savas menas

Saulė pasiekė vidudienio liniją, kai Valerijono žmona peržengė namų slenkstį, burnoje ji vis dar jautė sėklos skonį, kad vyras virto mėsos gabalu, o jo dūšia iškeliavo anapus, jai jau ausis išūžė geraširdė kaimynė, lyg užjausdama, lyg jos pojūčius tirdama ir laukdama akimirkos pasimėgauti svetima kančia, kad po to galėtų savo įspūdžiais ir išvadomis su visu likusiu kaimu pasidalinti. Ši užgimusi informacija būtų svarbus įvykis kultūrine ir etine prasme. Visa tauta galėtų nuspręsti mylėjo ji savo vyrą ar ne?

Kas tą akimirką jos galvelėje virė? Kokios mintys po jos pilkosios masės jūrą nardė? Ar apie savo pojūčius, čiulpiant malonės teikėjų pimpalus?

- Lyg ir nebuvo visai šlykštu?- klausė ji pati savęs, netgi savotiškai,- malonu?

- Ir vardan ko visos tos pastangos? Jis juk jau vis vien lavonas! Ir kas galėjo pagalvoti, kad viskas taip baigsis?

- Ir kaip dabar reikės gyventi? Kas papildomą duonos kąsnį uždirbs ir namo atitįs?- ašaros po truputį ima tvenktis akyse.- O juk visai mielas žmogus buvo ir kaip aš dabar be jo?

Ašarėlės jau rieda skruostais.

- Juk yra ką gero prisiminti! O viešpatie, kaip aš pamiršau, paprotys gi reikalauja, kad aš plaukus iš liūdesio dėl netekties raučiausi. Priešingu atveju aplinkiniai prisigalvos velniai žin ko!

Iš pasąmonės gelmių ištraukiamas moteriško sielvarto stereotipas ir prasideda vaidyba.

Logiškai ramiai vertinant, bet kokia emocija yra nuodas, po kažkurio laiko užvaldanti visą sielą ir kūną.

Tas pats atsitiko ir su našle.

Prisiminė kaip riedavos, kaip ji šaukdavo, kad jis ne vyras, o boba, negebantis ištarti “ne” kitiems, ne saviems.

- O kaip aš dabar viena gyvensiu!- surypavo ji, suvokusi šią akimirką, kad neteko pagrindinio šeimos maitintojo, juk būtent tas jo nesugebėjimas ištarti “ne” ir buvo pagrindinis jų turtas, juk jis patyliukais išdarinėjo kailius ir užkalinėjo vis po vieną kitą rublį.

- Viešpatie, kaip aš dabar gyvensiu!- įsikniaubė, ji į kaimynės petį.

Ši liko patenkinta našlės reakcija. Dabar ir ši nabagė bus tokia kaip ir visos.

- Kaip tai ką? Eisi dirbti į kolūkį, juk kito kelio nebeliko!

metų, tremtinį, kuris jau sekančią akimirką virto bevarde istorijai ištaškytų smegenų krūva. Tik mes ir jo ciniškai priglaustos našlaitės mena jo vardą – Valerijonas.

Po vienos pliūpsnių serijos į maldautojos burną, sekančią akimirką jis išgirdo kitą, kur kas mažiau malonesnę.

- Jobat tvoju mat!- nusikeikė Rapolas, atstumdamas moterį, pats puldamas ant grindų ir išsitraukdamas naganą iš dėklo.

Kažkur pasigirdo dūžtančių langų aidas.

Rapolas paskubomis užsisagstė kelnes ir pravėrę duris išsirito iš kambario, o kiek vėliau ir iš namo.

- Prisijungti prie savų, nes kitaip jie mus…kaip kačiukus!- tik mirties baimė jį ir gynė nuo mirties ir vertė rodyti didvyriško lyderio stebuklus, tiesiog trauktis nebuvo kur.

Pamažu ėmė ryškėti “žaliūkų” pranašumas. Tiesiog jie ėmė dominuoti ir plėsti savo kontroliuojamą teritoriją.

- Šiandien mūsų šventė!- pagalvojo “Geležinis”.

- O dabar mūsų eilė, vyručiai! Ugnis!- riktelėjo “Armija krajova” vadas.

