Mantvydo blogas

Berniukas, kuris mėgdavo vogti

Kartą gyveno vaikas. Jis neturėjo tėvų. Toje šalyje niekas neturėjo tėvų. Užtat visi turėjo globėjus.

Vos tik gimęs, berniukas pateko į nedideliame miestelyje gyvenusio globėjo rankas. Būdamas geros širdies, bet silpnų rankų, globėjas nebausdavo vaiko. Net tada, kai pastarasis raškydavo obuolius nuo kaimyno obels, net kai parnešdavo kiaušinių iš krautuvės už juos nesumokėjęs. Bėgo laikas.

Vaikas ne tik pramoko vogti, bet ir pamėgo šį užsiėmimą (Sabonio krepšinio mokyklos ar baseino toje šalyje nebuvo). Klasiokės melsvą rašymo plunksną paėmė ne todėl, kad neturėjo savosios, o tiesiog dėl smagumo. Niekas to nė nepastebėjo. Vėliau galvas kraipė, akis vartė, tačiau niekas nė nepagalvojo, kad kas nors iš vaikų galėtų vagies kepurę nešioti.

Sąsiuvinis krištoliniu viršeliu nuo mokytojos stalo, spalvotų kreidelių rinkinys, plastikiniu rožių puokštė, laikrodis su mėnesio dieną rodančia kortele – vis kažkas dingdavo toje klasėje.

Kartą, šiltą ir saulėtą pavasario popietę, vaikas, eidamas pro mokyklą pamatė pastatytą spindintį raudoną dviratį. Jo rankenos buvo gražiai nušveistos, o ant jų puikavosi už papildomą mokestį gautas skambutis. Priėjęs arčiau, berniukas jautė, kaip į šnerves lenda naujos gumos kvapas.. O tie stipinai! Jam atrodė, kad jie pagaminti iš spindulių. Mėnulio. Juk buvo sidabro spalvos. Niekas jam niekada nė nesakė, kad mėnulis tik atspindi saulę.

Vakare, globėjui verdant avižinę košę, kažkas pasibeldė į duris. Dėdė su policininko uniforma vaikui pasirodė mielas. Jis niekada nebuvo matęs policininko, todėl nežinojo, ką jis daro. Dėdė su globėju nuėjo į garažą ir iš ten grįžo vedini raudonu dviračiu. Jis buvo aplipęs šiaudais, o skambutis nuspaudytas.

Dėdė ir vaikas susėdo į automobilį. Pigus, bet blizgantis pakabutis ant galinio veidrodėlio. Pareigūnui išlipus įsipilti degalų, trumpam sustojus, pakabutis keistai atsidūrė vaiko kišenėje. Niekas nematė.