Mados Savaičių Apžvalga / Armani Privé S/S 2011
Vienas pagrindinių kritikų minimų aspektų – ką gi žygiuodamos raudonuoju takeliu vilkės Giorgio Armani kūrybą išškilmingoms progoms taip mėgstančios įžymybės? Taip, veikiausiai ne šios kolekcijos apdarus (bent jau ne dauguma jų). Tačiau visą komercinę pusę norisi palikti nuošalyje ir aptarti šios kaip mat sci-fi (angl. science fiction – mokslinės fantastikos žanras, dažn. kine bei literatūroje) pakrikštytos kolekcijos įkvėpimą bei inovatyvumą.
Įkvėpimas
Taip, šių laikų Mados (ypač haute couture) kontekste kolekcija išties išsiskiria, esti originali, džiugina ir signore Armani požiūris sekti įkvėpimo, o ne konformizmo keliu. Tačiau (nė kiek nesiekiant sumenkinti šios kolekcijos originalumo bei svarbos šių dienų Mados diskursui) reikėtų pastebėti, kad, žvelgiant plačiau, atsigręžiant į XX a. antrosios pusės drabužių dizainą, ji išties nėra Pirmoji. Kaip ir pirmasis minėtų sci-fi žanro filmų sukurtas dar nebyliojo kino eroje 1902 m. A Trip to the Moon (orig. Le voyage dans la lune – 12 min. filmą galite pamatyti vaizdo įraše apžvalgos apačioje) – tiesa, šiame filme, kuriame labiausiai kliautasi animacijos efektais, buvo ir butaforinė raketa, kosminiam drabužių dizainui dėmesio dar neskirta: astronomai vilkėjo įprastus kostiumus, o astronautai rinkosi navy stilistiką (jūeivių bei paplūdimio aprangą 
). Pirmuoju sci-fi, nubrėžusiu klasikines šio žanro gaires (siužetą, stereotipinius personažus ir vaidmenis bei, šiuokart, jau ir aprangos dizainą – ko vertas vien pirmasis kino istorijoje roboto kostiumas, vilkėtas Marios) laikytinas Fritzo Lango 1927 m. Metropolis (Maria‘os transformaciją bei pirmąjį roboto kostiumą galite pažiūrėti įrašo pabaigoje, na, o viso 2.30 h trukmės filmo peržiūrai, remiantis asmenine patirtimi, šiuolaikiniam žiūrovui prireiks išties nemaža kantrybės , tačiau verta net ir ne žanro gerbėjams – vistik, 72-eji metai prieš Matricą).
Grįžtant prie Mados diskurso, kaip ir pirmieji sci-fi filmai atsirado gerokai anksčiau nei mums žinomi pavyzdžiai, taip ir aprangos dizaine ši stilistika pradėta naudoti pakankamai anksti. Jau trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje Elsa Schiaparelli, įkvėpta tokių siurrealizmo grandų kaip S. Dali, ėmė kurti tai, kuo šiandien mus, neva, stebina L. Gaga, ji dekonstravo tradicinę kūno-aprangos dalių priklausomybę (paprastai tariant, drįso damai ant galvos užmauti batelį ) ir performulavo drabužio (aksesuaro), nebe kaip prie kūno priglundančios (jį dengiančios) medžiagos, bet atsietos savarankiškos esybės, sampratos filosofiją – kuri ir tapo pagrindiniu naujausios Armani Privé kolekcijos modelių bei siluetų raktu.
Tačiau tiesiogiu (medžiagų, siluetų bei spalvų atžvilgiu) aptariamos kolekcijos stilistikos pirmtaku laikytinas Pierre Cardin bei jo 50-ųjų, 60-ųjų kolekcijos Nieko nuostabaus, kad iki 1950 įkurtų savo vardo Mados namų jis dirbo pas minėtąją Elsą Schiaparelli. Kalbant apie Pierre Cardin futurizmą, būtina paminėti tolimųjų Rytų įtaką: jis laikomas pirmuoju couturier, savo kūryboje atsigręžusiu į Japoniją – ten jis keliavo, sėmėsi įkvėpimo ir ėmė prekiauti savo kūriniais. Šios šalies paveldas – nuo senosios architektūros paminklų iki šiuolaikinių populiariųjų technologijų kultūros (ne veltui Japonija vadinama robotų šalimi ) – iki šiol įkvepia nemaža dizainerių (šį couture sezoną į Japoniją žvelgia ir R. Tisci). Štai pagaliau galima apibendrinti ir Armani Privé S/S 2011 koncepciją – tai (atsižvelgus į istorinį kontekstą) klasikinis, rytų įkvėptas futurizmas.
Dar vienu kolekcijos įkvėpimo šaltiniu galima įvardyti Thierry Mugler kūrybą: tai jo žymusis robotės po juodu apsiaustu slėptas kostiumas iš 1995 m. Rudens kolekcijos (kostiumą galite pamatyti įrašo pabaigoje pateiktame vaizdo įraše), Armani Privé kolekcijoje įžvelgtini ir Mugler 1988 She-Devils (vaizdo įrašas) kolekcijos kirpimai bei mozaikiški spalvų deriniai.
