Filmų apžvalga / Coco Chanel & Igor Stravinsky
Filmas paremtas Chris Greenhalgh novele Coco Chanel & Igor Stravinsky; Režisierius: prancūzas Jan Kounen; Coco Chanel: prancūzė Anne Mouglalis; Igor Stravinsky: danas Mads Mikkelsen; Catherine Stravinsky: rusė Elena Morozova; Kostiumų autoriai: Chattoune & Fab.
Coco Chanel (pirma iš kairės), Igor Stravinsky (trečias iš kairės)
Šis filmas – subtili dviejų XX a. meno titanų audringo meilės romano ekranizacija, alsuojanti savanaudiška besivaržančių egomaniakiškų genijų, įstrigusių meilės mūšyje, aistra. Mados ikona, veržlus muzikos genijus ir XX a. pradžios Paryžius užburiančios muzikos bei kvapą gniaužiančios rafinuotos elegancijos fone vargu ar paliks abejingų…
Chanel yra šio mažai žinomo neilgo romano, prasidėjusio 1920 m., prabėgus septyneriems metams po jos apsilankymo Stravinskio „Rite of Spring“ premjeroje, iniciatorė. Šis istorinis vakaras su užburiančia jėga atkuriamas pirmojoje filmo scenoje. 1913 gegužės 29-tąją Théâtre des Champs-Élysées vykusi premjera pasibaigia maištu: konservatyvioji Paryžiaus publikos, pratusios prie romantiškųjų Čaikovskio baletų, dalis, įniršusi dėl tam laikmečiui neįprasto Stravinskio disonanso, staigiai pulsuojančios muzikos ir primityvios Vaslav‘o Nijinsk‘io choreografijos, ima garsiai reikšti nepasitenkinimą, kyla muštynės. Destruktyvaus garso ir judesio nepalaužtos publikos nušvilptas nesuprastasis novatorius Igoris Stravinskis sminga į gilią depresiją… Tačiau ne visi pastarojo vakaro liudininkai pasiduoda masinei publikos daugumos psichozei – nuo pirmųjų akordų iki pat triuškinančio finalo salėje žėri susižavėjimu spindinčios Coco Chanel akys…
Susižavėjusi Igorio muzika, Coco pasiūlo jam, viešbuty priverstam gyvenanti emigrantui iš Rusijos, apsistoti savo užmiesčio name, tačiau Igoris išlaiko išdidaus vyro įspūdį ir kvietimą priima tik susirgus žmonai. Jo šeimai persikėlus į Chanel užmiesčio vilą, filmo fabula pradeda koncentruotis į pražūtingą šių dviejų ambicingų meno virtuozų – pripažintos Coco Chanel ir dar neišgarsėjusio Igorio Stravinskio – santykių psichologiją.
„Mano namai – mano boutique.“
Šie Coco žodžiai ir kvapą gniaužiantys kadrai puikiai įkūnija jausmus, užplūstančius žengiant į neapsakomą Chanel pasaulį. Kinijos, Mauritanijos ir kitų šalių teminio dekoro kambariai apsvaigina ne tik filmo žiūrovą, bet ir patį Igorį. Jis žingsniuoja po Coco apartamentus kaip po šventovę… Šventovę, alsuojančią prabangia rafinuotos elegancijos dvasia: eklektiškame interjere dera prabangiųjų Prancūzijos laikotarpių baldai, marmuras, egzotiniai elementai iš įvairių pasaulio kampelių, kinų ornamentais margintos užuolaidos, širma, indiškos figūrėlės, dažnas paukščių motyvas… Galų gale išvydusi mėgstamiausią Coco kambarį, Igorio žmona praranda amą: „Jūs nemėgstate spalvų, madam…?“ „Tik juodą…“.
