Konfucijaus išmintis
2010 Lapkričio 13 d.
Rinktinės kinų filosofo, gyvenusio 500m. pr. Kr., Konfucijaus mintys.
- Gyvenimas bet kur būna gražus, kai darnūs žmonių tarpusavio santykiai. Kaip galima žmogų vadinti išmintingu, jeigu jis, galėdamas pasirinkti, apsistoja ne ten, kur žmonės gerai sugyvena?
- Kaip aš turiu žiūrėti į tokį, kuris, užimdamas aukštas pareigas, nerodo kilnumo, nepagarbiai atlieka pareigas, o per laidotuves nejaučia liūdesio ir sielvarto?
- Klaidos, kurios netaisomos, – štai tikrosios klaidos.
- Beprotis skundžiasi, kad jo nepažįsta žmonės, išminčius – kad jis nepažįsta žmonių.
- Patark tiktai tam, kuris ieško mokslo pajutęs savo nemokšiškumą. Padėk tiktai tam, kuris nemoka aiškiai pasakyti savo puoselėjamų minčių. Pamokyk tiktai tą, kuris, sužinojęs apie vieno kvadrato kampą, gali įsivaizduoti ir tris kitus.
- Pagarbumas be pareigos suvokimo pavirsta savęs kankinimu. Atsargumas be pareigos suvokimo virsta bailumu. Drąsa be pareigos suvokimo virsta beprotybe. Nuoširdumas be pareigos suvokimo virsta atžarumu…
- Jeigu žmogaus prigimtis užtemdys išauklėtumą, susidursime su laukiniu, o jeigu išauklėtumas užgoš prigimtį, gausime rašto žinovą. Tiktai tas, kuriame prigimtis ir išauklėtumas išlaiko pusiausvyrą, gali vadintis tikru žmogumi.
- Mandagumas nesaistomas ritualo, tampa įkyrus. Atsargumas be ritualo virsta baikštumu, o drąsa – maištingumu ir griovimu. Beatodairiškas atvirumas – užgaulus. Kai valdovas deramai elgiasi su savo artimaisiais, žmonės laiko jį pavyzdžiu ir patys teisingai elgiasi. Jei valdovas neatmes gerų tradicijų ir nepamirš senų draugų, žmonėse išnyks niekšybė ir žemi poelgiai.
- Būtų geriau, jei mylėtų geri žmonės, o nepakęstų blogi.
- Užtenka, kad žodžiai atskleistų prasmę.
- Mėgstantys narsumą ir drąsą ir nepakenčiantys skurdo sukelia maištą. Per didelė neapykanta neteisingai besielgiantiems taip pat sukelia maištą.
- Šlovingiausi išliekame ne tada, kai išsilaikome neparkrtę, o tada, kai parkritę atsikeliame.
Konfucijaus filosofijoje pabrėžiama individo ir valdžios moralė, teisingų socialinių santykių išlaikymas, teisingumas.
Konfucijus pabrėžė, kad savo mokyme ne išradinėja kažką naujo, o perduoda senovės išminčių mokymą. Jis iškėlė mokymosi, tobulėjimo svarbą. Konfucijus nesukūrė sistemingos gyvenimo ar visuomenės filosofijos. Jis skatino mokinius analizuoti save, nenuilstamai tyrinėti pasaulį, senuosius raštus, senovės moralines problemas susieti su dabartiniais politiniais įvykiais.