moda avant fashion

Filmų Apžvalga / Belle de Jour

 

Belle du Jour, 1967

Režisierius: Luis Bunuel

Kostiumų autorius: Yves Saint Laurent

Severine: Katherine Deneuve

Piere (vyras): Jean Sorrel

Henri (šeimos draugas): Michael Piccoli

Madame Anais (motinėlė): Genevieve Page

Marcel (meilužis): Pierre Clementi

 

FABULA

   Tai nėra tik dar viena romantiška istorija su gražiais kostiumais. Tiesą sakant – tai nėra graži istorija. Belle de jour – sudėtingas psichologinis moters portretas, prancūziškai subtili Markizo de Sado interpretacija, freudiškojo pasąmonės pasaulio ir realybės santykio ekranizacija, aistros ir kančios sąsajų paieška, bene estetiškiausias visų laikų erotinis filmas.

   Ne veltui šiuo filmu žavėjosi pats kino metras Alfred‘as Hitchcock‘as, išties, C. Deneuve herojė Severina būtų tobula Hitchckock‘o filmo mergina: šalta blondinė, miegamajame tampanti ištvirkėle (taip režisierius išreiškė savo preferencijas). Tikrai magiškas C. Deneuve pasirodymas, įtraukiantis žiūrovą į paslaptingą moters vidinį pasaulį.

   Filmas pradedamas pakankamai brutalia erotine scena, kurioje herojė atsiduoda mazochistiniams malonumams su savo vyru ir jo draugu. Tačiau netrukus suprantame, kad visa tai vyksta tik veikėjos vaizduotėje – būtent šis (vaizduotės) pasaulis ir tampa skoningo filmo eroso pagrindu, erotiškumas – ne šlapia oda ir sūrus prakaitas, o vaizduotė, žmogaus vidinis pasaulis.

   Tad jokiu būdu nereikia manyti, kad tai eilinis erotinis filmas, tiesą sakant, filme nėra sekso scenų (atsigręžiant bene 40 m. atgal, šiuolaikiniam žiūrovui visa atrodo išties nekalta) – tik fantazija, preliudija, subtilios užuominos, puiki spalvų bei muzikos simbolika, na ir, žinoma, klasika tapę Yves Saint Laurent kostiumai (kuriuos verta aptarti atskirai). Filmo spalvų paletė tampa atmosferos gairėmis, tai pirmasis režisieriaus Bunuel‘io spalvotas filmas, ir, dera pastebėti, kad spalvomis jis žongliravo meistriškai: įspūdį stiprina rudens peizažo scenų paletės ir ryškūs, bet subtilūs Severinos apdarų atspalviai: nors aplinka marga, natūrali ir žėrinti, C. Deneuve heroję charakterizuoja jos prabangusis juodos, baltos ir camel atspalvio garderobas.

   C. Deneuve herojė Severina išties – angeliško grožio namų šeimininkė, ištekėjusi už padoraus, jauno ir gražaus, pasiturinčio chirurgo. Vyras ją dievina, adoruoja jos trapų grožį, kaip, žinoma, ir daugelis aplinkinių vyrų, tad galbūt blogiausia, kas, tikėtina, įvyktų – ji galėtų užmegzti banaloką meilės romaną su nepažįstamuoju ar šeimo draugu (vyro draugas Henri atkakliai asistuoja Severinai). Taigi, rodos, žvelgiant paviršutiniškai, jai nieko netrūksta, tačiau erotinės Severinos fantazijos diktuoja kitokią įvykių tėkmę. Svarbu paminėti, kad jau filmo pradžioje paaiškėja, kad Severina su vyru miega atskirose lovose: vyrą šis celibatas kartu ir erzina ir žavi – jam patinka elgtis su žmona kaip su nekaltu vaiku.

  

  Pasąmonėje įkalinta Severina blaškosi miesto gatvėmis, vis užklysdama į padoriai moteriai ne pačias tinkamiausias vietas, kol vienądien superego ją nuveda tiesiai prie nedidelio viešnamio, vadovaujamo madame Anais, durų. Iš pradžių ji lyg ir grumiasi su savimi, mano jog atvyko čia tik pasmalsauti, tačiau visa baigiasi tuo, kad Severina nuolankiai sutinka dirbti viešnamyje, pareikšdama tik vieną pageidavimą – ji galinti dirbti tik dieną (žinoma, kol vyras – darbe).