Netikėtai atsivėrusios ugnies židinys per akimirką sugriovė puolančiųjų pranašumą, o vado sielą išsyk išlydėjo anapus. O po kelių sekundžių visi žaliūkai gulėjo ant žemės atmerktom stiklinėm akim, iš atsivėrusių žaizdų tebetekėjo kraujas.

Gynėjai nusprendė, kad jiems kažkas tai atskubėjo į pagalbą irgi atsidengė, irgi atdavė savo sieloms laisvę nuo visų rūšių savi apgaulės ir tabu.

Štai taip ir baigėsi tautinės kovos už ideologijas epizodas: du pešėsi, o laimėjo trečias svetimas kaip visada, kaip ir įprasta Lietuvos istorijoje.

- Kaimas mūsų! Vyrai, greitai prasisukam ir dingstam iš čia, atsikvėpsim “litovcų” požemiuos! Bobų nepisti, kitame kaime atsirausite!

Jei naujųjų plėšikų būtų buvę daug, juos būtų galima sulyginti su skėriais arba bent jau vietinėmis skruzdėmis, apipuolančiomis mėsingą ir saldžią kriaušę.Jų buvo nedaug, bet užtat… kaip žaibai jie plėšė būstus neklausydami mužikiškos šnektos raudų:

- Kad nieko neturiu!

Švelnus smūgis buože primindavo, kad atėjo eilinis mokesčių rinkėjas, ir jei nori sulaukti sekančio mokesčių rinkėjo, kaip ir kitos saulės geriau atiduok tai ką turi, nepamiršdamas, kad ir pačiam reikia išgyventi iki kito panašaus košmaro.

Lygiai tokiu pat greičiu naujasis nugalėtojų būrys nušuoliavo iki miškinių bazės miško tankmėje.

Likęs vienintelis gyvas bazės sargybinis, dar nežinantis apie būrio tapimą nematerialiu liaudies pasakojimu, taip ir liko tupėti krūmuose.

- Nėr ko didvyrį vaidinti!

O trumpalaikiai pasaulio šeimininkai visus varganus turtus vertėsi paskubomis ant savo kuprų, rikiavosi ir ruošėsi toliau keliauti iš pradžių link didžiosios Lenkijos, kol piktas raudonasis žvėris neatsipeikėjo ir visų žarnų nepaleido, o po to kaip dievas duos, kad tik toliau nuo proletariato diktatūros ir Sibiro tundros.

Ar jį grauždavo sąžinė, štai taip pasmerkiant žmogų? Vargiai, laikai pasikeitė ir norint prie jų prisitaikyti, reikia priimti žaidimo taisykles, o pasikeitus taisyklėms keičiasi ir sąžinės reikalavimai.

- Ponuli, aš viską padarysiu, tik palikit man vyrą! Ponuli, aš viską padarysiu, tik palikit man vyrą! Ponuli, aš viską padarysiu, tik palikit man vyrą!- tyliai rypavo ji.

- Aš draugas, ne ponulis!- pataisė jis ją.- Ir ką gi tu man gero gali padaryti?

- Viską ką tik norit!

- Pavyzdžiui?

- Viską ką tik norit: parašysiu, apskųsiu!

- Saulute, tai reikėjo anksčiau daryti, o dabar per vėlu!

- Imkit, viską ką tik norit, tik palikit vyrą, nes mes pražūsim! Ne dėl manęs dėl mažyčių našlaičių… Norite, atsiduosiu jums? Vyrams patinka, kai jiems čiulpia! Norite, imkite dukrą! Bet palikite Valerijoną!- ji priropojo prie jo ir pirštais įsikabino jam į kelnes, pasiekė klyną ir ėmė atseginėti sagas.

Rapolas užtrenkė duris, riktelėjęs:

- Palaukite, aš tuoj!- o moteris jau nusistvėrė lūpomis pimpalą ir ėmė jį žįsti.

Valerijoną privertė įlipti į mašinos kėbulą, ten kareivišku diržu surišo jam rankas ir kojas.

O miškiniai jau prisiartino prie kaimo. Puikiai buvo matyti stribų mašina ir joje sėdintis vietinis.

