PLAČIAU:

http://www.facebook.com/#!/pages/moda-avant-fashion/129261020444067.

W 2011 Kovas / Making a Scene

Fotografas: Willy Vanderperre

Mados redaktorius: Olivier Rizzo

Modeliai: Natasha Poly ir Mariacarla Boscono

Stage Fright (1950)

Režisierius: Alfred Hitchcock

Pagr. vaidmenyse: Marlene Dietrich, Jane Wyman

„I played the Fourth deadly sin.

Were you good?

I was… pretty deadly.”

Photos via TFS, MaF screens.

Mary Katrantzou

    „Ši kolekcija – jau apie moterį kambaryje. Ji lankstesnė ir tikresnė.” Moteris kambaryje, prilygstančiame muziejui, apsupta tokių dažno kolekcininko adoracijos objektų kaip Fabergé kiaušiniai, Meissen porcelianas, Mingų dinastijos vazos ir prabangūs perlamutro dirbiniai (kurie, žiia, buvo viena Coco Chanel interjero dominančių, lemtų jos žavėjimosi rytų kultūra). Dar vienu įkvėpimo šaltiniu vėlgi tapo interjerai (tačiau nebe kiek kičinė/pompastinė Baltųjų rūmų pertekliaus estetika kaip S/S 2011 kolekcijoje), Mary šįkart žvalgėsi po garsiausių ir elegantiškiausių praeito šimtmečio Mados damų Dianos Vreeland ir Coco Chanel interjerus, taip pat vaizduotėje kuriamus raštus papildė ir prabangių Babe Paley, Vindzoro grafienės apartamentų vaizdiniais – įkvėpimo šaltinis, išties, vadintinas pasmerktu laimėti : dvi Vogue redaktorės, įtakingiausia praeito šimtmečio dizainerė bei taip, ta pati garsioji (skandalingoji) keliskart išsiskyrusi Amerikos aukštuomenės dama, sužavėjusi Princą Edvardą (Karalių Edvardą VIII), kad šis dėl jos net ryžosi mesti kinging . Visa tai atgijo ant suknelių gerokai intensyvesnėmis ir ryškesnėmis spalvomis.

   „I want to push print to the limit“ teigė Katrantzou, paskatindama manyti, kad ribos apskritai nėra. Prieš ketverius metus baigusi talentų kalve (korektiškesnis terminas būtų tinkama aplinka talentų meistriškumui ugdyti) vadinamą Central Saint Martins Menų ir Dizaino koledžą, Mary Katrantzou į Mados kritikų bei kitų dizainerių (nemaža jau įsitvirtinusių dizainerių būtent Mary kolekciją įvardijo mėgstamiausiais S/S ’11 sezono kūriniais) akiratį pateko pademonstravusi S/S 2011 kolekciją – iki tol ji pastebėta tik kaip mergina, paprastutes sukneles ištapiusi kvepalų buteliukų atvaizdais. Šįkart jaunoji dizainerė, kritikų teigimu, turėjo dvi užduotis: išlaikyti kūrybiškumo lygį bei pademonstruoti labiau vilkėtinus drabužius (kartu ir komerciškai patikimesnę kolekciją). Prie abiejų užuočių galima žymėti varneles, tačiau kartu šiek tiek ir gaila, taip norėtųsi, kad jaunųjų talentų vaizduotei būtų leidžiama nevaržomai pašėlti kiek ilgėliau, deja, Mados rinka negailestinga. Kita vertus, kūrybiškumas visuomet skatintinas, minėta M. Katrantzou S/S 2011 kolekcija – jau įsigyta (kalbama, visi 24 modeliai nukeliavę į JAV, veikiausiai, pas vieną meno gerbėją), o visą vakarą neprisėsti vilkint gražią lempą? Na, jei lempa išties labai graži…

Kolekcija

    Kolekcinių interjero/juvelyrikos vertybių raštai taikyti vintage haute couture siluetams, iš 2011 vasaros kolekcijos atkeliavusiems lempos gaubtams ir kiek paprastesniems, prigludusiems ansambliams. Dizainerė sulaukė šiokių tokių priekaištų dėl siluetų kartotės ir jų dirbtinumo – mat kai kurie apdarai labiau priminė interjero objektą nei drabužį. Rodos, dizainerė daugiausia dėmesio skirtų raštams, o visa kita – kirpimas, siluetas bei pats audinys tebūtų relevantiškas elementas, skirtas jiems geriausiai pademonstruoti. Tiesa, netgi pati Mary šios minties neneigia, pripažindama, kad kolekciją pradeda kurti nuo raštų, kuriuos pati kuria nuo A (popieriaus lape) iki Z (kruopščiai perkelia į kompiuterį izaino programa). Tad nieko keista, jog būtent korsetai su klubų karkasu tampa puikiausia erdve, na, kad ir akvariumui su auksinėmis žuvelėmis pastatyti.

    Tačiau ant artefaktinius objektus primenančių karkasų šįkart nutūpė maždaug pusė kolekcijos vaizdinių, kiti puošė drapiruotas bei tiesaus silueto ar sukneles, prigludusias palaidines, švarkelius bei kelnes. Kaip teigė pati dizainerė, pritaikyti sudėtingo rašto perspektyvą
drapiruotam, lengvai krentančiam audiniui – velniškai sunku (kritikai šią užduotį prilygino mėginimui prikalti vandenį prie grindų). Na, jei jau kritikai parinko tokį palyginimą, tuomet rezultatą galima apibūdinti – she nailed it:  drapiruotos suknelės, tiesaus kirpimo kostiumai ir netgi Armani Prive S/S 2011 tūtelės silueto sijonai, šioje kolekcijoje virtę prabangiomis perlamutro kolonomis, netapo raibuliuojančia netvarka, raštai neprarado perspektyvos, žodžiu, prabangusis Fabergé kiaušinis nesudužo.

