Filmų Apžvalga / A Single Man

 

 

 

 

A Single Man, 2009

Režisierius: Tom Ford

Scenarijaus autoriai: Tom Ford, David Scearce (adaptuota Christopher Isherwood A Single Man)

Kostiumai: Arianne Phillips

Garso takelis: Abel Korzeniowski

George: Colin Firth

Charley: Julliane Moore

Kenny: Nicholas Hoult

Jim: Matthew Goode

Carlos: Jon Kortajarena

Apdovanojimai:

• Oskaro nominacija už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį
• Filmų Kritikų Asociacijos apdovanojimas už geriausią vyro vaidmenį
• BAFTA apdovanojimas už geriausią vyro vaidmenį
• Londono Kritikų Rato apdovanojimas Metų D. Britanijos aktoriui
• San Diego/San Francisko/Vankuverio Kino Kritikų apdovanojimai už geriausią vyro vaidmenį
• Venecijos Kino festivalyje: Auksinio Liūto nominacija Tom Ford, geriausio aktoriaus apovanojimas Colin’ui Firth’ui ir Quoer Lion Tom’ui Ford’ui
• Pasauliniuose Garso Takelių apdovanojimuose Abel Korzeniowski – Metų Atradimas ir Publikos Pasirinkimas.

 

 FABULA

Fade to Black

PRADŽIA. KIEKVIENAS RYTAS. Prabudimas prasideda ištariant: „esu“ ir „dabar“. [Nakties juodumo rašalo dėmė lovoje – mėlyno rašalo skonis – kraujo bučinio skonis.] Paskutiniuosius 8 mėnesius prabudimas – grynas skausmas. Šaltas suvokimas, kad aš – vis dar čia, lėtai prisitaikau. Aš niekuomet per daug nedžiūgavau prabusdamas. [žingsnis per ant žemės tvarkingai išdėliotus, neatplėštus laiškus]. Niekuomet nekildavo noras šokti iš lovos ir pasitikti dieną su šypsena – kaip Džimas. Rytais kartais kildavo noras jam trenkti – toks laimingas jis būdavo. Nuolat jam kartodavau, kad tik kvailiai pasitinka dieną šypsodamiesi, kad tik kvailiai gebėtų pabėgti nuo paprastos tiesos. [aštrūs žibančio aukso skustuvo brėžiai pilku veidu]. Bet „dabar“ nėra tiesiog „dabar“ – tai šaltakraujiškas priminimas: viena diena vėliau nei vakar, metais vėliau nei pernai. Ir anksčiau ar vėliau – tai ateis. [baltutėlių tablečių sauja]. O jis tik nusijuokdavo iš manęs ir pabučiuodavo į skruostą. Kasryt man prireikia nemažai laiko tapti Džordžu. [preciziškai tvarkingas apatinių stalčius – identiškų švarutėlių išlygintų baltų marškinių – perjuostų melsva juostele – stalčius]. Laikas pritaikyti save tam, ko tikimasi iš Džordžo, kaip jis turi elgtis. [blizginami juodi batai]. Kai aš apsirengiu ir dedu paskutinį blizgesio sluoksnį ant kiek sustingusio, bet visiškai tobulo Džordžo – jau tiksliai žinau, kokį vaidmenį turiu atlikti. [su bežade panika rišamas siaurutėlis juodas kaklaraištis]. Pažvelgus į veidrodį – į mane spoksantį veidą – ne kažin koks ten ir veidas. Aš matau desperacijos išraišką: JUST GET THROUGH THE GODDAMN DAY [balsu]. Turbūt kiek melodramatiška. Bet, vėlgi – mano širis buvo sudaužyta. Jaučiu, kad smengu, skęstu, negaliu kvėpuoti. [atsiremiama į karsto formos stalviršį]. Pirmąkart savo gyvenime negaliu įsivaizuoti ateities, kiekviena diena prabėga painiavoje. Bet šiandien – aš nusprendžiau – visa pasikeis.“

 

PABAIGA. KITAS RYTAS. „Gyvenime turėjau kelias absoliutaus debesies akimirkas. Kai tyla nustelbia visus garsus ir aš galiu jausti, ne galvoti. Ir daiktai atrodo tokie paviršutiniški, o pasaulis – toks šviežias. Ir po to viskas tiesiog ima vėl egzistuoti. Niekuomet negaliu priversti šių akimirkų tęstis. Aš įsikabinu į jas, bet kaip ir viskas, jos išnyksta. Šiomis akimirkomis gyvenau gyvenimą, jos įtraukdavo mane atgal – į dabartį. Ir aš suvokiau, kad viskas yra būtent taip, kaip ir turi būti (buvo lemta).“