- Vargšelis!- sušnibždėjo “Geležinis”, atpažinęs Valerijoną,- visiems kliūna ir mums, ir jiems! Blogai būti pasiturinčiu! Visus turi paremti! Na, ką darysim mažą žygdarbį ir išgelbėsim vieną smulkią sieliūkštę, kuriai vienodai šviečia prie kokios valdžios gyventi! Kiek mašinoje stribų gali sutilpti? Apie dvidešimt, o kiek mes matom? Nedaugiau dešimties, na, ką gi palauksim, kol visi susirinks ir tada visus vienu smūgiu!

Ir davė ženklą savo vyrams išsisklaidyti aplink mašiną.

- Šaudyti tik pagal mano komandą! – sušnypštė lyg gyvatė,- ir vienetiniais šūviais prašyčiau, o ne serijomis! Ir tą valstietį išsaugokite gyvą! Perduok kitam!

Koks velnias į šiuos kraštus užnešė “Armija Krajova” vyrus? Ar jie į vakarus slinko, siekdami ištrūkti iš “raudonųjų” gniaužtų? Ar tiesiog šiaip plėšikavo, ramiausiai laikydami Lietuvą Lenkijos dalimi, o gal tiesiog, koks skirtumas kur plėšikauti?

Reikėtų pasiknisti visuose įmanomuose archyvuose, kad suvokti vardan ko… bet taip tingisi! O ir ką aš ten užtiksiu? Kietakakčių arba chameleonų lenkiškus ir tuteišiškus analogus. Juk plėšikui vargiai ar iškyla opūs moralės ar politikos klausimai, jie yra antraeiliai, jie juk yra gryniausi liberalieji kapitalistai – svarbiausia grobis, o visa kita tik iliuzija.

Jie apsistojo greta kaimo esančiame miškelyje. Iš pradžių ketino apsilankyti kaime išsyk po miškinių, bet stribai sukliudė, tad ir nusprendė pralaukti dieną po atviru dangumi. Paliko vieną laukti, kada gynėjai iš kaimo išsinešdins su savo grobiu. Sargybinis iš pradžių pastebėjo sugrįžtantį Janeką, o po to ir vėl artėjančius prie kaimo miškinius-litovcus.

Norom-nenorom teko budint vadą.

Kaip tik tą akimirką ir prasidėjo mūšis. Viskas vyko ne pagal planą. Vienas iš stribų netyčia iššovė, o vienas iš kvailių miške jam atsakė automato serija. Dvi kulkos pasiekė du tikslus: vieną nuskynė stribą, o kita – potencialų tautos

- O kur tu valkiojaisi? Vėl ant Onos gulėjai?- susidomėjo vadas.- Apkuilinai ir užmigai net neištraukęs?

Visi buvę žeminėje pradėjo kikenti.

Kostas nuleido galvą ir paraudo.

- Gerai, tik iš gėdos neapsibezdėk!- nusišypsojo “Geležinis”, pajutęs, kad pūva čia jis vis tiktai neveltui, ir suriko,- Visi už ginklų, po penkių minučių išeiname! Mes turime pasitikti juos prieš įsėdant į sunkvežimį!

- Kostai, kiek jų buvo?- vėl kreipėsi miškinį.

- Mačiau tik vieną sunkvežimį pilną stribų!- atraportavo, tą akimirką jis pasijuto armijoje, kurioje taip ir neteko tarnauti.

- Aišku!- ir paragino vyrus,- Gyviau! Gyviau! Čia jums ne kaimuose mokesčius rinkti!

Visas būrys be vieno, nusekusio jų seklį, nuskuodė per mišką link pašvenčių kaimo.

Valerijonas su žmona tik sumerkė akis, kai vėl durys subildėjo.

- Atidaryk, buožgalvi!- pasigirdo riksmai kieme.- Tarybinės Lietuvos respublikos vardu!

- Ir vėl!- burbtelėjo mintyse, jis tik ką spėjo susitaikyti su mintimi, kad žmoną pratraukė miškinis kaimynas, ji jam neprisipažino, o jis apsimetė, kad nieko neįtaria; kad atėmė beveik pusę jo kailių sankaupos… o dabar ir vėl…ir jis pastėro! Jis juk neuždangstė kailių slėptuvės!- Na, va, dar ir į Sibirą su visa šeima iškeliausiu!

Jis išlipo iš lovos, stumtelėjo pačią už peties:

- Paruošk, ką nors užkąsti šunsnukiams! Gal pavyks išsisukti!

