Mantvydo blogas

Labas, aš Krabas. Visiškai rimtai

Kartais aš vaikštau atbulas, kaip krabas. Lipu laiptais, apsipirkinėju, vairuoju, skaitau. Taip kur kas įdomiau gyventi, niekada nežinai, kas tavęs laukia. Kartais skanūs pietūs, o kartais žmonės nesurenka savo augintinių dovanų. Dažnai, kaip ir aš. Bet aš krabas.

Žmonės nemėgsta krabų. O aš žmonių. Bet tik tų, kurie vaikšto užsipiešę ant pykčio ir pavydo putų pilnų nasrų dirbtines šypsenas. Kurie kiša savo delną man, norėdami pasisveikinti, mintyse keikdami, o tuo tarpu krato mano krabišką ranką. Kokio velnio?

Nesuskaičiuojama begalybė netikrumo. Kaip gi nesusipainioti? Kaip žinoti, kad pasakodamas savo gyvenimo istoriją prieš save matai iš tikrųjų klausantį, o ne dar vieną pasterizuotą niekšą? Dažniausiai tą istoriją parduoda, už kelis skatikus, arba dar blogiau, išmeta į šiukšlių dėžę, kur viskas supūva kartu su bananų žievėm. Nemėgstu bananų.

Bananus mėgsta beždžionės. Tokių taip pat yra labai daug. Noras būti vienodiems, nešioti tuos pačius drabužius, rūkyti, daug gerti, kalbėti apie pagirias, visai pamiršta, jog senų seniausiai yra kamuojami dvasios pagirių, bet jei nėra dvasios?

Dvasią reikia prižiūrėti. O tai nėra lengvas darbas – neužtenka valyti dulkes ar naudoti domestos. Bet kita vertus, ką aš galiu išmanyti, juk tiesiog esu krabas, kuris vaikšto salubta.