„Ir tiesiog taip – tai atėjo.“

 

PERSONAŽAI

 

CHARLIE. Draugė – vienintelė, kuri jam gali paskambinti dar prieš 8 ryto – ir turbūt vienintelė, skambinanti prieš 8 ryto jau būdama girta. Spline gyvenanti Charlie, kurios du pažadai Naujiesiems: nebegalvoti apie buvusius vyrus ir vaikus, kuriems nerūpi bei … daugiau gerti ir rūkyti, na, velniop viską. Džordžo pažadas: paleisti praeitį: visiškai ir visiems laikams.

 

„Tai ne tai ko aš atvykau į Ameriką – rodos aplink – visiška kultūros ir elgsenos, papročių griūtis.“

   Rodos, jų aplinkos jausenai ir senai draugystei paaiškinti pakanka frazės du britai Amerikoje. Charlie, kažkieno paklausta, ar ji natūrali blondinė: „Well, let‘s just say, that if I stood on my head, i‘d be a natural brunette and had a lovely breath.“ Dordžas niekuomet neištartų nieko panašaus, bet žavisi Charlie humoro jausmu ir laisvumu.

 

 

„Feeling sorry for yourself – it‘s one of the great pleasures.“

„Charlotte, you‘re so dramatic. That‘s how you almost had me. Your tiny tear was beginning to fall in the corner of my eye. And if you aren‘t happy being a woman, stop acting like one.“

„Living in the past – is my future. It doesn‘t have to be your‘s – you‘re a man.“

 

 

 

Ach, Etta

 

JIM.

   Avarijoje žuvęs Džordžo partneris. Kaip vėliau sužinome - ir didžioji gyvenimo meilė. Tai nebuvo vien audringas meilės romanas ar meilė, galbūt dar nespėjusi išlaikyti trejų metų išbandymo – kartu Džordžas ir Džimas praleido 16 metų.

 

„Ką skaitai?“ [Džordžas parodo F. Kafkos Metamarfozę]

„O, ne ir vėl tas depresiją keliantis šlamštas“

 „O kokį literatūros šedevrą gi tu skaitai?“ [Ir Džimas pakelia T. Capotte Pusryčius pas Tiffani.]

„Žinai, jei mirčiau dabar, šią akimirką – bučiau visiškai laimingas.“

„Na, aš su tuo nesusitaikyčiau.“

 

KENNY.  Universitete laiką leidžia su drauge Lusie. Jie – juodai balta studentų porelė: jaunų, stilingų ir nuodėmingai patrauklių.

 

 

 

„Meskalinas – ne pati geriausia mano narkotinė patirtis. Kartą jo pavartojęs pažvelgiau į veidrodį ir man pasirodė, kad antakiai ketina užvalyti mano veidą. Taigi, vieną nusiskutau.“

„Ir nuo to laiko nebevartojote meskalino?“

„Ar tu girdėjai, ką sakiau – aš nusiskutau antakį! <…> Dieve, o tu tikrai pamišęs, ar ne.“

 

„Jūs buvote toks geras, kad sutikote pasikalbėti, netgi palydėjote mane iki parduotuvės. Noriu Jums ką nors padovanoti, štai išsirinkite drožtuką.“

„Maniau, pasirinksite mėlyną. Argi ne tai – dvasingumo spalva?“

„O tu – raudoną..? hm..“ 

„O ką gi simbolizuoja raudona?“

„Įniršį, geidulius…“

„Nejuokaujate? Na, pone, tuomet..dar pasimatysime.“

 

„Kodėl mes vis kalbame apie praeitį? Praeitis man nerūpi.“

 „O dabartis?“

 „Negaliu sulaukti, kol ji baigsis.Tai visiška nuobodybė. O ateitis? Ateitis yra mirtis.“

 

„Žinai, kas yra vieninteliai dalykai gyvenime verti laukimo? Tai tie kartai, kai gali išties susisieti, susijungti su kitu žmogumi. Patirtis – ne tai, kas atsitinka su žmogumi, o tai, ką žmogus daro su tuo, kas jam atsitinka.“

   Kas atsitinka Džoržui? Vakare, prieš pat lemtingo sprendimo vykdymą, trumpam, tik škotiško iki artimiausio baro išbėgęs Džoržas susitinka jo lūkuriuojantį jaunuolį. Įsidrąsinęs studentas pasiūlo dėstytojui išsimaudyti. Jūra – čia pat, ir štai du žmonės tiesiog eina išsimaudyti – dabar. Tai ir yra Dabartis. Ir nesvarbu, kad jaunesnysis dar tebesikreipia į kitą „Pone”.