Su apatiniais išėjo į priemenę ir įleido dar vieną svečių partiją.

- Na, tai ką, pizduk! Padėjai miškiniams!- net nepasisveikinęs peržengė slenkstį Jonas Koganas.

- Kad ne!

- Aš gi tau sakiau: atiduok viską valstybei, o tu nusprendei paspekuliuoti vogtu valstybės turtu ir, bala nematė, jei būtum kaimynams ar miesčionims prakišęs, bet juk tu viską Tarybinės respublikos priešams atidavei savanoriškai!

- Mane mušė!

- Nejaugi!- kilstelėjo antakius.- Ką tu bandai apgauti?! Kailių dar liko?

Valerijonas papurtė galvą.

Ir kaip tik tą akimirką į gryčią įžengė dar vienas stribas su pilnu glėbiu kailių.

- Ir vėl meluoji! Geriau išsyk prisipažintum, juk tu meluoti nemoki, tau ant kaktos tiesa užrašyta! Gerai rinkis skudurus ir važiuojam!

Iki tol tylėjusi žmona, staiga puolė Rapolui į kojas, niekas net sureaguoti nespėjo, jei būtų norėjusi, būtų galėjusi kiaušius nukąsti, bet ne iki to jai buvo, tą akimirką ji galvojo tik apie vieną, kas bus kai viena liks su krūva vaikų ant rankų:

- Nežudyk! Mes viską pasakysim! Vaikai badu numirs!

- Moterie,- atstūmė moterį, ir žengė žingsnį atgal,- už nusikaltimus reikia atsakyti! Liaudies priešams tarp mūsų ne vieta! Rink vyrui skudurus!

- Veskit buožę į kiemą!- paliepė eiliniams stribams.

Karys stumtelėjo automato vamzdžiu į krūtinė Valerijonui:

- Eime!

Rapolas ir šeimininkė,vienais apatiniais stovinti keturpėsčia, akimirkai liko vieni. Jis apsisuko išeiti.

Ji jį apklojo ir užmigo neužilgo greta. Bandė jį apsivyti, bet jis išsprūdo, atstūmė jos rankas ir kojas. Matyt, sapnavo, kad koks nors bendražygis, girtas lunatikas jį su boba supainiojo.

- Nemyli, tik papisti norėjo niekšas!- atsiduso ji, padariusi savas išvadas, ir užsnūdo, kad susapnuotų eilinį siaubo sapną baisesnį nei gyvenimas.

Rytinė prieblanda pažadino jį.

- Ot, velnias! Tauta mane pamiršo! Dabar teks keliauti lydimam saulės! Aišku, tai nėra blogai, bet ir ant gynėjų galimybių užsirauti daug! – mintys lyg vėjas praskuodė prieš jį.

Kostas išsirito iš lovos, atsargiai išsilaisvindamas iš našlės glėbio, užsitempė kelnes, susirado uzboną vakarykščio rūgpienio, nugėrė gerą dalį, užsitempė savo skudurus, užsikabino automatą ant kaklo ir išdūmė į laukus… saulė dar neišlindo, bet naktis jau traukės.

Tik miške sustojo vyras nusilengvint ir atsigrįžo atgal.

Į kaimą kaip tik įriedėjo stribų “gaz’as”.

- O čia tai gerai, priminsime ruskiams, kas čia šeimininkai!- ir nušuoliavo per paparčius irštvos link.

Tai taip primena pasakojimus apie indėnus.

Janekas pirmas pastebėjo atlekiantį miškinį:

- Jį nuskalpuoti ar neprasidėti?- pas vyruką iškilo dilema.- Ne, kam didinti litovcų budrumą, dar paliks sargybinį, kai sekančią naktį aplankysim jų irštvą!

Ir pasitraukė iš kelio, pasislėpdamas miško tankmėje.

Kostas lyg elnias praskriejo pro šalį ir nieko nepastebėjo.

Nesusitikusiųjų keliai taip ir nesusikirto. Jų judėjimo vektoriai buvo priešingų krypčių.

Dar už kokio 100 metrų, iš tankmės išlindo koja ir užkabino atbėgančiojo kanopą. Kostas ritasi kūlvirsčiu, vos nenusisukdamas sprando, o ant jo tą pačią akimirką užgriūva sargybinis.

- Tai ką, pisliau, vėl ant Onos užmigai?

