Labas, aš esu Kalėdos.
Vieni mane švenčia apsikarstę blizgučiais, kiti lemputėmis, dar kiti, prisidengdami manimi, kerta eglutes, ir ant jų kabina ir tą ir tą. Ar aš išvis sakiau, kam nors, kad mane simbolizuoja eglė? Kažin.. Dar kiti kuria porno mano tematika ir netgi turi tokį smagų fetišą. Rrr.
Taip pat simbolizuoju dėdę su pilnu dovanų maišu. Ir barzda. Gaila nepasirašiau sutarties su Gillette. Kita vertus, juk esu nekomercinė šventė. Bent jau norėčiau. Bet juk nėra nepaperkamų ar ne?
Ne ką mažiau mane piktina kepami filmai apie šeimų susitaikymą, gerą nuotaiką, bet iš tiesų keliu stresą, nors mano dieną daugeliui nereikia eiti į darbą. Užtat atsiranda pykčių, ką dėti ant Kalėdinio stalo, kas išplaus indus.. Bet tai jau ne mano kaltė.
Apskritai, pastebėtina, kad žmonės labai keisti padarai. Ypač per šventes. Štai Kalėdų dieną tyška balos – liūdna, bjauru, nėra nuotaikos. Sninga – bjaurūs kelininkai, avarijos, vėlgi nėra nuotaikos. Tai ką gi man daryti, gudročiai?
Dar labiau man keistulį kelia įvairūs išpardavimai, nuolaidos, akcijos. Juk niekas neliepia pirkti. Kas sugalvojo šią Kalėdinę maniją? Mano noras buvo suvienyti žmones, kuris iš dalies pavyko, bet vėlgi blogaja prasme – stumdymaisi prekybos centruose, peštynės dėl paskutinės poros batų, kurie visai nepatogūs, sniegą velniškai tamsiu purvo sluoksniu dengiantįs išmetamųjų dujų likučiai, mašinoms besigrūdžiant kamščiuose. Klausantis Kalėdinės muzikos. Kuri man, kaip ir jums, patikėkit, atsibodo.
O dabar, apie skaudžią temą, alkoholį. Jums patiktų, jei aš su Velykomis ar Joninėm išeičiau į barą?
Įkalintas savų minčių laukiu oro uoste, stebėdamas skubančius į nežinią, tempiančius pilnus lagaminus daiktų, kurie dažniausiai net nepraverčia.
Graži mergina lydima tėvo, kuris vos laiko ašaras, ją pabučiuoja ir.. bučiuoja toliau?
Būrys nepatenkintų kostiumuotų verslininkų, spaudančių savo blekberius, tačiau besikeikiančių lyg ūkininkai, dėl atidėto skrydžio, nė nepagalvodami, jog jei ne atšauktas skrydis, visi jie būtų pašarvoti prabangiuose karstuose ir aplankyti verslo partnerių, meldusių šios dienos.
Apsauginiai, nepatikliais žvilgsniais atakuodami mano barzdotą veidą, o gal jiems įtarimą kelia tai, jog čia lankausi kiekvieną dieną?
Man patinka stebėti atsisveikinimus, gal todėl, kad pats neturiu su kuo atsisveikinti, o dėl to, jog tik čia dar galima pastebėti nesuvaidintas emocijas, kurių niekada nepamatysi gatvėje.
Man patinka ir lakūnai, vaikštantys su povų uodegomis – stiuardesių būreliais, kurios išsipusčiusios ir krūtis įspraudusios į vaikiškų dydžių kostiumėlius, kiekvieną dieną keliaujančios į kraštus, kuriuos ištisus metus kepina saulė, tačiau tepasi storu pudros sluoksniu, arba jas sutiksi, nuėjęs į soliariumą.
Man patinka ir oro uostuose esančios parduotuvės, kurių populiarumą parodo pardavėjų nuolat šluostomi stori dulkių kilimai. Gaila, bet jos niekada nenusišluosto dirbtinų šypsenų.
Sunkiai dirbantys valytojai, kurie stropiai plauna gausiai mindomas grindis, nors niekas jų nė nepastebi, nebent vėluodami į skrydį, geriausiu atveju paslydę iš labai arti susipažįsta su ką tik išblizgintomis plytelėmis.
Galiausiai kažkoks oro uosto darbuotojas, kuris nežinią ką jame dirba, manęs paklausė, kokį velnią čia kasdien veikiu.