    Spalvų pastarojo meto kolekcijose išties netrūksta, tačiau jos vientisos, petraukiamos nebent color-blocking principu, o štai Marie Katrantzou kolekcijoje švelnios rausvos rožės gulė ant tamsių samanų,  scarlet raudonio drakonai kovėsi skaistaus akvamarino jūroje, virš jo pragydo ir greta skaisčiai raudonų aguonų bei vyšnios atspalvio bijūnų įsitaisęs slaviškojo kolekcijos įkvėpimo sando atstovas skiauterėtasis gaidys, aplink kojas vijosi perlamutro gyvatės, išsiskyrė ir kičiškiausias (pirmąsias Marie kolekcijas priminęs raštas) demonstruotųjų apdarų – juvelyriniai kaspinėliai skaisčių alyvų fone. Demonstruoti ir ne tokie ryškūs raštai: paslaptinga kiniškosios šilko tapybos tradicijos pilkuma, lašišos atspalvio perlamutro labirintai, interjeriškai dabinti aukso juostelėmis, persikinio šilko gobelenas, pilkai fluorescentuojantys žuvies žvynai, melsvas kiniškasis porcelianas derintas prie europietiškosios tradicijos dryžuotų tapetų rašto, austi kaukazietiškų kilimų gobelenai, ant tamsesniųjų audinių sektos tamsios slaviškos bei azijietiškos pasakos

    Išties įdomu, kad daugeliui pradedančiųjų dizainerių žingsniu meistriškumo link, veikiausiai, tampa sudėtingesnių siluetų ir kirpimų įsisavinimas, o štai Marie džiaugėsi prisijaukinusi labiau klasikinį tiesų siluetą. Tiesiog mergina mėgsta viską daryti savaip (ir neretai atvirkščiai), o ir pradėti karjerą nuo teatrališkų, veikiau, kabinti ant sienos nei vilkėti skirtų suknelių-toršerų – ne pati blogiausia idėja. Svarbiausia žinoti, kada sustoti: ne, ne svajoti konstruoti bei dekonstruoti ir perženginėti ribas, o… paprastinti. Žinoma, ši silueto adaptacija pavertė kai kuriuos apdarus labiau vilkėtinais, ir nukėlė drabužius nuo sienos ant moterų kūnų, tačiau, be abejo, pareikalavo ir tam tikrų vaizduotės bei praktinės kūrybos kompromisų.

    Kritikai M. Katrantzou kūriniams jau pranašauja vietą simboliniame muziejuje, šiuolaikinio meno skyriuje, parodoje, skirtoje pažymėti visasugeriančiai mūsų laikmečio pertekliaus estetikai. Na, jei taip atrodo camp (tokią menkutės ironijos gaidelę galima įskaityti kritiniame vertinime) – tuomet tai išties rafinuotas, išradingas ir estetiškas camp, nors gal, veikiau (prakalbus apie XXI a. meno estetiką) – avagardiška kičo simuliacija.

Mary Katrantzou

Įkvėpimas

„High above the city, on a tall column, stood the statue of the Happy Prince. He was gilded all over with thin leaves of fine gold, for eyes he had two bright sapphires, and a large red ruby glowed on his sword-hilt.  He was very much admired indeed.’He is as beautiful as a weathercock,’ remarked one of the Town Councillors who wished to gain a reputation for having artistic taste; ‘only not quite so useful,’ he added, fearing lest people should think him unpractical, which he really was not. <…> At that moment a curious crack sounded inside the statue, as if something had broken. The fact is that the leaden heart had snapped right in two. It certainly was a dreadfully hard frost. So they pulled down the statue of the Happy Prince. ‘As he is no longer beautiful he is no longer useful,’ said the Art Professor at the University. <…> Then they melted the statue in a furnace, and the Mayor held a meeting of the Corporation to decide what was to be done with the metal. ‘We must have another statue, of course,’ he said, ‘and it shall be a statue of myself.’ <…> ‘What a strange thing!’ said the overseer of the workmen at the foundry.’This broken lead heart will not melt in the furnace. We must throw it away.’” (Happy Prince, Oscar Wilde).

Fabergé kiaušiniai

Pirmasis Faberge kiaušinis, Višta, 1885

Detalės

Beauty

Kolekcijos pristatymo vaizdo įrašas

Photos via Vogue US, Chanel, Windsor style by Suzy Menkes, fineartamerica.

Rodarte

    Pristatymas vyko modernioje Gargosian galerijos erdvėje, kur neoniniai šviestuvai imitavo šieno kauges. Ši pristatymo aplinka ir buvo bene vienintelis urbanistinis kolekcijos elementas, visa kita vyko over the Rainbow – vasaros šešėlių dengiama romantiška Rodarte dueto seserų vizija. Svajos apie namelį prerijose ar vistik duetui būdingas nekalto grožio ir trikdančios paslapties potekstės derinys?

    „Šį sezoną mus sužavėjo ilgas paltas ir kaip keliaujant ant jo nusėda vėjo pučiamos dulkės“ – puikiausias įkvėpimo pavyzdys, be egzotiškų tolimųjų kraštų ir praeities stiliaus ikonų, tiesiog žmogus ir drabužis bei jų bendra istorija. Kelionės naratyvas, realizuotas kolekcijos įvaizdžiuose – sentimentali ir romantiška, dizainerių kūrybos braižą taikliai apibūdinanti idėja, šįkart apibrėžta nuo kelionės neatsiejamo laiko motyvu. Kurdamos naujausią kolekciją, Mulleavy seserys gal ir nebe pirmą kartą buvo sentimentalios, ne pirmąkart sukūrė tarp svajų ir komercinio dizaino plevenančią kolekciją. Tačiau ir šįkart kasmet po truputį teigimai komerciškosios pusės link judantis dizainerių duetas pristatė keletą naujovių, ryškiausia jų (kaip ir pabrėžė pačios seserys) buvo žingsnis į naują apdarų kategoriją – iki tol Rodarte nekurtų paltų pristatymas. Grakščiai susegti ir dailiai, pabrėžiant liemenį, sukirpti ilgi prigludę paltai, kuriuose išlaikytas tinkamų vilkėti ir rodarte‘iškų apdarų balansas.

    Kolekcijos įkvėpimu tapo visa, susiję JAV vidurio regionais: nuo Šiaurės Dakotos (kurioje seserys nesenai lankėsi) lygumų, Kanzaso su The Wizard of Oz iki pietinėse valstijose glūdinčių prerijų, navajo (etninių Š. Amerikos čiabuvių) tautinių raštų ir Teksaso Days of Heaven. Išties platus akiratis, bet Rodarte duetas neretai įkvėpimo ieško arčiau namų ir puikiai sugeba pabrėžti savo tautinį identitetą tiesiogiai neištapydamos apdarų juostomis ir žvaigždėmis.

