Posts Tagged ‘Lietuva’

Vienui viena tiesa

Trečiadienis, Kovas 24th, 2010

©Gintaras Petrauskas

Vienui vienų tiesa

Pasipriešinimo agonija

1950 metai. Mažytis kaimelis Klaipėdos krašte. Kraštas kaip kraštas, tik niekaip suvokti negali: vokiečių ar lietuvių? O gal valstiečiai čia buvo lietuviai, o vokiečiai bajorai. Bet kodėl tas smulkus ūkininkas, taip stropiai slepiantis užraugtų kailių kubilą šieno kaugėje iki šiol neišmoko nors poros vokiškų frazių, savo lietuviškos šnektos nesuvokietino, kaip kad tai padarė broliai baltarusiai iš Vilniaus krašto, siekdami apsišaukti bajorais? Gal todėl, kad čia Žemaitija, kur savigarba ir orumas svarbiau už elementarų padlaižiavimą.

Saulė jau slėpės už debesų, kažkur tolumoje, slegiančių žemę. Artėjo vakaras, o su ir naktis plėšikų ir jų medžiotojų laikas.

Lyg vagis, slepiantis grobį, Valerijonas apsižvalgė ar niekas nemato.

- Te išgraužia visi! Niekam neatidosiu to, kas mon priklauso! Prakeikti subingalviai, kalės vaikai!

Išėjęs iš tvarto, pasuko link klėties, kur miegojo mergaitės: viena sava, viena pusiau sava, dvi absoliučiai svetimos, viena iš jų net vokietė, dorai lietuviškai net sakinio nesurezganti! Visos jau senų seniausiai knarkė: kas užpakalį, kas pilvą išvertusios. Nusišypsojo: taip juokingai viskas atrodė; užklostė, kad nakties šaltis jų mažyčių nepakirstų.

- Diev dos nuktis romiai praeis!

Jis nebuvo didvyris, nebuvo ir pedofilas, tiesiog ūkiui reikėjo darbo rankų: o mergaitės valgė mažiau nei berniukai, buvo paklusnesnės nei berniukai ir darbštesnės. Truputis gailesčio ir racionalus išskaičiavimas.

Iš klėties pasuko link trobos, kur prie pečiaus dar žmona kuitėsi.

Prisėlino prie jos pakėlė sijoną ir plekštelėjo per nuogą užpakalį:

- Eik lauk pas kumelę!- prunkštelėjo ji.

- Jau buvau, bet pas ją ne taip…

- Paleistuvis!- užsimojo ji juokais delnu, o jis nelaukdamas, kol delnas žnektels jam per skruostą stvėrė ją į glėbį ir nusitempė į lovą…

Tais laikais televizoriaus nebuvo, žibalą taupyt reikėjo, o kuo daugiau sutemose užsiimti, jei ne meile…nors keista ta dilema: iš vienos pusės lyg ir purvas, iš kitos lyg ir rojus, keista, kaip jie neišsikraustydavo iš proto. Gal tiesiog per durni buvo, kad ją suvoktų, o gal dėl savo mažaraštiškumo, tokie klausimai jiems net nekildavo ir nieks iš proto neišeidavo, ne taip kaip dabar mieste, kur kas antras tiesiog šiaip beprotis, o kas penktas tikras psichinis ligonis… Daug kas pasikeitė, tik ta pati dilema išliko.

Jie tai darė kaip “šuniukai”. Buvo visai nieko, netgi ekstazė ir orgazmas, ne tik vyriškas, bet ir moteriškas.

Po visko persirengė, vietoj dieninių, užsivilko naktinius, palindo po “kaldrom”, tais laikais taip vadinosi antklodės ir užmigo. O naktis lyg gera senelė apgaubė juos tamsa ir šilima… Kol iš debesų neišniro ori pilnatis, ir senelė ėmė keistis kaip ir privalu vilkolakiui, kaip ir privalu tiesiog žmogui, kuris savyje talpina du pradus.

O miške, pajutę mėnesienos dvelksmą, iš po žemių lyg atgiję numirėliai ėmė lįst miškiniai, ginkluoti automatais.

- Velnia, ryti noris! Kam šiandein mus popinti?!- paklausė vienas miškinis kito.

vienui viena tiesa2

Penktadienis, Kovas 19th, 2010

- Tyliau, eilini, stribus prisišauksi! Pas Valerijoną šiandein pėdinsim! Seniai pas jį besilankė, gal jau ir pamiršo, kad mes už tėvynę kovojam!

