„Carskoje selo“ (naujas restoranas „Helios City“ verslo centre
Išbandyti naujus restoranus. Tai bando padaryti neoficialaus gurmanų klubas. Kiekvieną pirmadienį 6-8 žmonės išbando Vilniuje esančias naujienas bei jau anksčiau veikiančius ir kirtingų šalių virtuvės patiekalus siūlančius restoranus.
Šį kartą mūsų akiratyje — naujas restoranas „Carskoje Selo“, įsikūręs Savanorių prospekte.
Naujas restoranas turėtų būti dar „nepagedęs“. Didelės maisto porcijos, malonus aptarnavimas ir nemokamos užkandėlės. To paprastai tikimės lankydamiesi naujuose restoranuose.
Įsitaisę akį rėžiančiuose raudonuose minkštasoliuose atsiverčiame valgiaraštį. Patiekalai nufotografuoti taip, jog norisi visko ir iš karto. Pirmiausia akį patraukia užkandėlės prie alaus. Padavėja nedrąsiai nudelbia akis – rinkinio prie alaus nėra. Trūksta kažkurio produkto. Bandome ieškoti kompromiso- vietoj rūkyto liežuvio arba kiaulės ausyčių paprašome įdėti daugiau sūrio. Po kelių minučių grįžta padavėja. Pasirodo, jog visų produktų virtuvėje yra ir nieko keisti nereikės. Kitas užsakymas — krevečių iešmelis. Padavėja iš karto purto galvą — krevečių nėra.
Pradžia nesklandi, bet vėliau produktų nepritrūko ir padavėja išpildė visus mūsų užakymus. Paragavę įvairių užkandžių, geriausiai įvertinome duonos kubilėlyje patiektą šiupininę bei keptuvėje patiektą blynų sluoksniuotį. Vytintos jautienos užkanda – tik skambus pavadinimas. Mėsos gabalėlių tenka ieškoti tarp Pekino kopūstų ir didelių salotų lapų. Išbandome brangiausią „Caro“ kepsnį “ (39,90 lt.). Jautiena, patiekiama su apkeptomis bulvėmis ir aštriu padažu -nepriekaištinga. Mažoka tik salotų, o papildomas garnyras nesiūlomas. Įdomiausia dalis – desertai. Ledų užsisakėme kai buvome jau sotūs ir į meniu nebežiūrėjome. Išvydę, jog prie kito staliuko sėdintys lankytojai ledus kabina iš didžiulės turės, paprašėme vienos porcijos ir kelių šaukštelių. Buvome šešiese, todėl padavėja pasiūlė dvi porcijas. Esą viena skirta trims žmonėms. Ledų laukėme ilgiau nei karštų patiekalų – apie 40 minučių. Kai jau ruošėmės atšaukti užsakymą, pamatėme, jog nešina dviems didžiuliais dubenimis ateina padavėja. Paragavę ledų iš vienos taurės, vieningai nusprendėme, jog jie -vyšniniai. Po kurio laiko šaukštelius sukišome į kitą taurę. Nors ledai buvo tokios pat spalvos, apibarstyti tokiomis pačiomis uogomis, pastarųjų skonis labiau priminė braškes. Nutarėme paklausti padavėjos. „Avietiniai“, – net nesuabejojo mergina, tuo mus labai nustebindama. Aviečių skonio nejautėme nė vienoje taurėje. Sulaukusi daugiau klausimų apie ledus, padavėja nuėjo pasitikslinti prie baro. Jos atsakymas buvo labai objektyvus: „vyšnių, aviečių ir braškių“. Galvokite, ką norite. Gavę sąskaitą sužinojomje, jog porcija ledų kainuoja 20 litų. Tačiau ji buvo maždaug tris kartus didesnė nei įprasta restoranuose, tik įdomu, ką daryti, jei ledų nori ne visa kompanija, o vienas lankytojas.
2008 Rugpjūtis 6 d. d.
Pratiname užsieniečius prie lietuviško maisto. Kurgi kitur, jei ne „Forto dvare“, kuris įsikūręs turistų lankomiausioje Pilies gatvėje. Be to, nemažai patiekalų pažymėti Kulinarijos paveldo ženklu. Bent šie patiekalai turėtų būti labiausiai panašūs į kaimišką virtuvę.