Kolekcija

     „Ši kolekcija – natūralios dienos šviesos apšviesto kraštovaizdžio studija, pasakojanti istoriją apie besileidžiančią ir kylančią saulę – nuo aušros iki sutemų“ – poetiškos kolekcijos viziją sukonkretino Kate ir Laura Mulleavy. Kolekcijos naratyvas remiasi chronologiniu laiko cikliškumu ir kiekvieną paros metą akies užčiuopiamu vaizdu, Rodarte duetas privertė prabilti amžius skaičiuojančias kalvas ir lygumas, pakilę su aušra palydėjo besileidžiančią saulę ir dieną braidė po žydru pūkuotu dangumi. Taip, lyriška gamtos romantika simboliškai, tačiau kartu ir labai natūraliai perkelta ant audinio klosčių – belieka susižavėjus apsidairyti aplink ir tarsi Dorotei ištarti:

„Toto, we‘re not in Kansas anymore!“

    Kolekcija išties demonstruota pagal šviesos kaitos idėją. Rytmetis pasitinkamas pastelinėmis šiaudų, lino bei kviečių ir melsvo dangaus spalvomis. Demonstruotos A linijos silueto suknelės: kai kurios paprastutės – tarsi siūtos iš darbinės drobės ar nertos iš gėlių ir papildytos to paties rašto šifono nėriniais, kitos priminusios darbinę prijuostę ar sarafaną, skiautiniu dėliotą iš navajo etninius raštus primenančių geometrinių motyvų, dengė švelnaus šilko pasijonius, na ir, žinoma, pirmoji iš įspūdingiausiu kolekcijos žymeniu tapusių kviečių lauko suknelių – nušviesta skaisčiai gelsvų spindulių, ankstyvą rytą apšviečiančių dirbamą lauką. Greta demonstruota ir keletas struktūriškesnių vientisų kelnių kostiumų, kuriuose domiavo V formos iškirptės bei subtili liemens ir klubų aplikatūra, bei Editos vilkėta peršviečiama, sidabrinės ryto rasos deimantais nusagstyta suknelė, nors deimantinio kryžiaus forma ir primena keltiškąjį kryžių, pats apdaras savo žėrinčiu efemeriškumu, rodos, įkvėptas krikštamotės fėjos iš Ozo šalies suknios.

    Vidurdienį atstovauja jau sodresni dangaus ir žemės atspalviai, gamtos motyvas papildomas laukinių alpių gėlių raštais, tankiai siuvinėjamais ant lengvų audinių. Demonstruojami ir kolekcijai būdingą tarp žemės ir dangaus santykį simbolizuojantys kontrastingi stambaus mezgimo nertiniai gruboku geometriniu raštu (pabrėžtina, kad ruošiant kolekciją laikytasi couturier principo – siuvinėta, nerta bei megzta be mašinų, rankomis) devėti kartu su lengvais peršviečiamais siuvinėtais ir aplikuotais sijonais po kuriais dar sluoksniuoti ir blizgiųjų žvynelių pasijoniai. Paros meto žymeniu vėlgi tampa kviečių lauko suknia, šįkart šilko drapyros dažomos skaisčiai melsva giedro dangaus spalva.

    Pavakario skirtis – vienintelis sniego baltumo ansamblis, kuriame svarbus keliautojos atributas – kulkšnis siekiantis baltutėlis paltas dengia siuvinėtų ir gėlytėmis aplikuotų nude atspalvio nėrinių suknią. Šios dalies ansambliuose jau daugiau ryškesnių, tačiau kartu ir niūresnių atspalvių, dominuoja dangaus ūkanas primenančios juoda bei tamsiai mėlyna spalvos. Prie tamsių pieštuko silueto kelnių paaukštinta liemens linija dėvima tiek lengvutė palaidinė, tiek stambiaakis nertinis. Pasitelkus sodresnius atspalvius, ryškesnis tampa ir kolekcijoje dominuojantis sluoksniavimas bei apdarų kirpimo linijos: pastebimesnis sumanus paltų kirpimas (korseto intarpu pabrėžiamas liemuo bei švelniai gaubta klubų linija) ir klasikinio kostiumo bei prijuostės kirpimo elementų sulydymas iškylantis juodo tiulio debesies fone. Pavakarys palydimas trečiąja kviečių lauko suknia, kurios atspalviai puikiai atpindi sumišusį pilkšvą vakaro dangų ir jame su paskutiniaisiais saulės spinduliais besigrumiančius tamsius lietaus debesis.

    Sutemas simbolizuoja tradicinių navajo kilimų raštais aplikuotos ponio odos prijuostės, dengiančios plonytes šilko sukneles (etniniu motyvu karoliukais puošti ir kolekcijos aulinukai). Kolekcijos pabaigoje pateikiamos tarsi dvi vakaro pabaigos alternatyvos, dvi paskutiniosios kviečių lauko suknelės: vienoje niūri sidabro pilkuma, kitoje – paskutinieji saulės spinduliai už debesų įgaunantys netikėtą žalsvą atspalvį.

     Ne tik paskutiniojoje dalyje, bet ir visoje kolekcijoje labiausiai išsiskyrė du ugniniai ansambliai su dailiai prigludusiais aguonų atspalvio švarkeliais ir kiek tamsesniais blizgiaisiais žvyneliais siuvinėtais sijonais. Kai kurie kritikai šiuos ansamblius interpetavo tiesiog kaip vakaro žarą ar (kartu su sutaršytomis modelių šukuosenomis) kaip Rodarte būdingą tamsią nuorodą į tai, kad ne visa šiose dangiškose lygumose baigėsi taikiai (kaip ir paskutinioji Days of Heaven gaisro scena). Tačiau, kaip ir teigia The Wizard of Oz išmintis, „Hearts will never be practical until they can be made unbreakable“, tad kolekcijos pabaigoje seserys pabėgo nuo nuoseklaus paros meto naratyvo į stebuklingojo Ozo burtininko šalį – kaip pačios teigė, „negalėjome keliauti į Kanzasą ir nepapildyti kolekcijos bent viena Wizard of Oz nuoroda“. Ach taip, raudonieji bateliai (filmui, beje, sukurti paties Salvatore Ferragamo), be abejo, stebuklingiausias ir kartu sentimentaliausias filmo atributas:

„Close you eyes and tap your heels together three times. And think to yourself, there’s no place like home.“ (Wizard of Oz, 1939).

Rodarte

Įkvėpimas

navajo tautiniai raštai

„We’re Not in Kansas Anymore“, The Wizard of Oz, 1939

Detalės

Beauty

Kolekcijos pristatymo vaizdo įrašas

Photos via Vogue US, Style, Models.

Viršelis

Fotografai: Mert Alas ir Marcus Piggott

Mados redaktorė: Carine Roitfeld

Modelis: Saskia de Brauw

    C‘est fin. Pourtant, le roi c‘est mort – vive le roi.

    Sekančio numerio redaktorė – jau Emmanuelle Alt. Tam tikra prasme ji jau papuošė ir šio paskutiniojo Carine Roitfeld numerio viršelį (bei pagrindinę fotosesiją), bet apie tai – vėliau . Išties Vogue Paris Kovo numerio viršelyje – Saskia de Brauw. Taip, kiek netikėtas pasirinkimas, daugelis, žinoma, tikėjosi populiaresnio modelio (apie Saskia: „I had to google her“), simboliškas būtų buvęs Kate Moss pasirinkimas – jį papuošė pirmąjį Carine vadovaujamo Vogue viršelį prieš 10 metų, kone apvvalus Carine karjeros Vogue Paris skaičius – 10 metų ir vienas numeris, kai kurie galbūt netgi vylėsi viršelyje išvysti pačią C. Roitfeld. Tačiau, kaip pati redaktorė yra sakiusi, „It’s a little bit boring, this casting. We need to have a wider variety of beauty, no?“, kita vertus, galbūt tiesiog pademonstruota išlavinta profesionalo nuojauta, juk po poros savaičių pasirodžiusį Vogue Italia Kovo numerį taip pat puošia šis nepernelyg populiarus (na dabar jau išties gerokai garsesnis) modelis.

