moda avant fashion

Coco avant Chanel

Filmo režisierė – Anne Fontaine, scenarijus paremtas to paties pavadinimo Edmonde Charles-Roux knyga.

„Norėdamas būti nepakeičiams turi nuolat keistis“

(G. „Coco“ Chanel)

Filme atkuriamas mažiau žinomas Gabrielės „Coco“ Chanel gyvenimo tarpsnis prieš įkuriant legendinius mados namus. Taigi trokštančius iš arti išvysti Chanel imperiją ir pasigrožėti įstabiaisiais jos kūriniais, filmas gali nuvilti. Tačiau tikrus „Coco“ talento gerbėjus neabejotinai sužavės dizainerės kilmės istorija, autentiškos asmenybės raida, nuo kurios neatsiejami tiek romantiški jos santykiai su vyrais, tiek savito dizainerės braižo genezė.

Sakoma, kad didžios asmenybės kuria save ir šis teiginys išties tinka kalbant apie vaikų namuose užaugusios Gabrielės gyvenimo istoriją – jau papildomai užsidirbdama taisant ponių drabužius mergina žinojo, ko nori ir atkakliai to siekė: aš sukūriau savo gyvenimą  užtikrindama, kad visa,ko nemėgstu, turėtų priešybę, kuri man patiktų (G. „Coco“ Chanel). Pro cigaretės dūmų debesį ji apdovanojo netikros prabangos pasaulį negailestingu realizmu bei užsispyrėlės ambicijomis. Tiesa, kad jos gyvenimas nebuvo la vie en rose, tačiau, pačios madame teigimu, išties pilnavertis („yra laikas darbui, ir yra laikas meilei. Laiko kitkam nebelieka.“ G. „Coco“ Chanel).

Filme, kaip jau minėta, atskleidžiama mažiau žinoma, intymioji „Coco“ gyvenimo pusė: sužinome, kaip gimė prabangos pseudonimu tapusi jos pravardė (past. pranc. coco – gaidelis), kaip vystėsi jos savitas braižas, kaip baro daininkė „Coco“ tapo turtingo lovelaso E. Balsan’o meiluže bei išlaikytine ir taip papuolė į aukštuomenę, kur, drąsiai galima teigti, sukėlė perversmą („yra žmonės, kurie turi pinigų, ir yra turtingi žmonės“ G. „Coco“ Chanel), galime stebėti, kaip vystosi jos santykiai su pirmąja tikra meile ir kokia tragiška santykių baigtis palieka negyjančią žaizdą dizainerės širdyje – visa tai susipina į neįtikėtiną merginos, veikiausiai, nė slapta nesivylusios tapti įtakingiausia XX a. mados ikona, istoriją.

Tiesa, filmas nepateisins norinčiųjų iš arti pamatyti  Chanel prekės ženklo įkūrimo bei tapimo šių dienų legenda istoriją lūkesčių, tačiau mados gerbėjų filmas tikrai nenuvils. Žiūrovui menami laikai, kai moters vieta visuomenėje buvo griežtai apibrėžta, atsispindėjusi ne tik papročiuose bei visuomenės normose, bet ir aukštuomenės moters garderobe. Baigiantis konservatyviajai Viktorijos epochai, šimtmečių sandūroje moteris vis dar buvo įkalinta korsetuose ir kaklą dengiančiuose bei žemę šluojančiuose nėriniuose, dizainerei tai nebuvo priimtina: „prabanga turi būti patogi kitaip, tai ne prabanga“ (G. „Coco“ Chanel).

