Proga, kurios negalima praleisti. Bijoti taip pat nėra ko.
Mintys labai mėgsta pabėgti, bet kai jas prisijaukini, jos tampa ištikimos kaip šuo.
Ji sėdėjo ant suoliuko, o ant jos tamsių plaukų, kurie tikrai nebuvo labai ilgi, nukrito liepos žiedas. Ji pažiūrėjo į mane, bet juk mes visi mėgstame stebėti praeivius, spoksant išgalvoti jų gyvenimo istorijas, džiaugtis, jog nesame panašūs į juos arba pavydime prabangaus laikrodžio.
Ji neturėjo tokio. O jei ir būtų turėjusi, aš nebūčiau pavydėjęs.
Staiga prisiminiau, kad niekada nesu priėjęs prie nepažįstamos merginos. Tada man pasidarė šiek tiek nejauku.
Bet ji toliau šypsojosi. Įdomu, kas dėjosi jos galvoje. Tiesą pasakius, net nežinojau, kas dedasi manojoje. Jos vyzdžiuose atsispindėjo artėjantis mano siluetas, užuodžiau jos kvepalus, padažnėjo kvėpavimas.
Man ji pasirodė tokia graži, kaip kad kiekvienas turime savo grožio idealus. Svarbiausia, kad juos galime nupasakoti tik tada, kai išvystame.
Aš prisėdau šalia ir stebėjau jos lūpas, kurios buvo tobulos, jei tokios apskritai būna, žinoma.
Tada ji pasakė, jog neturinti daug laiko čia pasilikti.
Mano galvoje sukosi milijonai žodžių kombinacijų, tačiau virusų nepaveikta sistema atrinko būtent tokį klausimą:
“O ar turi laiko pasilikti visam gyvenimui?”
Mane rasi :)
Palik komentarą