Vienuoliktoji diena (liepos 16-oji)

Keliamės pamiegoję vos porą valandų. Miego rėžimas per šią kelionę išsiderino visiškai. Miegi tada, kai gali, o ne tada kada reikėtų. Gali dažniausiai po vieną – dvi valandas automobilyje pakeliui ar palapinėje nugriūti.

Ne išimtis buvo ir šis kartas. Vos miegas pasiekia kiečiausią fazę, jį nutraukia žadintuvas. Mūsiškiai jau mina pedalus ilgojoje dviračių distancijoje. Nusirenkame stovyklą ir nesunkiai juos pasivejame. Nuvažiavę apie 80 km per 4 valandas. Lėtokai, bet labai skubėti jiems nėra kur. Dviračiai stiprioji šios komandos pusė ir jie į kontrolinius laikus tikrai suspės.

Judame link paskutinio tarpinio punkto. Šį kart tai keturių žvaigždučių viešbutis. Tiksliau jo prieigos. Pagaliau konferencijų salėje gaunam normalų internetą. Atnaujinam visus blogus, pranešimus ir susileidžiam ilgai lauktą facebooko dozę.

Po pietų pasirodo mūsiškiai. Vis dar bando šypsotis, tačiau nuovargis ir miego trūkumas jaučiasi labai stipriai. Pasakojo, kaip sunku buvo neužmigti trasoje, kaip teko keisti pradurtą padangą ir Užvalgo ir iškart krenta miegoti.

Mudu su Aidu irgi krentame konferencijų salėje ant ko pakliūna. Dvi valandos ir jau reikia keltis. Laikas išlydėti. Juos lydės du instruktoriai. Vienas iš toks universalus. Užsiima snieglentėmis, bet buvo kalnų technikos intruktorius, nors pats prisipažino, kad virvėmis leidosi vos porą kartų gyvenime. Dabar jis mūsiškiams aiškins kaip plaukti kajakais. Manau, kad irgi nedaugiau plaukęs…

Iš mūsų komandos niekas nėra plaukęs vienviečiu kajaku. Negana to jiems duoda jūrinius kajakus plaukti kalnų upe… Sunkiai suprantama. Aišku tik tiek, kad su tokiais įgūdžiais ir tokiu inventoriumi jie virs ne kartą.

Trumpas instruktažas prie žemėlapio ir „Robinzonada Adventure Team“ išplaukia į paskutinį etapą finišo link.