Mados Savaičių Apžvalga / London: Mary Katrantzou F/W 2011/2012

modavantfashion, 2011 Kovo 13 d. : L'femme, Mados savaičių apžvalga

TITUL1

Mary Katrantzou

„Ši kolekcija – jau apie moterį kambaryje. Ji lankstesnė ir tikresnė.” Moteris kambaryje, prilygstančiame muziejui, apsupta tokių dažno kolekcininko adoracijos objektų kaip Fabergé kiaušiniai, Meissen porcelianas, Mingų dinastijos vazos ir prabangūs perlamutro dirbiniai (kurie, žiia, buvo viena Coco Chanel interjero dominančių, lemtų jos žavėjimosi rytų kultūra). Dar vienu įkvėpimo šaltiniu vėlgi tapo interjerai (tačiau nebe kiek kičinė/pompastinė Baltųjų rūmų pertekliaus estetika kaip S/S 2011 kolekcijoje), Mary šįkart žvalgėsi po garsiausių ir elegantiškiausių praeito šimtmečio Mados damų Dianos Vreeland ir Coco Chanel interjerus, taip pat vaizduotėje kuriamus raštus papildė ir prabangių Babe Paley, Vindzoro grafienės apartamentų vaizdiniais – įkvėpimo šaltinis, išties, vadintinas pasmerktu laimėti : dvi Vogue redaktorės, įtakingiausia praeito šimtmečio dizainerė bei taip, ta pati garsioji (skandalingoji) keliskart išsiskyrusi Amerikos aukštuomenės dama, sužavėjusi Princą Edvardą (Karalių Edvardą VIII), kad šis dėl jos net ryžosi mesti kinging . Visa tai atgijo ant suknelių gerokai intensyvesnėmis ir ryškesnėmis spalvomis.

„I want to push print to the limit“ teigė Katrantzou, paskatindama manyti, kad ribos apskritai nėra. Prieš ketverius metus baigusi talentų kalve (korektiškesnis terminas būtų tinkama aplinka talentų meistriškumui ugdyti) vadinamą Central Saint Martins Menų ir Dizaino koledžą, Mary Katrantzou į Mados kritikų bei kitų dizainerių (nemaža jau įsitvirtinusių dizainerių būtent Mary kolekciją įvardijo mėgstamiausiais S/S ’11 sezono kūriniais) akiratį pateko pademonstravusi S/S 2011 kolekciją – iki tol ji pastebėta tik kaip mergina, paprastutes sukneles ištapiusi kvepalų buteliukų atvaizdais. Šįkart jaunoji dizainerė, kritikų teigimu, turėjo dvi užduotis: išlaikyti kūrybiškumo lygį bei pademonstruoti labiau vilkėtinus drabužius (kartu ir komerciškai patikimesnę kolekciją). Prie abiejų užuočių galima žymėti varneles, tačiau kartu šiek tiek ir gaila, taip norėtųsi, kad jaunųjų talentų vaizduotei būtų leidžiama nevaržomai pašėlti kiek ilgėliau, deja, Mados rinka negailestinga. Kita vertus, kūrybiškumas visuomet skatintinas, minėta M. Katrantzou S/S 2011 kolekcija – jau įsigyta (kalbama, visi 24 modeliai nukeliavę į JAV, veikiausiai, pas vieną meno gerbėją), o visą vakarą neprisėsti vilkint gražią lempą? Na, jei lempa išties labai graži…

Kolekcija

Kolekcinių interjero/juvelyrikos vertybių raštai taikyti vintage haute couture siluetams, iš 2011 vasaros kolekcijos atkeliavusiems lempos gaubtams ir kiek paprastesniems, prigludusiems ansambliams. Dizainerė sulaukė šiokių tokių priekaištų dėl siluetų kartotės ir jų dirbtinumo – mat kai kurie apdarai labiau priminė interjero objektą nei drabužį. Rodos, dizainerė daugiausia dėmesio skirtų raštams, o visa kita – kirpimas, siluetas bei pats audinys tebūtų relevantiškas elementas, skirtas jiems geriausiai pademonstruoti. Tiesa, netgi pati Mary šios minties neneigia, pripažindama, kad kolekciją pradeda kurti nuo raštų, kuriuos pati kuria nuo A (popieriaus lape) iki Z (kruopščiai perkelia į kompiuterį izaino programa). Tad nieko keista, jog būtent korsetai su klubų karkasu tampa puikiausia erdve, na, kad ir akvariumui su auksinėmis žuvelėmis pastatyti.

