Mantvydo blogas

Lukštenamos paslaptys, skutami nežinomi dalykai.

Leisk rytojui pasirūpinti rytojumi.

Aš dievinu paslaptis. Pirmasis bučinys yra paslaptis. Nusegama liemenėlė tamsoje – paslaptis. Žodžio meilė reikšmė – paslaptis. Akies mirksnis, visiškai netikėtai prabudinantis iš nuobodaus gyvenimo – taip, dar viena paslaptis.

Paslaptys mėgsta būti neatskleistos – juk čia ir slypi jų žavesys. Kai jos po truputį atsiskleidžia, tampa nebe taip įdomu gyventi. Kita vertus, visada mėginame jas atskleisti, nuimti nematomą šydą, o išsigąstame ten pamatę būsimą nuotaką.

Keista, kad visada norime išsiaiškinti net ir tuos dalykus, nors iš anksto žinome, jog jie padarys mus nelaimingus, pakeis mūsų kelionės tikslą į mums nepalankią pusę. Tačiau nieko negalime padaryti.

Dar mieliau mėgstame klausyti kitų žmonių paslapčių. Jos dažnai būna „miegojau su tuo, o nemiegojau su anuo“ pobūdžio, o mes jas dar labiau praplečiame, tegu gyvena, tegu skrenda iš lūpų į lūpas – skatina kurti.

Žinoma, pačias slapčiausias, pasiliekame sau. Mirštame kartu su jomis, pasiguldę į savo nebeveikiančių smegenų tolimiausią kampelį. Jų tikrai niekas neišaiškins. Jei jau ne visada sugeba nustatyti tikrąją mirties priežastį.

Bet vėlgi, kas yra paslaptis? Mūsų gyvenimas iki gimimo, kvapnumas, būtent to žmogaus, su kuriuo nori būti amžinai, bet kas yra ta sąvoka „amžinai“? Dar viena paslaptis, kurios atskleisti tikrai nepavyks, tačiau laimei.