Laukiu, kas taip pat nežino, kokio lėktuvo laukia, neturi lagamino ir atsiranda tik paskutinę minutę.
Gyvendamas savo neilgą ir nenuobodų gyvenimą, turiu pripažinti, jog nemažą laiko dalį praleidžiu stebėdamas žmones. Kodėl? Nežinau. Tai taip pat nepaaiškinamas dalykas, kaip ir šviesoforo stebėjimas, jį jau pravažiavus. Ar jau mirksi? Ar dar būčiau spėjęs, jei būčiau atvažiavęs didešimt sekundžių vėliau?..
Beje, stebėdamas, įgaunu neblogos praktikos, matau kitų daromas klaidas ir darau įvarias interpretacijas, kurios laikui bėgant vis tobulėja ir tampa teisingais spėjimais.
Labiausiai mėgstu stebėti poras bei jų santykius, o jas netgi galima suskirstyti į keletą tipų:
- Vaikinas ir mergina paprasti, susikaustę netgi būdami dviese. Požymiai: Nuolat susikibę rankomis, kalba apie maisto racioną ar namų darbus. Stebėtinai panašūs sutapimai (abu mėgsta geltoną spalvą (kitą dieną vaikinas nelauktai ryši geltoną šaliką, taip padarydamas merginai įspūdį)) yra jų santykių ašis ir pagrindinė esmė. Dažnai baigiasi vedybomis arba greitu išsiskyrimu, supratus, jog yra ir daugiau mėgstančių geltoną spalvą. Galimas ir kitas variantas, kai mergina tampa Rihanos albumo pavadinimo gyvu pavyzdžiu („Good girl gone bad“).
- Vaikinas lytinių santykių maniakas (dažniausiai heteroseksualių pažiūrų) – mergina to nepatyrusi. Požymiai: Vaikinas nuolat kalba apie tą patį. Mergina klauso. Baigtis aiški – bet kuriuo atveju ji lieka viena.
- Vaikinas nėra Bradas Pittas, tačiau jo tėvas yra. Mergina džiaugiasi sėdėdama naujame visureigyje ir myli jį (vaikiną ar džipą – štai kur klausimas). Po tėvo dovanotos kelionės sūnui ir jo mylimajai į Seišelių salas, mergina supranta, jog pinigai dar nėra viskas. Suvilioja tėvą.
- Vaikinas ir mergina būna kartu, bet nedraugauja. Tai daugiausia konfliktų keliantys santykiai, dažnos temos – neištikimybė bei „kodėl žiūrėjai į jos krūtis“ bei „norėtum, kad mano bicepsas irgi toks būtų?“. Baigiasi tokios draugystės, kažkam tarus: „bet juk mes nedraugaujam.“.
- Atvirkščias variantas. Pora draugauja, bet nebūna kartu (internetinė draugystė). Baigtis.
- Vadinamoji „akvariumo“ (laimei šiame realybės šou nedalyvauja Agnė, su kuria susitikime virtuvėje) draugystė. Pora atsiriboja nuo visų buvusių draugų, kartais užsuka į akropolius pasilinksminti. Baigtis dažniausiai gan liūdna, seka vaikino ašaromis prie buvusių draugų ir prašymu priimti į savo ratą. Merginoms? Kyla įtarimas, jog gali pasireikšti kleptomanijos simptomai…
- Vaikinas sportininkas (arba mėgsta PATOGIĄ aprangą), tuo tarpu mergina – modelis ir miesto gražuolė (mėgsta makiažo kaukes bei dažnai sukelia nepatogumus savo vaikinui, kai jis ją supainioja su milijonu tokių pačių asmenybių). Baigiasi santykiai dažniausiai dėl rimtų priežasčių – mergina neparašo vaikinui į forumą, nelauktas nėštumas arba merginai nustatomas mirtinas girtumas. Beje, itin audringi kivirčai. Nemaža savižudybės tikimybė.
- Etikečių porelė. Armani, Fekali, visa kita, dažniausiai susispažįsta ir išsiskiria viešajame transporte.
- Bukoji pora. Abu gauna atskirą „Žmonių“ prenumeratą.
- Menininkų pora. Jų draugystė yra panaši į aprangą. Keista, bet įdomi, ko nepasakysi apie įsimylėjėlių pokalbius. Viskas taip idiliškai skendi meilės sąvokos idiotiškume bei nihilistiniame prade..
