Ji jį apklojo ir užmigo neužilgo greta. Bandė jį apsivyti, bet jis išsprūdo, atstūmė jos rankas ir kojas. Matyt, sapnavo, kad koks nors bendražygis, girtas lunatikas jį su boba supainiojo.
- Nemyli, tik papisti norėjo niekšas!- atsiduso ji, padariusi savas išvadas, ir užsnūdo, kad susapnuotų eilinį siaubo sapną baisesnį nei gyvenimas.
Rytinė prieblanda pažadino jį.
- Ot, velnias! Tauta mane pamiršo! Dabar teks keliauti lydimam saulės! Aišku, tai nėra blogai, bet ir ant gynėjų galimybių užsirauti daug! – mintys lyg vėjas praskuodė prieš jį.
Kostas išsirito iš lovos, atsargiai išsilaisvindamas iš našlės glėbio, užsitempė kelnes, susirado uzboną vakarykščio rūgpienio, nugėrė gerą dalį, užsitempė savo skudurus, užsikabino automatą ant kaklo ir išdūmė į laukus… saulė dar neišlindo, bet naktis jau traukės.
Tik miške sustojo vyras nusilengvint ir atsigrįžo atgal.
Į kaimą kaip tik įriedėjo stribų “gaz’as”.
- O čia tai gerai, priminsime ruskiams, kas čia šeimininkai!- ir nušuoliavo per paparčius irštvos link.
Tai taip primena pasakojimus apie indėnus.
Janekas pirmas pastebėjo atlekiantį miškinį:
- Jį nuskalpuoti ar neprasidėti?- pas vyruką iškilo dilema.- Ne, kam didinti litovcų budrumą, dar paliks sargybinį, kai sekančią naktį aplankysim jų irštvą!
Ir pasitraukė iš kelio, pasislėpdamas miško tankmėje.
Kostas lyg elnias praskriejo pro šalį ir nieko nepastebėjo.
Nesusitikusiųjų keliai taip ir nesusikirto. Jų judėjimo vektoriai buvo priešingų krypčių.
Dar už kokio 100 metrų, iš tankmės išlindo koja ir užkabino atbėgančiojo kanopą. Kostas ritasi kūlvirsčiu, vos nenusisukdamas sprando, o ant jo tą pačią akimirką užgriūva sargybinis.
- Tai ką, pisliau, vėl ant Onos užmigai?
Kostas pabandė išsivaduoti.
- Tyliau nekriok! Lenkpalaikis jus iš kaimo atsekė! Ką tik pro šalį namolio praėjo!- sargybinis nusirito nuo savo aukos.
- Gerai tave nuskyniau,- išsišiepė jis.- Gelažiaus pamokos man į naudą!
- Eik tu kvailiau, kam to reikia!
- Kam kam, o gi tam, kad po to dar žodį galėtum suregzti avine! Pėdink geriau į urvą, kol vadas nepastebėjo, kad tavęs nėra!
- Neišdegs, į kaimą atėjo stribai! Galima truputį prasiblaškyti!
- Va, čia tai geras!
- Šiaušk, greičiau, kol stribai neišvažiavo!
Už trisdešimties metrų, Kostas kiltelėjo koja samanas, kartu su jomis pasikėlė ir dangtis, atverdamas kiaurymę žemėje, nusileido laiptais:
- Stribai atriedėjo į kaimą!
Gelažius atsisėdo:
- Tikrai?- pasitikslino.- Neklysti?
- Kad apsišikčiau vietoje!
- Lengvai!- kažkas sukikeno.