Kolekcija
Tad kaip Mados futurizmas atrodo 2011, įgyvendintas Giorgio Armani? Kaip pats teigė, įkvėptas brangakmenių atspindžių, dizaineris atsisakė savo klasikinių spalvų (pilkos, juodos bei neutralių pastelinių atspalvių) ir pasirinko žėrinčius ametisto, turkio, oranžito, akvamarino, granato, žadeito ir kt. Nors brangakmenių atspalviai jau buvo išskirti ir tarp 2010 Rudens tendencijų, Giorgio Armani haute couture kolekcijoje jie žėri nebe natūraliu šviesos atspindžiu: specialiomis technologijomis apdirbta organza įgavo veidrodinio atspindžio efektą. Šis medžiagos švytėjimas atrodė išties įspūdingai, tačiau futuristiškiausi demonstuoti ne brangamenių, o metalo atspalvių apdarai (įspūdingas blizgesys išgautas padengus šilką metalu): šie metalo atspalvio apdarai (ypač A. Seleznevos vilkėtos suknelės sijonas), rodės, ne prigludo prie kūno, bet apie jį plūduriavo tarsi skystos substancijos metalas gyvsidabris. Išties, medžiagų kirpimas tarsi trečiojoje dimensijoje priverčia žavėtis netgi sci-fi couture skeptikus. Dauguma kolekcijos apdarų, atsižvelgus į žėrintį technologinį ekspresyvumą – vienspalviai bei dvispalviai, tačiau demonstruota ir keletas apdarų, kuriuose kolekcijoje dominuojantys atspalviai išdėstyti vaivorykštės ar mozaikos principu.
Be vizualiojo medžiagų efekto, antrasis kolekcijos futurizmo dėmuo – kirpimas bei siluetai. Drabužiai, kaip ir minėta, ne prigludo prie kūno, bet atkartojo jo linkius nutolę keleto centimetrų atstumu – tokį siluetą įgyvendinti padėjo metalizuotų bei kitomis technikomis apdirbtų medžiagų standumas. Interpretuojant siluetą fantastikos žanre, galima sakyti, rodės, kad kai kurie modeliai neriasi iš apdarų lyg iš antrosios odos. Ši kolekcija neoficialiai jau įvardyta architektūriškiausia Giorgio Armani kolekcija, išties, kone kiekvieno aprangos ansamblio kirpime verčia stebėtis fantastiniai elementai: nuo orbitą primenančių apykaklių, nuleistų ties pečių linija iki tarsi Saturno žiedai spirale priglundančių kostiumo dalių, jungiamų kontrastingos spalvos mežiagos intarpais. Kelnių liemuo čia neigė įprastas kostiumo konstrukcijos taisykles – kyšojo atstojęs nuo klubų, kai kurios suknelės, vėlgi, neigiant tradicinį kirpimą bei medžiagos kritimo dėsnius, nuo krūtinės linijos platėję, perskirtos ties klubais ir su antrąja – plačiausia sijono dalimi sujungtos panaudojant prie kūno prigludusią ryškiaspalvę medžiagos juostą, kuri, žiūrint į apdarą kaip į skersinį pjūvį, rodos, tampa tikrojo kūno pakaitalu. Ryškus ir lazerinio kirpimo efektas, išgautas aštriais drabužių kampais bei griežtomis ovaliomis orbitos linijomis. Jei suknelei pasirinkta, palyginti, paprasta, nemetalizuota medžiaga, ji dekonstruojama ties liemeniu, klubais ar iškerpama šone, įterpiant tarsi antroji oda prie kūno prigludusią blizgų, žvyneliais padengtą audinį.
Kolekcioje nenaudota dauguma haute couture populiarių audinių: atmestas įprastas šilkas, tiulis, nėriniai, netgi tokie puošybos elementai kaip karoliukai ar žvyneliai naudoti netradiciškai – vakaro apdaruose stambūs brangakmeniai tapo drąsiu pasirinkimu kūną apnuoginančiai viršutinei suknelės daliai, veidrodiniai karoliukai buvo skirti ne puoštis, bet šarvuotis, o štai paskutiniajame apdare kolekcijos moteris-robotas nusimetė metalo odą-šarvus ir atidengė po jais slypinčioje mikroschemoje pulsuojančias raudonų lempučių kraujagysles.
- Giorgio Armani
Detalės
Skrybėlaites kolekcijai kūrė žymusis skrybėlių meistras Phillip Treacy.
Beauty / Backstage
A Trip to the Moon, 1902
Marija virsta robotu / Metropolis, 1927
Roboto kostiumas / Metropolis, 1927
Thierry Mugler Roboto gimimas, F/W 1995
Kolekcijos pristatymo vaizdo įrašas
Photos via Style, FGR, TFS.
Palik komentarą