Mantvydo blogas

Kur geriausia pasislėpti nuo savęs?

Vieną dieną vaikščiojau tuščiomis gatvėmis. Visi maudėsi vandens telkiniuose, kuriuose išsimaudžius, grįžus vėl tenka maudytis.

Staiga išgirdau balsą, kuris įtikinamai tarė “Žemė tai dėlionė, kurioje tu niekada nepritapsi”.

Nusprendžiau pasislėpti.

Užsirakinau duris, išjungiau šviesą, tačiau išaušo rytas ir vėl tapau matomas. Be to įkyri kaimynė pradėjo įtarinėti mane esant narkomanu.

Užsidariau tamsioje vonioje. Tačiau ten išties ne itin buvo ką veikti, o taip pat penktą dieną pakankamai įgriso vamzdžių skleidžiami garsai, jau nekalbant apie kaimyno arijas duše už sienos.

Išskridau į negyvenamą salą, tačiau “Dingę” kūrybinė grupė buvo palikę makdonaldo popierinių šiukšlių, o didžiausiai nelaimei, po keleto dienų mane savo draugu nutarė pavadinti vienas čiabuvis. Labas, mano vardas Trečiadienis.

Plaukiojau laivu su jūreiviais, kurie nenorėjo grįžti namo, buvo visai praradę laiko nuovoką, todėl jiems nepavyko įrodyti, jog lietimui jautrūs telefonai yra realybė. Imk irklą nešnekėjęs. Po mėnesio ar po metų vienas susapnavo, jog yra Odisėjas ir grįžome į sausumą. Be nuotykių, žinoma. O jo žmona jau seniai buvo vedusi kitą. Vėliau santykius aiškinosi “Labirintuose”.

Tada sumaniau, jog puikiausia slėptis kalnuose. Užkopiau į vieną kalną, tačiau nuo jo tapau dar geriau matomas. Be to ten nelipo sniegas.

Išvyka į Afriką taip pat nebuvo geras sumanymas, nes mane rado girti europiečiai šiek tiek pavėlavę į futbolo čempionatą.

Netekęs vilties užsukau į plastinės chirurgijos kliniką, kurioje mane pasitiko klausimu “ką norėsite pasididinti?”. Ei, nežeiskite mano vyriškumo ir trinktelėjau duris, prasilenkdamas su dainavime bei šokiuose savęs neatradusia žvaigžde. Ne jūrų net. Nebent kiaulytė.

Nuo tada nusprendžiau aklai nebesiklausyti balsų gatvėje, o gal galvoje.

Kita vertus, gal geriau klausyti jų, nei į sceną sugrįžusios žvaigždės, kuri klausė prodiuserių balso, o ne sveiko proto. Na, bent jau muzikinę klausą turi.