Lietuviško maisto ragautojai — Vilniuje jau kurį laiką gyvenantis austras bei pirmą kartą čia atvykę du vokiečiai. „Rudųjų pupelių salotos“, — jau lietuviškai perskaito austras, tačiau padavėja jo pastangų neįvertina. Be jokių emocijų užsakymą užsirašo ant lapelio. Tačiau — tai ne priekaištas. Ji kantriai laukia, kol keliomis kalbomis išsiaiškinsime, kokių gėrimų pageidauja mūsų svečiai. Ir atnešdama gėrimus nesuklysta. Sumaišo net ananasų ir apelsinų sultis, nors prieš tai, nustebinta tokio prašymo sultis pažada atnešti skirtingose stiklinėse.
Restorane trūksta oro , todėl laukiame šaltų gėrimų. Tačiau sultys ir negazuotas vanduo nestovėjo net šalia šaldytuvo. Tenka atskirai prašyti ledukų.
Atsigaivinus, galima pavartyti ir meniu. Svečiai pasiryžę paragauti tikro lietuviško maisto, todėl ilgai galvos sukti nereikia. Dvylikos rūšių didžkukuliai, bulviniai bei kruopiniai vėdarai, daugybė blynų. Be abejo, šaltibarščiai. „Visai kaip kaime. Panašią sriubą esu valgęs pas gimines Lenkijoje“, — sukirtęs trečdalį lėkštės, pradeda pasakoti vienas vokiečių.
Šaltibarščius dabar ruošia net itališko maisto restoranai, tik paprastai pagaili bulvių. Prie dubenėlio sriubos turi užtekti kelių nedidelių griežinėlių. „Forto dvaro“ virėjams bulvių negaila, juk iš jų gaminama pusė čia siūlomų patiekalų. Prie šaltibarščių — trys didžiulės bulvės, tačiau vienas užsieniečių sriubą vistiek baigia valgyti su duona.
Tačiau, kas per daug, tas nesveika. Bulvės čia atstoja net keptus obuolius. Jų tikėjomes užsisakę „Poniškos vištienos“. Valgiaraštyje buvo parašyta, jog ji patiekiama su brunkių padažu, keptais obuoliai ir bulvėmis. Bulvių buvo, netgi daugiau nei mėsos, padažas buvo (pagirtinas), o obuolių lėkštėje taip ir neradome. Vietoj jų — į kelias dalis suplėšytas salotos lapas.
Vištiena, nors ir poniška, be obuolių ir kitų daržovių, vistiek sprangi. Bandydama nuryti kelis mėsos kąsnius, nenoromis prisimeni, jog namie guli šviežūs pomidorai ir agurkai. Tačiau, kaip sakė vienas vokietis, jei restorano maistas primena namus, valgyti gražioje aplinkoje ir tarp žmonių — smagiau.
Lėkštė žemaitiškai keptos duonos su sūrio padažu ištuštėja per kelias minutes. Šiuo užkandžiu „Forto dvaras“ tikrai gali didžiuotis. Tokiu patiekalu nei dantų išsilaužysi, nei druska lūpas nugrauš. Ir valgyti nereikia kaip per lenktynes, nes po to sūris virsta į kietą gniužulą. Net aliejuje iškepta ir riebiu sūrio padažu aplieta duona išlaiko tikrąjį savo skonį. Sūryje išvoliotus duonos gabalėlius užsienietis krimto ir su lietuviška mišraine.
Pupelių bei lietuviškoms salotoms — nei priekaištų, nei komplimentų. Ir štai ant stalo — didžkukuliai. Pirmą kartą juos išvydusiems užsieniečiams pasiūlėme pusę porcijos. Jie tikino, kad buvo skanu ir labai sotu – vieno cepelino užteko.
Ir vėl laikas prisiminti padavėją, kurios paprašėme citrinos prie arbatos. „Bet reikės primokėti 30 centų“, — įspėjo ji daugybę patiekalų užsisakiusius klientus. Permatomas ir perpus perpjautas citrinos griežinėlis vargu ar to buvo vertas. O arbatos puodelis, pasakyčiau „teisingas“. Juk žolelių arbatos turi buti daugiau nei espresso kavos.
Tokio kiekio arbatos užtenka ir sušilti, ir atsigerti valgant pyragą. Tik desertų paragauti jau nebepajėgėme. Sotus tas lietuviškas maistas. Arbatą geriantiems užsieniečiams su pasididžiavimu galėjome pasiūlyti šviežaus lietuviško medaus. Juk ir mieste reikia pajusti, kad dabar vasara..
2008 Rugpjūtis 6 d. d.
Nuo ko prasideda įspūdžiai apie restoraną? Tikrai ne nuo maisto, nes kol jo sulauki, pirmiausia tenka perversti meniu.