    Pats viršelis taip pat sulaukė kritikos, neva jam trūksta Vogue Paris propaguojamo ryškaus, atviro ir skoningo seksualumo, jis, veikiau, romantiškas, sensualus ir efemeriškas (Saskia kiek primena elfę). Pažvelgus į pirmąjį (Vogue Paris 2001 Vasario) Carine viršelį galima atrasti šiokių tokių panašumų, tad gal vistik buvo šioks toks tribute elementas – nuo juodai balto tvinksnio (2001) prologo iki fantazijos (2011) epilogo – tarp jų 10 metų, po 10 Vogue Paris numerių kasmet – vėlgi simboliškas skaičius – 100 leidinio numerių, na ir šis, paskutinysis, adieux numeris.

    Paskutinysis, kalbant apie viršelį (ne, tai ne spaudinio skenavimo ar fotografijos didinimo kompiuteryje defektas ) išskirtinas, elementas – vertikalios linijos, dengiančios visą viršelio paviršių. Smulkiau neaptariant viršelio įkvėpimo idėjos (ji labiau priklauso pagrindinei numerio fotosesijai), tegalima paminėti, kad ja tapo septintojo dešimtmečio televizijos filmų serija. Žinant tai, viršelis, visų pirma, asocijuojasi su nostalgija – juk būtent taip atrodo seno modelio televizoriaus CRT ekranas, kuriame vaizdas sudarytas iš horizontalių ir vertikalių eilučių serijų, šios, savo ruožtu, sudarytos iš mažyčių taškelių, kurie turbūt ne vienam asocijuojasi su vaikyste/jaunyste, kasdieniais atradimais ir svarstymu, kaip, žvelgiant iš arti, aiškiai matoma spalvotų taškelių jūra atsitraukus virsta aiškiu vaizdu. Na, šiais, raiškiosios (HD) televizijos ir visiškai nebežiūrėtinų TV programų laikais nebeaktualu, bet dėl tam tikrų istorinių-socialinių aplinkybių mums, užaugusiems ne kino teatro salėje, o prie TV ekrano, galima teigti, fantazija koneptualizuota taikliai.

Pirmasis Carine Roitfeld VP viršelis

Vogue Paris 2001 Vasaris

Fotografas: Mario Testino

Modelis: Kate Moss

Redaktorės Laiškas

10 ans à la tête de Vogue. 100 numéros reflets de ma passion de la mode, de mes audaces, et des lecteurs de plus en plus assidus. Merci pour votre fidélité. Merci à Jonathan Newhouse de m’avoir laissé m’exprimer en toute liberté. C’est parce que tout doit finir que tout est si beau … A bientôt. Carine

10 metų vadovavimo Vogue. 100 numerių atspindi mano aistrą madai, mano drąsą ir vis augantį skaitytojų skaičių. Ačiū už Jūsų ištikimybę. Ačiū Johnatan‘ui Newhouse‘ui man suteiktą absoliučią saviraiškos laisvę. Todėl, kad visa turi kada nors baigtis, todėl visa – taip gražu. Iki pasimatymo. Carine

   Na, o kad atsisveikinimas nebūtų toks liūdnas ir norint atskleisti autoironiškąją (bei realistiškąją) C. Roitfeld asmenybės pusę, Moda avant Fashion dedikuoja jai šį kūrinį

   Tai jokiu būdu tiesiogiai netaikytina pačiai Carine, tiesiog pernai, New Yor Times žurnalisto paklausta, kokia būtų Jos daina, ji pati įvardijo šį kūrinį, kadangi tai labai tinkama daina apibūdinti šiam (Mados) verslui ir taikytina daugybei žmonių.

I’ll bet you think this song is about you.
Don’t you?

 

 

    Vogue Paris Kovo numerio tema, jungianti daugumos fotosesijų idėją – siurrealizmas. Numerio herojumi ne be reikalo pasirinktas Salvador Dali. Kaip klausiama (ir atsakoma) leidinio puslapiuose: Siurrealizmo ir Vogue kontrapunktas?

Visagalė Sapnų Jėga.

„Surrealism is destructive, but it destroys only what it considers to be shackles limiting our vision“ S. Dali

Salvador Dali, The Eye, 1945

Coeur A Corps Perdu / Širdis apie Pražuvusius Kūnus

Fotografai: Merts Alas ir Marcus Piggot

Mados redaktorė: Carine Roitfeld

Modeliai: Saskia de Brauw ir Daphne Groeneveld

   Dramatiškai pavadinta fotosesija įkvėpta prancūzų lengvosios erotikos televizijos filmų serijos Emmanuelle (1974), nejučia kyla klausimas – ar ši pagrindinė numerio fotosesija skirta naujosios redaktorės Emmanuelle Alt garbei? Žinoma, ne, ypač turint omenyje pačią fotosesijos idėją, tačiau sutapimas įdomus.

   Fotosesijoje, kaip ir viršelyje sukurtas CRT taškinės televizijos vaizdo efektas, nukeliantis į 7-ojo dešimtmečio televizijos filmą, kurio atmosfera atkuriama išties autentiškai. Atmosfera nėra nei pernelyg romantizuota, nei erotizuota, palyginus kadrus suvaizdais iš Emmanuelle, pasirinktas natūralistinis-vojeristinis požiūrios taškas pro kameros akį. Požiūris, tiksliau, žvilgsnis – vienas svarbiausių meninės siurrealizmo (pasirinkto numerio tema) filosofijos elementų, o akis, laikytina ikoniniu siurrealizmo simboliu, dominuoja ir kitose numerio fotosesijose. Atkartojant siauraformatį vaizdą juodose langetėse įrėminta kelių sekundžių skiriamų kadrų kaita – taip fotosesijoje akcentuojami montažo technikos (žavėjusios ir S. Dali) efektai. Šiame minipeep-show, derinant stambius ir bendrus planus laviruojama tarp kinematografinės erotikos tradicijos ir kiek realistiškesnio vojeristinio vaizdo stebint iš šalies: pirmasis įspūis pasiekiamas stambiu planu fiksuojant atskiras kūno dalis, antrasis (kuriame matyti jau ir šiek tiek apdarų bei europietiškai kiniško interjero detalių) – išlaikant kiek didesnį atstumą, tarsi stebint pro durų plyšį, skylę lubose ar patį kameros objektyvą (kuomet modeliai jau sąmoningai pozuoja, žvelgdami tiesiai į kamerą).