Tiesa, grįžtant iš pajūrio, mokinys galbūt pranoksta mokytoją:

„Ar išprotėjai? Negali taip eiti.“

[Jaunuolis ketina eiti iki Džordžo namų taip, kaip ir maudėsi – visiškai nuogas.]

„Kodėl gi ne? Juk mes nematomi, nejaugi to nežinojote?“

 

   Namuose, Džordžui užmigus, rytinio košmaro plūduriavimo vandenyje metafora pakeičia reikšmę – tai nebe skendimas, o išnirimas į paviršių, įkvėpimas. Džordžas prabunda. Vaikinas miega ant sofos. Įsitvėręs ginklą. Ginklą žmogaus, kuris jam rūpi. Džordžas paima ginklą ir padeda jį į atgal – į stalčių, ant balto popieriaus lapo, ten kur jam ir vieta. Užrakina. Vistik…

„Ir tiesiog taip – tai atėjo.“

   Ir jei (išties vizualiai ir idėjiškai labai panaši) filmo Vidurnaktis gėrio ir blogio sode pabaiga pasirodė pasirodė puiki ir tinkama groteskiško likimo šypsnio apraiška, šiame filme ji teprivertė paklausti – kodėl? Todėl ir lauksime antrojo Tom Ford filmo su nekantrumu (apie antrąjį filmą, beje, dar nieko nežinoma, T. Ford prasitarė tik tiek, kad jis išties neturės nieko bendra su pirmuoju).

 

KONTEKSTAI

 

ISTORINIS.

Pirmajame filmo kadre (juodame fone) pasirodo užrašas – 1962 – data, kuri išties svarbi, mat, pasitelkus menkas istorijos žinias, iškart suteikia slogią nerimo ir nežinios atmosferą. Kad istorinis laikas sąmoningai akcentuojamas patvirtina ir vėliau Džordžo per radiją išgirsta žinia apie SSRS raketas Kuboje – tai Šaltojo karo pradžios kontekstas.

   Artėjant karui žmonės žinodavo, kad vyrai išeis kariauti, žmonės mirs, kažkuri šalis laimės, visa daugmaž stos į savo vietas. Vadinamosios prarastosios kartos rašytojai, kūrėjai, filosofai žvelgė į aplinką blaiviai, pakankamai drąsiai ir ironiškai, jie žinojo. Tačiau praėjo kiek daugiau nei 15 metų nuo II Pasaulinio karo pabaigos, kare dalyvavę jaunuoliai tapo brandžiais vyrais ir jiems vėl teko išgyventi nerimą ir laukimą, tik galbūt dar stipresnį ir efemeriškesnį – apkartintą visiška nežinia. Tada, 1962, žmonės laukė – nežinodami ko, dar nė nežinodami, kad karas, kuriame nebus kareivių, galėtų akimirksniu nušluoti tai, ką su skausmu jau buvo įprasta ženklinti metais ir dešimtmečiais, krauju, strategijomis ir mūšiais, tiksliu išėjusiųjų ir apytiksliu sugrįžusiųjų skaičiumi. Ką jautė kiekvienas – sunku pasakyti, holistinė nuotaika – poreikis vėl užsiverti, prisiversti atsisakyti ką tik atgautos ramybės ir laisvės.

Štai kolega susirūpinęs aiškina, kad būtina įsirengti slėptuvę nuo galimos atominio ginklo atakos:

„nebebus laiko jokiems sentimentams, kai bus paleistos atominės raketos.“

„Na, jei šis pasaulis taps pasauliu, kuriame nėra laiko sentimentams – tai ne tas pasaulis, kuriame aš noriu gyventi.“

   Negalima paneigti, kad ši nežinios atmosfera ir netikras rytojus, kuriae galbūt nebegalėsi branginti praeities, kuria tik ir tegyveni, taip pat paveikia herojų.