- Tai gerai, žmona pas jį kulšinga!- nudžiugo kitas, balti dantys tamsoje sužibo.

- Gal tu dabar išsyk krūmuose, kol myši nusimilžk, o tai pamatęs išsyk kelnes susitepsi!- nusižvengė trečias.

- Tyliau, jūs bepročiai, stribus prisišauksit! O tu, Mykoliuk, žiūrėk, prie vyro pradėsi ją maigyt, dantų nesusirinksi!

Vyrų rinktinė kaip įmanoma tyliau ir nepastebimiau pajudėjo kaimo linkui. Šį syk tai buvo Pašvenčių kaimas, o naktinis duoklės mokėtojas Valerijonas.

Pakeliui kovotojai už laisvę vos nepakliuvo į gynėjų rankas, bet matyt apskritaveidis mėnulis negeidė šį kartą kruvinų aukų: ir taip žemė sočiai laistoma krauju.

Kuo ypatingas ponas Valerijonas? Ogi niekuo, tiesiog, jis yra vienas turtingiausių kaime! Jis politiniame ir visuomeniniame gyvenime nedalyvauja! Ir už tai privalo mokėti!

- Nes mes už jį savo kraują liejam!- lyg bažnyčios vieversėlių choras suambrija miškinių choras trumpam nušviestas menesienos.

Dangaus priimamojo bylų archyvas.

Ypatinga padėka rojaus ir pragaro konsulams skaistykloje

“Geležinio” būrio vadas: nepriklausomos Lietuvos armijos leitenantas Rapolas Geležka. Žūties akimirką sulaukė 28-ių metų 4-ių mėnesių 12-os dienų 5-ių valandų ir 16-os minučių.

Sekundės neskaičiuojamos, nes mirties laikas apima dalį gyvenimo ir nebūties.

Gyvenimo misija neįvykdyta.

Kokia ji turėtų būti? Neparašyta, keista byloje turėtų būti atžymėta! Ar misijos mums priskiriamos, o po mirties ištrinamos, kad netyčinis informacijos nutekėjimas nesukompromituotų gero dievybių vardo?

O štai ir biografija. Seksuali atsiradimo istorija. Šiaip nieko ypatingo, tik tikrasis tėtis buvo žydas kriaučius, važiavęs pro šalį, paėmęs motiną klientę iš užpakalio, net nuvilkęs rūbų.

Vaikystė kaip vaikystė: žaidė “šeimą”, kiek vėliau buvo kaimo mokykla ir gimnazija, pirmoji meilė ir pirmoji prostitutė, kiek vėliau armija ir karo mokykla. Ir kaip tik po leitenanto laipsnio, vyriausybės ir armijos išdavystė.

Didysis kaimynas pamojo pirštu, o jie lyg patyrę suteneriai tėvynę ir pastatė keturpėsčią. Jis buvo prieš, bet jo nuomonės niekas neklausė. Nevykusiame antitarybiniame maište sudalyvauti taip pat nespėjo, o štai pakliūti į pirmąją turistų į Sibirą ešaloną deleguojama NKVD sugebėjo, bet atėjo vokiečiai, kurie net pirštu nemojo, o tiesiog išžagino jo tėvynę ir nieko neklausė…o jis atsidūrė laisvėje. Vokiečiai pasiūlė stoti į kuriamos Pabaltijo SS divizijos gretas ir jis sutiko.

Ar jis buvo patriotas? Savęs tokiu niekados nelaikė, bet gimtinę tikrai mylėjo.

O kodėl tada nekovojo prieš vokiečius? Todėl, kad žinojo gerai bent jau vieną strategijos taisyklę: “jei negali įveikti visų, supjudyk juos tarpusavyje”.

Netgi suspėjo pakariauti Rusijoje, prie Rostovo diviziją sutriuškino, bet ji nei žuvo, nei į nelaisvę pakliuvo, buvo sužeistas, pagydytas ir išsiųstas namo reabilitacijai. Štai čia gimtajame, Rokiškyje jis ir sutiko naujuosius okupantus…

O kodėl nepabėgo į Vokietiją?

- O kas manęs ten laukia?