Šis lapas, knyga, lankstinukas ar dar kitokios formos leidinys — tikra restorano vizitinė kortelė. Vilniaus rajone, šalai kelio Vilnius-Molėtai-Utena įsikūrusiame restorane „Žaldokynė“ jis nieko gero nežada. Trims svečiams padavėja sugeba atnešti tik du milžiniškus meniu. Daugiau nėra arba netelpa ant stalo. Jie tikrai didžiuliai ir gerokai apsitrynę. Jų susidėvėjimas gali būti ir geras ženklas, rodantis, jog lankytojų netrūksta.
„Žaldokynės“ valgiaraštis rodo ką kitą. Naują vasaros sezoną pradėję šeimininkai nespėjo jo pakeisti. Tai išduoda prie kiekvieno patiekalo priklijuoti popierėliai su naujomis kainomis. Kainos pakilo, o naujiems valgiaraščiams pinigų neliko? Už tai svečiai turi naują pramogą – pakrapštyti priklijuotus popieriukus ir sužinoti, kas kiek pabrango.
Laukdami, kol padavėja priims užsakymą, sužinome, kad sriubos kaina nuo 6 litų šoktelėjo iki 10. Pastebėjome, kad kainas atsargiai tikrino ir prie kitų staliukų įsitaisę lankytojai. Pabrango viskas — po popierėliais paslėptos visų patiekalų kainos.
Peržiūrėję kainas, pradedame dairytis į patiekalų nuotraukas. Gal taip bus lengviau išsirinkti iš tikrai ilgo jų sąrašo. Besidairant į užkandžius, akį patraukia ruginės duonos spurgos. Nuotraukoje — spurgų dydžio tamsios duonos kamuolėliai. Tikrai žadina apetitą. Nusprendę, jog į lėkštę tilps tik 3 ar 4 spurgos, užsisakome dar vieną užkandį.
Neatspėjome, lėkštėje buvo gal 12 „spurgų“. Rašau kabutėse, nes rutuliukai lėkštėje buvo daug kartų mažesni už tuos, kuriuos matėme nuotraukoje. Rutuliukai — minkšti ir skanūs. Padažas -riebus ir burnoje besiveliantis majonezas. Kartu su keptos duonos lazdelėmis patiekiamas indelis su karštu sūriu, kuris po kelių minučių atvėsta ir tampa sunkiai kabinama ir tįstančia mase.
Maloni staigmena — karštieji patiekalai ant stalo atsiranda visi kartu ir tikrai karšti. Tačiau susižvalgome pajutę keistą kvapą. Prieš mus garuoja vėdarai. „Shit out, potatoes in“, — prisimename smagų posakį. Bet nuo noro prisiminti kaimišką virtuvę kvapas neatbaido. Dėl skonio priekaištų nėra. Porcija tokio dydžio, kad po jos sunkumo tikrai nesijaučia. Prie vėdarų turėtų tikti ir naminė gira. Ji pilstoma į nedideles stiklines , bet iveikus vieną, antros nebesinori.
Išbandėme ir vaikišką meniu. Išgirdusi, jog vištienos maltinukus valgys suaugęs žmogus, padavėja pasiūlo juos apkepti. Tokie tikrai tinka ir vaikams, ir suaugusiems. Pamalonino ir tai, jog padavėja tiesiog perskaitė lankytojos mintis. Paprašyta burokėlius pakeisti kitomis daržovėmis, ji įdėjo kaip tik tai, ko labiausiai norėjau — raugintų kopūstų.
Būtų nesąžininga priekaištauti ir gretimą stalą aptarnavusiai padavėjai, kurios mes vis ko nors paprašydavome. Nors išgirdus „jai nepriklausančių“ svečių prašymą, merginos veidą perkreipdavo sunkiai apsakoma mina ir gilus atodūsis, ji sugebėdavo ištarti: „gerai“. Ir visi pageidavimai buvo išpildyti laiku.
2008 Birželis 17 d. d.
Būna taip, kad kartais trūksta žodžių. Ir ne dėl to, kas būtų pribloškęs. Gal labiau dėl to, kad niekas nenustebino. Tai galima pasakyti apie Belmonto poilsiavietėje įsikūrusią „Joanos Carinovos smuklę“. Tiesiog smuklė, tiesiog maistas.
