Fast Fashion / Lanvin for H&M: Reklama ir Kolekcija

modavantfashion, 2010 Lapkričio 4 d. : L'femme, L'homme, Reklama

lavin-for-hm-fashion-mens-fall-2010-selectism

Vienas labiausiai lauktų pastarojo meto mados namų dizainerio ir fast fashion prekybos tinklo bendradarbiavimų – Lanvin for H&M, be abejo, bus komerciškai sėkmingas. Juk visuomet atsiras norinčiųjų įsigyti mėgstamo dizainerio kūrinį bent dešimtkart pigiau, nei kainuotų mados namų kolekcijos apdarai.

Tačiau jau pasirodžius pirmiesiems būsimos kolekcijos suknelių vaizdams dauguma mados gerbėjų nebežvelgė į šį bendradarbiavimą (tiksliau, jo produktą) taip entuziastingai: pirma, įžvelgta pernelyg daug panašumų su ant podiumo jau demonstruotais dizainerio kūriniais, tai sąlygojo ir antrąją, subjektyvesnę priežastį – įsigijusieji Lanvin mados namų apdarus purkštavo, jog tai dabar bus parduodama kone už dyka. Tiesa, šiuos priekaištus, mąstant logiškai, galima atmesti: pirma, pragmatiškas argumentas – juk naivoka tikėtis, jog dizaineris, visų pirma besirūpinantis naujomis savo atstovaujamų namų kolekcijomis, tokiam, vistik, antraeiliam bendradarbiavimui imsis kurti kažką visiškai nauja, paaukos savo idėjas ir įkvėpimą, skirtus būsimoms mados namų kolekcijoms, o galbūt netgi pakeis kūrybos braižą? Antrasis priekaištas – pernelyg subjektyvus ir savanaudiškas – žinoma, aukštosios ir greitosios mados klientūra skiriasi, beje, ribą dažniausiai peržengia būtent galintieji įsigyti aukštosios mados kūrinius: pastaruoju metu tapo madinga ant Zara švarkeliu gaubiamo peties užsimesti Chanel rankinę, tad kodėl ir greitosios mados klientai negali pasinaudoti galimybe įsigyti kažką panašaus į aukštosios mados kūrinius?

Na o besibaiminančioms dabar kone kas antrą moterį išvysti su apdaru, labai panašiu į įsigytą išskirtinį mados namų kūrinį, Lanvin for H&M, rodos, iš anksto pateikė atsakymą – savo vaizdo reklamoje ironiškai pavaizdavę modelius, džiūgaujančius dėl tų pačių suknelių ir išties puikiai besijaučiančius vienodai vilkinčių moterų draugijoje. Būtent šis vaizdo reklamos elementas labiausiai atkreipia dėmesį: į stereotipą (jog moteriai sutikti taip pat vilkinčią kitą – prilygsta katastrofai) perversiškai pažvelgusi reklama tampa išties išskirtine, o nusibodusio reklamos topo (Kiekviena yra unikali ir nepakartojama) padeda išvengti tai, kad vaizdo reklamoje neskelbiami jokie idėją aiškinantys šūkiai – šią Lanvin for H&M karštinę kiekvienas gali interpretuoti savaip. Dar vienas reklamos kampanijoje laužomas stereotipas – standartinio modelio figūros bei amžiaus (kampanijoje pasirodo vadinamojo plius dydžio bei garbaus amžiaus modeliai) – nebėra toks unikalus ir pakankamai dažnas pastarojo meto mados reklamoje bei kolekcijų pristatymuose.

Apgynus šio bendradarbiavimo rezultatą, vistik verta išsakyti ir kitų ne menkesnių priekaištų. Pirmiausia – tai patys apdarai bei aksesuarai: žinoma,skonio reikalas, tačiau nemaža kolekcijos dalis, kalbant subjektyviai, ne itin skoninga – raukinių išties perdaug, o sujungus juos su kitų mados namų propaguojamomis tendencijomis (gėlių bei gyvūnų raštais [plg. Dolce & Gabbana] ir metallics atspalviais [plg. Balmain]) rezultatas kiek rėžia akį. Antrasis, svarbiausias, priekaištas – apdarų kokybė: apžvalgos pabaigoje pateiktos išankstiniame kolekcijos pristatyme demonstruotos suknelės (taigi, vadinamasis pavyzdys, regis, turintis būti apgaulingai geresnės kokybės nei tie patys masinės linijos produktai parduotuvėse) kokybės nė komentuoti nebereikia.

Tad, atsižvelgus į šiuos kolekcijos trūkumus, galima prognozuoti, kad nekantrūs ir entuziastingi gerbėjai drabužius graibstys, nė nežiūrėdami, ką perka, juk apdarų kiekis, vistik, ribotas, ir, sprendžiant pagal ankstesniųjų dizainerių/greitosios mados tinklų bendradarbiavimus, bus išgraibstyti per keletą dienų, subtilesnieji (jei suspės) atsakingiau įsigys vieną kitą apdarą, o dalis tiesiog atsižvelgs į drabužio kokybę ir vadovausis posakiu aš ne toks turtingas, kad pigiai pirkčiau.