- Vienos asmenybės draugystė, dar vadinama „Siamo draugyste“. Tai fazė, kai pora susitapatina į vieną branduolį, palenda po viena membrana bei galiausiai susikuria bendrą facebook ar skype vartotoją. MES. Belieka laukti pabaigos.
- Ateities kūrėjai. Jie svajoja apie didelį namą, penkis vaikus (neretai iš anksto suplanuojami vardai) ir panašius dalykus. Vaikinas permiega su merginos geriausia drauge, seserimi bei mama. Ji jam atleidžia – svajonės tam ir yra, kad jas pildyti..
- Zuikis ir Meškinas. Pora, kuri žino daugiau epitetų (pakankamai gėdingų pašalinei ausiai) nei A. Smetona (jei žinote tik vieną Smetoną – patartina „išsigūgilnti“.)
- Laiminga pora. Draugystė, kurios neardo maži ir dideli barniai, o aplinkiniai žmonės slapta pavydi puikių santykių. Dažnai pasižymi tolerancija ir realybės suvokimu. Taip pat, dažnu draugų klausimu „Kaip tavo žmona?“.
Aš užaugau visuomenėje, kurioje sako, “Kaip rusai sako..”. Visuomenėje, kurioje automobilio markė yra didesnis rodiklis, nei intelektas, kuris retam tepadės nusitempti moterį lovon. Visuomenėje, kurioje nekaltybė išsaugota iki 25 metų yra smerktinas, ir netgi apjuoktinas dalykas ištikimų draugų kompanijose.
Čia žmonės verčia apsaugines tvoras, kurios saugo homoseksualų demonstraciją, nors patys tokiom tvorom atsitveria nuo tolerancijos, o jų supuvusių galvų žodynuose, tokie individai prirašyti prie žodžių “iškrypėliai. pedofilai.”. Ups, parsisiųstuose failuose pavadinimai žiba angliškais pavadinimais “barely legal”..
Visuomenėje, kuri nepripažįsta originalumo, dievina pažintis, kuriomis naudojasi visur ir visada, kur nusirašinėjimas yra visiškai negėdingas pomėgis, kur gaunami diplomai su nuliu žinių, palaiminti tie, kurie nemoka už mokslą.
O kaip pykdina kaimynas, dirbantis valstybės tarnyboje, kuriam AŠ, AŠ (!) moku atlyginimą, iš mokesčių, kurių “nuoslėpas” dedu į kojinę.
Visuomenėje, kurioje vaikams nebeperka akvariumų, sodina prie soc. tinklo atitinkamų programų. Sveikas meškine, P. Bear.
Visuomenėje, kur žmonės renkasi gyventi kitų gyvenimus, leidžia dar didesniems idiotams jaustis įtakingiems, rengti prabangias puotas, kuriose kartais netgi nelieka vietos pasikabinti paltams.. Juk nepaliksi jūrinės ūdros kailiuko ant palangės.
Visuomenėje, kuri atiduoda pagarbą, anksčiau tankais trynusius mūsiškius, vietoj to, kad tartų savo nuomonę burba, jog kas bus, kai užsuks dujas. Bus šalta.
Visuomenėje, kuri dievina lietuvišką kiną (jei toks egzistuoja), kuris spjaudosi keiksmais, vietoj to, kad pabarstytų išminties, daugeliui leidžia atsikvėpti – aš ne vienas toks.
Visuomenėje, kuri neieško atsakymų, juo labiau klausimų, visuomenėje, kuri dar negimusi turėjo pati sau pasidaryti abortą.
Kita vertus, kartais, kad ir kaip tamsu, skraido jonvabaliai, kurie vienas kitą atskiria pagal skleidžiamą šviesą, jie šnekasi apie gyvenimą, vertybes, laimę, laisvę (taip, egzistuoja ir minties, žodžio laisvės..).
Vėliau jonvabaliai sugaudomi, uždaromi į stiklainius ir eksponuojami muziejuose.
O mano visuomenė į muziejus retai teužsuka.
Kartą sėdėjom ant nepatogių kavinės kėdžių, didžiąją laiko dalį praleidžiančių lauke, pakankamai rimtais veidais, lyg būtume sutuoktiniai ir kalbėjome apie nieką. Vadinasi, buvo tyla? Ne, blogiau, juk sakiau, kad kalbėjome apie nieką.
