Išsikraustome, pagalbos prašome raumeningos panelės.
Kartais man patinka lietus. Jis nuplauna visas mano nuodėmes, žinoma, bent jau aš taip įsivaizduoju. Nuodėmes, kurių dar daug padarysiu – aš tiesiog žinau tai. Bet vos tik visas nuplauna, mane aptaško pralekiantis automobilis. Debesys staiga nuplaukia, išlindusi saulė džiovina purvo lašelius ant mano blauzdų.
Akyse kaupiasi vėjo pagimdytos ašaros – vyrai neverkia, juk jie tegali priversti verkti moteris, ar ne?
Ausyse gyvena miesto sukeltas triukšmas, lentynėlėse susidėjęs jam brangių giminių portretus. Bet aš jo nesiklausau, man nepatinka, kai kas nors nurodinėja. Rankos mostu pradanginu visas metalines konstrukcijas zujančias gatvėje ir ryjančias auksinį kurą. Skraido vairuotojai laikydami nematomus vairus, klausydami komercinės muzikos, kalbėdami su trečiosiomis pusėmis.
Pareisiu pėsčias. Ei, bet kurioj pusėj namai?
Ten kur mane šaukia kažkur girdėtas balsas? Bet jis be akių, o jei nėra akių – nėra ir veido – nepavyks pažvelgti giliau, nepavyks įžvelgti melo.
Geriau pasinaudosiu žemėlapiu. Pietūs ar vakarienė?
Dar tik ankstyvas rytas, o aš jau spėjau išsikraustyti iš proto. Štai ir lagaminai sukrauti – nemažas bagažas.
Mergina ilgais plaukais pasisiūlo panešti. Kaip gi, panele, pakelsit tokį svorį? Šypsodamasi rodo kultūristo bicepsus prikimštus pasitikėjimo savimi ir didybės.
Po velnių, jei visa tai suvedęs į google neradau jokio atsakymo, tai kas gi dar galėtų paaiškinti mano sapną, kurio taip ir nesusapnavau?
Mane rasi :)
Palik komentarą