Pasakyk, kas dedasi tavo galvoje, kai padedi ją ant vėsios pagalvės? Ar žaidi su plaukų galiukais, o gal skaičiuoji tokias avis, kurių niekada nesi mačiusi? O gal lieti pirštų galiukus, kurie kažkada pažinojo manuosius? Labas!
O gal tu mėgini susapnuoti neįmanomus dalykus? O gal lauki ryto, kai pramerki savo, ir be dirbtinai blakstienas ilginančio tušo gražias akis? Gal galvoji apie praėjusią dieną, o gal dieną, apie kurią man niekada nepasakojai, bet juk man įdomu.
Galbūt tyliai sau pasakoji svajones, būni savimi, nors niekada ir taip neapsimetinėji.
O gal tu net ne lovoje? Gal gauni dar vieną degtinės šūvį, už kurį sumoka barzdotas vyriškis, miegantis su visomis moterimis išskyrus savąja? Taip, tikrai ne kalėdų senis.
O gal sėdi kino salėje ir laikai kažkokio vyr giminės atstovo ranką, kuris vos tau pamojus sulaužytų mano laibą kaklą. Gero filmo.
Vienaip ar kitaip, aš galvoju apie tave, truputį lyja, daug žmonių aplink – niekas nenori rodyti savo ašarų. Jie man pasakoja istorijas, stebėtinai panašias į mano, kurias jau šimtą kartų ne tik girdėjau, bet ir išgyvenau, o dabar, miegok, labanakt.
Leisk rytojui pasirūpinti rytojumi.
Aš dievinu paslaptis. Pirmasis bučinys yra paslaptis. Nusegama liemenėlė tamsoje – paslaptis. Žodžio meilė reikšmė – paslaptis. Akies mirksnis, visiškai netikėtai prabudinantis iš nuobodaus gyvenimo – taip, dar viena paslaptis.
Paslaptys mėgsta būti neatskleistos – juk čia ir slypi jų žavesys. Kai jos po truputį atsiskleidžia, tampa nebe taip įdomu gyventi. Kita vertus, visada mėginame jas atskleisti, nuimti nematomą šydą, o išsigąstame ten pamatę būsimą nuotaką.
Keista, kad visada norime išsiaiškinti net ir tuos dalykus, nors iš anksto žinome, jog jie padarys mus nelaimingus, pakeis mūsų kelionės tikslą į mums nepalankią pusę. Tačiau nieko negalime padaryti.
Dar mieliau mėgstame klausyti kitų žmonių paslapčių. Jos dažnai būna „miegojau su tuo, o nemiegojau su anuo“ pobūdžio, o mes jas dar labiau praplečiame, tegu gyvena, tegu skrenda iš lūpų į lūpas – skatina kurti.
Žinoma, pačias slapčiausias, pasiliekame sau. Mirštame kartu su jomis, pasiguldę į savo nebeveikiančių smegenų tolimiausią kampelį. Jų tikrai niekas neišaiškins. Jei jau ne visada sugeba nustatyti tikrąją mirties priežastį.
Bet vėlgi, kas yra paslaptis? Mūsų gyvenimas iki gimimo, kvapnumas, būtent to žmogaus, su kuriuo nori būti amžinai, bet kas yra ta sąvoka „amžinai“? Dar viena paslaptis, kurios atskleisti tikrai nepavyks, tačiau laimei.
Kartais aš vaikštau atbulas, kaip krabas. Lipu laiptais, apsipirkinėju, vairuoju, skaitau. Taip kur kas įdomiau gyventi, niekada nežinai, kas tavęs laukia. Kartais skanūs pietūs, o kartais žmonės nesurenka savo augintinių dovanų. Dažnai, kaip ir aš. Bet aš krabas.
Žmonės nemėgsta krabų. O aš žmonių. Bet tik tų, kurie vaikšto užsipiešę ant pykčio ir pavydo putų pilnų nasrų dirbtines šypsenas. Kurie kiša savo delną man, norėdami pasisveikinti, mintyse keikdami, o tuo tarpu krato mano krabišką ranką. Kokio velnio?
Nesuskaičiuojama begalybė netikrumo. Kaip gi nesusipainioti? Kaip žinoti, kad pasakodamas savo gyvenimo istoriją prieš save matai iš tikrųjų klausantį, o ne dar vieną pasterizuotą niekšą? Dažniausiai tą istoriją parduoda, už kelis skatikus, arba dar blogiau, išmeta į šiukšlių dėžę, kur viskas supūva kartu su bananų žievėm. Nemėgstu bananų.
