Mantvydo blogas

Aš grįžau, ne vienas

Labas, aš grįžau. O kur tu buvai? Nejau tai taip svarbu? Štai ir vėl esu. Ir būsiu. Svarbiausia – su tavimi.

Bet tu taip toli.. Taip, žinau, kad mus skiria milijardas žingsnių, sūraus vandens balos, daugybė tonų asfalto.

Bet ar pameni, kai vakar sakei, jog kažkas tau prieš miegą padėjo ranką ant peties? Tai buvau aš. Pameni visas šią dieną matytas šypsenas? Ten šypsojausi aš. Juk sakiau, kad moku vaikščioti kitų žmonių veidais?

Nepamiršk, jog daugybė žmonių gyvena šalia manęs, mano name, mano mieste, tačiau jie man yra šimtą begalybių begalybę kartų tolimesni nei tu. Aš jų neprisileidžiu. Jie nemoka suprast, mato tai, ką nori matyt, tai ką jiems leidžiu.

Bet yra vienas žodis, kuris pradeda šį sakinį. BET. Bet jei tu pradėsi vis rečiau prisiminti, iš minčių šaldiklio ištraukusi prisiminimus paliksi juos tirpti, jie vis mažės, tirps, kol pavirs į vandenį, kuris subėga į tamsiausius plyšius.

O aš to nenoriu. Aš noriu vėl kalbėti žvilgsniais, netyčia susiglausti pečiais, noriu džiaugtis, kuo paprastai niekas nesidžiaugia, nes paprasčiausiai nemato.

O dabar ateik, nors ir taip toli, į mano širdį.