©Gintaras Petrauskas
Vienui vienų tiesa
Pasipriešinimo agonija
1950 metai. Mažytis kaimelis Klaipėdos krašte. Kraštas kaip kraštas, tik niekaip suvokti negali: vokiečių ar lietuvių? O gal valstiečiai čia buvo lietuviai, o vokiečiai bajorai. Bet kodėl tas smulkus ūkininkas, taip stropiai slepiantis užraugtų kailių kubilą šieno kaugėje iki šiol neišmoko nors poros vokiškų frazių, savo lietuviškos šnektos nesuvokietino, kaip kad tai padarė broliai baltarusiai iš Vilniaus krašto, siekdami apsišaukti bajorais? Gal todėl, kad čia Žemaitija, kur savigarba ir orumas svarbiau už elementarų padlaižiavimą.
Saulė jau slėpės už debesų, kažkur tolumoje, slegiančių žemę. Artėjo vakaras, o su ir naktis plėšikų ir jų medžiotojų laikas.
Lyg vagis, slepiantis grobį, Valerijonas apsižvalgė ar niekas nemato.
- Te išgraužia visi! Niekam neatidosiu to, kas mon priklauso! Prakeikti subingalviai, kalės vaikai!
Išėjęs iš tvarto, pasuko link klėties, kur miegojo mergaitės: viena sava, viena pusiau sava, dvi absoliučiai svetimos, viena iš jų net vokietė, dorai lietuviškai net sakinio nesurezganti! Visos jau senų seniausiai knarkė: kas užpakalį, kas pilvą išvertusios. Nusišypsojo: taip juokingai viskas atrodė; užklostė, kad nakties šaltis jų mažyčių nepakirstų.
- Diev dos nuktis romiai praeis!
Jis nebuvo didvyris, nebuvo ir pedofilas, tiesiog ūkiui reikėjo darbo rankų: o mergaitės valgė mažiau nei berniukai, buvo paklusnesnės nei berniukai ir darbštesnės. Truputis gailesčio ir racionalus išskaičiavimas.
Iš klėties pasuko link trobos, kur prie pečiaus dar žmona kuitėsi.
Prisėlino prie jos pakėlė sijoną ir plekštelėjo per nuogą užpakalį:
- Eik lauk pas kumelę!- prunkštelėjo ji.
- Jau buvau, bet pas ją ne taip…
- Paleistuvis!- užsimojo ji juokais delnu, o jis nelaukdamas, kol delnas žnektels jam per skruostą stvėrė ją į glėbį ir nusitempė į lovą…
Tais laikais televizoriaus nebuvo, žibalą taupyt reikėjo, o kuo daugiau sutemose užsiimti, jei ne meile…nors keista ta dilema: iš vienos pusės lyg ir purvas, iš kitos lyg ir rojus, keista, kaip jie neišsikraustydavo iš proto. Gal tiesiog per durni buvo, kad ją suvoktų, o gal dėl savo mažaraštiškumo, tokie klausimai jiems net nekildavo ir nieks iš proto neišeidavo, ne taip kaip dabar mieste, kur kas antras tiesiog šiaip beprotis, o kas penktas tikras psichinis ligonis… Daug kas pasikeitė, tik ta pati dilema išliko.
Jie tai darė kaip “šuniukai”. Buvo visai nieko, netgi ekstazė ir orgazmas, ne tik vyriškas, bet ir moteriškas.
Po visko persirengė, vietoj dieninių, užsivilko naktinius, palindo po “kaldrom”, tais laikais taip vadinosi antklodės ir užmigo. O naktis lyg gera senelė apgaubė juos tamsa ir šilima… Kol iš debesų neišniro ori pilnatis, ir senelė ėmė keistis kaip ir privalu vilkolakiui, kaip ir privalu tiesiog žmogui, kuris savyje talpina du pradus.
O miške, pajutę mėnesienos dvelksmą, iš po žemių lyg atgiję numirėliai ėmė lįst miškiniai, ginkluoti automatais.
- Velnia, ryti noris! Kam šiandein mus popinti?!- paklausė vienas miškinis kito.