Jos visos tokios, kaip katės ir plėšrios ir bailios, reaguojančios į mažiausią šurmulį.
- Atsivilko, kuiliai!- suurzgė ji,- Valerijonai, kelkis, svečiai atėjo!
Keltis visiškai nesinorėjo. O durys jau drebėjo nuo smūgių automato buože.
- Šeimininke, savus įsileisk! Mes nieko blogo nepadarysim!
- Kaip gis, kaip gis, tik apėsim ir bobas apturėsim, nes miške tik vilkės ir šernės, bet jos kiekvienam neduoda!- suniurnėjo Valerijonas.
Jei būtų galėjęs, būtų neįleidęs, bet bijojo, kad gryčią padegs, o kur tada laukuose nuogas dėsies. O prarasti juk buvo ką? Mes visi mėgstame pabrėžti, kad ne daiktai pasaulyje svarbiausia. Bet jei prarasi būstą ir maisto šaltinius, tai kaip tada? Gerai, jei tu vienas, o jeigu ne, jei tau į nugarą įsikabinę dar keturi mažyliai plius žmona, už kuriuos tu taip pat atsakai. Štai būdamas tokiame taške ir spjauni į savo principingumą: svarbiausia išlikti, ir visai nesvarbu kokia valstybė bus – raudona, ruda ar bespalvė. Galų gale ar turi teise egzistuoti valstybė, kuri ne tik kad negali, bet net nebando apsiginti nuo užsienio interventų. Gal geriau tada ir nereikia tokios valstybės, ir tokios pusiau žydiško tipo tautos, kurie lyg chameleonai prisitaiko prie visų ir manipuliuoja pasaulio galingaisiais, ir ne kad tik tuo pasitenkintų, tai dar visą laiką skundžiasi, kokie jie nelaimingi ir engiami yra.
Pro atvertas durys įvirto trijulė.
- Ko svečius už durų šaldai! Gaspadine, pavalgyti nešk! Ir samanės butelio ant stalo nepamiršk pastatyti! O po to mes šeimininku pasišnekėsime apie reikalus!- kaip ir priklauso vadui, lyderio vaidmens ėmėsi Geležka, o Mykoliukas vikriai įsitaisė už stalo.
- Monika, kur gardėsiai tavo?!- suplojo delnais Tėvynės gynėjas.
O šeimininkė tuo metu paskubomis į sijonus iš naktinių siautėsi, lygiai taip pat kaip ir vyras nepamiršdama išdėti į šuns dienas tautos didvyrius.
- O kokia tu išsipusčiusi!- nudžiugo Jonas, trečiasis miškų didvyris.
- Taigi ji mūsų laukė!- nusižvengė Mykolas.
Lyg pasakoje ant stalo atsirado staltiesė, o ant jos ir šilta duona, ir lašiniai, ir “arielka”, ir virtos bulvės, ir cibuliai!
Skrandžiuose pilna, galvose šilta, o klynuose… bent jau ateivių akyse sužibo gašlūs žiburėliai.
- Taip, Valerijonai,- Geležka pastūmė į šoną arielką ir lėkštes,- Lietuvos Respublikos vardu tu privalai jos armijai!
- Kad aš nieko neturiu!
- Tik nereikia man pradėt aiškint, jog maitinies tik vandeniu ir duona! Visi žino, kad tu kailiadirbys ir niekas kitas!
- Kad Tarybų valdžia uždraudė namuose užsiiminėti kitais amatais!
- Nesupratau, tu ką bolševikų chalujus?! Gal tau kulką į kaktą už tėvynės išdavystę?- Mykolas stvėrėsi automato. Jam būtų visai patikę suknežinti tam gudriam myžniui makaulę, kuris tupi namuose ir kruša žmoną.
- Prie ko čia chalujus,- išbalo Valerijonas,- raudonieji viską susirinko!
- Nejaugi?- kilstelėjo antakius Geležka.- Tavo giminėje lyg ir kvailių rusų ir nėra? Nebent pravažiuojančių žydų?
Vadas patenkintas išsiviepė:
- Valerijonai, užteks skiesti, iš tavęs dvidešimt kailių, žiema artėja ir mūsų armija sušals!
- Iš kur?
- Užteks, eime paieškosim! Jonai, paskui mane!- pakilo vadas, pasiėmė automatą ir stumtelėjo į petį Valerijoną ir visi trys išėjo į kiemą.