SOCIOKULTŪRINIS.

   Filme išties gausu klasikinės ir populiariosios to meto kultūros nuorodų. Štai ant herojaus stalo A. Huxley romanas After many a summer (apie Holivudo milijonierių, paniškai bijantį neišvengiamai artėjančios mirties), stalčiuje – ant balto popieriaus lapo – juodas pistoletas. Visa puikiai telpa į rudos odos portfelį. Tiek pati novelė, tiek jos pavadinimas (After a many summer), paimtas iš Tennison’o poemos Titanas – graikų mito apie aušros deivę Aurorą, suteikusią žmogui amžiną gyvenimą, bet ne amžiną jaunystę – išties svarbūs filmo idėjos žymenys. Pačioje nekart filme rodomoje novelėje viena A. Huxley svarstomų temų – vadinamoji amerikietiškosios kultūros griūtis, vartotojiškosios kultūros atėjimas, tuomet įprastai vadintas hearstiškąja realybe (plg. getonosios spaudos žurnalisto pavardę). Pakitusios vertybės, nenoras suvokti ir susitaikyti su tuo, kad sensti, nemokėjimas branginti dabarties akimirkos ir susitaikyti su miglota rytdiena – tų laikų žmogui iškilusios problemos (egzistavę, žinoma, ir anksčiau bei dabar). Panašiai viename interviu kalbėjo ir filmo režisierius Tom Ford: apie šiuolaikinį gyvenimą nuo vieno būsimo pirkinio iki kito, vienos būsimos pergalės iki kito būsimo triumfo, manant, kad šis jau tikrai suteiks pilnatvę. Kaip šią situaciją interpretavo A. Huxley? Kaip ir dera tikram žymių biologų sūnui, visų žinomo Drąsaus naujojo pasaulio autoriui – pasitelkiant biologiją ir (tuomet dar pseudo) genetiką: kaip žinia, žmogus išsivystė iš beždžionės, ir jei mes gyvesime ilgai, ilgiau nei derėtų, reevoliucionuosime į protėvius – primatus. Ar viso pasaulio ateities paveikslas? Veikiau individualus ir štai čia Huxley vieno herojų lūpmis deklaruoja savopoziciją, kuri ir tampa filmo (t.p. Isherwood’o novelės) ir After a many summer sąsajos raktu:

„every individual is called on to display not only unsleeping good will but also unsleeping intelligence. And this is not all. For, if individuality is not absolute, if personalities are illusory figments of a self-will disastrously blind to the reality of a more-than-personal consciousness. So that even intelligence is not sufficient as an adjunct to good will; there must also be the recollection which seeks to transform and transcend intelligence.”

   Raktas į laimę – individualumas. Ne tik elementariai, išoriškai pasireiškiantis elgesio laisve, ne įsivaizduojama, demonstratyvia valia, bet visišku suvokimu ir susitaikymu su tuo, kas esi ir kuo (kokiu) nori būti. Mintis, išties galinti būti interpretuojama kaip viena raktinių, skaitant Isherwood’o novelę, plg. kurią pastatytas filmas. Novelę, vadinamą vienu reikšmingiausių homoseksualiosios kultūros išsilaisvinimo postulatų.

 

   Dar viena itin akivaizdi kultūrinė nuoroda – šįsyk jau to meto vizualiosios kultūros - didžiulė Hitchcock‘o Psyho kino afiša su herojus stebinčia aktorės Veros Miles akimi. Tai jau kitokio tipo nuoroda, nebe atkeliavusi į scenarijų kartu su Isherwoodo novelės adaptacija, bet, galima teigti, puikiai keliose filmo scenose sukontempliuotas tribute maestro A. Hitchcockui.

    

   Šioje scenoje Džordžas prie gėrimų parduotuvės sutinka velniškai patrauklų jaunuolį (nenuostabu, juk jį vaidina modelis J. Kortajarena), primenantį maištingąją legendą James Dean. Palyginti tirvialus jų bendravimas, rodos, pasibaigsiantis sterotipiniu poelgiu, carpe diem, vistik, pasuka netikėta linkme ir panaikina, žinia, sklandančius stereotipus apie kiek lengvabūdiškas partnerio paieškas homoseksualios bendruomenės tarpe bei parodo, kad Džordžui svarbus dviejų žmonių emocinis ryšys.