„Turiu idėją, kodėl gi tau nepasivadinus Dienos Gražuole?“

„Dienos Gražuole?“

„Na, kadangi tu ateini tik popietėmis…“

„Kaip pageidausite, ponia.“

   Rodos, ji ne pirma ir ne paskutinė moteris, kuri, kažko stokodama, įsidarbina laisvo elgesio mergina, bet, priešingai nei stereotipinėje situacijoje, Severinai netrūksta nei pinigų, nei vyro meilės – tad kas paskatino ją pasirinkti šį kelią (filme remiamasi „sena gera“ Froido tiesa – visa ko šaknų ieškoti vaikystėje) ir kur jis nuves?

   Režisieriaus L. Bunuelio, savo filmografijoje atkakliai tyrinėjusio žmogiškąją prigimtį, nevengusio ir fetišo apologijos, filme atkleidžiama daugelio nutylima gruboka tiesa apie tamsiąją moters eroto pusę: Severinai, įeinančiai į kambarį pas vis naują klientą, nesvarbu, kas būtent jos laukia kamabryje, erotinį jaudulį kelia pats būsimo akto faktas. Seksas tokiai moteriai galimas be meilės, vardų, flirto ir švelnumo, o troškimas paklusti, nubausti save – stipresnis už savigarbą, estetiką ir sveiko proto konceptą. Pradėjusi dirbti Severina dar mėgina rinktis klientus, tačiau madame netikėtai ją stumtelėjus nuolankiai atsako:

„Taip, ponia“.

„Matau, tau reikia tvirtos rankos“

– sulig šiais žodžiais madame Agnais supranta surandusi raktelį nuo prabangios dėželės, savotiškos Pandoros skrynios (galbūt būtent tai ir simbolizuoja visus intriguojanti paslaptinga kiniška dėžutė), kurioje galima įkalinti Severiną kartu su jos kalte ir troškimais.

   Režisierius perteikia pačią žmogiškųjų troškimų ir kaltės santykio esmę, vienoje filmo scenų, ką tik pradėjusi dirbti Severina atsisako eiti pas netradicinį klientą, madame atleidžia jai šį pirmąjį baikštų atsisakymą ir, užuot griebusis prievartos, suvilioja merginą tuo, kas ją atstumia, paitelkdama vieną slaptingiausių seksualumo išraiškų, vujerizmą – madame Anais pas minėtą klientą pasiunčia kitą merginą, o Severinai liepia juos stebėti iš gretimo kambario per slaptą akutę ir mokytis:

– Tai šlykštu – atsako Severina ir skubiai nusuka akis į šalį. Tačiau netrukus vėl pakelia akutės dangą ir savanoriškai stebi svetimą aktą.

   Paradoksalu, tačiau net ir toks pavojingas slaptas gyvenima tampa pakankamai kasdieniu ir nepavojingu, kol vienądien į viešnamį užsuka du nusikaltėliai, ir jaunesnysis – randuotas grubus vaikinas metaliniais dantimis – itin sujaudina Severiną savo šiurkštumu, prastomis manieromis ir dažnos moters fantazijas aplankančiu blogo berniuko įvaizdžiu (tai išties keistai seksualus personažas). Tąkart, kaip ir per kitus jų susitikimus, Severina neima pinigų, – tad Marselis tampa, veikiau, jos meilužiu, nei klientu.

   Žiaurusis Marselis taip susižavi Severina, jog nori tapti daugiau, nei jos meilužiu, reikalauja, kad ši paliktų vyrą. Tačiau, manydamas, kad valdo trapią merginą, Marselis klysta – Severina jaučia kaltę, išduodama vyrą, o Marseliu taip pat tik naudojasi. Žinoma, Marselis, pasitikėdamas savo valdžia merginai, nenori patikėti, kad tai Severina nenori būti su juo ir kaip vienintelę kliūtį mato jos vyrą Pier‘ą. Priartėjus filmo kulminacijai, Marselis pasikėsina į Pjero gyvybę, tačiau pašauta vyras per stebuklą lieka gyvas, tačiau aklas ir paralyžiuotas.