Ir padavėjos laiku ateina, ir maistas lėkštėse dar garuoja. Būtų visai neįdomu, jei ne keletas mažų keistybių. Grietinės mokestis. Negirdėta? Šypsosi ir pati padavėja, tačiau cepelinų bei bulvių plokštainio užsisakiusiems svečiams kantriai aiškina, jog spirgučiai įeina į patiekalo kainą, o už grietinę reikia mokėti atskirai. Būtumėme sutikę atksirai sumokėti ir už kapotus krapus bei petražoles, kad tik jų nebūtų pribarstyta ant cepelinų ir plokštainio. Paprastai žaliai lietuviai cepelinų nepuošia. Skonis? Lyg ir viskas gerai. Tiesiog cepelinai..
Šiek tiek diskusijų sukėlė smuklės šeimininkų reklamuojami šonkauliai. Svarstėme – jie pirma išvirti ir po to apkepti, ar atvirkščiai; o gal tiesiog parūkyti. Sunku buvo suprasti, ir kuo įdarytas vištienos kukulis. Vieni jautė obuolių, kiti riešutų skonį, tačiau išvada bendra – skanu. Kiekviena virtuvė privalo turėti savo paslapčių. Šis geltonas kamuolys su pusele apkeptos cukinijos be diskusijų galėjo būti išrinktas žaviausiu patiekalu.
Belmonto restoranai turi ir specialiai jiems pagamintą alų. O prie alaus — nemažai užkandžių. „Atsiprašau..“ – taip pavadintas ne kas kitas, o žirniai su spirgučiais. „O su šonkauliais patiekiami rauginti kopūstai „atsiprašau“ ar ne?“ , – iš karto užvirė diskusija. Šmaikštūs patiekalų pavadinimai gali ne tik trumpam pralinksminti, bet ir tapti smagia pokalbių tema.
Tada nebereikia svarstyti, ar užkandžių lėkštėje kartu su kalnu sūdytų riešutų ir kepinta duona įdėti du (atsiprašau, pusantro, ) sausainio — užkandžių dalis ar tik papuošalas. Kaip sakė vieno restorano savininkas, svarbiausia nebūti alergiškam maistui. Ir tiesiog vakarienė bus ne tik soti, bet ir visai nebloga.
2008 Birželis 10 d. d.
Jei Vilniuje reikėtu išrinkti geriausią padavėją, musu klubas – už Mariją, kuri dirba Algirdo gatvėje esančiame restorane „Meksika“.
„Kada pradėjote darbą“, — ipratę prie apsnūdusių padavėjų, paklausėme merginos. Ji į darbą buvo atėjusi prieš valandą ar prieš kelias, bet panašu, kad jos energija pakelia nuotaiką ne vienai kompanijai. Tuomet galima visiškai nekreipti dėmesio į tai, kad restorane nėra nei čekiško alaus, nei lietuviško „Kalnapilio“. Kartais svarbiau tai, kokiu tonu apie tai pranešama. „Visą alų mūsų lankytojai šiandien jau išgėrė“, — toks pranešimas tik dar labiau žadina troškulį. Galime pasistengti, kad mes būtumėme tie lankytojai, kurie išgers belgiško alaus atsargas.
Daugiau padavėja mūsų neliūdino – kitų patiekalų ankstesni lankytojai dar nebvuvo suvalgę, todėl gavome visko, ko norėjome. Ir greičiau nei tikėjomės. Lėkštė meksikietiškų traškučių nachos ant stalo atsirado nepraėjus nė dešimčiai minučių. Su malta jautiena, paprikomis, pupelėmis bei mangų-jelapeno padažu patiekiami traškučiai kainuoja 16 litų. Paprastai prie tokių patiekalų trūksta padažo. Tirštas bei švelnaus skonio grietinės bei česnakų padažas buvo maloni išimtis. Jo liko net pagardinti salotoms.
Salotų lėkštės atrodė kiek skurdokai, bet virtuvės darbuotojai išpildė visus klientų pageidavimus - į „Virėjų“ salotas (15 lt) nepjaustė kiaušinių, o riebesnį padažą pakeitė aliejumi. Vėliau pralinksmino kartu su čili sriuba (11 lt) atnešti didžiuliai šaukštai, kurių kotai papuošti masyviu raudonuoju pipiru. Bandydami valgyti šiais šaukštais pralinsminome padavėją. Paprastai lankytojai baiminasi, jog šie gigantai netilps į burną ir pasiima mažesnius, kurie atnešami šalia.