Kostas pabandė išsivaduoti.

- Tyliau nekriok! Lenkpalaikis jus iš kaimo atsekė! Ką tik pro šalį namolio praėjo!- sargybinis nusirito nuo savo aukos.

- Gerai tave nuskyniau,- išsišiepė jis.- Gelažiaus pamokos man į naudą!

- Eik tu kvailiau, kam to reikia!

- Kam kam, o gi tam, kad po to dar žodį galėtum suregzti avine! Pėdink geriau į urvą, kol vadas nepastebėjo, kad tavęs nėra!

- Neišdegs, į kaimą atėjo stribai! Galima truputį prasiblaškyti!

- Va, čia tai geras!

- Šiaušk, greičiau, kol stribai neišvažiavo!

Už trisdešimties metrų, Kostas kiltelėjo koja samanas, kartu su jomis pasikėlė ir dangtis, atverdamas kiaurymę žemėje, nusileido laiptais:

- Stribai atriedėjo į kaimą!

Gelažius atsisėdo:

- Tikrai?- pasitikslino.- Neklysti?

- Kad apsišikčiau vietoje!

- Lengvai!- kažkas sukikeno.

Gal tiesiog nusprendė apsisaugoti, susirasti sau vietą naujoje valstybėje? Juk vaistinės nebeliko, bomba viską į šipulius ištaškė, tėvus ir senelius vokiečiai su lietuvaičiais Panerių miškuose sušaudė, po to sudegino, o dar vėliau ir chloro kalkėm užpylė, kad užkratas nesklistų. O gal atkeršyti vokiečiams ir lietuvaičiams? Pirmą dalį įgyvendinti pavyko, beliko antra! O gal tiesiog tikėjo šviesesniu rytojumi?

Jis – komunistas. Byloje pabrėžta, kad – yra įsitikinęs leninietis, bet ko tas įrašas vertas. Apsimesti galima kuo nori, ypač kai nori likti gyvas, o ne tik sotus!

Dar viena bylelė.

Rapolas Biržiška.  Jokių giminystės ryšių su garsiuoju bendrapavardžiu. Gimė 1910 m. spalio 29 d. Komunistas. Proletaras šimtaprocentinis. 16-osios divizijos leitenantas. Išlaisvinęs Lietuvą nuo vokiškųjų okupantų, partijos nurodymu, buvo nukreiptas į “gynėjų” gretas “zampolitu”.

Tiems, kas nežino, kas yra “zampolitas”. Tai žmogus atsakingas už dalinio narių psichinį stovį, jų kovinę dvasią, ideologinį patikimumą.

Keista, žmogus buvo vienas iš Kauno komunistų grupelės aktyvistų, bet karjeros partijoje hierarchijoje nepadarė.

Ką gi tai galėtų reikšti? Kad žmogus buvo ryškus idėjinis subjektas, tikrai tikintis visuotinės lygybės idėjomis, o tokie veikėjai kaip taisyklė neturi karjeros perspektyvų, nes jie niekam nemalonūs.

Ir būna gi žmonių, kurie idėjomis tiki. Kaip gali būti žmonės lygūs, kai visuomenė yra mechanizmas: ir yra svarbesni sraigteliai, ir mažiau svarbūs. Gal jaunystėje ir įmanoma laikytis šio principo, bet su amžiumi tiesiog įsigeidi komforto, o visiems tolygus komfortas ubagų šalyje – neįmanomas, nes galimybės jo siekti netolygios…Galų gale sumanumo galimybės pas piliečius skirtingos ir kodėl aš per prievarta su kažkuo tai turiu dalintis? Nesąmonė kažkokia!

Kaimą perskrodė sutartinis švilpimas. Ir iš vienkiemių trobų pasipylė miškiniai nešini, kas lašiniais, kas namine, o kas duona.

Kaimo pakraštyje, prie miško jų jau laukė vadas, su kailiais.

- Užteks čia trintis! Reikia nešdintis, kol stribai dar mūsų požemių smarvės neužuodė! – Ir visas būrys pasuko miško linkui, mėnulio šviesoje virsdamas tikrų naktinių pabaisų gauja.

Būrelyje miško akių akylai stebinčių įvykius Pašvenčių kaimo, pasigirdo šurmulys ir komanda:

- Janekai, pasek šunsnukius! Žinosim, kur po to jų ieškoti! Kai jie užmigs dienos miegu!