   Toliau seka, atvirkščiai, nei įprasta šiuolaikiniame kinematografe, atomazga taip ir netampanti pabaiga, kiekvienam herojų suteikianti skausmingą malonumą, simbolizuojantį jų gyvenimo fetišą: šeimos draugas piktdžiugiškai atskleidžia į aplinką nereaguojančiam vyrui tamsiąją Severinos paslaptį, valdingai pažemindamas ją; Marselį užklumpa tragiškai romantiška mirtis gatvėje (susišaudymo su policija metu); Severina tarsi bežadė būtybė lieka mistinėje vyro pašonėje (nežinia, ką supranta ir jaučia Pjeras, kurio vidinį skausmą teišreiškia skruostu riedanti ašara) – ji demaskuota, pažeidžiama, pažeminta paleistuvė, telaukianti tvirtos rankos, įvykdysiančios deramą bausmę; vyras Pjeras pagaliau turi trapią ir atgailaujančią žmoną – savo svajonių moterį, kuri galbūt iš gailesčio pagaliau miegos greta jo.

  

  Filmas baigiamas paslaptingo sapno epizodu – vyras atleidžia Severinai. Tačiau verifikuoti filmo pabaigą žiūrovas turi pats: ar tai ateities vizija, ar tik dar viena Severinos fantazija? O galbūt tai vientisos fantazijos (filmo) – tarsi buržuazinio sapno – tęsinys, lydimas varpelių skambesio ir katės miaukimo – visa ko reikia, kad respektabili viduriniosios klasės mergina būtų laiminga?

 

 

KOSTIUMAI

  Belle du jour iki šiol sulaukia ne tik kino kritikų ir kinomanų bet ir mados gerbėjų dėmesio – tai puiki 60-tųjų stiliaus enciklopedija, filmas dažnai puikuojasi stilingiausiųjų kino juostų sąrašuose, Severinos garderobas dažnai įkvepia šiuolaikines mados kolekcijas (paskutinioji itin akivaizdi interpretacija – 2010 rudens Prada kolekcija).

   Kostiumus filmui sukūrė metras Yves Saint Laurent, tuo metu, jis dar kūrė Dior mados namams. Belle de jour – ne vienintelis filmas, kuriam dizaineris kūrė kostiumus – pirmuosius kūrė būdamas vos 24-erių, o tikroji sėkmė jį aplankė įkūrus savo vardo mados namus: 1963 m. Jis kūrė kostiumus Claudia‘i Cardinale ir Capucine Blake‘o Edward‘o The Pink Panther – šis darbas sulaukė daug kritikų pagyrų, toliau sekė kostiumai Leslie Caron herojei filme A Very Special Favor (1965), Jean Seberg Moment to Moment (1965), Sophia‘i Loren filme Arabesque (1966).

   1966 m. 29-erių Yves pakviestas sukurti Catherine Deneuve garderobą, dizaineris ir jaunoji žvaigždė filmavimo metu itin susidraugavo, Yves vadino savo mūza, nekart kvietė ją dirbti modeliu savo darbų pristatymuose, Catherine taip pat tiek asmeniniame garderobe, tiek kituose savo filmuose (La Chamade (1968), Mississippi Mermaid (1969), Liza (1972), Un flic (1972) and The Hunger (1983)), rinkosi išskirtinius YSL apdarus – ši draugystė tęsėsi iki pat dizainerio gyvenimo pabaigos.

 

„She has always been special to me. I dressed her from the film Belle de Jour by Luis Buñuel. She is a woman who has a charm and a wonderful heart. For me, she is the biggest global star. We write often. I call her „Catherine, my sweetness,“ and she sends me pale roses.”
 

   Filme Severinos garderobą sudaro stilingi, tačiau pakankamai kuklūs, gracingos, tobulos pasiturinčiųjų klasės atstovės skonį atspindintys apdarai: tuo metu madingas varpelio formos bei tiesus kirpimas, neutralios spalvos, dvieilių militaristinio stiliaus paltukų įvairovė (legendinio Le Smoking kūrėjas visuomet mėgo perkelti vyriškas detales į moters garderobą), puikios odos rankinės bei madingos ledi bateliai – nepriekaištinga išorė išties puikiai kontrastuoja su herojės vidinio pasaulio tuštuma. Tiesa, herojės vidins dramos vyksmą papildo ir keli maištingesni apdarai: Severinos vilkimas simbolinis scarlet atspalvio kostiumėlis, jaunatviškas lakuotos odos paltas – protestas prieš nepriekaištingo ištekėjusios moters įvaizdį. Bene įsimintiniausias – klasikinis elegantiškas apdaras, vilkimas filmo pabaigoje – kukli juodo satino suknelė balta apykakle, deranti prie sustingusios veido išraiškos, žyminti pasirengimą tarnauti suparalyžiuotam vyrui ir grįžimą prie doro gyvenimo būdo.