo savo emocijas ir geriau gaudo įvairius garsus.

Penktas pavyzdys – trečiasis vokas. Žmogaus akies vidiniame paviršiuje yra rausvas spurgelis – tai trečiojo voko rudimentas. Paukščių trečiasis vokas išvystytas labai gerai, sunykusį, bet pastebimą, jį turi katės ir šunys. Jis padeda geriau sudrėkinti akies paviršių, o paukščiams – apsaugoti akį skrendant. Trečiasis vokas, dar vadinamas epikantu, gana gerai matyti mongolidų rasės žmonių akyse. Mokslininkai tai sieja su jų evoliucija atvirose, vėjuotose stepėse:

Šie pavyzdžiai pateikti iš žmogaus organizmo. Tai tik penki, nors jų yra gerokai daugiau. Vieni žinomiausių rudimentų – apendicitas ir uodegikaulis. Abu šie dariniai yra rudimentinės liekanos, nors ir abu atlieka tam tikras laike pakitusias funkcijas.

Rudimentinių organų ar kūno dalių pavyzdžių gamtoje apstu.

Pavyzdžiui, yra aibė gyvūnų, kurie turi sparnus, tačiau negali skraidyti. Tai stručiai, kiviai, pingvinai. Stručiai sparnus panaudoja judėjimo patogumui, lygsvarai palaikyti, sparnai taip pat dalyvauja seksualiniame ir socialiniame stručių gyvenime. Pingvinai sparnus dabar naudoja plaukiodami ir, kiek tai įmanoma, ropšdamiesi ledu ar kitu paviršiumi. Vienas įdomiausių ir iracionaliausių rudimentinių sparnų pavyzdžių priklauso pelėdinėms papūgoms. Douglas Adams savo knygoje „Paskutinis šansas pamatyti“ („Last Chance to See“) yra pasakęs, jog šie paukščiai: „ne tik pamiršo, kaip skraidyti, bet pamiršo ir tai, jog pamiršo skraidyti“. Jie įsiropščia į medį ir šoka iš jo manydami, kad gali skristi. Deja, po to plojasi tiesiai į žemę. Kitas tokių paukščių pavyzdys – Galapagų kormoranas:

Sparnų rudimentinės ataugos randamos ir tiriant vabzdžius.

Kitas rudimentinių organizmo dalių pavyzdys yra akys. Rudimentinės akys būdingos urviniams gyvūnams, trogloditams. Evoliucijos eigoje jų akys prarado savo funkciją, kadangi matomumas jų gyvenamojoje aplinkoje vis tiek nėra įmanomas. O akis, kaip ir bet kuri kita kūno dalis, yra išvystymui resursus eikvojantis elementas. Taip pat papildomos atviros liaukos yra potenciali grėsmė organizmo užkratui patekti. Pavyzdžiui, kurmio akys yra vos ~1 mm skersmens, o kurmio regėjimas yra minimalus:

Galima paminėti ir rudimentines galūnes. Pavyzdžiui, tokias turi banginiai, kurie, skirtingai nei žuvys, kažkada evoliucijos eigoje buvo migravę į sausumą, įgavo žinduoliams būdingas galūnes, tačiau vėliau, dėl pasikeitusių aplinkos sąlygų, grįžo į jūras. Ten galūnės neteko savo funkcijos. Dabartinės banginių galūnės yra minimaliai išsivysčiusios ir slepiasi po jų oda net nepasiekdamos kūno paviršiaus (pažymėta raide c):

Yra daugybė pavyzdžių, kurių visų neįmanoma išvardinti ir kurie liudija apie vieną iš dviejų: „sąmoningo tobulo kūrėjo“ apgailėtinumą arba apie evoliucijos eigos ženklus, kuriais tiek mūsų, tiek mūsų „gyvūnijos gyvybės medžio pusbrolių“ kūnai yra nusėti.

Kuris iš šių dviejų variantų jums atrodo įtikinamesnis, spręskite patys.

Dievo tarnų slapta silpnybė mažiems berniukams ...

28Bal2010 1 Komentaras

Vatikano 1962 metais sukurta instrukcija kaip elgtis pederastijos, pedofilijos ar vaikų tvirkinimo bylų, iškeltų bažnyčios atstovams, atvejais ir 2001 metais Ratzinger’io, dabartinio popiežiaus, pakartotinai išleista ir išsiųsta visiems vyskupams.

<…> what is treated in these cases has to <…> be pursued in most secretive way, and, after they have been defined and given over to execution, they are to be restrained by a perpetual silence <…> each and everyone pertaining to the tribunal in any way or admitted to knowledge of the matters because of their office, is to observe the strictest <…> secret, which is commonly regarded as a secret of the Holy Office <…>

Visą originalų dokumentą, Crimen Sollicitationis, galite perskaityti čia.

Kam reikia velnio, kai yra toks dievas. Ir kam reikia „antikristo“, kai yra toks popiežius:

Requiem „visagaliams“ dievams ...