   Nors vaizdai ir pakankamai atvirai erotizuoti, intymus santykis tarp dviejų modelių (filme Emmanuelle – meilužių) nėra intensyvus, galbūt taip nuspręsta dėl jauno vieno modelių amžiaus (Daphne‘i – 16). Ji fotosesijoje neapsinuogina ir įkūnija lolitiškąjį tipą, pasipuošusi baltais nėriniais, pirštinaitėmis, skrybėlaitėmis ir plunksnomis, veikiau, koketuoja nei atvirai gundo, o štai Saskia‘os personažas gerokai atviresnis bei geidulingesnis. Fotosesija galbūt ir ne ideali, tačiau tikrai išsiskiria, visų pirma, minėtu televiziniu efektu, modeliai pozuoja profesionaliai, be to, visuomet smagu išvysti Mados fotosesiją, kurioje apdarai tampa bendresnio konteksto dalimi, o ne (primygtinai) demonstruojama preke. Ir taip – Saskia‘os antakiai (???) .

Įkvėpimas

Emmanuelle, 1974 (rež. Just Jaeckin)

Vérité de Apparences / Išvaizdos Tiesa

Salvador Dali

    Salvadoro Dali pristatinėti tikriausiai nereikia, tačiau, vistik šiek tiek apie S. Dali santykį su siurrealizmu ir kinu bei jo siurrealisinę akį. Nors Dali neabejotinai laikomas žymiausiu siurrealizmo atstovu, vistik niekad nuosekliai nesilaikęs siurrealizmo manifesto (1924 parašyto A. Breton; jį galite perskaityti čia), juokais vadino save anarchistu-monarchistu, 1939 ir oficialiai atsiskyrė nuo siurrealizmo judėjimo (kaip neretai atsitikdavę su tiesiog kurti, o ne laikytis t.t. taisyklių sąvado norėjusiais įvairių modernizmo srovių/judėjimų atstovais) ir paskelbė: siurrealizmas – tai aš!

    Vienas pagrindinių Dali kūrybos įvaizdžių – akis. Net ir vizualiai jos nevaizduodamas, is savo tapybos darbuose pažįstamą obektą įterpdavo į svetimą aplinką, taip skatindamas akies (reginio) ir siurrealistinės minties dialogą – tai įgyvendinta natūralaus, tačiau svetimo įterpimu, iškreiptu vaizdu, semiotiniu konteksto kaitos efektu. Vienu svarbiausių savo darbų „The Invisible Man“ (1931) Dali deklaravo savąją siurrealistinės akies sampratą: paveiksle dubliuojami ir slenkantys vaizdai sukuria haliucinacinį efektą, kuris panaikina vietos, laiko jauseną ir iškreipia suvokimą. Akis, kaip regos organas, nebegali aprėpti papildomų reikšmių ir čia būtina pasitelkti siurrealistinę akį.

The Invisible Man, S. Dali, 1931

    Dali, labiausiai žinomas kaip tapytojas, taip pat itin žavėjosi ir kinu, bendradarbiavo su keletu žymiausių kino režisierių. Tuomet dar naujoje medijoje mene S. Dali labiausiai traukė nauos stebėsenos galimybės, mat jame greta derėjo dar neregėtos galimybės: realistinis emocijų fiksavimas bei montažo ir kitų technikų išplėstos perteikimo/suvokimo ribos. Tiesiog spėjant, kurį gi režisierių Dali užkrėtė „akimi“, pirmiausia į galvą šauna A. Hitchcock‘o pavardė, ir išties,jie bendradarbiavo kuriant Hitchcock‘o Spellbound (1945) – S. Dali kūrė vizualiuosius efektus žymiajai sapno scenai, kurioje mehaninių plačiai atmerktų akių spiečius seka scenos heroję, tačiau ir pačios akys (tarsi paveikslas) gali būti stebimos taip pat, kaip ir stebi. Akies įvaizdis, matyti, išties sužavėjo A. Hitchcock‘ą, vėliau sekė jo Vertigo (1958), Psycho (1960), mechaninė (fotoobjektyvo, žiūronų) akis Rear Window (1954) ir kt. filmuose.

Spellbound (1945), Dali dekoracijos

S. Dali dekoracijų eskizas

  Tačiau archetipine „akimi“ kinematografe laikytina paties Dali bei L. Buñuel bendrame filme, paklojusiame pagrindus siurrealistiniam kinui, Un Chien Andalou (Andalūzijos Šuo, 1929) pasirodžiusi karvės akis. Filme vaizduojamas siurrealus sapnų, kalbama, kad idėja kilo, kai Buñuel papasakojo Dali sapnavęs tarsi akį skustuvo ašmenimis debesies perrėžiamą mėnulį, Dali prasitarė sapnavęs ranka ropojančias skruzdes – ir visa tai (plius keista meilės istorija) tapo simbolių, erotikos ir juodojo humoro prisotintu trumpametražiu filmu. Šis kūrėjų kino debiutas  padovanojo atskirto nuo kūno objekto (minėta ranka, pavyzdžiui, D. Lyncho Blue Velvet atgimė ausimi), freudiškos aistros (vieno pagrindinių tolesnės Buñuel kūrybos motyvų), galbūt ir filmo paskutinės scenos pajūryje (itin mėgtos F. Fellini) motyvus.

Un Chien Andalou / Andalūzijos Šuo, 1929 (rež. Luis Buñuel ir Salvador Dali)

Audace Manifeste / Narsos Manifestas

Fotografas: Mikael Jansson

Mados redaktorė: Giovanna Battaglia

Modeliai: Missy Rayder, Arizona Muse

Le Vrai Visage d’Amanda / Tikrasis Amandos Veidas

Fotografas: Karim Sadli

Mados redaktorė: Mélanie Huynh

Modelis: Amanda Lear

    Istorijos herojė Amanda Lear pristatoma kaip Salvadoro Dali nimfa, David Bowie sužadėtinė (nors jie nebuvo susižadėję, teturėjo neilgą romaną), milijonus albumų pardavusi disco muzikos karalienė ir šiuolaikinė Givenchy Mados namų dizainerio Riccardo Tisci mūza. Sulaukusi vos 16 išvyko į Paryžių mokytis tapybos, vėliau įstojo į žymiąją Londono Saint Martens menų mokyklą, šiame mieste susipažino ir su Rolling Stones nariais bei tapo vadinamąja grouppie. Netrukus Paryžiuje jau žingsniavo Paco Rabanne ir Yves Saint Laurent podiumais, čia ir susipažino su S. Dali ir 15 metų buvo jo mūza bei artima drauge. Nepaisant pasirodymų ant podiumo bei Mados leidiniuose, kaip modelis labiausiai ji išgarsėjo papuošusi Roxy Music albumo For Your Pleasure viršelį. Tuomet jau sekė metus trukęs romanas su D. Bowie ir netikėtai pasisekusi disco karalienės karjera (Amanda išties norėjo tapti roko atlikėja). Vėliau tapo ir Italijos televizijos žvaigžde (pakviesta paties premjero, tuomet dar tik TV magnato S. Berlusconi), toliau koncertavo, surengė savo paveikslų parodą, rašė noveles. Išties, turbūt kelių Vogue Paris puslapių vertas gyvenimas .