Bananus mėgsta beždžionės. Tokių taip pat yra labai daug. Noras būti vienodiems, nešioti tuos pačius drabužius, rūkyti, daug gerti, kalbėti apie pagirias, visai pamiršta, jog senų seniausiai yra kamuojami dvasios pagirių, bet jei nėra dvasios?
Dvasią reikia prižiūrėti. O tai nėra lengvas darbas – neužtenka valyti dulkes ar naudoti domestos. Bet kita vertus, ką aš galiu išmanyti, juk tiesiog esu krabas, kuris vaikšto salubta.
Vaikštau tamsiomis gatvėmis ir renku tuščius alaus butelius. Še tai tau – pusė sudaužyti, tai kaklelio nėr, tai dugnas nuskeltas.. Nei man nei tau!
Sutinku buvusį klasioką. Kostiumuotas mat ponaitis.
- Ką čia veiki? Butelius renki?
Še tau šukę pakaklėn prakeiktas biurokrate.
Lyg tyčia iš kavinės išbėga vestuvine suknele pasidabinusi mergina.
- Algi, čia irgi tualetas mokamas, einam kitur….
Susižvalgėm mudu su nuotaka, o vėliau labai jau sunku buvo bėgt su pilnu maišu butelių. Patikėkit.
Aš moku keliauti laiku. Todėl mane žmonės dažnai painioja su alchemiku, ir panašiais nebūtais dalykais. Kita vertus, juk keliavimas laiku taip pat nėra įprastas gebėjimas?
Aš dažnai nusikeliu į vakarykštę dieną, kad pakartočiau savo klaidas, juk iš jų mokomasi. Bet niekada nemėgdavau mokytis, čia ta pati istorija.
Labiausiai mėgstu nusikelti į ateitį, juoktis iš visų kalbėjusių apie pasaulio pabaigą, nejau nematote, kad ji jau atėjo? Kodėl pardavei save?
Koks tu kvailys, gal gali pasakyti laimingo loterijos bilieto numerį? Aš žinau, kad pinigai laimės neatneša, tavo vietoje susirūpinčiau sveikata, buvome susitikę po kelių metų, atrodei ne itin gerai.
Mėgstu grįžti į dienas, kai sėdėdavom ant aukšto kalno, pasikabinę ant šakos savo daiktus. Rodos, tokių dienų nebuvo, aš jų nebepamenu. Galbūt tai buvo nevykęs keliavimas į praeitį, galbūt mano gebėjimas turi trūkumų, kuriuos pats sukuriu.
Štai koks buvo mano bučinys, pirmasis, bet man neįdomu, kokie dar bus. Juk netektų žavesio.
Tai štai kaip atrodė pasaulis, kai visi buvo laimingi, kai nežinojo, kas yra liūdesys, išdygęs pačių žmonių galvose, dabar jau šie vaisiai tapę pykčiu.
Pasiimk mane kartu, paprašė. Aš negaliu. Tai mano gebėjimas, tai mano dovana. Juk neprašau, kad mane išmokintumei taip šypsotis, kaip kad tik tu moki. Nebent dar kartą nusišypsosi..
Kartą grįžau po darbo namo ir dėl neveikiančio lifto keikiau atsiveriantį vaizdą pro virtuvės langą. Dėjau ant to vaizdo. Melancholija depresija žiema vasarą.
Nusirišinėjau margą kaklaraištį, Velykų zuikutis, tik kad nemėgstu morkų. Sutraukiau dar vieną Marso batonėlį ir užgėriau šaltu vandeniu. Tuo metu svajojau apie žmoną, laukiančią manęs miegamajame. Staigmenėlė, staigmena, kad esi tokia gera žmona.
Bet staiga išgirdau keistus garsus. Regis tai ne televizijos reklama, nors Lietuvos televizijos kanalai rodo porno nuo ryto iki vakaro. Reik džiaugtis, tarė 15-metė penkių vaikų motina.
Keistų garsų vedamas pasukau link miegamojo. Ten užtikau pražilusį dėdę, bučiuojantį mano žmoną, jai tarp krūtų įdėjusį automobilio užrakto pultelį. Kodėl jiems neužteko pažaisti Alias?