Didžiuliais šaukštais norėjosi kabinti ir keturiems arba penkiems žmonės skirtą patiekalą Barchiladas grande. Į keramikinį kepimo indą` sutilpo pusė restorano meniu — jautiena, vištiena, kiauliena ir finalui — chilli con carne. saikingai ir maloniai aštru. Paragauti šio restorano čili pasiryžo net aštraus maisto visiškai į burną neimantis žmogus. Šio, 120 litų kainuojančio patiekalo penkiems žmonės visiškai užteko. O nemėgstantys aštrių patiekalų nesunkiai rado alternatyvą — vištienos filė bei sterko filė su grietinėlėje troškintomis krevetėmis. Šie patiekalai kainuoja po 23 litus.
Užsisakę vištienos filė negausite ant dviejų salotų lapų patėkšto mėsos gabalo. “Dabar aš ją padegsiu“, — įspėja linksmoji padavėja ir keptuvėje įsižiebia tekilos liepsna. Netrukus karšta keptuvė jau guli priešais svečią. Joje be vištienos filė gabalėlių — iki rusvumo apskrudintos bulvės su kmynais. Skamba kaip reklama. Tačiau mums iš tiesų pasisekė.
Netrukus iš apačioje įsikūrusios virtuvės antrąjį aukštą pasiekia deginamos karamelės kvapas. Ji tuoj bus užpilta ant keptų bananų. Ant grotelių kepti bananai (8 lt už- du bananus ) — visiškai natūralūs. Jaučiasi tik jų ir pasirinkto padažo skonis. O kaip pagardinti ledams tinka sūrokas mangų-jelapeno padažas — skonio klausimas. Tiems, kas įistikinę, kad juo galima gardinti tik mėsą, taip pat turi daug alternatyvų. Skanaus meksikietiško maisto su belgišku alumi:)
2008 Gegužė 20 d. d.
Kuris patiekalas pirmasis atkeliaus ant stalo? Užsisakius daugiau nei penkis skirtingus patiekalus, tokį žaidimą galima pažaisti daugumoje Vilniaus restoranų. Jų gretose atsidūrė ir prieš kelias savaites atidarytas „Havana Social Club“. Užsisakėme įvairių užkandžių, sriubų, karštųjų patiekalų, garnyrų. Ir žinoma – gėrimų. Ne veltui padavėja prie septynių žmonių stalo atėjo su dideliu popieriaus lapu. Viską stropiai užsirašė.
Laukiame. Po kurio laiko padavėja grįžta. Ne tuščiomis rankomis – su tuo pačiu popieriaus lapu. Ji nusprendė dar kartą patikslinti mūsų užsakymą. Tikslinti buvo ką, nes turėjome keletą specialių pageidavimų. Paprašėme, kad sūrių rinkinyje sūrį su baltuoju pelėsiu pakeistų bet kokiu kitu, o alyvuogės būtų tik juodos.
Nealkoholinius gėrimus atnešusi padavėja atsiprašė, kad maisto teks palaukti, nedirba tik vienas virėjas. Sūrį, alyvuoges ir marinuotas daržoves, ko gero reikėjo virti… Pagaliau atkeliavo ir alkoholiniai gėrimai. Restoranas bei po juo esasntis esantis klubas-kubietiški, todėl vakarėlis neįsivaizduojamas be tradicinio “Mojito“. Didelėje taurėje buvo susmulkintų ledukų, cukraus, žaliųjų citrinų, mėtų. Nesijautė tik romo skonio. Buvome visiškai blaivūs ir labai alkani.
Praėjus maždaug pusvalandžiui nuo užsakymo, sulaukėme sūrių rinkinio ir marinuotų daržovių. Už 14 litų sūrių buvo mažoka. Didžiąją dalį lėkštės užėmė milžiniškas salotos lapas. Atskirti žalių ir juodų alyvuogių virtuvėje niekas nesugebėjo. „Mes tokias įdėjome iš skardinės“, — atsiprašė padavėja.
Kiek užkandus, padavėja atnešė tris lėkštes sriubos. Sunku pasakyti, ar pirmiesiems sriubos sulaukusiems lankytojams pasisekė. Ji buvo beveik šalta, bet kitiems prie tuščio stalo teko sėdėti dar apie pusvalandį. Likusios dvi sriubos lėkštės atkeliavo tik tuomet, kai ant stalo jau garavo žuvies patiekalai. Valgantieji sriubą galėjo paskaičiuoti, kieno jūros gėrybių sriuboje daugiau tuščių kriauklių. Belieka tik tikėtis, jog midijos liko kažkur puode ir pateks kam nors į lėkštę. Netrukus tuščių kriauklių skaičiavimą pakeitė dar įdomesnis užsiėmimas- atspėti, kuris tuno kepsnys su kokiu padažu. 20 litų kainuojantį tuno didkepsnį užsisakė du vyrai. Vienam jis turėjo būti patiektas su baltojo vyno, kitam – su garstyčių padažu. (Už pasirinktą padažą reikia primokėti 2 litus).
