Saulė pasiekė vidudienio liniją, kai Valerijono žmona peržengė namų slenkstį, burnoje ji vis dar jautė sėklos skonį, kad vyras virto mėsos gabalu, o jo dūšia iškeliavo anapus, jai jau ausis išūžė geraširdė kaimynė, lyg užjausdama, lyg jos pojūčius tirdama ir laukdama akimirkos pasimėgauti svetima kančia, kad po to galėtų savo įspūdžiais ir išvadomis su visu likusiu kaimu pasidalinti. Ši užgimusi informacija būtų svarbus įvykis kultūrine ir etine prasme. Visa tauta galėtų nuspręsti mylėjo ji savo vyrą ar ne?
Kas tą akimirką jos galvelėje virė? Kokios mintys po jos pilkosios masės jūrą nardė? Ar apie savo pojūčius, čiulpiant malonės teikėjų pimpalus?
- Lyg ir nebuvo visai šlykštu?- klausė ji pati savęs, netgi savotiškai,- malonu?
- Ir vardan ko visos tos pastangos? Jis juk jau vis vien lavonas! Ir kas galėjo pagalvoti, kad viskas taip baigsis?
- Ir kaip dabar reikės gyventi? Kas papildomą duonos kąsnį uždirbs ir namo atitįs?- ašaros po truputį ima tvenktis akyse.- O juk visai mielas žmogus buvo ir kaip aš dabar be jo?
Ašarėlės jau rieda skruostais.
- Juk yra ką gero prisiminti! O viešpatie, kaip aš pamiršau, paprotys gi reikalauja, kad aš plaukus iš liūdesio dėl netekties raučiausi. Priešingu atveju aplinkiniai prisigalvos velniai žin ko!
Iš pasąmonės gelmių ištraukiamas moteriško sielvarto stereotipas ir prasideda vaidyba.
Logiškai ramiai vertinant, bet kokia emocija yra nuodas, po kažkurio laiko užvaldanti visą sielą ir kūną.
Tas pats atsitiko ir su našle.
Prisiminė kaip riedavos, kaip ji šaukdavo, kad jis ne vyras, o boba, negebantis ištarti “ne” kitiems, ne saviems.
- O kaip aš dabar viena gyvensiu!- surypavo ji, suvokusi šią akimirką, kad neteko pagrindinio šeimos maitintojo, juk būtent tas jo nesugebėjimas ištarti “ne” ir buvo pagrindinis jų turtas, juk jis patyliukais išdarinėjo kailius ir užkalinėjo vis po vieną kitą rublį.
- Viešpatie, kaip aš dabar gyvensiu!- įsikniaubė, ji į kaimynės petį.
Ši liko patenkinta našlės reakcija. Dabar ir ši nabagė bus tokia kaip ir visos.
- Kaip tai ką? Eisi dirbti į kolūkį, juk kito kelio nebeliko!