28Bal2010 1 Komentaras

1) Jei tariamas dievas yra visagalis, ar jis pats pasirinko egzistuoti, ar egzistuoja be sąmoningo savo pasirinkimo? Jei jis egzistuoja be sąmoningo savo pasirinkimo, t.y. jei jis pats nepasirinko egzistuoti, vadinasi, jis nėra visagalis. Jei jis tiesiog egzistuoja nepriklausomai nuo savo valios, jis nėra sąmoningas, todėl frazė „dievas“ tėra personifikacija.

2) Jei jis pasirinko egzistuoti ir yra visagalis, reikia manyti, kad jis gali pasirinkti ir nebe egzistuoti. Galbūt jis tą jau seniai padarė? Taipogi jis gali keisti savo sprendimus, todėl visos taisyklės, kurias jis sukūrė, ar jo duoti pažadai yra kvestionuotino galiojimo.

3) Kaip jis pasirinko egzistuoti, kol dar neegzistavo? Jis galėjo priimti sprendimus tik egzistuodamas, t. y. tik egzistuojant jo valiai ir jo sąmonei. Tai reiškia, kad kažkas iki jo turėjo nuspręsti dėl jo pradinės egzistencijos arba ta egzistencija turėjo būti natūrali, be pasirinkimo galimybės.

Kadangi jis negalėjo pasirinkti egzistuoti dar neegzistuodamas, vadinasi, arba jis tiesiog egzistuoja, be savo laisvo pasirinkimo. Taigi, nėra visagalis ir sąmoningas. Arba jo pradinę egzistenciją lėmė kažkas kitas. Vadinasi, turime dar svarbesnį veiksnį už dievą, o dievas vis tiek nėra visagalis.

Kadangi krikščionys padarė klaidą mėgindami sukurti bent kiek apibrėžtą jų dievo koncepciją, be kita ko, įvardindami jį visagaliu, krikščionių dievas neegzistuoja, nes neegzistuoja jo visagališkumas.

—

Nagrinėjant visagališkumo koncepciją ir problemas, su kuriomis ji susiduria, taip pat verta pasidomėti Omnipotencijos paradoksu. Originaliai šis paradoksas skamba taip:

Ar visagalis gali sukurti tokį sunkų akmenį, kad net pats negalėtų jo pakelti?

Manau, jog šis klausimas yra pernelyg „žmogiškas“ (kaip ir patys dievai, kuriems jis skiriamas). Tokios sąvokos, kaip „akmuo“, „pakėlimas“ labiau galioja žmogui. Analizuodami dievų galimybes, privalome paklausti, kokio atskaitos taško atžvilgiu atliksime kėlimą ir ar jėga, kuri riboja žmogaus kėlimo galimybes – gravitacija – apskritai galioja mitologinėms būtybėms.

Tačiau šie paradokso trūkumai nenuneigia jo loginės esmės. Tiesiog esu linkęs užduodamą klausimą perfrazuoti į abstraktesnę jo formą, kuriai žmogiškumo faktorius nevaidintų jokio vaidmens. Siūlau paklausti ar visagalis dievas gali apriboti savo galimybes.

Jei jis tai gali, vadinasi, save apribodamas panaikina ir savo visagališkumą. O, jei negali, jis lygiai taip pat nėra visagalis.

—

Dar vienas niuansas nagrinėjant su omnipotencijos iliuzija susijusias problemas yra visažiniškumo ir visagališkumo savitarpio priešprieša. Jei dievas yra visažinis, jis žino ir ateitį. Jei dievas yra visagalis, jis gali pakeisti ateitį. Jei dievas pakeis ateitį, tai nuneigs teiginį, kad iki to momento, kai jis nusprendė ją pakeisti, dievas žinojo ateitį. Taigi, jei dievas žino ateitį, ji yra galutinai apibrėžta ir jos keitimas nėra galima opcija. Priešingu atveju, ji nėra apibrėžta, tuo pačiu, ir žinoma.

Dievui belieka atsisakyti vieno iš savo atributų – nesigviešti arba visažinio arba visagalio vardo.

Netobula „tobulo dievo kūryba“ – žmogaus anatomija ...

28Bal2010 Nėra komentarų. Būk pirmas!

Pasižiūrėkime į „visagalio visažinio“ dievo „kūrybą“.

Pirmas pavyzdys – gerklų nervas. Jis jungia smegenis su gerklomis. Vietoje to, kad realizuotų savo uždavinį racionaliausiu ir paprasčiausiu keliu, iš smegenų keliauja ne tiesiai į gerklas, kurios yra sąlyginai visai arti, bet kaklu leidžiasi į krūtinę, apsivynioja aplink vieną iš pagrindinių arterijų, padaręs gerą kilpą grįžta kaklu atgal aukštyn ir tik tada pasiekia tikrąjį savo tikslą – gerklas:

Kodėl taip yra?