Nors vienas jų dar buvo paprašęs žuvį iškepti tik vidutiniškai, abu kepsniai atrodė visiškai vienodai. Tuno gabalai gulėjo sausoje lėkštėje, todėl turėjome vilties, kad padažai netrukus bus atnešti atskiruose indeliuose. Tačiau padavėja vėl atėjo tuščiomis rankomis. „O kur padažai?“, — išgirdusi šį klausimą, mergina suglumo ir atsakė, jog tokius kepsnius jai padavė virtuvėje. Matyt, ir padažą kažkaip įkepė į vidų.
Kai ieškodami vyno bei garstyčių skonio, vyrai buvo suvalgę maždaug po trečdalį kepsnio, su dviem padažų indeliais atėjo kita padavėja. Tačiau paaiškinti, kuris gabalas tuno iškeptas visiškai, o kuris – tik šiek tiek, nesugebėjo nė viena. Nors ir su padažais, žuvis buvo gana sprangi. Tą patį galima pasakyti ir apie lašišą. Priekaištauti neįmanoma tik dėl porcijų dydžio. Žuvies gabalai iš tiesų buvo didžiuliai.
Lakštinių su pomidorais (12 litų) skonis išryškėjo tik tuomet, kai į lėkštę buvo sukrėsta pusė indelio pipirų. Jie restorane buvo ruošiami ilgiausiai, tačiau iš tiesų nepervirti, tarp dantų nesivėlė ir pomidorų žievelės. Kubą šiek tiek priminė tik jautienos kepsnys — nedidelis gabalėlis mėsos ir daug juodųjų pupelių. Kai baigiant valgyti karštuoisu patiekalus prie stalo pasirodė padavėja su lėkštele skrudintų bulvyčių, sutramdyti juoką jau buvo sunku. Iš garnyrų sąrašo šį užkandį išsirinkusi mergina jų tikėjosi užkąsti, kol draugai valgė sriubą. Jau pamirštu, bet netikėtai atsiradusiu garnyru buvo galima pagardinti paskutiniuosius kepsnių kąsnius.
Neįtikėtinai greitai ant stalo atsirado dar dvi lėkštės — tapomis vadinamų vieno kąsnio sumuštinių bei vištienos salotų. Turbūt vietoj deserto. Saldumynų šiame restorane nebeužsisakinėjome. Virėjas jų būtų nespėjęs pagaminti iki darbo pabaigos. Iš karto sulaukėme sąskaitos ir net 10 procentų nuolaidos. Tai buvo atsiprašymas už tai, kad vakarienė užtruko kelias valandas, o valgyti reikėjo tokia tvarka, kokia patiekalai keliavo iš virtuvės.
2008 Gegužė 13 d. d.
Blogi artistai gali sugadinti gerą festivalį. Taip galima pasakyti ne tik apie tuos, kurie šoka , dainuoja ar vaidina. Mat festivalių būna įvairių, kad ir indiškų patiekalų. Į tokį festivalį Vilniuje veikiančiame restorane „Sues Indian Raja“ reikėjo užsiregistruoti mažiausiai prieš tris dienas. Kitu atveju gauti laisvo stalo nebuvo vilties.
Svečiai pasistengė, kad neliktų tuščių staliukų. Gamindami devynis patiekalus pasistengė ir virėjai. Tik tiems, kurie tikrai turėjo kurti festivalio nuotaiką, pritrūko repeticijų. Paprastai visada vos duris pravėrusius svečius sutinkantys restorano darbuotojai, šį kartą į juos visai nekreipė dėmesio. Kuris stalas kam skirtas, buvo galima suprasti tik pagal rezervuotų vietų skaičių.
Atėjome 19 valandą, susėdome. Dešimt minučių stebėjome kaip keli padavėjai šokinėja apie didelę kompaniją britų. Iš pradžių pasidarė neramu: gal ne prie savo stalo sėdime. Po to pagalvojome, kad padavėja ateis tik po to, kai prasidės kokia nors festivalio programa.
Maždaug po 20 minučių ji iš tiesų prasidėjo. Į restorano vidurį išėjusi moteris ėmė šokti indiškus šokius ir pasakoti apie jų reikšmes. Žiūrėti į šokėją būtų kur kas smagiau, jei ant stalo būtumėme turėję bent po taurę vyno. Gal tuomet žvilgsniai taip nebūtų krypę ir į šokėjos palaidinę, kurios pažastys buvo permirkusios nuo prakaito.