 

   Grįžtant prie Hitchcocko simbolikos, akivaizdu, kad Tom Ford režisūrinis debiutas nemenkai įkvėptas šio kinematografo metro. Nors šioje filmo scenoje vaizdą ir nustelbia bene žymiausio režisieriaus darbo, Psycho afiša, daugiausia paralelių atrandama su kitu Hitchcocko darbu, Vertigo. Itin stipri – muzikos paralelė – 9-oji A Single Man muzikinė tema, pavadinta A Variation On Scotty Tails Madeline - Scotty bei Madeline – pagrindinių Vertigo veikėjų vardai, Scotty tail Madeline pavadintas ir vienas originalaus 1958 Vertigo muzikos takelio autoriaus Bernard Herrmann kūrinys.

 

 

    Apie A Single Man muzikinį takelį galima pasakyti išties dar daug: muzika puikiai papildo filmą, tiksliau, kiekvieną siužeto vingį, atspindi veikėjų jauseną, 19  Abel Korzeniowski & Shigeru Umebayashi muzikinių temų (jas galite išgirsti čia)- neatskiriamas šo filmo dėmuo, vistik, gniaužiantis kvapą ir jau klausant jo kaip muzikinio įrašo. Žinoma, dar per anksti, bet šį bendradarbiavimą norisi gretinti su legendiniais F. Fellini ir N. Rotta, A. Hitchcock ir B. Herrmann bei, jau naujesnių laikų, D. Lynch ir A.Badalamenti duetais.

   Dar viena paralelė, priskirtina jau pačiam filmo režisieriui - kameros subtilybės - koncentravimasis ties veikėjų akimis bei lūpomis ir, žinoma, vienas ryškiausių filmo vaizdinių efektų - nuotaikos perteikimas spalvomis: nuo smulkesnių detalių (akyse prisirpstančių komplimentą išgirdusios merginos lūpų, saulėtai nuspalvinamų jaunystės bei prisiminimų epizodų) iki filmo atmosferos ir didžiąją veiksmo dalį lydinčios melsvos marškos.

 

 

Konceptualus žvilgsnis (mini tribute A. Hitchcock ir T. Ford kūrybai): 

 

 

 

 

SIMBOLIZMAS

 

   Nors ir tikrai ne pagrindinė (kaip kai kam gali pasirodyti), vistik stipri ir nuo filmo diskurso neatskirtina – homoseksualumo ir visuomenės požiūrio į netradicinę lytinę orienataciją tema. Jau pačioje pradžioje rodomas Džordžo ir Džimo namas (pastarasis, architektas, ir suprojektavo bendrą poros būstą) – puikiausia homoseksualų padėties visuomenėje metafora, savotiškas stiklinis kalėjimas. Likęs vienas Džordžas težvelgia visiškai tuščiu žvilgsniu pro stiklinio namo sienas, namo – drąsaus pasirinkimo, taip suprojektuoto todėl, kad jie – kaip sakė Džordžas, beveik nematomi (visuomenėje nepastebimi).

 

 

    Viena sunkiausių filmo akimirkų (ir puikiausių C. Flirth’o benefisų) – skambučio scena – Džimui teikiamasi po paros pranešti apie jo gyvenimo meilės mirtį. Tai, žinoma, padaro pusbrolis - Džimo tėvams Džordžas neegzistuoja (yra nematomas). Taip, turbūt išties nelengva apsimetinėti prieš draugus ir gimines, apgaudinėti save ir netikėti, kad kitas vyras tavo sūnaus gyvenime užima bene svarbiausią vietą jau 16 metų. Lengviau turbūt nubraukti pusę jo gyvenimo, nuo tol, kai „jis tapo tuo”. Tačiau ar lengviau Džordžui išgirsti:

„The service is just for family“ ?

