Mano sesė – Olialia mergaitė!
Įbėga sesutė į kambarį, devynaukščiais aukštakulniais gadina namų parketą, bet mamos nėra namie, o jei ir būtų – jos niekas nesulaikytų. Laimės spinduliukai šokinėja ant jos pudruotos nosytės, o auksinius plaukus dengia šinšilos kailiuko kepurytė. Bebėgdama paslysta, bet keliasi greitai, savigarbos dalelė dar kažkur yra, o jos triusikėlius aš jau mačiau spaudoje.
Mane apkabina, kvepalai nosį trina, o ant maikutės palieka makiažo žymą. „Mane atrinko, mane atrinko!“ – ji spygauja garsiai, nemažai reikia studijoj šitą delfino spygavimą koreguoti, kad jis būt malonus ausiai. Bet pardavimai geri, platininiai CD ir gerbėjų šurmuly nuolatos gyveni. Atrinko ją į Ulialia, svajonių modelių agentūra, kempinligės paveiktų barbių mokykla. Sako, reikia pasigirt Rolandui, bet tas dabar su anūkais pietauja.
Rolandas šiek tiek vyresnis, protingas, bet puikus jaunikis. Ir man kompą nupirko naują, o sesei net Škodą. Na ir kas, kad teisių neturi ir neturės – nemoka ji atskirt kairės nuo dešinės.. Menka problema, tėvukas nuveš ir parveš, matuotis pas Brolius brangiausias suknias.
Viskas aprimo, ateina ji vėl pas mane, prašo padaryti pamokas už ją. Jorkšyrą mat į kirpyklą vešt reikia, tėvuk, šoferio kepurę ieškok!
Mamai dar repliką svorio tema meta ir klausia, kodėl negali jos krūtys būt kaip pas tetą, dabar Rolandui reiks išlaidaut…
O aš sau sėdžiu ir šnekuosi su žiurkėnu – vis bent porą žodžių supranta.
Mane rasi :)
Palik komentarą