Gabrielė išties sugebėjo išsiskirti šioje visuomenėje vikėdama drąsius tomboy stiliaus apdarus (į aukštuomenės susibūrimą ji mėgdavo įžengti puikuodamasi iš artimo draugo spintos pasiskolintais marškiniais, ekspromtiškai patobulintais vyriškais kostiumais), piktindamasi, rodos, kiekvieną moterį nudžiuginsiančiomis meilužio dovanomis – prabangiomis sukniomis. Filme išvystame ir keletą ikoninių apdarų – išties, nepakartojamas jausmas išvysti legendinę dizainerę, romantiško pasivaikščiojimo paplūdimiu metu vilkinčią iki šiol vienu stiliaus etalonų laikomus dryžuotus jūreivių marškinėlius ar į prabangią puotą pasipuošusią žymiausiu savo kūriniu – LBD, tąkart buvusiu vieninteliu tamsiu apdaru šokių salėje (juoda, ruda ir kitos spalvos dėl praktiškumo tuomet laikytos tinkamomis vargšų apdarams, kuo prabangesnis apdaras – tuo jis šviesesnis, ilgesnis ir nepraktiškesnis). Žinoma, madame sukurta mada išlaisvino moteris iš perteklinės epochos gniaužtų, tačiau ji kurė drabužius ne iš idealizmo, bet, todėl, kad jie tiesiogiai atspindėjo šią nepakartojamą asmenybę. Ji nesiūlė moterims jūreivių marškinėlių dėl įsitikinimų ar dirbtinės filosofijos, „Coco“ tiesiog išties mėgo juos dėvėti.

Keletą žodžių privalu skirti ir pagrindinio vaidmens atlikėjai, aktorei (A. Tautou), kurią visas pasaulis pamilo kaip fėją Ameliją iš Monmartro. Tiesa, daugelis ją prisimena būtent kaip mielą, geraširdę, angelišką būtybę, tačiau aktorei sėkmingai pavyksta įsikūnyti į personažą, nesuteikiant „Coco“ Chanel asmenybei filme mielų, minkštų ar pernelyg patrauklių bruožų. A. Tautou nėra stereotipinė Holivudo gražuolė, tačiau ji nepaprastai žavinga – spinduliuojanti autentišką Prancūzijos dvasią, subtilių veido bruožų itin grakšti aktorė elegancija neabejotinai nugali  neretai vulgarokas pin-up stiliaus žvaigždutes bei sekso simbolius. Vulgarumo kategorija (lot.vulgaris – paprastas, prastas; tai sakytina apie prastą skonį, blogas manieras, nemokšiškumo demonstravimą  ir kt.) buvo didžiausias madame priešas: „aš dievinu prabangą. Prabanga slypi ne turte ar prabangoje, bet vulgarumo nesatyje. Vulgarumas – bjauriausias žodis pasaulyje. Aš lieku žaidime kovoti prieš jį.“ (G. „Coco“ Chanel). Prancūzaitė A. Tautou herojė išties spindi „Coco“ Chanel elegancija, nepažeidžiamumumaištingu siekiu visa daryti savaip. Jos smulkus sudėjimas, berniukiška figūra puikiai tiko vaidmeniui, juk pati itin liekna buvusi madame, įkvėpimo ieškojo vyrų garderobe, žinodama, kad stilingiausia – tai, kas labiausiai tinka Tau: „geriausia pasaulyje spalva – neskubėkite, ne juoda J (aut. Pastaba) – ta, kuri jums labiausiai tinka (G. „Coco“ Chanel).

Apžvelgus filmą ir jame kuriamą madame portretą, dera pabrėžti, kad „Coco“ Chanel nebuvo svajotoja, mados kūrybą laikė ne aistringu pomėgiu ar žavinga profesija, ji buvo itin disciplinuota ir suprato kad tai – visų pirma, sunkus kasdienis darbas, kuriam ji paaukojo visą gyvenimą. Įstabioji kūrėja mirė vieną 1971 m. sekmadienį, dirbdama, taip kaip ir kiekvieną savo gyvenimo dieną. Galima, teigti, kad „Coco“ Chanel pranokti – neįmanoma, o jos paveldą puoselėjantiems kūrėjams belieka palinkėti talento bei išradingumo sėkmingai interpretuojant monumentaliąją Chanel klasiką („Išradimas! Žmogus negali išradinėti amžinai. Aš noriu sukurti klasiką“ (G. „Coco“ Chanel).