Tačiau ant artefaktinius objektus primenančių karkasų šįkart nutūpė maždaug pusė kolekcijos vaizdinių, kiti puošė drapiruotas bei tiesaus silueto ar sukneles, prigludusias palaidines, švarkelius bei kelnes. Kaip teigė pati dizainerė, pritaikyti sudėtingo rašto perspektyvą
drapiruotam, lengvai krentančiam audiniui – velniškai sunku (kritikai šią užduotį prilygino mėginimui prikalti vandenį prie grindų). Na, jei jau kritikai parinko tokį palyginimą, tuomet rezultatą galima apibūdinti – she nailed it: drapiruotos suknelės, tiesaus kirpimo kostiumai ir netgi Armani Prive S/S 2011 tūtelės silueto sijonai, šioje kolekcijoje virtę prabangiomis perlamutro kolonomis, netapo raibuliuojančia netvarka, raštai neprarado perspektyvos, žodžiu, prabangusis Fabergé kiaušinis nesudužo.

Spalvų pastarojo meto kolekcijose išties netrūksta, tačiau jos vientisos, petraukiamos nebent color-blocking principu, o štai Marie Katrantzou kolekcijoje švelnios rausvos rožės gulė ant tamsių samanų, scarlet raudonio drakonai kovėsi skaistaus akvamarino jūroje, virš jo pragydo ir greta skaisčiai raudonų aguonų bei vyšnios atspalvio bijūnų įsitaisęs slaviškojo kolekcijos įkvėpimo sando atstovas skiauterėtasis gaidys, aplink kojas vijosi perlamutro gyvatės, išsiskyrė ir kičiškiausias (pirmąsias Marie kolekcijas priminęs raštas) demonstruotųjų apdarų – juvelyriniai kaspinėliai skaisčių alyvų fone. Demonstruoti ir ne tokie ryškūs raštai: paslaptinga kiniškosios šilko tapybos tradicijos pilkuma, lašišos atspalvio perlamutro labirintai, interjeriškai dabinti aukso juostelėmis, persikinio šilko gobelenas, pilkai fluorescentuojantys žuvies žvynai, melsvas kiniškasis porcelianas derintas prie europietiškosios tradicijos dryžuotų tapetų rašto, austi kaukazietiškų kilimų gobelenai, ant tamsesniųjų audinių sektos tamsios slaviškos bei azijietiškos pasakos

Išties įdomu, kad daugeliui pradedančiųjų dizainerių žingsniu meistriškumo link, veikiausiai, tampa sudėtingesnių siluetų ir kirpimų įsisavinimas, o štai Marie džiaugėsi prisijaukinusi labiau klasikinį tiesų siluetą. Tiesiog mergina mėgsta viską daryti savaip (ir neretai atvirkščiai), o ir pradėti karjerą nuo teatrališkų, veikiau, kabinti ant sienos nei vilkėti skirtų suknelių-toršerų – ne pati blogiausia idėja. Svarbiausia žinoti, kada sustoti: ne, ne svajoti konstruoti bei dekonstruoti ir perženginėti ribas, o… paprastinti. Žinoma, ši silueto adaptacija pavertė kai kuriuos apdarus labiau vilkėtinais, ir nukėlė drabužius nuo sienos ant moterų kūnų, tačiau, be abejo, pareikalavo ir tam tikrų vaizduotės bei praktinės kūrybos kompromisų.

Kritikai M. Katrantzou kūriniams jau pranašauja vietą simboliniame muziejuje, šiuolaikinio meno skyriuje, parodoje, skirtoje pažymėti visasugeriančiai mūsų laikmečio pertekliaus estetikai. Na, jei taip atrodo camp (tokią menkutės ironijos gaidelę galima įskaityti kritiniame vertinime) – tuomet tai išties rafinuotas, išradingas ir estetiškas camp, nors gal, veikiau (prakalbus apie XXI a. meno estetiką) – avagardiška kičo simuliacija.

Mary Katrantzou

Įkvėpimas

„High above the city, on a tall column, stood the statue of the Happy Prince. He was gilded all over with thin leaves of fine gold, for eyes he had two bright sapphires, and a large red ruby glowed on his sword-hilt. He was very much admired indeed.’He is as beautiful as a weathercock,’ remarked one of the Town Councillors who wished to gain a reputation for having artistic taste; ‘only not quite so useful,’ he added, fearing lest people should think him unpractical, which he really was not. <…> At that moment a curious crack sounded inside the statue, as if something had broken. The fact is that the leaden heart had snapped right in two. It certainly was a dreadfully hard frost. So they pulled down the statue of the Happy Prince. ‘As he is no longer beautiful he is no longer useful,’ said the Art Professor at the University. <…> Then they melted the statue in a furnace, and the Mayor held a meeting of the Corporation to decide what was to be done with the metal. ‘We must have another statue, of course,’ he said, ‘and it shall be a statue of myself.’ <…> ‘What a strange thing!’ said the overseer of the workmen at the foundry.’This broken lead heart will not melt in the furnace. We must throw it away.’” (Happy Prince, Oscar Wilde).

SWAN