Nuo mūsų atėjimo praėjus pusvalandžiui, pasirodė ir padavėja. Ant stalo visiems išmėtė specialiai festivaliui sudarytą meniu ir nulėkė. Restorane iš tiesų buvo daug žmonių, bet galbūt reikėjo paaiškinti, kiek patiekalų turi išsirinkti vienas lankytojas. Čia reikėtų priminti, jog festivalio dienomis patiekiamas maistas vienam žmogui kainavo 45 litus. Pusė šios sumos reikėjo sumokėti iš anksto, užsisakant vietą.
Padavėja prie stalo pasirodė tik tuomet, kai jau buvome pavargę diskutuoti, kiek patiekalų rinktis. Pokalbis buvo nukrypęs kažkur kitur. „Ar išsirinkote?“, — iš karto paklausė akivaizdžiai pavargusi padavėja. Pasirodo, rinktis reikėjo tik gėrimus. Valgiaraštyje išvardinti patiekalai priklausė kiekvienam festivalio svečiui. Ar tam, kad apsispręstumėme, ko atsigerti, reikėjo maždaug 10 minučių?
Pirmieji užkandžiai ant stalo pasirodė tuomet, kai restorane sėdėjome ilgiau nei valandą. Iki tol varvinome seilę žiūrėdami į du indelius padažo. Užkandžiai — kubeliais pjaustytas varškės sūris su bulvėmis ir razinomis bei vištienos filė, apvoliota žirnių miltuose ir kiaušinio baltyme. Kuris yra kuris, turėjome spręsti patys. Patiekdami egzotiškus patiekalus ant stalo, darbuotojai jų nepristatė.
Vienas mūsų – alergiškas razinoms. Abu užkandžiai buvo patiekti vienoje lėkštėje, todėl padavėjos iš karto paklausėme, kurio gabalėlio jam nevalgyti. “Manęs tai jau neklauskite“, — moteris taip skėstelėjo rankomis, tarsi jos būtumėme paklausę ne apie maistą, o apie Indijos rinkimų sistemą. Įkalbėjome ją grįžti į virtuvę ir to pasiteirauti. Svetimšalių virėjų kalbos ji matyt nelabai suprato ir grįžusi ėmė kažką aiškinti apie maltus produktus. Sveikų razinų patiekale neaptikome ir ši degustacija baigėsi sėkmingai.
Užkandę jautėmės dar labai alkani ir nusprendėme anksčiau užsisakyti naanu vadinamos indiškos duonos. Pagal valgiaraštį ji buvo įrašyta tik su karštaisiais patiekalais. Tačiau šį karštą užkandį galima valgyti vieną. Toks klientų pageidavimas dar labiau nustebino padavėją, bet netrukus ant stalo turėjome du dubenėlius karštos duonos. Tai bene vienintelė vieta Vilniuje, kur galima pasimėgauti šiuo paprastu, bet skaniu ir sočiu užkandžiu. Toliau darbuotojai galėjo ir nebeskubėti. Pilvai iš alkio jau nebegurgė.
Tuomet mus ėmė skubinti pati patarnautoja. „Kol nesurinksiu jūsų lėkščių, negalėsiu antnešti sriubos“, — pareiškė lyg mokyklos valgykloje. Valgiaraštyje buvo nurodyta, kad burokėlių sriuba gali būti karšta arba šalta, todėl nustebome, kad mūsų pasirinkimo niekas neklausė. „Burokėlių sriuba turi būti karšta“, — tarsi savaime suprantamą dalyką paaiškino mūsų pagalbininkė.
Sriuba atrodė lietuviškai, bet buvo iš tiesų egzotiška. Nors kai kas springo nuo aštrumo, vieningai nusprendėme — puiku. Priekaištų neturėjome ir karštųjų patiekalų rinkiniui. Jo sudėtis — su špinatais troškinta kiauliena, žuvies kubeliai bei daržovės baltame padaže.
Įpusėjus valgyti šiuos patiekalus, šurmulys aprimo, padavėjai kiek atsipalaidavo. Pabendrauti su klientais kaip visada atėjo dėmesingasis restorano šeimininkas Rajinderis K.Chaudhary. Iš virtuvės galvą iškišo ir virėjas. Jam svečiai negailėjo plojimų. Iš tiesų virtuvės šeimininkas to nusipelnė.