Staiga paklausiau, ką ji mano apie nužiūrėjimą (atseit, blogo linkintį žvilgsnį). Besimokydama mediciną, ji išmoko bendrauti su visokio plauko iškrypėliais (ne paslaptis, jog nemaža dalis jų nešiojo ilgus plaukus), be to dažnai užsukdavo į Keistuolių teatrą. Atsiduso. O ką gali man atsakyti į tai, jog nuolat nužiūrinėji praeinančių moterų ir merginų sėdmenis, tolstančias suknelių, kelnių, sijonų, pėdkelnių, dar galai žino ko, priedangoje? Gražūs džinsai, juk..
Visi jūs, vyrai, kiaulės. Kriu? Tarstelėjau begrauždamas popierinį kavos puodelį, ant kurio dugno puikavosi šokolado likučių klodai.
Ji nesustojo. Skaudinate mus, pamatę norite nusitempti į lovą (o gal man vienam niekaip neišeina užmigti, nepagalvojai?), tačiau savo šnipus paslėpę, švariai nuskustais skruostais, kalbat gražiausius dalykus, kol pasiekiat savo. Nešat gėlių puokštes, kuriomis dengiat savo purvinas kanopas, neplaunat indų, neišnešat šiukšlių, nesiklausot, ką mes šnek…
Įsivaizdavau, kaip būtų gera turėti alaus šaltinį savo kambaryje.. Bėda ta, kad gyvenu bute.
Jos švelnų monologą nutraukė padavėja, atbildėjusi nešina sąskaita. Sumokėsi šį kartą, Pranai? Blizgina akim.
Vėliau sėdusi į autobusą nurūksta kažkur. Gal namo. Dar pastebiu, jog prisėdo prie garbaus amžiaus vyro, su kepuraite nuo saulės, ant kurios puikavosi užrašas „Bulls“.
Kurį laiką sėdėjau ant kirpyklos laiptų. Dviese, kol jis ištuštėjo ir likau vienas. Išsitraukęs užrašų knygelę – atmintinė sau : „Nedovanoti gėlių“, „Nesiskusti“ – geriau iškart parodysiu tikrąjį savo veidą.
Vieną kartą, kai lauke nelijo, sėdėjau, basomis kojomis įsispyręs į grindis, ant nepaklotos lovos krašto. Aš galvojau, kaip netapti niekingu šunsnukiu, kaip neparsiduoti pinigams, kaip nepalikti užmarštyje vertybių, kurias didelėmis injekcijomis skiepijo tėvai, tikėjimas ir, galiausiai, aš pats. Kaip išsaugoti imunitetą siaučiant visiško nutuštėjimo epidemijai?
Kartojantys, jog kritikuoti lengviausia (beje, patys kritikuodami kritiką), tegu prabunda iš letargo, išlenda iš Alisos urvo, užuot žaidę su stebuklingu kiškiu, plačiau atsimerkia – laikas keltis.
Skaudu, kai vos pieninius dantis po pagalve palikę, dantenas skalauja stipriais gėrimais, nori užaugti dar nesubrendę, tačiau taip niekad ir nebepavyksta.. Skaudu, kai šūkauja Lietuvos himną, pragertom kakarynėm, devynis kartus iš eilės, o po pusmečio kraunasi lagaminus į užsienį, laimės ieškoti, Tėvynės garsinti. Kita vertus, niekas čia jų nepasiges, nebent alkoholio gamintojai, sukurę dar vieną alaus rūšį. „Dera su maistu“. Neįtikėtinas pasiekimas, ar ne?
Bet juk gamintojai gamina tai, ko reikia vartotojams, juk taip? Nenustebčiau, jei greitai kinuose pasirodysiantis „Tadas Blinda“ vilkės violtetinį megztinį, o jo simpatija dalyvaus Carinės Rusijos šokių konkurse, kurį žinoma rems seksualiausi pasaulyje burbuliukai. Sproginėjantys smegeninių vakuume.
Be jokios abejonės, šiuolaikiniame pasaulyje lengviau pasiduoti pasroviui, atvykti į nematomą Mc‘drive‘ą ir pasiimti pilną maišą šlamšto. Dar lengviau verkti dėl pačiam nežinomų priežasčių, o paklausus, kas nutiko pirštu besti į ministrą pirmininką – visada sulauksi pritariančio galvos linksėjimo (šiek tiek primena arklį), o daugeliu atvejų dar ir revoliucionieriškų šūksnių.