Viena akių pora atsiskyrė nuo grupės, palaipsniui artėjant prie šviesos įgijo žmogiškus kontūrus ir nusekė paskui “žaliuosius brolius”.

O Kostas užsnūdo ir sutarto signalo neišgirdo. Karšta našlė, seksas ir naminė pavertė jį bejėgiu miegančiu sutvėrimu.

Našlė įmetėjusi apvalaina moteriškė žvelgė į jį lyg į kūdikį ir šypsojosi.

Ar seksas buvo geras? Vargiai! Greičiausiai ji labai norėjo vyriško prado ir to jai užteko!

- Na, ir ką išmąstei? – nutraukė tylą būrio vadas ir išsyk paliepė Jonui:

- Užtaisyk, broleli, automatą!

- Po šuns būda,- sušvokštė šeimininkas.

- Gal ten dar ir šuo yra?

- Yra, užsispaudęs šunsnukis tūno būdoj, nė garso negirdėti!- suurzgė Valerijonas.

- Protingi šiais laikais šunys, žino kada loti, o kada tylėti!- nusišypsojo Rapolas.- Eik, šeimininke ir atnešk! Manęs visiškai nedomina tavosios slėptuvės!

O Mykoliukas baigė jai ant veido. Ašarų jos akyse nepastebėjo. Vėl įsisiurbė į jos lūpas. Šįkart jų skonis buvo visiškai kitoks, atskiestas jo sėkla.

- Po to savo vyrui duok paragauti!- sušnibždėjo jai į ausį.- Kelkis ir pasikelk sijoną.

Vėl pauostė. Liko patenkintas kvapo kokybe.

- Tau patiko?

Ji linktelėjo galva ir išbėgo į priemenę, kur stovėjo kibiras su vandeniu.

Šiaip didelis klausimas ar taip: moterys tokie paslaptingi padarai, joms tiek kompleksų mamos įdiegia, kad jos net pačios nežino, kas joms patiko, o kas ne?

Pašvenčių kaimo projekcija iš viršaus:

Vidurnaktis, o visų kaimo trobų šviesos dega. Vienur razbaininkai ryja, o ten kur našlės, tai dar jas ir “traukia” kolektyviai. Geri pornografiniai vaizdai, nekvepiantys politika.

Truputį sumažinam projekcijos mastelį, į pjūvį pakliūna ir apylinkės, nušviestos mėnesiena: štai negrįstu keliu rieda Gaz’o sunkvežimis, kėbule sėdi virtinė vyrukų, jų ginklų juodas metalas atspindi blausią dangaus šviesą, o miško pakraštyje, į kaimą gobšiai vėpso dar keturiolika porų akių su ginklais ant pečių.

Mintys bevartant asmenines bylas

O štai čia Saugumo komiteto byla Nr.010785, į kurią sudėtos ir 1950 metais sunaikinto Tauragės rajono Tėvynės gynėjų būrio narių bylų kopijos.

Asmeninė byla Nr.000385. Būrio vadas Januš Kogan, 1944 metais sulietuvinęs vardą ir pavardę ir tapęs Jonu Koganu. Gimė 1919 –ais kovo 13. vaistininko šeimoje, Vilniaus mieste. Tautybė – žydas, tiesiog tėvais siekdami adaptuotis lenkų Vilniuje – sulenkino savo pavardę.

Buvo ir tokių žydų, kurie bijojo kreivų aplinkinių žvilgsnių dėl savo tautybės. Keista ta neapykanta, bet kaip paprastas žmogelis, organizuotas gyvulys plačiąja prasme, gali mėgti žmonės, kurie teigia ir elgiasi kaip išrinktųjų tauta, kai ta “išrinktoji” tauta, elgiasi vieningai ir vienas kitą remia? Kaip gali mėgti tokius valstietis ar miestietis, kurio nacionalinė savimonė tesiekia tik laukinio kapitalizmo laikus, o ne Egipto laikus, kuris težino kad jis yra vienas prieš visus ir visi prieš vieną… O čia visi prieš visus.

Bet būtent ta neapykanta ir vertė išrinktųjų tautą ištirpti kitose tautose, išliekant žydais. Taip viena karta – žydai, antra karta – lenkai, trečia – lietuviai, akivaizdus kelias į kaimiečių liaudį.