Šiame didingame Coco pasaulyje su kruopščiai atvaizduojamu Art deco dizainu ir sumaniu šešėlių apšvietimu, kuris paverčia filmo scenas lyg tapyta gelme, ir įsižiebia pirmosios abipusės traukos ir kraują kaitinančių jausmų kibirkštys. Tokią abipusę šių didingų personažų trauką filmo žiūrovui norisi suprasti ir pateisinti. Jų didžiausias panašumas, kurį abu pripažįsta, yra tas, kad jų kūrybos šaltinis – tai vibruojančios natos bei šiugždanti medžiaga, o ne popieriuje įgyvendinamos idėjos: „Pradedu kurti ant pianino, noriu jausti muziką pirštais…“ „Aš taip pat. Jokių eskizų. Reikia jausti medžiagą.“ „Nesu tikras, kad tai tas pats..“ „ Nagi, palieskite – jersey – tokia minkšta, patogi.“ „Na taip, suprantu…“.
Coco itin žavėjosi genialiu Igorio muzikos talentu, nesuvokdma, kaip, rodos, iš nieko atsiranda sudėtingiausios simfonijos:
„Reikia viską pamiršti ir ištirpti muzikoje. Dažniausiai be rezultato, nors jei pasiseks – pavyksta. Durų girgždesys – ir muzika išskrenda iš galvos. Kiekvienai natai renki klavišą – tai ypatingas jausmas.“
Nemažiau ypatingi jausmai Coco vis kaitriau liepsnojo ir Igorio mintyse bei širdyje… Susižavėjimą vienas kitam šie genijai reiškė tuo, ką geba geriausiai: ji siuvo jam drabužius, jis mokė ją skambinti… Greta simbolinės muzikos, filme itin svarbi dar viena semiotinė sistema — spalvos. Vienoje filmo scenų balta lyg šmėkla „Coco“ naktį aplanko praeities vaiduoklius – žvelgdama į avarijoje žuvusio mylimojo fotografiją — ir su ašaromis jų atsikrato. Tąnakt ji įžengia į Stravinskio studiją ir vienu judesiu nusimeta balto šilko naktinius. Kitądien darbe ji vilki baltai, šis pokytis labai nustebina madame juodos spalvos adoraciją žinančius aplinkinius. Kintant jausmas, vėl pereinama į noir paletę.
Nerūpestingoje buržuazijos užuovėjos atmosferoje Stravinskio ir Coco santykiai alsuoja revoliucinga „The Rite of Spring“ dvasia, maištingumą simbolizuoja ir išimtinė Chanel preferencija vien juodai ir baltai spalvoms. Kaip „The Rite of Spring“ šokėjai mėšlungiškai reaguoja į sezonų ciklus, taip ir Coco bei Igoris, vedami gamtos instinktų, leidžia savo aistrai užbėgti padorumui už akių. Intymios scenos, nors ir saikingai kurstomos, neprimena nekontroliuojamo atšiauraus gyvuliškumo. Net lovoje ar ant pianino suolelio, kai Chanel apžergia Igorį, tarp jų vyksta ne tik kūniški, bet ir protiniai žaidimai…
Filmo režisierius nepalieka nuošaly ir ligotos Igorio žmonos Catherine. Prieš pat jos nosį vykstantį Coco ir Igorio romaną Catherine nujautė nuo pat pradžių. Igorio žvilgsniai, lengvas Coco flirtas, jų pokalbiai, nutrūkusi melodija, reiškianti Coco ir Igorio susiliejimą — stebėdama visa tai moteris tyliai išgyveno savo skausmą. Privalu paminėti Elenos Morozovos, rafinuotai įkūnijusios trapų išduotos moters portretą, žmonos ir motinos, kuri slegiama sielvarto stengiasi iš nepakeliamos situacijos išspausti išspausti, ką įmanoma, leisdama santykiams eiti savu keliu iki, rodos, neišvengiamo akligatvio, pasirodymą. Nors Igoris buvo su žmona, tačiau abiejų sielos jau buvo išsiskyrę dar gerokai prieš susipažįstant su Coco. Nepaisant to, būdama patikimiausia Stravinskio chaotiškos natų rašliavos redaktore ir jo vaikų motina, Catherine išlaiko šiokį tokį pranašumą prieš savo varžovę. Deja, tai nepadeda sutvirtinti yrančio ryšio su vyru. Kai Catherine pagaliau priremia Coco prie sienos, klausdama, ar tik šioji nesijaučia esanti kalta dėl kažko, Coco šiurkštokai atkerta: „Ne“. Stravinskis yra dar nekalbesnis. Žmonos paklaustas, ar miegojo su Chanel, po ilgos pauzės tesugeba gėdingai nuleisti galvą.