Pamirškime patriotiškumą, kuris atsiranda toms porai savaičių, kurių metu Lietuvos vyrai gainioja kamuolį krepšinio (futbolo? Na jau..) aikštelėje, gyvenkime vaikiškų pasakų motyvais kurtomis istorijomis apie kažkieno pažįstamą, kuris sakė, jog užsienyje šimtą kartų geriau. O ten dar teka upės šokolado..
Bet tokių taip pat niekas nepasiges.
Čia visi vagys. Todėl ir aš slepiu mokesčius. Koks gi skirtumas, kas mokys mano vaikus, koks skirtumas, kas tikrins mano sveikatą, kai pasijusiu blogai? O jeigu jau savus vaikus auginame patys, perkam naują ir pataisytą „Daktarų istorijos“ leidimą, žinoma, juk niekada nesuklysi pirkdamas knygą iš TOP skyriaus..
Iš tikrųjų, tai Lietuvoje prekės su ženklu „Top – 10” turi velnišką pasisekimą, įsidėmėkite, dešrų ir pieno gamintojai. Dar didesni pardavimai garantuoti, jei prekės nugarėlėje bus atspausdintas trumpas, kokių tai visuomenės intelektualių pokalbių kuluaruose apkalbamų vyrų dialogas. Kandus, nešvankus, prieštaraujantis logikai, bet kažkodėl taip visus traukia. Lyg batoną žuvims prieš žvejybą pabarsto, o mes tik kimbam, kimbam..
Ne visur, bet daug kur pasisukęs, gali pamatyti nuprotėjimą, teka į kanalizacijos angas tautiečių protai, įdomios mintys. Bet argi tai kam rūpi?
Na, bent jau belieka džiaugtis, kad dar galima rinktis, nežiūrėti, neskaityti, bet kartais taip baugu pasidaro pagalvojus, jog vieną rytą atsikėlęs, gali staiga susivokti esąs vienas iš jų. Kita vertus, tada jau to nebesuvoktum, kaip ir to, kas tikra, o kas ne.
P.S. Nuo tokių pamąstymų, sušalo kojos. Greičiau įjunkite šildymą. „NE, tik ne tai!“ – šaukia didžiulė minia, o po poros savaičių prie vaistinių nusidriekia didžiulės eilės..
Alfonsas turi gražią žmoną. Taip, jo vardas įpareigoja.
Trindamas traiškanotas akis, jis stebi ją belendančią į aptemptą kostiumėlį, mindančią savo švelnų chalatą. Jo kišenėse ji nešioja rankų kremą, kurį jis velniškai mėgsta. Kartą ragavo – tada nepatiko.
Jos ilgi plaukai atsimušdami kits į kitą skambina tylią muziką, panašią į kinų, ar tai japonų, varpelių sukeliamą garsą. Na, bet kokiu atveju, juos gamina Kinijoje.
Alfonsas dar porą minučių rąžosi šiltoje lovoje ir su mielu noru apsikeistų vietomis su katinu, miegančiu kojūgalyje. Akimirką galvoja, ar kas nors pastebėtų, jog jo darbo vietoje sėdi katinas. Taip, išdavikė konservų dėžutė..
Alfonsas skuta barzdą. Jam nepatinka, kai skutimosi putos atsiduria ausyje arba ant jos. Kartą, nepastebėjęs, išėjo į darbą ir tik nuėjęs į tualetą veidrodyje išvydo savo gėdą. Kiti net ten jos nepastebi. Kiti net neišdrįso durti link ausies ir pranešti apie Alfonso bėdą. Draugai.
Jis valosi batus, nors lauke pila, kaip iš kibiro. Šukuojasi, nors ganėtinai pliktelėjęs. Galvoja apie kitas moteris, nors ant piršto suka vedybinį žiedą. Tai ramina.
Kartais Alfonsas į darbą važiuoja ilgesniu kelio maršrutu. Mąsto apie gyvenimą ir kitus rūpesčius. Jam patinka laikyti pavarų svirtį delne. Patinka jausti vairu tekančią vibraciją. Išlipęs, mėgsta nuo kojų iki galvos apžiūrinėti savo automobilį. Jis jį myli.