Valgydami desertą išlaižėme visus indelio kraštus. Naminis sūris su riešutais ir sirupu - toks, jog būtų galim aužsisakyti tris porcijas. Ne tik dėl to, kad mažesnių deserto porcijų Vilniuje dar nebuvome matę.
2008 Balandis 19 d. d.
Kiekviena pirmadienio vakara neoficialus gurmanų klubas išbando naujus Vilniaus restoranus. Lankomės ir tuose, kurie garsėja kokios nors užsienio šalies virtuve. Šiame tinklaraštyje rasite mūsų atsiliepimus.
Praėjusio pirmadienio vakarienės vieta -neseniai pradėjęs veikti restoranas „Carskoje selo“. Jis įsikūrė „Helios city“ verslo centre, Savanorių prospekte. Išbandydami naują restoraną, tikėjomės, jog jis bus dar „nepagedęs“. Malonūs padavėjai, didelės porcijos ir nemokamos užkandėlės -to paprastai tikimės lankydamiesi naujame restorane.
Vos įsitaisę ant akį rėžiančių raudonos spalvos minkštasuolių, atsivertėme meniu. Žvilgterėjus į nuotraukas, norisi visko ir iš karto. Pirmiausia žvilgsnis užkliuvo už užkandžių prie alaus. Pirmasis bandymas užsisakyti užkandžių rinkinį – nesėkmingas. Padavėja tikino, jog nėra kažkurio produkto. Bandėme ieškoti kompromiso. Jei nėra liežuvio ar rūkytų kiaulės ausyčių, galima įdėti daugiau sūrio. Nuėjusi prie baro, ji mus nuramina – virtuvėje visko yra. Antras užsakymas-krevečių iešmelis. Padavėja nudelbia akis – krevečių nėra.
Toliau viskas sekėsi geriau. Visų norimų patiekalų sulaukėme. Geriausiai įvertinome rusišką šiupininę duonos kepalėlyje ir blynų sluksniuotį, kuris patiekiamas keptuvėje. Vytintos jautienos užkandoje mėsos gabalėlių teko ieškoti tarp Pekino kopūstų ir didelių salotų lapų. Komplimentų sulaukė ir naminė gira. Išbandėme ir brangiausią restorano patiekalą – 39.90 lt. kainuojantį „Caro“ kepsnį. Jautienos kepsnys patiekiamas su apkeptomis bulvėmis ir su aštriu padažu. Būtų nepriekaištinga, tik mažoka daržovių. Vėl tie patys Pekino kopūstai ir trys puselės vynuoginių pomidorų.
Daugiausiai diskusijų sukėlė ledai. Pamatę, jog prie gretimo staliuko sėdintys lankytojai juos kabina iš didžiulės taurės, nusprendėme užsisakyti vieną porciją ir keletą šaukštelių. Tačiau šešių žmonių kompanijai padavėja įsiūlė dvi porcijas. Mergina įtikino, jog viena skirta trims žmonėms. Ledų laukėme ilgiau nei bet kurio patiekalo -40 minučių. Jau ruošėmės atšaukti užsakymą, kai pamatėme su dviem didžiulėmis taurėmis ateinančią padavėją. Tuomet užvirė diskusija dėl ledų skonio. Paragavę, net neabejojome, jog jie – vyšnių skonio. Ištuštinę vieną taurę, šaukštelius sumerkėme į kitą. Nors abiejuose induose ledai buvo tokios pat spalvos, apibarstutyti tokiom pat uogomis, antrųjų skonis labiau priminė braškinius. Išspręsti diskusiją pasikvietėme padavėją. „Avietiniai“, — nedvejodama atsakė ji ir iš karto nesuprato, kodėl pradėjome kvatotis. Aviečių skonio tikrai nejautėme. Sulaukusi daugiau klausimų apie šį desertą, padavėja vėl patraukė prie baro. Jos atsakymas buvo labai opbjektyvus: „vyšnių, aviečių ir braškių“. Galvokite, ką norite. Valgiaraštyje parašyta „Ledai su šviežiomis braškėmis“. Viskas teisingai, braškių tikrai buvo. Ledus rinkomės jau būdami sotūs ir nebežiūrėdami į meniu. Tik gavę sąskaitą sužinojome, jog jų porcija kainuoja 20 litų. Ši porcija iš tiesų buvo kokius tris kartus didesnė nei kituose restoranuose. Džiugi žinia ledų mėgėjams, tik ką daryti lankytojui, kuris ledais nori mėgautis vienas, o ne su kompanija? Mums šešiems dviejų porcijų buvo kiek per daug.
2008 Balandis 8 d. d.