Norėjau trenkti jam per kalakutišką sprandą, priminti povo uodegą, tačiau stovėjau lyg įbestas. Negalėjau pratarti nė žodžio. Pradėjau verkti. Pasikūkčiodamas nusėlinau į virtuvę ir suvalgiau visą batoną.
Šlykštusis padaras pasišalino iš mano namų, palikdamas gėdos kvapą su prabangių kvepalų prakaito dvoku.
Žmona įėjo į virtuvę ir man iškepė kiaušinienę.
Susimokėjau ir išėjau.
Labas, aš grįžau. O kur tu buvai? Nejau tai taip svarbu? Štai ir vėl esu. Ir būsiu. Svarbiausia – su tavimi.
Bet tu taip toli.. Taip, žinau, kad mus skiria milijardas žingsnių, sūraus vandens balos, daugybė tonų asfalto.
Bet ar pameni, kai vakar sakei, jog kažkas tau prieš miegą padėjo ranką ant peties? Tai buvau aš. Pameni visas šią dieną matytas šypsenas? Ten šypsojausi aš. Juk sakiau, kad moku vaikščioti kitų žmonių veidais?
Nepamiršk, jog daugybė žmonių gyvena šalia manęs, mano name, mano mieste, tačiau jie man yra šimtą begalybių begalybę kartų tolimesni nei tu. Aš jų neprisileidžiu. Jie nemoka suprast, mato tai, ką nori matyt, tai ką jiems leidžiu.
Bet yra vienas žodis, kuris pradeda šį sakinį. BET. Bet jei tu pradėsi vis rečiau prisiminti, iš minčių šaldiklio ištraukusi prisiminimus paliksi juos tirpti, jie vis mažės, tirps, kol pavirs į vandenį, kuris subėga į tamsiausius plyšius.
O aš to nenoriu. Aš noriu vėl kalbėti žvilgsniais, netyčia susiglausti pečiais, noriu džiaugtis, kuo paprastai niekas nesidžiaugia, nes paprasčiausiai nemato.
O dabar ateik, nors ir taip toli, į mano širdį.
Vieną dieną vaikščiojau tuščiomis gatvėmis. Visi maudėsi vandens telkiniuose, kuriuose išsimaudžius, grįžus vėl tenka maudytis.
Staiga išgirdau balsą, kuris įtikinamai tarė “Žemė tai dėlionė, kurioje tu niekada nepritapsi”.
Nusprendžiau pasislėpti.
Užsirakinau duris, išjungiau šviesą, tačiau išaušo rytas ir vėl tapau matomas. Be to įkyri kaimynė pradėjo įtarinėti mane esant narkomanu.
Užsidariau tamsioje vonioje. Tačiau ten išties ne itin buvo ką veikti, o taip pat penktą dieną pakankamai įgriso vamzdžių skleidžiami garsai, jau nekalbant apie kaimyno arijas duše už sienos.
Išskridau į negyvenamą salą, tačiau “Dingę” kūrybinė grupė buvo palikę makdonaldo popierinių šiukšlių, o didžiausiai nelaimei, po keleto dienų mane savo draugu nutarė pavadinti vienas čiabuvis. Labas, mano vardas Trečiadienis.
Plaukiojau laivu su jūreiviais, kurie nenorėjo grįžti namo, buvo visai praradę laiko nuovoką, todėl jiems nepavyko įrodyti, jog lietimui jautrūs telefonai yra realybė. Imk irklą nešnekėjęs. Po mėnesio ar po metų vienas susapnavo, jog yra Odisėjas ir grįžome į sausumą. Be nuotykių, žinoma. O jo žmona jau seniai buvo vedusi kitą. Vėliau santykius aiškinosi “Labirintuose”.
Tada sumaniau, jog puikiausia slėptis kalnuose. Užkopiau į vieną kalną, tačiau nuo jo tapau dar geriau matomas. Be to ten nelipo sniegas.
Išvyka į Afriką taip pat nebuvo geras sumanymas, nes mane rado girti europiečiai šiek tiek pavėlavę į futbolo čempionatą.
Netekęs vilties užsukau į plastinės chirurgijos kliniką, kurioje mane pasitiko klausimu “ką norėsite pasididinti?”. Ei, nežeiskite mano vyriškumo ir trinktelėjau duris, prasilenkdamas su dainavime bei šokiuose savęs neatradusia žvaigžde. Ne jūrų net. Nebent kiaulytė.
Nuo tada nusprendžiau aklai nebesiklausyti balsų gatvėje, o gal galvoje.