Vakare, grįžęs, Alfonsas skaito laikraščius ir laukia šiltos vakarienės. Visai nelaukia nakties, kuri jau seniai jam pabodusi. Dar labiau nelaukia ryto, kuris kartojasi jau daugybę metų, rodos, viską atlieka jame įkalintas robotas. O gal atvirkščiai?
Tada Alfonsas prasimerkia, nubraukia nuo kaktos šaltą prakaitą ir, neišsivalęs pieninių dantų, išskuba į mokyklą.
Kas yra graži moteris? Ar tai aukštakulnių įkalinta, stomotologo išbalinta, pudros pagražinta būtybė? O gal tai kartu futbolą mėgstanti žiūrėti mergina, nerūpestingai žaidžianti plaukais? Kokios spalvos? Koks skirtumas?
Graži moteris, kuri intelektualiai seksuali, mėgstanti kalbėti apie dalykus, kurie priverčia susimąstyti, tyliai dainuojanti dainas, kurių televizijoje keptos žąsys niekada net nėra girdėjusios. Mergina, kuri traukia visų akis? O gal ta, kuri pasirenka, kurių akis traukti? Gal ant jos kaklo puikuojasi laimę nešantis pakabukas, kurį malonu laikyti tarp pirštų?
O gal graži moteris nešioja daug žiedų, tačiau slapčia svajoja apie visam gyvenimui įpareigojantį piršto papuošalą? Graži moteris skaniai kvepia. Jos plaukai mėgsta būti kutenami vėjo.
Graži moteris graži ir iš ryto. Net jei rytas nėra gražus – ji padarys viską, kad jis atrodytų kitoks. Tokia mergina pasakoja apie savo sapnus, kurie tau įdomūs, net jei nė velnio jų nesupranti.
Ji niekada tau neleis atsikvėpti, pamiršti dalykus, kuriuos ji mėgsta, neleis ieškoti skanesnio bučinio, nes tokio nėra, neleis galvoti apie kitas rankas.
Jos oda gražiai įdegusi. Neįdegusi taip pat. Gražūs antakiai, nusakantys jos nuotaiką. Žinoma, tokią, kokią ji nori, kad žinotum. Gražios moters niekada nesuprasi, nes čia ir slypi visas jos grožio šaltinis.
Graži moteris niekada nebus ant žurnalo viršelio, nesifotografuos kvepalų reklaminiams stendams. Graži moteris nėra apgaulė, graži moteris išves tave iš proto, privers daryti dalykus, kurių nė nemanei darysiąs. Ji to verta. Patikėk manimi.
Gyvenimas yra gražus. Atsiprašau, netgi nuostabus. Ko dabar susiraukei?
Neįtikėtino grožio medžių lapai po truputį dažosi ruda spalva, tačiau nėra ko liūdėti. Reikia džiaugtis kiekviena diena, šioje trumpoje gyvenimo stotelėje Žemė. Čia mums leista patirti tiek nuostabių dalykų – kvėpuoti vėsiu oru, kuris su mielu noru gaivina sielą, ieškoti žmogaus, kuris palaikytų mums kompaniją iki užmerksime akis kuriam laikui, padėtų mums nesijausti vienišiems.
Mes galime išragauti daugybę patiekalų, tačiau renkamės sočius mėsainius, bet juk ir tai nuostabu, juk galime daryti tai, ką tik norime. Galime vidurį nakties išeiti laukan ir stebėti Rugsėjo žvaigždes, mintyse piešti erdvėlaivius, apsivilkti įsivaizduojamą skafandrą ir pasiutusiu greičiu nusikelti į bet kurią, mus dominančią šviečiančią dangaus lemputę.
Net kai ir lemputės perdega, būna labai šaunu, juk tada išsitraukiame žvakes, kurių liepsna naikina blogą nuotaiką, kvapas sukelia malonius prisiminimus, o malonius prisiminimus visada malonu prisiminiti, štai kaip.
Kartais galima tiesiog gulėti lovoje, leisti mintims rengti lenktynes – kuri pirma pasieks finišą ir privers tave galvoti apie tai, apie ką niekada nesusimastai. Apskritai, per retai žmonės susimąsto. Dažniau pasileidžia pasroviui, įjungę laisvą pavarą, taupo kurą, dar kitaip vadinamą stresu. Bet net ir stresas yra šaunus dalykas, jis mus padaro stipriais.