Amanda Lear, Salvador Dali, David Bowie

Amanda Lear Queen of Chinatown

Pop Egérie / Pop (nimfa) Egerija

Fotografai: Inez van Lamsweerde & Vinoodh Matadin

Mados redaktorė: Emmanuelle Alt

Modelis: Daria Werbovy

    Naujosios Vogue Paris redaktorės E. Alt fotosesijai sukurtas įvaizdis, pristatantis kone pagrindinę ateinančios vasaros spalvų pliūpsnio tendenciją. Čia ji įkūnijama koncentruojant visas įmanomas minimalizmo stilistikai prieštaraujančias meno formas (kičą, camp, pop art). Fotosesijoje pateikiama visa, kas į asmeninį stilių žvelgiant puristiškai laikoma itin neskoninga: nuo galvos iki kojų rėdomasi margaspalviais to paties rašto drabužiais, derinamos tarpusavyje nederančios spalvos, vasarinis paplūdimiui tinkamas ansamblis papildomas plačiu juodos odos A. McQueen diržu/korsetu, ryškūs širdelių bei obuoliukų raštai papildomi aukso odos Miu Miu švarkeliu, demonstruojamas, rodos, iš languotos staltiesės pasiūtas kombinezonas. Visa papildyta viršugalvyje ryškiaspalvėmis skarelėmis surištų plaukų šukuosena, gausybe blizgių, ryškių, plastmasinių papuošalų, kutais bei lakuotos acid splavų odos aksesuarais ir, žinoma, populiariaisiais Prada kailiukais. Modelio įvaizdžio kontraversiškumą dar labiau sustiprina ir fotosesijai pasirinkta natūrali pajūrio aplinka – bent jau į paplūdimį tikrai NIEKAS taip nesirengia? Na, aria (beje,puikiai pozavusi fotosesijai) tokiai nuomonei tikrai prieštarauja ir atspindėti savo aptemptą rausvą minisuknutę papildomai pasitelkia ir didžiulį rausvą čiužinį.

 Avant-Garde Orientaliste / Rytietiškas Avangardas

Fotografas: Karim Sadli

Mados redaktorė: Mélanie Huynh

Modelis: Hanaa Ben Abdesslem

La Féé Toxique / Nuodingoji Fėja

Fotografas: Juergen Teller

Modelis: Victoire de Castellane

     Fotosesioje pristatoma nuo 1998-ųjų Dior Haute Joaillerie dizainere dirbanti Victoire de Castellane ir jos kūryba.

Expression Figurative / Stiliaus Figūros

Fotografai: Inez van Lamsweerde ir Vinoodh Matadin

Mados redaktorė: Melanie Ward

Makiažo meistras: Peter Philips

Modelis: Anna de Rijk

Body Secrets / Kūno Paslaptys

Ph: Inez van Lamsweerde & Vinoodh Matadin

Mados redaktorė: Carine Roitfeld

Modeliai: Karolina Kurkova, Adriana Lima, Lily Donaldson ir Izabel Goulart

     Fotosesijos su Victoria’s Serets angelais raktas – antagonizmas. Idėja – labai paprasta: keturi modeliai, kiekvienam sukurti du įvaizdžiai, pasitelkiant Victoria’s Secrets bei aukštosios mados (ne haute couture) drabužius. Tačiau kokį skirtumą siekta išryškinti? Visagalę drabužio funkciją visiškai transformuoti žmogaus įvaizdį, Victoria’s Serets moddelių universalumą, pateisinti nepaprastą jų pastarojo meto populiarumą ant aukštosios Mados podiumų bei Vogue puslapiuose? Kontrastas, žinoma, akivaizdus, tačiau ne stulbinantis, ir, vistik, idėja taip sužavėjo Carine, kad ji ne tik publikavo Victoria’s Secrets kostiumus Vogue puslapiuose, bet netgi ir pati kiek anksčiau specialiai atskrido į Niujorką stebėti šios kolekcijos pristatymo, tuomet tuo nustebinusi susirinkusiuosius, na ką gi, paslaptis išaiškėjo.

Miss Vogue

Fotografė: Paola Kudacki

Mados redaktorė: Géraldine Saglio

Modelis: Carmen Kass

Zoom / Iš Arčiau

Fotografas: Andreas Sjödin

Mados redaktorė: Géraldine Saglio

Modelis: Dewi Driegen

Rock Attitude / Rock Požiūris

Large D’esprit / Plačios Pažiūros

Modelis: Barbara Palvin

Logo Rythmes / Logo(tipų)Ritmai

Fotografė: Paola Kudacki

Mados redaktorė: Mélanie Huynh

Modelis: Joan Smalls

Au Carré / Už Stačiakampio Briaunos

 En Vogue: Mordues de Serpent/ Madoje: Gyvatės Įkandimai

Fotografas: Sharif Hamza

Mados redaktorė: Géraldine Saglio

Modelis: Melissa Tammerijn

Bijoux / Papuošalai

Beauté / Grožis

  Grožio skiltyje pristatoma trumpų plaukų šukuosena ir gretinami žymių modelių ilgaplaukiai bei trumpaplaukiai įvaizdžiai.

Photos via TFS, VirtualDali, 3d-dali, MaF scans

Vogue China Collections 2011 Pavasaris

The Everlasting Soul

Fotografas: Solve Sundsbo

Mados redaktorė: Nicoletta Santoro

Modelis: Edita Vilkevičiūtė

Japan / Ghosts

Photos via TFS.

Viršelis

Fotografas: Mario Sorrenti

Modelis: Lara Stone

    Viršelio modelio pasirinkimas turbūt per daug nenustebino: Lara Stone – vienas mėgstamiausių Carine Roitfeld modelių, tad išvysti ją ant priešpaskutiniojo C. Roitfeld vadovaujamo Vogue Paris numerio viršelio nieko keista, belieka spėlioti, kas papuoš paskutinįjį Vogue Paris paliekančios redaktorės numerį, juk Lara vistik buvo viena pagrindinių galimų kandidačių. Pats viršelis – itin pavasariškas, ryškus ir svajingas, giedro dangaus ir vaiskiai pražydusio bugenvilijų krūmo fone modelis pozuoja vilkėamas sezono Mados leidinių viršelių skaičiumi Prada vasaros kolekciją besivejančios Gucci S/S 2011 apdarą, kuriam priekaištų ieškoti, tikriausiai, neverta. Kas kita – priekaibių sulaukęs Laros Stone makiažas: pernelyg ryškus, sodrus ir vakarinis skaisčiam dienos fone, kita vertus, ir vilkimas padaras skirtas vakarui. Tačiau išbalintų antakių ir gausiai padažytų vokų derinys atrodo išties keistokai, kaip ir su fone žydinčiomis natūraliomis gėlėmis kontrastuojantis melsvo plastiko žiedas (iš Marc Jacobs S/S 2011 kolekcijos?).