 

 

 

 

 

   Visuomenės požiūris į homoseksualumą (novelės autoriaus Isherwood’o lūpomis) atskleidžiamas jau filmo pradžioje, literatūros profesoriaus Džordžo paskaitoje, kurioje diskusija apie A. Huxley After a many summer ir antisemitizmo temą romane išsirutuliuoja į baimės apologiją:

 „Bet yra ir daugybė kitų mažumų rūšių. Mažumų, kurių atstovai gali likti nepastebėti, jei tik to nori, pasistengia. Pavyzdžiui, šviesiaplaukiai ar strazdaniai. Bet į mažumą atkreipiamas dėmesys tik tuomet, kai ji kelia kokį nors pavojų daugumai – tikrą ar įsivaizuojamą pavojų. Ir štai čia slypi baimė. Na, o jei ta mažuma yra kažkokiu būdu nematoma, tai baimė – kur kas didesnė. Ta baimė – visuomet tampa persekiojimo priežastimi. Priežastis – baimė, mažuma – tiesiog žmonės, žmonės kaip mes.“

„Baimė – mūsų tikrasis priešas. Baimė pamažu užvaldo visą pasaulį: baimė, kad būsime užpulti, baimė, kad už kiekvieno kampo mūsų tyko komunistų šnipai, baimė, kad kažkokia Karibų tautelė nušluos mus nuo žemės paviršiaus, baimė, kad juodaodžiai užvaldys pasaulį, Elvio Preslio klubų baimė. Nors, pastaroji galbūt ir tėra vienintelė tikra baimė.“

 

   Džordžo pamoka, kaip atskirti tikrą baimę (grėsmę), nuo laisvai gyventi trukdančio nerimo ir paranojos mišinio (britiškai, išties britiškai ):  

 

 

   Visuomenės agresija mažumų atžvilgiu filme nedemonstruojama, tačiau viena subtili scena puikiai išreiškia neigiamai nusiteikusiųjų požiūrį:

P.S. Žargono light in loafers plėtinys - čia.

 

 

EPILOGE: Can a good movie have a happy ending? 

 

   Ar žmonės rengiasi savo šermenims? Kai kurie galbūt, tiesiogiai negalvodami apie ateityje įvyksiančią mirtį. Džordžas – žmogus, ketinantis nusižudyti – savo kabinete ant stalo tvarkingai išdėlioja kostiumą, supakuotus marškinius, prideda juodą kaklaraištį bei sąsagas. Jo priešmirtinis raštelis: Tie in a Windsor knot (užriškite (kaklaraištį) Windsor‘o mazgu). Jam visiškai nerūpi būsima mirtis – jis žino, kodėl nebenori gyventi, jis nieko neaiškina ir raštelyje – visi supras, kodėl jis nusižudė. Greta ant stalo sugula visi banke atsiimti dokumentai – visa, kas likę vertinga kitiems iš žmogaus sudaužyta širdim. Puikus kadras su šiuolaikinės mirties ritualų atributika, tvarkingai išdėliota ant nedidelio rašomojo stalo.

  

 

EPILOGE II: Pradžios Pabaiga 

SAPNAS

 

   Pirmasis kadras lyg iš tamsios brolių Grimų pasakos: melsvas sniegas – kiek akys aprėpia – dvi praeities vėžės ir ką tik mirusio žydro automobilio avarijoje žuvusio žmogaus kraujo dėmelė, tokia menka, palyginti su tuo, ką aprėpia akys. Velionio akys aptrauktos žydra, dar ryškesne nei sniego, marška. Tai – pirmasis filmo epizodas – Džordžo sapnas.

   Jau nuo to momento suprantame, kad filmas – išties kerinčiai gražus vizualiojo meno kūrinys, skeptiškai T. Ford karjeros posūkio atžvilgiu nusiteikusių kritikų netgi apibūdintas kaip handsome (taip ironiškai vartojamas išskirtinai žmogiškai būtybei taikytinas epitetas). Pažiūrėjus filmą galima pasakyti išties daugiau. Galbūt tai ir (sąlyginai) atsargus, kiek mozaikiškas pirmasis T. Ford jėgų išmėginimas kinematografe, tačiau mozaikos dėmenys – adaptuotas sudėtingas kūrinys, nepriekaištinga vaidyba (Džordžas jau vadinamas talentingo ir patyrusio aktoriaus C. Flirth’o gyvenimo vaidmeniu), kvapą gniaužianti  – ir taip, graži – vizualioji filmo pusė bei puikus garso takelis – Tomo Fordo sudėlioti kruopščiai ir talentingai. Šių dienų Holivudo kino kontekste filmas vertintinas išties vienu aukščiausių balų.

 

 

 

All images from: A single man, Tom Ford, © The Weinstein Company, 2009.