Ar jums nebūna kartais gėda perskaityti savo paauglystės laiškus/dienoraščius? Aš juos skaitydama raustu… Raustu, nes man gėda, tarsi galvoju „kaip gi galėjau būti tokia kvaila…“ Ir štai atradau mintį: kai skaitydama tai, ką anksčiau parašiau, neberausiu, matyt tuomet ir būsiu suaugusi. O dabar nutrinu tai, ką parašiau, kai ką išmetu, kai ką pataisau. O subrendęs žmogus nieko nenubraukia. Jis naujai viską užrašo ant viršaus, turbūt jis net cituoja save. Ir jam negėda.
Apėmė rudeninis auksinis įkvėpimas. Gal ką gero jums papasakosiu? Ačiū, draugai, kurie užsukate paskaityti.
navasaite
PS Jei norite man ką nors parašyti, email me navasaite@gmail.com
