Mantvydo blogas

Aš taip pat praradau pasitikėjimą, kad tave kur.

Spaudžiant, pasak apklausos rezultatų – SMAGIAM šaltukui, po ilgų atostogų grįžtu į universitetą. Vaikas, pamanęs, kad Al-Qaeda atkeliavo į Lietuvą, neria į pusnį (Tėtis sakė, kad tas kalėjimas buvo!). O aš šypsausi – mano aplink galvą apvyniotas šalikas jau ne pirmą kartą sukelia keistą reakciją. Štai ir atvykau, ir jau matau, kaip būriuojasi prie auditorijos mano kursiokai. Bet visi kreivai žiūri, apsimeta, kad neatpažįsta, neva labai užsiemę, rimtai šneka. Ė, chebra, juk aš jau be šaliko! Gal tai kumštinės pirštinės kaltos…? Prieinu arčiau, bandau sveikintis, bet niekas rankos neatkiša. Gal mane filmuoja „Karšto vakarėlio“ kūrybinė grupė? Lyg ir ne.. O gal kaltas skype nuotaikos užrašas „Taip, vyrai kiaulės“? Tai kur tada merginų palaikymo šūksniai? Keista.

Pagaliau vienas įsidrąsinęs kursiokas pasiveda mane į šalį ir sako : Tavim kurso seniūnė nebepasitiki. Patariam tau rinktis arba kitą mokymosi įstaigą, arba bent jau kitą fakultetą. Kąąąą? O kuo gi aš nusidėjau? Praradau pasitikėjimą? Aš ją tik porą kartų esu matęs..

Šiaip ne taip man pavyko susirasti seniūnę ir, priėjęs, mėginu paklausti, kas gi čia nutiko, gal čia kokia klaida? O ji man tik šypsosi, pagiežingai žiūri, bet nieko nesako, galvodama „Man reikėjo tik tavo balso, kvaileli“. Visi Lietuvoj žino, ką šis žvilgsnis reiškia – pasitikėjimo praradimą. Kad ir ką tai reikštų, ne aš vienas to nesuprantu, o įdomiausia – ar pati šios frazės savininkė tai supranta?

Tai ir nutariau mesti mokslus, liūdna, bet gal kada nors atgausiu seniūnės pasitikėjimą, be jo aš esu niekas..