Galime visą dieną skaityti knygas, kurias parašė išminčiai, galime skaityti ir tas knygas, kurias parašė bepročiai garbėtroškos, galime sėdėti kino salėje ir valgydami popkornus svajoti apie naktį su kino žvaigžde. Galime sapnuoti viską, ką tik nori mūsų pasamonė, kuri, laimei, dar nėra pavaldi viską galinčiam žmogui. Nors kita vertus, ne tiek daug mes ir galime. Net ir kalnas pinigų, sveikatos hypermarkete nevertas nė degtukų dėžutės, tas pats kalnas nė velnio nepadės nusipirkti mylimos moters, o jei ir padės, tai galiojimo laikas labai ribotas, nejau nori apsinuodyti skrandį?
Galima glostyti arklio nosį, stebėti jo dideles šnerves ir atsigręžus į prabangią mašiną, ant kurios variklio išgraviruota 500 AG, užjausti ją. Tu tik metalo gabalas, mano ego pakinkytas įrankis. Še, arkliuk, imk bulvę.
O ar pastebėjot, koks geras jausmas yra vaikščioti? Nesvarbu ar ant savų kojų – tiesiog judėti. Kažkur. Nežinant jokio tikslo. Tiesiog eiti pirmyn, stebėtis dalykais, kurių važiuodamas į darbą nepastebi kitas žmogus, tiesiog, kad ir kaip būtų sunku tenka sau tyliai pasakyti.. Koks neįtikėtinas yra gyvenimas. Bent jau manasis, kurio nė už ką nekeisčiau į jokį kitą, nes tai mano kelias.
Niekada niekada, nesakyk niekada, bet niekada man nesakyk, kad gyvenimas užknisa. Turėk gėdos.
Ale tu matai. Aš kartais, vakarais, labai mėgstu valgyti arbūzus. Jie mane varo į tualetą, panašiai, kaip moterys varo iš proto vyrus, tačiau tai vienintelis būdas pamatyti žvaigždes. Ei, juk tu neturi tualeto lauke? Žinau, taip, vėl meluoju, vaje vaje.
Sėdžiu autobuse, na gerai, stoviu – močiutės akys įveikė mano tinginį, vaidinų šių dienų didvyrį, gal jus dar palydėti per perėją? Ekrane žiba užrašas – „Lietuvoje seksualinių problemų ekspertai nerengiami“. KĄ? Koks gi seksas su rūbais? Fetišas.. Močiutė net netiki savo akimis, kurių vyzdžiai panašūs į ežiukus rūke. Akinių stiklai, lyg Tauro televizorius. Plazminis.
Džiaugiuosi, jog nesirodo kontrolė, drėgname delne spaudžiu bilietėlį. Visokie terminuoti, modernizuoti bilietai mane baugina. Jei aktyvuosite bilietą penktadienį, jis galios iki ateinančio mėnesio paskutinės dienos, penktadienio vakaro, keturioliktą dieną papildę, jūs turite pildyti iki sekmadienio, o pirmadienį bilietas jau nebegalios, nes automatiškai….Ką?
Mirkt, mirkt, mergaite, juk tau tik 15, o aš jau šeimą galėčiau kurti..Tik kad pats dar ne kažin kiek subrendusiom smegenėlėm. Varva visokie vaikiški pokštai pro barzdą, vėjavaikiškos mintys bėga pro ausis. Taip, autobusuose dažnai karšta.
Lipt lipt, vėsu, ruduo kvepia, purvini lapai limpa prie batų, kuriuos vasarą lepino smėlis. Štai kokia bėda iškilo, kur aš išlipau? Stovi gražios mergaitės aplink, mokyklinės kuprinės rožinės, kiškučių ausytės ant galvų, lūpytės spaudžia mirties lazdeles, pirštukai gyvena ir lyg varlės šokinėja ant telefonų mygtukų. Kelio geriau neklausiu, pačios intensyviai ieško…
Staiga aš vėl namuose. Arbūzą pjaunu, jis taškosi šviesiu krauju, kemša kriauklę sėklomis. O man galvą kemša visas mėšlas, kurį matau kasdien. Reikės užsukti į senukus. Pirksiu šakę. Gal kas pagalbon?
Mane rasi :)