Gal todėl, kad tariamas „kūrėjas“ buvo kvailys…

Arba todėl, kad mūsų proprotėviai gyveno vandenyje. Gyvendami vandenyje, jie turėjo žiaunas (kai kurie vėlesni migrantai iš sausumos į jūras turi plaučius, kaip savo sausumos protėvių palikimą; beje, proprotėvių žiaunų „atspindys“ pakankamai gerai matomas ir šiandienos žmogaus embrione maždaug 26-ą jo vystymosi dieną). Evoliucionuojant žiaunos buvo transformuotos, iš dalies mutacijos eigoje dalyvavo formuojant skydliaukę ir gerklas. Žuvys neturi kaklo, todėl besiformuojantis kaklas ir krūtinė sudarkė buvusią organizmo sandarą. Taigi, rezultate gauta beprasmė kilpa.

Ši kilpa ypač keistai atrodo žirafos atveju. Šis nervas visu žirafos kaklo ilgiu leidžiasi žemyn, o tada vėl kyla aukštyn užuot pasukęs tiesiai į gerklas ir taip vietoje ~5 metrų išsitęstų vos keliasdešimt centimetrų. Manoma, dėl šios priežasties (atstumo, reikalingo nukeliauti perduodant nervinį impulsą) žirafos gali ištarti tik žemo tono garsus, nors turi pakankamai gerai išvystytą gerklų sistemą:

Antras pavyzdys – sėklinis latakas. Jis jungia sėklides su varpa. Užuot iš sėklidžių pasukęs racionaliu ir paprastesniu keliu varpos link, jis apkeliauja visą gaktikaulį, šlapimtakį ir tik tada suka savo tikslo link:

Kodėl taip yra?

Gal todėl, kad tariamas „kūrėjas“ buvo kvailys… Visiškas.

Arba todėl, kad, kaip manoma, anksčiau sėklidės buvo beveik inkstų lygmenyje ir šio lanksto sėkliniam latakui daryti nereikėjo. Sėklidėms migruojant žemyn, evoliucijos eigoje sperminis latakas ilgėjo, bet pats jo kelias nekito.

Nepanašu į „protingo kūrėjo“ darbą, kurio paties koncepcija nėra protinga. Tačiau puikiai paaiškinama mokslo (šiuo atveju, anatomijos, evoliucijos ir kitų su biologija susijusių mokslo šakų) dėka.

Ir užtikrinu, pavyzdžių, tiek tokio ir dar daugiau kitokio (pavyzdžiui, būtų galima ilgai kalbėti apie rudimentinius organus, apie kuriuos gal kada irgi pateiksiu pavyzdžių) tipo, kodėl „kūrėjas“, su savo apgailėtina morale ir apgailėtinomis žiniomis, buvo nevykėlis, yra krūvos.

Žinoma, galėtume tiesiog atsimerkti ir pasižiūrėti į realybę – Bibliją kūrė eilinis to meto tos vietovės gyventojas, kurio ten ir tada vyravęs mentalitetas bei žinios jo kūrinyje atsispindi ir šiandien. Ir šiandien to meto, tos vietos, to žmogaus mentalitetu ir žiniomis vadovaujasi milijonai „modernios ir apsišvietusios“ visuomenės atstovų. Ir dar pyksta, kai yra kritikuojami.

„Visažinis“ dievas nelankė pamokų? ...

28Bal2010 1 Komentaras

Tarp Visuotinio Vatikano II susirinkimo dokumentų esančioje Dogminėje konstitucijoje apie dievo apsireiškimą dei verbum skelbiama:

Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo. Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui.

Kunigų knyga, 11:13-19

Kun 11,13 Paukščiai, kurių jūs nevalgysite, bet bjaurėsitės, yra: erelis, grifas, jūros erelis;
Kun 11,14 peslys ir vanagėlis su visa jo gimine;
Kun 11,15 visa varnų giminė;
Kun 11,16 strutis ir pelėda, žuvėdra, vanagas ir jo giminė;
Kun 11,17 apuokas, kormoranas ir ibis;
Kun 11,18 gulbė, pelikanas ir gervė;
Kun 11,19 gandras ir visa jo giminė; taip pat tutlys ir šikšnosparnis.

Kažkieno „neklystantis dievas“ nelankė pamokų?

Tikintieji, žinoma, sugalvos kokį nors paaiškinimą („mūsų dievo keliai nežinomi“, „mūsų dievui logikos dėsniai negalioja“). Nors protingiausia būtų tiesiog pripažinti, kad to meto žmogus, Biblijos autorius, su varganu savo žinių bagažu, kuris atsispindi jo kūrinyje, tiesiog negalėjo atlikti jokios DNR, molekulinės, anatominės ar bet kokios kitos evoliucionistų naudojamos analizės ir matydamas, kad padaras skraido, primityviai priskyrė šį žinduolį prie tam tikros sparnuočių grupės – paukščių.

Aether Child Theme by altamente decorativo & bendler.tv | built on Thematic Framework