Et Vogue l’été 2011 / Vogue Vasara 2011

Fotografas: Mario Sorrenti

Mados redaktorės: Emmanuelle Alt, Jane How, Carine Roitfeld

    Keičiantis sezonams jau tradicine tapusioje Collections tipo fotosesijoje pristatomi 2011 pavasario vasaros sezono kolekcijų įvaizdžiai. Grandiozinei 65 puslapių fotosesijai pasitelkta trijų mados redaktorių (Emmanuelle Alt, Jane How, Carine Roitfeld) ir populiariausių modelių komanda. Fotosesijoje pateikiama studijinių bei gamtos (daugiausia pajūrio) vaizdų karuselė, kurioje skiriasi noir nuosaikumas ir minimalizmas bei be galo ryškių spalvotų kadrų priešprieša. Jane How, kūrusios Joan, Frejos Behos bei Sashos stilių, kadrai pasižymi itin sodriu potėpiu, pateikiamu pramaišiui su ramesniais juodai baltais įvaizdžiais. Carine Roitfeld (Laros, Saskios bei Daphne stilius) stilistika – dar agresyvesnė ir kai kur (ypač studijiniuose kadruose) netgi pernelyg karnavališka, nors camp efekto išbaigtumo, rodos, nėra (o galbūt jo ir nesiekta?). Emanuelle, nuo balandžio perimančiai Vogue Paris vairą, patikėtas Darios bei Natashos stilius: Emanuelle vienintelė pasirinko atšiauresnę akmeninių pastatų aplinką, švelninusią galimą over the top efektą, jai, žinoma, atiteko ir Balmain įvaizdis. Visų akims krypstant į būsimosios vyriausiosios redaktorės darbą, pastebėtina, kad vieni įvaizdžiai – mažiau vykę (Alexander McQueen kadras), kiti – puikūs (Versace sezono reklama galintis tapti piramidžių kadras), Natashos įvaizdžiams parinkta kone išimtinai juodai balta spalvų gama tampa taiklia atsvara fotosesijoje dominuojantiems be galo ryškiems (žinoma, laukiamo) vasaros spalvų pliūpsnio kadrams.

Daria Werbovy

Freja Beha Erichsen

Joan Smalls

Lara Stone

Natasha Poly

Sasha Pivovarova

Saskia de Brauw ir Daphne Groeneveld

Secret Stories / Slaptos Istorijos

Foto ir piešiniai: Sasha Pivovarova

    Dienoraštinis Sashos Pivovarovos fotografijų bei eskizų koliažas – žavi pasaka iš modelio gyvenimo užkulisių, kurioje pateikiami vaizdai iš kolekcijų pristatymų, Sashos portretai su žymiausiais dizaineriais (Karlu Lagerfeldu, Jean Paul Gaultier, Domenico Dolce ir Stefano Gabbana, Christophe Decarnin) ir mieli Sashos piešiniai (jos hobi). Šiltas ir kūrybingas straipsnelis, kuriame modelis geba pateikti save kaip profesionalę, vieną populiariausių modelių ir kūrybingą asmenybę, paneigdamas eilinės drabužių pakabos stereotipą.

 Forever Young / Amžinai Jauna/s

Fotografas: Mario Sorrenti

Moddelis: Arizona Muse

    Gucci 90-mečiui pažymėti skirta fotosesija su Arizona Muse – pastaruoju metu žaibiškai išpopuliarėjusiu modeliu, matomu kiekviename svarbesniame Mados leidinyje (jei netgi skiriami ištisi numeriai: Dazed & Confused mūzos numeris) ir dalyvaujančiu, rodos, kiekviename pristatyme. Ar ilgai ši mergina išliks ant bangos – sunku pasakyti, ji neturi išskirtinių bruožų (kaip paskutiniąja tendenija tapę Laros Stone tipo modeliai), teigiama, kad būtent šis neutralumas ir yra teigiamas rodiklis, tačiau iki (galbūt vizualiai panašiausio tipažo modelio) Natalios Vodianovos bei ikoninio modelio statuso jai dar išties toloka.

    Kalbant apie pačią fotosesiją – tai duoklė Vogue Paris atributu tapusiam apnuogintam seksualumui: modelis pozuoja kūną(o) (ne)prisidengęs Gucci rankinėmis – na, seksualumą propaguojančiam prekės ženklui toks pristatymas, veikiausiai, tinkamas, o šešėlių žaismas ir pančių/dirželių atributika, sekant Helmut Newton tradicija brėžia ribą tarp meninės ir tiesiog erotinės fotografijos.

Miss Vogue

Fotografas: Josh Olins

Mados redaktorė: Melanie Huyhn

Modelis: Milou Van Groesen

    Miss Vogue – nauja skiltis Vogue Paris žurnale, skirta, kaip ir anonsuoja antraštė, jaunosioms skaitytojoms. Šio numerio skiltye merginoms siūloma ne itin originaliai įgyvendinta punk stilistika, stokojanti 2011 pavasario vasaros kolekcijoms būdingų futuristinių ar romantiškų prieskonių. Smalsu, ką Vogue Paris pasiūlys jaunosioms skaitytojoms sekančiuose numeriuose, naujose Miss Vogue skiltyse: ar bus pristatomi vis skirtinga stilistika – tarsi stiliaus enciklopedija jaunai merginai, ar tiesiog pristatomi (tiesiog brangesni) kasdienės aprangos variantai.

Bijoux: Coups d’Eclat / Papuošalai: Spindesio Smūgiai

Fotografė: Paola Kudacki

Mados redaktorė: Veronique Didry

Modelis: Karmen Pedaru

    Karmen Pedaru Bijoux (papuošalų) skiltyje šįkart nusiteikusi itin kovingai: prabanga žėrintys pusbrangių akmenų papuošalai derinami su tribal bei sportinio stilių aksesuarais. Karmen, kaip ir dera sportininkei, pasipuošusi tvirtai supintais plaukais ir ryškiaspalvėmis trikotažo palaidinėmis, pozuodama išties pasistengė: sukandusi dantis kentė kovos sukeltą skausmą, prakaitavo, niršo ir atkakliai ruošėsi sekančiai kovai. Na, o papuošalai? Dėl ko, manote, ir vyko ši kova .