Kita vertus, gal geriau klausyti jų, nei į sceną sugrįžusios žvaigždės, kuri klausė prodiuserių balso, o ne sveiko proto. Na, bent jau muzikinę klausą turi.
Mintys labai mėgsta pabėgti, bet kai jas prisijaukini, jos tampa ištikimos kaip šuo.
Ji sėdėjo ant suoliuko, o ant jos tamsių plaukų, kurie tikrai nebuvo labai ilgi, nukrito liepos žiedas. Ji pažiūrėjo į mane, bet juk mes visi mėgstame stebėti praeivius, spoksant išgalvoti jų gyvenimo istorijas, džiaugtis, jog nesame panašūs į juos arba pavydime prabangaus laikrodžio.
Ji neturėjo tokio. O jei ir būtų turėjusi, aš nebūčiau pavydėjęs.
Staiga prisiminiau, kad niekada nesu priėjęs prie nepažįstamos merginos. Tada man pasidarė šiek tiek nejauku.
Bet ji toliau šypsojosi. Įdomu, kas dėjosi jos galvoje. Tiesą pasakius, net nežinojau, kas dedasi manojoje. Jos vyzdžiuose atsispindėjo artėjantis mano siluetas, užuodžiau jos kvepalus, padažnėjo kvėpavimas.
Man ji pasirodė tokia graži, kaip kad kiekvienas turime savo grožio idealus. Svarbiausia, kad juos galime nupasakoti tik tada, kai išvystame.
Aš prisėdau šalia ir stebėjau jos lūpas, kurios buvo tobulos, jei tokios apskritai būna, žinoma.
Tada ji pasakė, jog neturinti daug laiko čia pasilikti.
Mano galvoje sukosi milijonai žodžių kombinacijų, tačiau virusų nepaveikta sistema atrinko būtent tokį klausimą:
“O ar turi laiko pasilikti visam gyvenimui?”
Prabudau ankstų rytą ir išmečiau mobilųjį į šiuklšlių dėžę. Išgėriau dantis geltonuoti priverčiančios arbatos ir suvalgiau batoną apteptą medumi. Nutariau pasivaikščioti.
Išėjęs į lauką, nemačiau nė gyvos dvasios – tik katinas šildėsi prieš saulę ir stebėjo skraidančius drugelius nenušienautoje pievoje.
Keista, tarsi visi būtų išmirę.
Parduotuvė uždaryta, gatvėse nėra automobilių, o stotelėse niekas nelaukia. Gal šiandien kokia tai šventė?
Reikia paskambinti dėdėms policininkams, pranešti, jog naktį, kažkoks serijinis žudikas prasinešė pro mano gyvenvietę. Užimta. Matyt kažkas jau tuo skundžiasi, bijodamas iškišti nosį laukan..
Sėdu į automobilį, nuvažiuoju užsipilti degalų, niekas neprašo susimokėti, todėl dar pasišildau submariną, be popieriaus.
Kažkas neįtikėtino, regis, likau vienas šiam pasauly. Patraukiau į pajūrį – buvo tikrai šilta diena.
Smėlis, saulė, tuščias paplūdimys – einu nuogas išsimaudyti vėsiose bangose. Vyrų pliažas.
Nemokami ledai, baigiantįs ištirpti, suvenyrai, kurių neturėsiu kam padovanoti, tačiau prisikraunu pilną bagažinę. Niekur negroja muzika, niekas nešūkauja, kur visi pasidėjo?
Kitą rytą atsibudau lovoje, tarp daugybės guminukų, kitų skanumynų bei neišpakuotų technikos stebuklų popierinių dėžių. Man nebereikia siųstis nelegalių filmų, turiu kalnus dvd. Taip pat ir plazminį televizorių, užimantį pusę sienos – vakar ilgai vargau, kol jį parsitempiau laiptais į viršų.
Na, ką gi veiksiu šiandieną? Nusiaubsiu visas brangias parduotuves, į kurias nedrįsdavau kojos įkelti?
Pasižiūriu pro langą, tas pats katinas tupi ant kaimyno automobilio kapoto. Ei!
Vėl visur, kur bepažvelgiu, juda žmonės, automobiliai, skraido lėktuvai…
Skambutis į duris, besijuokdamas draugas rodo youtube klipą, kuriame matau save, besimaudantį nuogą jūroje..
Nekenčiu realybės šou.
Mane rasi :)