Aš užaugau visuomenėje, kurioje sako, “Kaip rusai sako..”. Visuomenėje, kurioje automobilio markė yra didesnis rodiklis, nei intelektas, kuris retam tepadės nusitempti moterį lovon. Visuomenėje, kurioje nekaltybė išsaugota iki 25 metų yra smerktinas, ir netgi apjuoktinas dalykas ištikimų draugų kompanijose.
Čia žmonės verčia apsaugines tvoras, kurios saugo homoseksualų demonstraciją, nors patys tokiom tvorom atsitveria nuo tolerancijos, o [...]
Kartą sėdėjom ant nepatogių kavinės kėdžių, didžiąją laiko dalį praleidžiančių lauke, pakankamai rimtais veidais, lyg būtume sutuoktiniai ir kalbėjome apie nieką. Vadinasi, buvo tyla? Ne, blogiau, juk sakiau, kad kalbėjome apie nieką.
Staiga paklausiau, ką ji mano apie nužiūrėjimą (atseit, blogo linkintį žvilgsnį). Besimokydama mediciną, ji išmoko bendrauti su visokio plauko iškrypėliais (ne paslaptis, jog nemaža [...]
Vieną kartą, kai lauke nelijo, sėdėjau, basomis kojomis įsispyręs į grindis, ant nepaklotos lovos krašto. Aš galvojau, kaip netapti niekingu šunsnukiu, kaip neparsiduoti pinigams, kaip nepalikti užmarštyje vertybių, kurias didelėmis injekcijomis skiepijo tėvai, tikėjimas ir, galiausiai, aš pats. Kaip išsaugoti imunitetą siaučiant visiško nutuštėjimo epidemijai?
Kartojantys, jog kritikuoti lengviausia (beje, patys kritikuodami kritiką), tegu prabunda iš [...]
Mane rasi :)