Emocinis „Coco“ ir Igorio aistros lūžio taškas įvyksta tada, kai vieno kivirčo metu, susikovus jųdviejų ego, Stravinskis paniekinamai pašiepia kad, „Coco“ amatas niekad neprilygs jo profesijai. „Žmona susirgo dėl Jūsų, bet aš liksiu sveika. Man per mažai Jūsų, aš pavargau. Manote vyras svarbesnis už dvi moteris? Jūs net kurti be Katerinos negalite. Aš stipri, Igori, sėkmingesnė, nei Jūs.“ „Jūs ne kūrėja, Coco, Jūs parduotuvės savininkė.“. „Coco“ vėl ima vilkėti juodai… Po šio akibrokšto santykiai dar kurį laiką tęsiasi, tačiau jų laikas jau suskaičiuotas. Įžeista Coco ima demonstruoti jam savo galią: apmoka Maskvos visą teatro sezoną Paryžiuje, imasi kurti kostiumus spektakliui. Simbolinio Chanel triumfo scena filme laikytinas momentas, kai „Coco“ simboliškai įtvirtina savo pergalingą poziciją – demonstratyviai prajoja pro Igorį ant juodo žirgo.
Coco Chanel & Igor Stravinsky nepaliks abejingų ne tik kino gurmanų, bet ir Chanel imperijos gerbėjų. Filme aktorė Anne Mouglalis įtikimai įkūnija legendinę Gabrielę „Coco“ Chanel — griežtą ir nesukalbamą perfekcionistę, kurios vizitine kortele tampa imperatoriška laikysena, gilus balsas bei aštrus žvilgsnis. Filmo scenos neaplenkia ir pačios Chanel studijos, kurioje gimsta to meto mados deimantai, įstabiuose kadruose iš parfumerio dirbtuvės smulkiai atskleidžiama legendinių Chanel No.5 kūrimo istorija…
„Ieškau kažko drąsaus, šiuolaikiško, galbūt sintetinio. Intymaus aromato, kažko sudėtingo kaip asmenybė. Pavadinsiu jį Chanel.“
„Aš noriu kvepėti kaip moteris, ne kaip rožė. Aš tenoriu jausti mane juosiantį aromato kaspiną, ne kvapo debesį.“
Anna Mouglalis
Filme Coco avant Chanel stebėjome puikų jaunosios prancūzės A. Tautou, įkūnijusios jaunutę, trapią ir kiek nerūpestingą „Coco“, šiame filme jau subrendusios, griežtos perfekcionistės madame vaidmenį įtikinamai sukūrė taip pat prancūzė, Anna Mouglalis. Kadangi šios aktorės yra Chanel „šeimos“ narės (A. Tautou — Chanel No.5 kvepalų veidas, A. Mouglalis yra Allure ambasadorė), abu filmai gavo mados namų palaiminimą bei visokeriopą K. Lagerferld’o pagalbą. Ann’ą sieja pakankamai tvirti ryšiai su Chanel mados namais: ji buvęs Chanel modelis, Karlo mūza, mados namų veidas. Lyginant pastaruosius filmus, galima teigti, kad būtent A. Mouglalis autentiškiau įkūnijo madame Chanel — šaltą, „kampuotą“, asentimentalią, savimi pasitinkinčią asmenybę. A. Mouglalis su bet kokiu rūbu atrodo tarsi aristokratė, jos šalta elegantiška laikysena ir tamsus žvilgsnis spinduliuoja inteligenciją ir, netgi, kiek baugina.
Palik komentarą