Kodėl Jonas Koganas taip pasielgė? Nepaisant to, kad naująją santvarką atnešė žydai, šie žydai labai nemėgo žydų. Kaip ir Hitleris, taip ir Stalinas. Gal dėl to, kad tai skirtingos žydų gentys?

Mykoliukas ir gaspadinė liko vieno du.

- Nu, tai kuo gi tu vardu? O tai jau kelintą kartą susitinkam ir vis gaspadinė, gaspadinė?- pirmasis prabilo banditas, kurio akys vis gašliau ir gašliau žibėjo. Dar truputis ir aistra užtemdys protą ir moralę.

- Kotryna!- ji tai puikiausiai jautė. Kitomis aplinkybėmis gal ir būtų nieko prieš, bet kai vyras šalia kieme, o ir vaikai netoliese. Galima sakyti prie visų! Juk “razbaininkai” puikiausiai žino, kas čia įvyks! Ir vyras žino!

- O aš – Mykoliukas!- geismas jau užgožė viską.- Klausyk, o tu žinai, kaip mieste kartais žmonės mylisi?

Ji papurtė galvą.

- O tu ateik čionai, aš tau parodysiu!- jis atsilošė ir ėmė sagstytis klyną.

Ji tebestovėjo vietoje, nesiryždama žengti atgal. Jis paėmė automatą nuo aslos ir nukreipė į ją:

- Tu ką nesupratai?Neliks ne tik tavęs, bet ir šitų benkartikių, kurios tyliai knarkia, ir tavo vyrelio! Eikš čionai, aš kam sakiau!

Pakluso, priėjo.

- Pasikelk suknią!

Pasikėlė, jis į jos tarpukojį pasižiūrėjo, netgi nosį prikišo, pauostytė:

- O žuvimi jau kvepia!- išsišiepė,- Klaupkis ant kelių, kvaile, ir čiulpk! Ar vyras taip neprašė tavęs?

Ji pasikaišė sijoną, kad nesuteptų į aslą ir tylėdama atsiklaupė, paėmė į rankas ir apžiojo.

O jis atplėšė jos veidą nuo savo pimpalo, įsisiurbė į lūpas, o po to pakartojo savo klausimą:

- Ar vyras taip neprašė tavęs? Aš neišgirdau atsakymo!

- Ne!

- Tada mokinkis ir švelniai paprašyčiau lyg medų kopinėtum!- ir panardino jos kilnų veidą į tarpukojį.

- Na, Valerijonai, ar pasidalinsi kailiais su Respublika?

- Kad aš neturiu!- pabandė ginčytis, bet Jonas nutraukė šį disputą, automato buože stuktelėjęs per inkstus.

Šeimininkas suklupo.

- Klausiu dar kartą? Ar nori pasauliui dar vieną našlę dovanoti su krūva našlaičių?

O Joniukas klausimą pavertė tašku, dar sykį stuktelėjęs per inkstus, tį šįkart koja. Valerijonas krito veidu į žemę.

Na, ir kaip patinka jos skonis, ar manai kad kapinių žemė kvapnesnė.

Rapolas priėjo prie šeimininko, pritūpė:

- Valerijonai, tu suprask mane? Aš puikiai žinau, kad tu meluoji, nebūtum tu lietuvis, kad viską kitiems už dyką atiduotum. Ir aš visko nenoriu, bet mokėti mokesčius Respublikai reikia, armiją žiemai paruošti reikia. Ir dar didvyri, jei reikės aš visą šeimą išpleškinsiu, o trobą dūmais paleisiu, kad kitiems nekiltų noras aikštytis! Be to jei tau bus lengviau, tai didžioji dauguma jau po pirmo smūgio per inkstus, atiduoda man skirtą dalį, tad kad gali laikyti save tikru vyru!

O Valerijonas karštligiškai mąstė:

Visiškai nesinorėjo išsiskirti su savo triūso vaisiais, vis naiviai tikėjosi, kad viskas praeis pro šalį, bet apdairiai, juk pasiruošė tris krūveles: vieną sau ir po vieną stribams ir žaliūkams…

Jos visos tokios, kaip katės ir plėšrios ir bailios, reaguojančios į mažiausią šurmulį.