En Vogue: Soleils de Nuit / Madoje: Nakties Saulės

Fotografas: Sharif Hamza

Mados redaktorė: Geraldine Sanglio

Modelis: Barbara Palvin

    Tamsiuose Paryžiaus skersgatviuose prabangiais ir ryškiais būsimojo sezono spalvų pliūpsnio tendenciją atitinkančiais apdarais sudaro puikų kontrastą urbanistinei retro aplinkai. Paprasta, tačiau pakankamai jausminga bei elegantiška fotosesija, kurioje justi istorijos užuomazga bei atskleidžiama ateinančios vasaros Saulės apdarų perspektyva: šviečia, bet nešildo, puošia, bet nevaržo? – tobula apranga vasaros vakarui! Demonstruojami Paul & Joe, Yves Saint Laurent, Cerruti, Escada, apdarai, ypatingas dėmesys skiriamas (Zoom) Prada „Žavesio linijoms“.

Photos via TFS.  

Moda avant Fashion sveikina skaitytojus su Pavasario pradžia!!!

Mujer de cabello, Man Ray, 1929

Pavasario Nuotaikos

Daina / Nina Simone: Feeling Good

Filmas / Le Notti i Cabiria (F. Fellini)

    Vienas optimistiškiausių filmų kino istorijoje: yra realizmas, yra modernistinis eskapizmas ir yra Cabirios šypsena.

Foto / Gundymo Menas

Vogue Spain 2011 Kovas / El Arte del la Seduccion

Fotografė: Camilla Åkrans

Mados redaktorė: Sissi Vian

Modelis: Malgosia Bela

Reklama / Le Ballon

Givenchy S/S 2006

Fotografai: Inez van Lamsweerde & Vinoodh Matadin

Modelis: Mariacarla Boscono

Reklama II / Hermès S/S 2006

Fotografas: Greg Kadel

Modelis: Gemma Ward

Le ballon Rouge (1956) / Albert Lamorisse

Podiumas / Christian Dior haute couture S/S 2006

Photos via ISO, TFS, styleregistry, noirfacade.

   Mados policijos Moda avant Fashion nusprendė nežaisti. Kodėl? Peržvelgiant 2011 metų Oskarų teikimo ceremonijos Raudonojo kilimo nuotraukas (o kartu ir keletą best & worst dressed sąrašų) teko pastebėti kiek komišku, neprofesionaliu, o galbūt neskoningu pasirodžiusį faktą: vienur paskelbtos geriausiai apsirengusiomis vakaro damomis, kitur tos pačios aktorės jau įvardytos blogiausiomis, o ir paskelbtomis (nevienareikšmėmis) nuomonėmis nesinorėtų sutikti (plg. priskirti S. Johansson apdaro geriausiųjų penketukui). Tad, prieš vertinant ir kritikuojant individualius asmenis (žinoma, ir jų stilistų indėlį), o ne vien konkrečius apdarus, reikėtų prisiminti, kad derėtų dar daug pasimokyti iš legendinio amžinatilsį Mr. Blackwell aštrios plunksnos. Galbūt pirmoji pamoka slypi kritiko pavardėje (black + well)? .

   Beje, išskirtinių akibrokštų ar į istoriją įeisiančių faux pas lyg ir nebuvo – taip, galbūt kažkas nepriderino šukuosenos ar makiažo prie apdaro, kažkas neatliko ir elementaraus veiksmo, vadinamojo background check (nepažvelgė į apdaro audinio spalvos vaizdą raudoname kilimo fone), kažkas nesugebėjo paslėpti menkų figūros trūkumėlių, kažkas atskleidė tiesiog per daug ir „visiškai neatleistina“ – kažkas neatrodė lyg nuo podiumo nužengęs modelis. Tačiau panašias mintis norisi palikti kandančiam įžymybių draugui P. H.

    Tad pažvelkite į 83-iosios kasmetės Oskarų teikimo ceremonijos apdarus (no hits & misses) galbūt išdėstytus tam tikra amplitude

Anne Hathaway / vintage Valentino

Anne Hathaway ir Valentino Garavani

Cate Blanchett / Givenchy haute couture

Metų Aktorius Colin Firth (Gucci) Livia Guiggioli (Gary Harvey)

    Suknelė, kurią vilki C. Firth žmona Livia – etiškos mados krypties dizainerio Gary Harvey kūrinys itin simboliškai sukurtas iš restauruotų ir kruopščiai į vieną apdarą sujungtų 11 karaliaus George VI eros suknelių.

Hilary Swank / Gucci

Halle Berry / Marchesa

Metų Aktorė Natalie Portman / Rodarte

Mila Kunis / Elie Saab haute couture

Nicole Kidman / Dior haute couture

Michelle Williams / Chanel haute couture

Jennifer Hudson / Atelier Versace

Dama Helen Mirren / Vivienne Westwood

Helena Bohnam Carter / Colleen Atwood

Sandra Bullock / Vera Wang

Mandy Moore / Monique Lhuillier

Gwyneth Paltrow / Calvin Klein

Amy Adams / L’Wren Scott

Aishwarya Rai / Giorgio Armani Prive

Penelope Cruz / L’Wren Scott

Camila Alves / Kaufman Franco

Marisa Tomei / vintage 1950 couture Charles James

Reese Witherspoon / Giorgio Armani Privé

Florence Welsh / Valentino

Scarlet Johansson / Dolce&Gabbana

Melissa Leo / Marc Bouwer

Apdovanojimų ceremonijos akimirkos

Ceremonijos vedėja Anne Hathaway

Ceremonijos vedėjai James Franco ir Anne Hathaway

94-erių Kirk Douglas - vis dar kovotojas net ir prabėgus 50 m. po Spartako

Skandalingiausia vakaro kalba: už geriausią antraplanį moters vaidmenį apdovanota Melissa Leo

(ir viena nuoširdžiausių )

Geriausieji: Christian Bale (The Fighter, antraplanis), Natalie Portman (Black Swan, pagrindinis), Melissa Leo (The Fighter, antraplanis) ir Colin Firth (The King's Speech, pagrindinis)

Metų filmas, metų režisūra (Tom Hooper) bei apdovanojimas už geriausią pagrindinio vyro vaidmens atlikėjo pasirodymą 

The King’s Speech

Pilnas nugalėtojų sąrašas.

Photos via hollywoodreporter, justjared.

Vogue China 2011 Kovas / Wild Flower

Fotografai: Inez van Lamsweerde and Vinoodh Matadin

Mados redaktorė: Nicoletta Santoro

Modelis: Lara Stone

Tom Ford

Haider Ackermann

Emilio Pucci

Lanvin

Marc Jacobs

Yves Saint Laurent

Photos via FGR, TFS.