- Atsivilko, kuiliai!- suurzgė ji,- Valerijonai, kelkis, svečiai atėjo!

Keltis visiškai nesinorėjo. O durys jau drebėjo nuo smūgių automato buože.

- Šeimininke, savus įsileisk! Mes nieko blogo nepadarysim!

- Kaip gis, kaip gis, tik apėsim ir bobas apturėsim, nes miške tik vilkės ir šernės, bet jos kiekvienam neduoda!- suniurnėjo Valerijonas.

Jei būtų galėjęs, būtų neįleidęs, bet bijojo, kad gryčią padegs, o kur tada laukuose nuogas dėsies. O prarasti juk buvo ką? Mes visi mėgstame pabrėžti, kad ne daiktai pasaulyje svarbiausia. Bet jei prarasi būstą ir maisto šaltinius, tai kaip tada? Gerai, jei tu vienas, o jeigu ne, jei tau į nugarą įsikabinę dar keturi mažyliai plius žmona, už kuriuos tu taip pat atsakai. Štai būdamas tokiame taške ir spjauni į savo principingumą: svarbiausia išlikti, ir visai nesvarbu kokia valstybė bus – raudona, ruda ar bespalvė. Galų gale ar turi teise egzistuoti valstybė, kuri ne tik kad negali, bet net nebando apsiginti nuo užsienio interventų. Gal geriau tada ir nereikia tokios valstybės, ir tokios pusiau žydiško tipo tautos, kurie lyg chameleonai prisitaiko prie visų ir manipuliuoja pasaulio galingaisiais, ir ne kad tik tuo pasitenkintų, tai dar visą laiką skundžiasi, kokie jie nelaimingi ir engiami yra.

Pro atvertas durys įvirto trijulė.

- Ko svečius už durų šaldai! Gaspadine, pavalgyti nešk! Ir samanės butelio ant stalo nepamiršk pastatyti! O po to mes šeimininku pasišnekėsime apie reikalus!- kaip ir priklauso vadui, lyderio vaidmens ėmėsi Geležka, o Mykoliukas vikriai įsitaisė už stalo.

- Monika, kur gardėsiai tavo?!- suplojo delnais Tėvynės gynėjas.

O šeimininkė tuo metu paskubomis į sijonus  iš naktinių siautėsi, lygiai taip pat kaip ir vyras nepamiršdama išdėti į šuns dienas tautos didvyrius.

- O kokia tu išsipusčiusi!- nudžiugo Jonas, trečiasis miškų didvyris.

- Taigi ji mūsų laukė!- nusižvengė Mykolas.

Lyg pasakoje ant stalo atsirado staltiesė, o ant jos ir šilta duona, ir lašiniai, ir “arielka”, ir virtos bulvės, ir cibuliai!

Skrandžiuose pilna, galvose šilta, o klynuose… bent jau ateivių akyse sužibo gašlūs žiburėliai.

- Taip, Valerijonai,- Geležka pastūmė į šoną arielką ir lėkštes,- Lietuvos Respublikos vardu tu privalai jos armijai!

- Kad aš nieko neturiu!

- Tik nereikia man pradėt aiškint, jog maitinies tik vandeniu ir duona! Visi žino, kad tu kailiadirbys ir niekas kitas!

- Kad Tarybų valdžia uždraudė namuose užsiiminėti kitais amatais!

- Nesupratau, tu ką bolševikų chalujus?! Gal tau kulką į kaktą už tėvynės išdavystę?- Mykolas stvėrėsi automato. Jam būtų visai patikę suknežinti tam gudriam myžniui makaulę, kuris tupi namuose ir kruša žmoną.

- Prie ko čia chalujus,- išbalo Valerijonas,- raudonieji viską susirinko!

- Nejaugi?- kilstelėjo antakius Geležka.- Tavo giminėje lyg ir kvailių rusų ir nėra? Nebent pravažiuojančių žydų?

Vadas patenkintas išsiviepė:

- Valerijonai, užteks skiesti, iš tavęs dvidešimt kailių, žiema artėja ir mūsų armija sušals!

- Iš kur?

- Užteks, eime paieškosim! Jonai, paskui mane!- pakilo vadas, pasiėmė automatą ir stumtelėjo į petį Valerijoną ir visi trys išėjo į kiemą.